Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-20 · Administracinė byla Nr. AS-556-582-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
AS-556-582-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
Šiaulių miesto savivaldybės
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei
Administracinė byla Nr. AS556 - 582/2010Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. rugpjūčio 6 d. teisme buvo gautas pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-27 dalyje, kurioje nutarta įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybę grąžinti į valstybės biudžetą ne pagal paskirtį, pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, panaudotas valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 1 781 498,04 Lt (ginčijamo sprendimo dėstomosios dalies 1.2 punktas), ir atitinkamoje dalyje dėl išvestinių 4.1 ir 4.2 punktų, kuriuose nurodytas lėšų grąžinimo terminas ir išdėstytas grafikas bei terminas, per kurį turi būti teikiama informacija Valstybės kontrolei apie šio įpareigojimo vykdymą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - iki visiško bylos išnagrinėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-27 galiojimą toje dalyje, kurioje Šiaulių miesto savivaldybė įpareigotina grąžinti į valstybės biudžetą valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 1 781 498,04 Lt, ir toje dalyje, kurioje nurodyti šių lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminai ir dydžiai. Prašymą motyvavo tuo, kad nurodytos grąžinti lėšos yra pakankamai didelės, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą, šių lėšų grąžinimas į valstybės biudžetą būtų betikslis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki visiško bylos išnagrinėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-27 galiojimą toje dalyje, kurioje Šiaulių miesto savivaldybė įpareigotina grąžinti į valstybės biudžetą valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 1 781 498,04 Lt , ir toje dalyje, kurioje nurodyti šių lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminai ir dydžiai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog skundžiamu LR valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. SP-27 konstatuota, kad Šiaulių miesto savivaldybė, pažeisdama įstatymus ir kitus teisės aktus, ne pagal paskirtį panaudojo ir į valstybės biudžetą negrąžino 2 362 662,64 Lt valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos lėšų ir Šiaulių miesto savivaldybė įpareigota grąžinti į valstybės biudžetą šias lėšas. Skundžiamo sprendimo 4.1 punkte nustatytas šio įpareigojimo įvykdymo terminas iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nustatant, kad per 2010 m. IV ketvirtį Šiaulių miesto savivaldybė įpareigotina grąžinti 200 000 Lt, per 2011 m.- 800 000 Lt, 2012 m.- 800 000 Lt, per 2013 m. - 562 662,64 Lt. Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Šiaulių miesto savivaldybės argumentai dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra susiję ne su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, o su tuo, jog teigiamo teismo sprendimo atveju lėšų grąžinimas į valstybės biudžetą taptų betikslis. Tačiau tai pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad teigiamo teismo sprendimo atveju jai negalės būti sugrąžintos pagal skundžiamą LR valstybės kontrolieriaus sprendimą į biudžetą grąžintos lėšos. Taigi realios grėsmės, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, nėra. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir išnagrinėti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečią reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 71 straipsnį prašo taikyti ir padarė vienašališką išvadą vadovaudamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Iš to darytina išvada, kad nėra aišku, apie kokią konkrečią reikalavimo užtikrinimo priemonę kalba teismas. Teismas privalėjo išnagrinėti tą aplinkybę ir išaiškinti, kodėl negalima taikyti konkrečios ABTĮ 71 straipsnyje numatytos priemonės, o ne daryti vienašališką išvadą dėl to, kad apskritai negali būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Teismas neturėjo galimybės objektyviai pasisakyti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nenurodydamas, kokią priemonę pagal ABTĮ prašo taikyti pareiškėjas.

2. Teismas privalėjo išsiaiškinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra pagrįstas ar tinkamai suformuluotas reikalavimas. Teismas privalėjo nustatyti išskirtines aplinkybes, dėl kurių negali būti taikoma atitinkama reikalavimo užtikrinimo priemonė.

3. ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prašymas neatitinka šio įstatymo 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010). Toks veiksmas nebuvo atliktas, reiškia, teismas suprato apie kokią reikalavimo užtikrinimo priemonę kalba, tik to nenurodė nutartyje ir dėl šios priežasties ji tampa nepagrįsta teisės normomis, kas sąlygoja neigiamas pasekmes. Procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti nutartį, nes dėl to netinkamai išspręstas klausimas.

4. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010). Būtent šių aplinkybių Vilniaus apygardos administracinis teismas neatskleidė. Taip buvo pažeisti aukščiau paminėti principai, tai yra viešojo intereso gynimo, šalių pusiausvyros ir proporcingumo principai.

5. Teismo nutartis pažeidžia viešojo intereso apsaugos principą. Taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Šiuo konkrečiu atveju teismas nevertino šios aplinkybės ir nesigilino į tai, kad netaikydamas konkrečios reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidė viešąjį interesą. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės biudžetas yra sudarytas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Šiuo konkrečiu atveju, Šiaulių miesto savivaldybė atsiduria tokioje finansinėje padėtyje, kad, pagal ginčijamą nutartį, jei ji nebus panaikinta, privalės vykdyti valstybės kontrolieriaus reikalavimus ir grąžinti atitinkamą dalį, tariamai neteisėtai, panaudotų lėšų į valstybės biudžetą. Šiuo metu Šiaulių miesto savivaldybė yra sunkioje finansinėje padėtyje, kurią sąlygojo šalies ekonominė situacija, dėl to biudžeto lėšos yra labai svarbios siekiant užtikrinti atitinkamų socialinių sričių liečiančių visuomenę (pavyzdžiui švietimo sritį) funkcionavimą. Teismas neįvertino, kad dėl tokio Valstybės kontrolieriaus įpareigojimo nukentės viešieji interesai, nes savivaldybė grąžindama didelę sumą lėšų į valstybės biudžetą atsidurs dar blogesnėje finansinėje padėtyje ir nebegalės užtikrinti, kad būtų finansuojamos visuomenei reikšmingos sritys. Teismas priimdamas tokią nutartį sukelia neigiamas pasekmes, nes neįvertina to, kad dėl šios nutarties kilusių pasekmių, tai yra dėl viešojo intereso pažeidimo gali būti neįmanoma sugrąžinti atgal šiuo metu galiojančios situacijos. Pareiškėjas neturėdamas galimybės patenkinti visuomenės poreikių dėl to, kad turi surinkti didelę sumą lėšų ir grąžinti į valstybės biudžetą, gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių nebebus įmanoma atstatyti (pvz. nebus užtikrinta švietimo ar sveikatos sritis).

6. Teismas priimdamas nutartį ne tik neužtikrino viešojo intereso gynimo, bet ir pažeidė šalių pusiausvyros principą nagrinėdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas priimdamas tokia nutartį subjektyviai palaikė valstybės poziciją visiškai nevertindamas tai - kokią reikšmę toks sprendimas turi savivaldybei ir visuomenei. Teismas tokia nutartimi pažeidžia ir proporcingumo principą, kuris gina žmogaus teises, nes netaikydamas atitinkamos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali pažeisti Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų teises ir teisėtus interesus, kurių jie negalės įgyvendinti dėl to, kad savivaldybė bus bejėgė tai padaryti dėl finansinės padėties. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aišku, kad tokie faktai pagrindžia ir pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės nurodytą motyvą, kad, tariamai neteisėtai panaudotų, lėšų gražinimas į biudžetą bus betikslis, nes neigiamų pasekmių bus jau neįmanoma ištaisyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Vadovaujantis šia teisės norma, taip pat įvertinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo turinį, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki visiško bylos išnagrinėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-27 galiojimą toje dalyje, kurioje Šiaulių miesto savivaldybė įpareigotina grąžinti į valstybės biudžetą valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 1 781 498,04 Lt, ir toje dalyje, kurioje nurodyti šių lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminai ir dydžiai. Prašymą motyvavo tuo, kad nurodytos grąžinti lėšos yra pakankamai didelės, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą šių lėšų grąžinimas į valstybės biudžetą būtų betikslis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje kilusio administracinio ginčo turinį ir pareiškėjo nurodytas aplinkybės, vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.

Pareiškėjas motyvuotai nepagrindė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra proporcingas siekiant nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui užtikrinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad Šiaulių miesto savivaldybės argumentai dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra susiję ne su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, o su tuo, jog teigiamo teismo sprendimo atveju lėšų grąžinimas į valstybės biudžetą taptų betikslis. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies prasmę, šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės (tarp jų - savivaldybė grąžindama didelę sumą lėšų į valstybės biudžetą atsidurs dar blogesnėje finansinėje padėtyje ir nebegalės užtikrinti, kad būtų finansuojamos visuomenei reikšmingos sritys) taip pat yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis pasekmėmis. Šios aplinkybės vertintinos išimtinai kaip prielaidos, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjo argumentas, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikalingas ginant viešąjį interesą, nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais. Pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių yra pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius