Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-21 · Administracinė byla Nr. A-438-1841-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-21
Bylos Nr.
A-438-1841-13
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01266-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1841/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01266-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno TI), 70–100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Kauno TI praleistą dieną.

Nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno TI jis buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, kur vienam asmeniui tekdavo iki 2,5 kv. m kameros ploto. Patalpose buvo tvanku, tamsu ir drėgna, veisėsi parazitai, sienos pažeistos pelėsio. Dėl gryno oro bei fizinio aktyvumo trūkumo ir nuolatinio triukšmo jam dažnai skaudėjo galvą, sutriko miegas, atsirado aplinkos baimė.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad Kauno TI yra viena moderniausių kardomojo kalinimo vietų ir atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ reikalavimus.

Pripažino, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 2,5 iki 15,4 kv. m kameros ploto, tačiau šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl Kauno TI administracijos pareigūnų kaltės. Pareiškėjas jo buvimo Kauno TI laikotarpiu į gydytoją psichiatrą nesikreipė, viso kalinimo laikotarpiu daug nusiskundimų nebuvo išsakęs, o 2011 m. balandžio 18 d. atlikus pareiškėjo profilaktinį sveikatos patikrinimą, gydytojų komisijos diagnozė buvo nustatyta „sveikas“. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti nuteistieji. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė.

Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nustatė, kad pareiškėjo kalinimo metu galiojusios higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte buvo įtvirtinta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Šį reikalavimą Kauno TI privalėjo vykdyti kalinčių asmenų atžvilgiu iki 2010 m. balandžio 10 d., nes 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN76:2010. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. galioję teisės aktai minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose nereglamentavo. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Įsakymas, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., kai nebuvo reglamentuota minimali gyvenamojo ploto kamerose norma, konstatuoti faktą, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nėra galimybės, todėl šio laikotarpio nevertino.

Nustatė, kad byloje esantis išrašas iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos (b. l. 18) patvirtina, jog pareiškėjas Kauno TI iš viso kalėjo 734 paras, iš kurių 282,5 paros jam teko mažesnis, nei teisės aktuose numatytas minimalus plotas. Laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., pažeidžiant higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte įtvirtintą reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio 5 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo kalinamas 246,5 paros (b. l. 18), laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto tardymo kameroje, pareiškėjas buvo kalinamas 36 paras. Be to, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., kai pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, jam 215,5 paros teko žymiai mažesnis kameros plotas nei teisės aktuose nustatyta norma, t. y. vienam asmeniui teko nuo 2,9 kv. m iki 3,9 kv. m. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., kai vienam asmeniui minimali gyvenamojo ploto norma buvo nustatyta 3,6 kv. m, pareiškėjas apie 1,5 paros buvo kalinamas kameroje, kur jam teko vos 2,5 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5 kv. m ir 3,6 kv. m kameros plotas, todėl Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. privalėjo būti užtikrinta ne mažesnė nei 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. – 3,6 kv. m kameros ploto norma. Taigi viešojo administravimo institucija (Kauno TI) ir jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Pažymėjo, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjas, kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose, galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą, galėjusį pasireikšti pablogėjusia sveikata – miego sutrikimu, galvos skausmu, nuovargiu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose minėtų teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Šalies argumentai

Nustatė, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog esant per mažam vienam asmeniui tenkančiam kamerų plotui, jose yra tvanku, karšta, tamsu ir drėgna, sienos pažeistos pelėsio ir veisiasi parazitai, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose konkrečiai, kokiu konkrečiu laikotarpiu jam būnant, buvo jo nurodytos gyvenimo sąlygos, visiškai nepagrindė ir papildomai neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) išskyrus tas, kurios pasireiškė gyvenant per mažose kamerose, nenurodė priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų tvankumo, tamsos, drėgmės, pelėsio ir pan. laikytini susiję su patirtais nepatogumais dėl per mažo kamerų ploto ir atskirai nevertinami.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjui neturtinė žala priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. balandžio 14 d.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, į tai, kad kalinimo netinkamomis sąlygomis dalį (įvertinus 3 metų ieškinio senaties terminą, apie ketvirtadalį laiko) – 114 parų (iš 489,5 parų) pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų apie 74 paras ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju 1000 Lt.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–68), kuriuo prašo jį panaikinti, o jo skundą patenkinti visiškai.

Savo reikalavimą iš esmės grindžia analogiškais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo orumo, o bausmės vykdymo būdas ir metodai nesukeltų didesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu ar suimtu.

Atsiliepimas

Kauno TI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senaties termino taikymą. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, kurios jam kliudė laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Pripažįsta, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko nustatytų normų. Tačiau teigia, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, elgėsi nesąžiningai, nes 2009 m. gruodžio 10 d. skunde tik abstrakčiai nurodė, jog buvo laikomas perpildytame Kauno TI, kur vienam asmeniui tekdavo iki 2,5 kv. m kameros ploto. Pažymi, kad pareiškėjas tik 1,5 paros buvo laikomas kameroje, kur jam teko 2,5 kv. m ploto, ir tai buvo susiję su suimtųjų (nuteistųjų) etapavimo ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis.

Teigia, kad pareiškėjas sąmoningai nenurodė, jog apie 70 proc. laiko, o įsigaliojus naujai normai – 90 proc. laiko buvo laikomas kamerose, atitinkančiose būtino minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Laikomas Kauno TI pareiškėjas galėjo pasivaikščioti kieme, naudotis teniso kambariu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų pagalba, t. y. priemonėmis, kurios kompensuoja per ankštos kameros sukeliamus nepatogumus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais“, o 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas <...>“.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1R-67 patvirtintų Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų 9.3 punkte nurodyta, kad viena iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, galiojusių iki 2010 m. balandžio 10 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m vienam žmogui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte numatyta, kad „iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)“.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Kauno tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. buvo kalinamas Kauno TI (b. l. 8). Už kiekvieną Kauno TI praleistą dieną pareiškėjas prašo priteisti jam 70–100 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5, 66–68). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Kauno TI prašymą (b. l. 12), pareiškėjo reikalavimams pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 62).

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo <...>. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą <...>. CK 1.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2012 m. gruodžio 11 d. (b. l. 10), taigi pareiškėjo pareikšti reikalavimai atlyginti neturtinę žalą gali būti tenkinami už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nustatyta prieš tai, pareiškėjo kalinimo sąlygų Kauno TI nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. gruodžio 10 d. nevertino.

Bylos medžiaga (b. l. 18) nustatyta, kad galiojant higienos normų HN 76:1999 6.15 punkte numatytai ne mažesnei kaip 5 kv. m kameros ploto normai vienam asmeniui, pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. balandžio 10 d., šią normą pažeidžiant, buvo kalinamas 78 paras.

Galiojant Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintai ne mažesnei kaip 3,6 kv. m kameros ploto normai vienam asmeniui, pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., šią normą pažeidžiant, buvo kalinamas 36 paras (b. l. 18).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nevertinti pareiškėjo kalėjimo Kauno TI sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., t. y. kai nebuvo reglamentuota minimali gyvenamojo kameros ploto norma.

ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad „jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais“. Analizuojamu laikotarpiu (nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d.) galiojo prieš tai paminėto Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas užtikrinti suimtiesiems gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančias Lietuvos Respublikos higienos normas. Aplinkybė, kad tam tikrą laikotarpį nebuvo teisės normos, nustatančios konkrečią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto minimalią normą, nepaneigia institucijos pareigos užtikrinti suimtiesiems gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančias Lietuvos Respublikos higienos normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V‑124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įsigaliojimo 2010 m. gegužės 14 dieną, suimtiesiems turėjo būti užtikrintas minimalus 5 kv. m gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., pažeidžiant šią nuostatą, Kauno TI buvo kalinamas 25,5 paros.

Taigi iš viso pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas dėl minimalaus kameros ploto vienam asmeniui, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., Kauno TI buvo kalinamas 139,5 paros.

Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir CK 6.271, 6.250 straipsnius atsiradusią žalą, tame tarpe ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai – Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis, Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų 9.3 punktas.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Administracinės bylos Nr. A143‑1966/2008; Nr. A438‑121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 139,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (b. l. 18).

Visa tai įvertinusi – pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui ne 114 parų (kaip kad ginčijamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas), o 139,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, bei atsižvelgusi į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2253 Lt), teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1300 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas priteisti jam 70–100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną, praleistą Kauno TI, yra tenkinamas iš dalies. Tai savo ruožtu lemia, kad atitinkamai turi būti keičiamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

G. K. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. K. skundą iš dalies tenkinti.

Priteisti pareiškėjui G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.“

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė