Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-29 · Administracinė byla Nr. P-62-171-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-02-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-62-171-11Nutartis · 2011-08-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-29
Bylos Nr.
P-62-171-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01505-2009-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Trečiasis asmuo
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kategorijos
  • 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P62-171/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01505-2009-5Procesinio sprendimo kategorijos: 80.10.; 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2011 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-272/2011 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą (b. l. 4-7), kuriame prašė priteisti 7 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Skunde paaiškino, kad neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) neteisėtų veiksmų, t. y. kad ji neužtikrino tinkamos teisinės pagalbos teikimo, kad jis galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Paaiškino, kad Tarnybos neteisėti veiksmai buvo padaryti, kai jis prašė teisinės pagalbos kasaciniam skundui parengti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-962-141/2008 dėl žalos sveikatai atlyginimo. Tarnyba savo veiksmai neleido įgyvendinti jam teisės ištaisius trūkumus iš naujo paduoti kasacinį skundą nepažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 345 straipsnyje nustatyto termino. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2009 m. birželio 19 d. jis kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant kasacine tvarka Vilniaus apygardos teismo (toliau – ir VAT) 2009 m. gegužės 13 d. nutartį Nr. 2A-458-520/2009, kuria atmestas pareiškėjo ieškinys dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 1 straipsnio, 9 straipsnio 2, 3 dalies, 18 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas nurodė, kad advokatas E. Š. išvadą Tarnybai pateikė 2009 m. liepos 8 d., tačiau Tarnyba vilkino sprendimo priėmimą. Tarnyba sprendimą dėl teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui priėmė tik 2009 m. liepos 20 d. paskirdama teisinei pagalbai teikti advokatą E. Š., esantį atostogose. Tarnyba taip pat vilkino ir sprendimo dėl kreipimosi į advokatą išvadai pateikti priėmimą (priėmė sprendimą 2009 m. birželio 25 d.).

G. K. pažymi, jog parengtame kasaciniame skunde trūko išsamių teisinių argumentų apie pažeidimų esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir pažeidimų įtaką neteisėtų sprendimų priėmimui. Be to, jis neturėjo galimybės ištaisęs trūkumus antrą kartą pateikti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (toliau – ir LAT) kasacinį skundą. Todėl, pareiškėjo nuomone, teigtina, jog Tarnyba netinkamai vykdė savo pareigą užtikrinti antrinės teisinės pagalbos jam teikimą pagal įstatymą ir padarė jam žalą, kurią sudaro sukeltos sunkiai įveikiamos kliūtys jam įgyvendinti savo, kaip paciento socialines teises, sveikatos pablogėjimas, nepatogumai, susiję tiek su brangaus laiko gaišinimu, tiek su fiziniu skausmu, ilgalaikiais dvasiniais išgyvenimais, stresais, emocijomis, moraliniu nepasitenkinimu dėl institucijos savo pagrindinių pareigų nevykdymo.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) atstovas ir tretysis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 43-56), kuriame prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad civilinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.246 – 6.249 straipsnis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalis, 6.271 straipsnio 1, 4 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pažymėjo, kad, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalimi turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, nors įstatymas detaliai nereglamentuoja per kokį terminą nuo asmens prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos Tarnyba turi teisę kreiptis į advokatą dėl išvados pateikimo, tačiau, įvertinus 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo terminus, daro išvadą, jog Tarnybai, nusprendus kreiptis į advokatą dėl išvados pateikimo, tai būtina padaryti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.

Atsakovo atstovo manymu, tai, kad G. K. neturėjo galimybės ištaisęs trūkumus antrą kartą pateikti LAT kasacinį skundą nesudaro pagrindo konstatuoti, jog iš pareiškėjo buvo atimta teisė ginti savo, kaip paciento, teises ir teisėtus interesus ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisių gynybą, o Tarnyba užtikrino galimybę gauti ir naudotis kokybiška bei efektyvia valstybės garantuojama teisine pagalba. Atkreipė dėmesį, kad teikdamas G. K. antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2009 m. liepos 20 d. sprendimą advokatas E. Š. iš viso sugaišo 32,5 val., kas patvirtina, kad advokatas iš tiesų skyrė pakankamai laiko pareiškėjo išklausymui, bylos dokumentų ir teismų praktikos analizei ir procesinių dokumentų rengimui.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su skunde išdėstytais teiginiais, kad advokato E. Š. paruoštas kasacinis skundas buvo nekokybiškas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl advokato E. Š. veiklos kokybės tikrinimo nei į Tarnybą, nei į Lietuvos advokatūrą nesikreipė. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai pareiškimą, kuriame buvo raštiškai išdėstytos pareiškėjo pastabos ir pageidavimai dėl advokato E. Š. paruošto kasacinio skundo projekto. Šis pareiškimas buvo perduotas advokatui Tarnybos 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. (1.10.)-SD-2785-09 ir advokatas turėjo galimybę susipažinti su pareiškėjo nuomone ir pozicija byloje, įvertinti jo pasiūlymus ir pasirinkti efektyviausią pareiškėjo interesų gynimo būdą.

Lietuvos valstybė pažymėjo, jog VAT nutartis buvo priimta 2009 m. gegužės 13 d., tuo tarpu prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl minėtos nutarties apskundimo pareiškėjas Tarnybai pateikė 2009 m. birželio 19 d. ir parenkant advokatą buvo atsižvelgta į jo nuomonę dėl konkretaus advokato paskyrimo, be to, šis advokatas pagal Tarnybos 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-2143-09 rengdamas Tarnybai išvadą buvo geriausiai susipažinęs su G. K. bylos dokumentais, jo pozicija ir keliamais reikalavimais, išanalizavęs LAT praktiką, įvertinęs ir nustatęs galimus kasacijos pagrindus bei motyvus. Nepaisant to, jog advokatas E. Š. nuo 2009 m. liepos 20 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo kasmetinėse atostogose, šį advokatą tuo metu pavadavo advokatė I. I., su kuria pareiškėjas turėjo galimybę susitikti ir konsultuotis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, reikšdamas reikalavimą dėl 7 000 litų neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas skunde išdėstė abstrakčius teiginius, kad žalą sudaro sukeltos sunkiai įveikiamos kliūtys jam įgyvendinant savo, kaip paciento, socialines teises, sveikatos pablogėjimas, nepatogumai, susiję su brangaus laiko gaišinimu ir fiziniu skausmu, ilgalaikiai dvasiniai išgyvenimai, stresai, emocijos, moralinis nepasitenkinimas dėl institucijos savo pagrindinių pareigų nevykdymo. Pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių konkrečių Tarnybos neteisėtų aktų – pareiškėjo paminėta aplinkybė, kad Tarnyba, priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, pažeidė VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sprendimo priėmimo terminą, kurią savo atsiliepime pripažino ir Tarnyba, pati savaime nesukėlė pareiškėjui neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka skųsti Tarnybos priimtus sprendimus. Abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III.

Apeliaciniu skundu (b. l. 172) pareiškėjas prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimas yra naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė tenkinti apeliacinį skundą ir nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių Tarnybos neteisėtų aktų, tik tai, kad priimdama 2010 m. liepos 20 d. sprendimą „Dėl teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 19-20) Tarnyba pažeidė VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sprendimo priėmimo tvarką, ką pripažino ir pati Tarnyba. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus bei chronologiškai išanalizavo Tarnybos priimtus aktus. Taigi, darytina išvada, kad, išskyrus procedūrinį Tarnybos VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies pažeidimą, kuris savaime pareiškėjui nesukėlė žalos ir neužkirto kelio teisinės pagalbos teikimui, Tarnybos veiksmai buvo teisėti. Teisėjų kolegija konstatavo, jog tai, kad LAT atsisakė priimti advokato E. Š. parengtą kasacinį skundą, savaime nereiškia nekokybiškos ir neefektyvios antrinės teisinės pagalvos teikimo bei nėra priežastis neturtinei žalai atsirasti. Nurodė, kad tarp pareiškėjo nurodomų įvairaus pobūdžio išgyvenimų bei Tarnybos veiksmų nėra priežastinio ryšio, t. y. pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos kilimo priežasties nėra.

IV.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 197-199), kuriame prašo atnaujinti procesą byloje ir priteisti jam 7 000 litų kompensaciją. Pareiškėjas teigia, jog reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad Tarnyba savo veiksmais neleido įgyvendinti jam teisės ištaisius trūkumus iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeidžiant LR CPK 345 straipsnyje nustatyto termino. Nurodo, kad byloje yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas neteisingai taikė materialines teisės normas ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas turi būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, o šiuo atveju teismai nukrypo nuo vienodai formuojamos administracinių teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo bylose. Teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties šališki teismai, kadangi jie ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties Nr. AS146-669/2009 išvadas.

Pareiškėjas pažymi, jog, atsakovui pripažinus neteisėtų veiksmų įvykdymą, nėra būtina juos įrodinėti kitokiomis priemonėmis (pvz. kompetentingų institucijų sprendimais, priimtais dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų), t. y. nepagrįstos yra teismo išvados, kad pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti.

G. K. teigia, jog yra nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nėra priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimo. Tarnybos vilkinimas išspręsti pareiškėjo prašymą per įstatymo nustatytą terminą apribojo pareiškėjo teises kasaciniame procese. Advokatas E. Š. išvadą Tarnybai pateikė 2009 m. liepos 8 d., tačiau Tarnyba vilkino sprendimo priėmimą ir pažeidė VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus. Sprendimą dėl teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui priėmė tik 2009 m. liepos 20 d., paskirdama teisinei pagalbai teikti advokatą E. Š., esantį atostogose, kurios baigėsi 2009 m. liepos 31 d., o advokatas E. Š. teisinę pagalbą pradėjo teikti tik nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. ir jau negalėjo padėti pareiškėjui paduoti kasacinį skundą iš naujo su ištaisytais galimais trūkumais, kuriuos nustatė LAT teisėjų atrankos komisija.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties Nr. AS146-669/2009 išvadoms, kurioje, pareiškėjo nuomone, teismas konstatavo valstybinės institucijos neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Byloje pareiškėjas prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10, 12 punktų pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas nurodo, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjo argumentas, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas yra grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties Nr. AS146-669/2009 išvadas. Teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas nesudaro pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Priešingai, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, teigtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2011 m. sausio 20 d. nutartimi sudarė teisėjų kolegiją, kuri ir išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 181, 187-193). Kaip matyti iš 2011 m. vasario 9 d. teismo posėdžio protokolo, pareiškėjas teisėjams nušalinimų nereiškė (b. l. 186), todėl nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo nėra pagrindo.

Byloje pareiškėjas prašo atnaujinti bylą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009). Teisėjų kolegija pažymi, jog prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nenurodė, kokios materialinės teisės normos taikytos ar aiškintos netinkamai, nebuvo nepateikta įrodymų, leidžiančių teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį tokių normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nėra pagrindo.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje Nr. AS146-669/2009 padarytų išvadų. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Įvertinus bylų aplinkybes ir teismo pateiktus argumentus teigtina, jog šios bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties Nr. AS146-669/2009 dalykai nesutampa, pastaroje byloje teismas nenagrinėjo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų klausimo ir nekonstatavo tokių veiksmų buvimo. Todėl negalima teigti, kad neteisėtai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje Nr. AS146-669/2009 suformuotomis išvadomis.

Pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktiką, suformuotą nagrinėjant neturtinės žalos atlyginimo bylas. Šiuo atveju pareiškėjas remiasi bendra teismų praktika suformuota nagrinėjant neturtinės žalos atlyginimo bylas, nenurodo tikslių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų išnagrinėjus kitas administracines bylas, kurios neatitinka tos administracinių teismų praktikos, kuria buvo vadovaujamasi administracinėje byloje Nr. A438-272/2011, arba jai prieštarauja (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Abstraktus prašymas dėl prieštaravimo suformuotai teismų praktikai nėra pagrindas atnaujinti procesą. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas yra tiesiogiai susijęs su byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir, atitinkamai, procesas administracinėje byloje Nr. A438-272/2011 taip pat negali būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A438-272/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A438-272/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius