Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimą dėl nuosprendžio, priimto K. P., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

K. P. Jungtinės Karalystės Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu nuteistas už bendrininkavimą darant seksualinio moters užpuolimo su įsiskverbimu veiką (išžaginimas), pagal 2003 metų Seksualinių nusikaltimų įstatymo 2 dalį, 10 metų laisvės atėmimo bausme. Jam yra išduotas deportacijos orderis Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismui pateiktoje medžiagoje nuteistasis K. P. nesutiko dėl Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, kadangi nenori būti išsiųstas į Lietuvą dėl kalinimo sąlygų ir kalinių saugumo Lietuvoje.

Prokurorė su teikimu nesutiko.

Nuteistojo gynėja prašė teikimo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas.

Pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje 4 straipsnį, Jungtinė Karalystė (išduodančioji šalis) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo K. P. nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme, pareiškimą, kuriuo K. P. nesutiko, kad nuosprendis būtų perduotas vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 365⁵ straipsniu, Europos Sąjungos narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – ir Įstatymas) ir šio kodekso VII dalies nuostatas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę. Susipažinęs su teismui pateiktais duomenimis, teismas nenustatė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių negalima būtų pripažinti ir vykdyti Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, priimto K. P. atžvilgiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje. K. P. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nors jis nenurodo savo gyvenamosios vietos ir nėra duomenų, kad ją būtų deklaravęs Lietuvoje, tačiau, kaip minėta aukščiau, teismui kartu su nuosprendžiu bei liudijimu yra pateiktas deportacijos orderis, kuris reiškia, kad asmuo, atlikęs bausmę, bus deportuotas iš Jungtinės Karalystės. Atsižvelgus į šias aplinkybes, yra visos sąlygos, numatytos Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kurioms esant Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti Jungtinės Karalystės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės K. P. atžvilgiu. K. P. nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai, tačiau esant vienai iš alternatyvių Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai sąlygai, t. y. esant išduotam deportacijos orderiui Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistojo K. P. sutikimas būti perkeltam į savo šalies pataisos įstaigą nėra būtinas.

Sutinkamai su Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinama tik tuo atveju ir tik tiek, kiek viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. O šio straipsnio 4 dalis įtvirtinta, jog suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnė negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė.

K. P. Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu pagal 2003 m. Seksualinių nusikaltimų įstatymo 2 dalį nuteistas už tai, kad bendrininkų grupėje kartu su T. K. ir M. P. natūraliu būdu išžagino O. F.. Jam paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

K. P. padaryta nusikalstama veika, už kurią jis yra nuteistas Jungtinėje Karalystėje, atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.

Atsižvelgęs į tai, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę, be to, suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką, o suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnė negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė, teismas K. P. Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu už įvykdytą išžaginimą paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę suderina su BK 149 straipsnio 2 dalyje numatyta bausme, nustatant 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

K. P. yra nuteistas už vieno sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl teismas, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nustato, jog nuteistasis K. P. bausmę atliks pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 ir 365⁵ straipsniais,

nutaria:

Pripažinti Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

K. P., Linkolno Karūnos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu nuteistam pagal 2003 metų Seksualinių nusikaltimų įstatymo 2 dalį už bendrininkavimą darant išžaginimo nusikalstamą veiką, paskiriant 10 metų laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę suderinti su Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje numatyta bausme, nustatant 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. rugsėjo 19 d.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.