- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-100-64-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- R. A.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 201 str. 3 d. laisvės apribojimu 2 metams
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. b p.p., bausmę iš dalies sudėjus - prie neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2003-01-20 nuosprendžiu iš dalies pridėjus šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, ją keičiant laisvės atėmimu, R. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. liepos 21 d. 17 val. 45 min. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių garažų iš M. V. įsigijo 101,420 litrų, 45,2-47,5 % stiprumo naminės degtinės ir ją gabeno I. M. priklausančiu automobiliu „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kol jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010-12-15 nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 str. 3 d., jį išteisinti. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai. Nurodo, kad teismas, remdamasis įrodymais, turėjo juos vertinti objektyviai ir nešališkai sudėjus juos į įrodymų visumą. Neteisėtu būdu gauti duomenys ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. pažeidimas, ir dėl to neteisingai ir nesant nusikaltimo sudėties buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta itin griežta bausmė, be to, buvo pažeista Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuota praktika bei Europos Žmogaus teisių teismo suformuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika.
Nurodo, kad jis kaltu niekada neprisipažino, ikiteisminiame tyrime ir teisme paaiškino, kad tą dieną, kai buvo sulaikytas su namine degtine, jis į (duomenys neskelbtini) buvo atvažiavęs jo draugei priklausančiu automobiliu „VW Golf“, išsimaudyti ir jam važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, suskambus mobiliajam telefonui, jis sustojo pakalbėti, kai prie jo vairuojamo automobilio privažiavęs automobiliu „AUDI“ M. V., pasiūlė nusipirkti pigiau dyzelinio kuro, jis sutiko su tokiu pasiūlymu, kadangi pasiūlyta kaina buvusi mažesnė nei degalinėse, ir už 350 Lt nusipirko 100 litrų; kol jis, sėdėdamas savo automobilyje, suskaičiavo pinigus, M. V. sudėjo talpas į bagažinę, jis M. V. padavė pinigus ir nuvažiavo; kadangi gatvė, kurioje jis buvo sustojęs, buvo siaura, todėl pasuko į garažų masyvą apsisukti ir vėl suskambus mobiliajam telefonui, sustojo ir besikalbant telefonu, prie jo privažiavo automobilis, iš kurio išlipę pasienio pareigūnai, parodė pažymėjimus, paprašė dokumentų ir liepė atidaryti bagažinę, atidarius automobilio bagažinę, į pareigūnų klausimą apie tai, kas yra talpose, atsakė, jog tai dyzelinis kuras, tačiau pagal pareigūnų liepimą atsukęs talpas, pamatė, kad jose ne dyzelinis kuras, tačiau automobilyje iki sulaikymo jokio specifinio naminės degtinės kvapo neužuodė. Liudytojas M. V. prisipažino, kad R. A. vietoj dyzelino pardavė naminę degtinę, nes dyzelinas paklausesnė prekė, o kadangi skystis buvo plastmasinėse nepermatomose uždarytose talpose, todėl išoriškai skysčio spalva nesimatė, kvapo nesijautė. Pažymi, kad minėto nusikaltimo objektas - namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio, jų skiedinių gaminimas, laikymas ir gabenimas, objektyvioji pusė - veika apibūdinama neteisėtu naminės degtinės laikymu, gaminimu, gabenimu., tačiau, siekiant apkaltinti asmenį šio nusikaltimo padarymu turi būti nurodyta ir subjektyvioji nusikaltimo pusė, kuri pagal teismų praktiką ir straipsnio dispozicija pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokė, kad neteisėtai laikė, gabeno ar gamino naminę degtinę ir to norėjo. Teigia, kad šiuo atveju, iš baudžiamosios bylos akivaizdu, kad M. V., siekdamas materialinės naudos, apgaulės būdu pardavė naminę degtinę kaip dyzelinį kurą. Dėl šios veikos M. V. prisipažino pilnai ir nurodė, jog jis būtent ir turėjo tikslą apgaulės būdu naminę degtinę realizuoti kaip dyzelinį kurą, kadangi jis turi didesnę paklausą. 2008-09-10 pareiškimu dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu Kelmės rajono apylinkės prokuratūra kreipsi į Kelmės rajono apylinkės teismą pripažinti M. V. kaltu pagal BK 201 str. 2 d., 182 str. 1 d. nusikaltimų padarymo, tačiau 2008-10-27 Kelmės rajono apylinkės teismas nuosprendžiu M. V. pripažino kaltu pagal BK 201 str. 2 d., o dėl nusikaltimo numatyto BK 182 str. 1 d. išteisino, nors M. V. dėl savo padarytų nusikaltimų prisipažino pilnai.
Nurodo, kad 2010-12-15 teismo nuosprendyje nustatyta, jog vieninteliai objektyvūs įrodymai yra pareigūnų parodymai ir pats faktas, jog rasta naminė degtinė. Teismas nurodė, kad „liudytojai V. Ž. ir R. G. - valstybės pareigūnai, su kaltinamuoju asmeniškai nepažįstami, jų parodymai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaringi, todėl jų parodymais abejoti nėra pagrindo. Valstybinės sienos apsaugos pareigūnai V. Ž. ir R. G., vykdydami operatyvinę veiklą, turėdami informacijos apie galimai vykdomą nusikaltimą, turėjo teisę patikrinti R. A., šiam atidarius bagažinę, gabenamas talpas ir apie galimai įvykdytą neteisėtą veiką - naminės degtinės gabenimą - pranešti kompetentingai šį nusikaltimą tirti institucijai - Kelmės rajono PK“. Priešingai nei teismas nurodo, šių liudytojų parodymais yra pagrindo abejoti, be to, jie atliko operatyvinius veiksmus, operatyvinį tyrimą ir neteisėtą kratą, kuri nebuvo sankcionuota net po jos atlikimo. Šių liudytojų parodymai tik pažymi, jog jie atliko operatyvinį tyrimą ir turėdami konkrečią operatyvinę informaciją, ja pasinaudodami, atliko operatyvinius veiksmus būtent prieš jį. Teigia, kad šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus. Be to, suinteresuotumą pažymi ir tai, kad pareigūnai nurodė, jog jis jiems prisistatė pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakė, kad laiko „samagoną“, bet po to pradėjo neigti „neva teisme ir kitiems sakys, jog laiko dyzelinį kurą“. Pažymi, jog tai yra visiška netiesa ir tai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Pareigūnai tokius parodymus davė siekdami pateisinti savo veiklą, kuri beje yra neteisėta, ir melagingai tai nurodė, kadangi jų parodymai prieštarauja jo ir liudytojo A. K. parodymams, kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi, priešingai nei pareigūnai. Tokia jų pozicija prasilenkia su logika, o teismo išvados prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, kadangi nepašalinti visi prieštaravimai, paneigiantys jų parodymus. Teigia, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios sakė, kad pirko dyzelinį kurą, savo parodymų niekada nekeitė ir buvo nuoseklus. Neatlaiko jokios kritikos VSAT pareigūnų parodymai, jog jis jiems prisipažino, kad turi naminės degtinės, ir kad kažkam tai sakys, kad dyzelinis kuras. Kam gi daugiau jis turėjo sakyti kitaip negu buvo. Juo labiau, kad šiuos pareigūnus jis iš matymo pažįsta ir jie jį persekioja jau ne pirmas kartą. Tai pripažino ir patys pareigūnai teisme, kad jį žino iš ankščiau. Akivaizdu, kad jie siekia realizuoti savo darbo rezultatus, todėl nesant kitų įrodymų sukūrė savo versiją, juolab, kad jos negalima patikrinti kitais BPK veiksmais ir įrodymais, išskyrus tai, kad jis tai neigia, liudytojas A. K., M. V. bei logikos dėsniai. Nurodo, kad liudytojas A. K. parodė, kad jis nuomojamame garaže tvarkėsi automobilį „Audi A6“, matė, kaip į (duomenys neskelbtini) esančių garažų teritoriją įvažiavo R. A. automobilis „VW Golf“ ir sustojo už kokių 15-20 metrų nuo jo, kai jis (liudytojas) norėjo išvažiuoti iš garažo, jam kelią užkirto pareigūnų automobilis; vienas iš pareigūnų, priėjęs prie jo, parodė pažymėjimą ir paprašė pateikti dokumentus, kitas pareigūnas nuėjo prie toliau stovinčio R. A.; jis iš tolo girdėjo, kad tarp R. A. ir pareigūno buvo kalba apie dyzelinį kurą, tačiau tikslaus pokalbio jis nepamena, o kai buvo apžiūrimas R. A. automobilis, jis į jį žiūrėjęs, pareigūnui paklausus „kas čia“, girdėjo R. A. atsakant, jog tai dyzelinis kuras, kokia toliau vyko kalba, jis negirdėjęs. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo apklausiamas be jokio įstatyminio pagrindo kelis kartus, t. y. jam buvo daromas spaudimas, kad jis sakytų, jog negirdėjo jo (apelianto) ir pareigūnų pokalbio detalių, tai teisme apklausiamas patvirtino ir pats liudytojas A. K.. Be to, pareigūnai savo parodymuose nurodė, jog jie turėjo operatyvinės informacijos, jog jis užsiima neteisėtu naminės degtinės įgijimu, laikymu, realizavimu, todėl turėdami operatyvinės informacijos, jog į garažų masyvą bus atgabenta naminė degtinė, jie nutarė tai patikrinti. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. „operatyvinis tyrimas atliekamas, kai: nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus“, tačiau tarp tų nusikaltimų nėra BK 201 str. numatyto nusikaltimo. Todėl, operatyvinis tyrimas ir operatyviniai veiksmai išvis yra negalimi, o gauti duomenys yra neteisėti ir negali būti panaudoti baudžiamajame procese (BPK 20 str. 4 d.). Pažymi, jog Pasienio policijos pareigūnai veikė viduryje Lietuvos Respublikos teritorijos tikrindami operatyvinę informaciją, nors Pasienio policijos departamento prie LR VRM nuostatai, tokios jų veiklos apskritai nenumato. Be to, tikrindami operatyvinę informaciją, jie atliko kratas tiek jo automobilyje, tiek liudytojo A. K. automobilyje bei garaže, tačiau atliktos kratos nebuvo sankcionuotas kaip tai numato BPK 145, 149 str., todėl tokie veiksmai taip pat laikytini neteisėtai, o gauti duomenys neleistini BPK 20 str. prasme. Mano, kad siekiant visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą, teismas privalėjo išreikalauti operatyvinę informaciją ir su ja susijusius duomenis, kadangi kyla visa virtinė abejonių dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo bei nustatyti, ar tai nebuvo ir slaptas sekimas, nes kitu būdu to patikrinti negalima, o ir patys pareigūnai nebūtų atsiradę tiksliai nustatytu metu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priimtas nuteistojo R. A. atžvilgiu, yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo yra grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie buvo tinkamai ištirti teisme bei aptarti nuosprendyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo R. A. kaltę grindė įrodymais, nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 20 str.
Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus dėl nuteistojo neteisėtai iš M. V. įgytos ir gabentos automobiliu naminės degtinės, pagrįstai ir tinkamai vertino jo kaltumą patvirtinančių liudytojų V. Ž. ir R. G. parodymus kaip teisėtą įrodymų šaltinį. Liudytojai V. Ž. ir R. G. savo parodymais ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisminio nagrinėjimo metu bei M. V. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje 2008-10-27 buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl to paties pas R. A. automobilyje rasto naminės degtinės kiekio laikymo, gabenimo ir realizavimo R. A., - patvirtino, kad byloje nustatytu laiku, gavus operatyvinės informacijos apie naminės degtinės atvežimą į (duomenys neskelbtini) esantį garažų masyvą, nuvyko šią informaciją patikrinti ir stebėjo teritoriją, o kai atvažiavo R. A., nuėjo patikrinti nuteistojo vairuoto automobilio. Liudytojai parodė, kad jie R. A. prisistatė, parodė tarnybinius pažymėjimus ir paprašė parodyti, ką jis veža automobilyje. Pats nuteistasis atidarė bagažinę, kurioje buvo rastos talpos su namine degtine. Taip pat liudytojai parodė, kad pats R. A. jiems prisistatė pravarde – „(duomenys neskelbtini)“ ir pasakė vežąs „samagoną“, siūlė susitarti už 800 Lt, kad nenori pakliūti į įkalinimo įstaigą dėl naminės degtinės, tačiau pareigūnams nesutikus, nuteistasis pradėjo sakyti, kad neprisipažins vežęs naminę degtinę, teigs vežęs dyzelinį kurą.
Tokius parodymus liudytojai V. Ž. ir R. G. davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir akistatų tiek su pačiu R. A. (1 t. 68-69, 66-67 b. l.), bet ir su liudytoju A. K. (1 t. 46-47, 48-49 b. l.). Kaip matyti iš liudytojų duotų parodymų, jie yra nuoseklūs, neprieštaringi. Nors nuteistasis skunde teigia, kad policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi jo ir kitų liudytojų parodymams, tačiau tai tėra tik nuteistojo nuomonė dėl vieno iš įrodymų šaltinio vertinimo. Nustatant liudytojų V. Ž. ir R. G. parodymų patikimumą, atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino vežęs ne naminę degtinę, o dyzelinį kurą, kas atitiktų liudytojų parodymus, jog R. A. įvykdė savo žodžius, jog nebeprisipažins vežęs naminę degtinę. Be to, liudytojai pagal Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str., turėdami operatyvinės informacijos apie daromą nusikalstamą veiką, keliančią grėsmę valstybės ekonominiam saugumui (BK 201 str. numatyta nusikalstama veika yra priskirta nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai), o pagal Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2007-01-30) 2 str. 6 d., 20 str. 1, 2, 5 p., turėdami teisę vykdyti operatyvinę veiklą, veikti visoje valstybės teritorijoje (šiuo konkrečiu atveju (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame garažų masyve) bei turėjo teisę tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones, atlikti asmens apžiūrą bei daiktų patikrinimą, bet kuriuo paros metu sustabdyti transporto priemones ir patekti į jas, pristatyti pažeidėjus į Tarnybos, policijos tarnybines patalpas ar seniūnijas kaimo vietovėse asmenybei nustatyti ar administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojai V. Ž. ir R. G. nepažeidė minėtų įstatymų reikalavimų. Pastebėtina, kad pareigūnai neatliko R. A. automobilio kratos, pareigūnai atliko automobilio apžiūrą pagal Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymų nuostatas. Todėl liudytojų V. Ž. ir R. G. atlikti veiksmai pripažįstami teisėtais, o jų metu gauti duomenys laikomi gautais teisėtais būdais ir yra vertinami kaip įrodymai. Taigi, nėra pagrindo netikėti nuosekliais ir detaliais liudytojų V. Ž. ir R. G. parodymais bei tokius liudytojų parodymus vertinti kritiškai.
Nors nuteistojo parodymai taip pat vienodi ir juos, nuteistojo teigimu patvirtina M. V. ir A. K. parodymai, tačiau vertinant juos visumoje su byloje esančiais suriktais ir ištirtais įrodymais, daroma išvada, kad šių asmenų parodymai yra nepatikimi. Iš tiesų M. V. pripažino, kad jis turėtą naminę degtinę R. A. pardavė kaip dyzelinį kurą, kuris yra labiau perkamas nei naminė degtinė, tačiau M. V. atžvilgiu 2008-10-27 priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad M. V. naminę degtinę R. A. pardavė pastarajam žinant, jog įgyja naminę degtinę, o ne dyzelinį kurą. Šiame nuosprendyje M. V. ir R. A. parodymai buvo įvertinti kritiškai kaip duoti siekiant R. A. išvengti atsakomybės ir M. V. duotus parodymus teismas vertino kaip savęs paties apkalbėjimą dėl sukčiavimo. Šis M. V. baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas laikytinas prejudiciniu faktu, kadangi priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir šis sprendimas nesukelia teisinių pasekmių nedalyvavusiems byloje asmenims. Įvertinus M. V. duotus parodymus ir 2008-10-27 nuosprendyje teismo nurodytas išvadas dėl M. V. ir R. A. duotų parodymų dėl to paties fakto - naminės degtinės realizavimo - vertinimo, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytoju apklausto M. V. parodymus vertino kaip melagingus.
Vertinant liudytojo A. K. duotus parodymus, akivaizdu, kad liudytojas duotus parodymus keitė, nes pirminės apklausos metu A. K. teigė, kad nors atstumas buvo nemažas, tačiau girdėjo kaip pareigūnas R. A. klausė, kas yra bagažinėje, jog tuomet buvo kalbama apie dyzelinį kurą (1 t. 43 b. l.). Vėlesnės apklausos metu liudytojas patikslino savo duotus parodymus, paaiškindamas, kad pirmos apklausos metu buvo pasimetęs, neturėjo iki tol reikalų su pareigūnais ir parodė, kad pokalbio tarp R. A. ir pareigūno negirdėjo dėl 10-15 metrų atstumo, bet girdėjo, kad buvo minimas dyzelinis kuras ir naminė degtinė, kad R. A. ginčijosi su pareigūnais (1 t. 44 b. l.). Būtent šiuos parodymus liudytojas A. K. patvirtino akistatos metu ne tik su pareigūnais (1 t. 46-47, 48-49 b. l.), bet ir su apeliantu R. A. (1 t. 70 b. l.). Šie A. K. parodymai patvirtina liudytojų V. Ž. ir R. G. duotus parodymus, jog iki A. K. buvo atstumas ir jis negalėjo girdėti vykusio pokalbio (1 t. 34, 35, 37, 38 b. l.). Tačiau teisminio nagrinėjimu liudytojas A. K. teigė, kad pokalbį tarp R. A. ir pareigūnų girdėjo, nes viskas buvo netoli. Taigi, įvertinus liudytojo A. K. duotus parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, daroma išvada, kad jie yra netikslūs, neobjektyvūs, todėl pagrįstai jais apylinkės teismas nesivadovavo. Nors teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. K. teigė, kad pareigūnas jį gąsdino, jog ir jis sės, nes jau vienas sėdi, tačiau byloje nėra duomenų, kad liudytojui buvo darytas poveikis, tokios aplinkybės atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, kai po įvykio praėjo dveji metai, kas leidžia manyti, kad liudytojas teisme davė parodymus, palankius nuteistajam, siekiant padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Įvertinus tai, kad pareigūnai R. A. automobilį apžiūrėjo teisėtai, kad jų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams, kad M. V. ir A. K. parodymai, duoti teisme buvo vertinami kritiškai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. A. kaltę grindė liudytojų V. Ž. ir R. G. parodymais bei byloje esančiais rašytiniuose dokumentuose užfiksuotais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, kurių kolegija neturi pagrindo pripažinti gautais neteisėtais būdais. Taigi, esant byloje pakankamai apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindo jo išteisinti dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad BK 201 str. numatyta nusikalstama veika inkriminuojama asmeniui, kai jis minėto straipsnio dispozicijoje numatytus veiksmus padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau iš paminėtų aplinkybių - liudytojų V. Ž. ir R. G., liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, M. V. atžvilgiu priimtame nuosprendyje nurodytomis teismo išvadomis ir kitais įrodymais, daroma išvada, kad R. A. iš M. V. neteisėtai įgytas ir pareigūnų rastas talpas su namine degtine, įgijo žinodamas ką perka, todėl laikoma, kad yra įrodyta apelianto tyčia padarant inkriminuotą nusikaltimą.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas R. A. kaltu pagal BK 201 str. 3 d. nepažeidė įrodymų vertinimo nuostatų (BPK 20 str.), taip pat skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 304-307 straipsniuose bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, reikalavimų. Taigi, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Nors apeliaciniu skundu nuteistasis prašo tik jį išteisinti, kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl R. A. kaltės padarius BK 201 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas R. A. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė taip pat nepažeidžiant BK 54 str. ir 64 str. reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio atmesti.