- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-63-220-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00052-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- UAB „BPA“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai
- Trečiasis asmuo
- UAB Afalita, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Amber Bay“, UAB Vakarų laivų agentai, UAB „Arijus“, UAB Baltic Forwarding
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „BPA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „BPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB Afalita, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Amber Bay“, UAB Vakarų laivų agentai, UAB „Arijus“, UAB Baltic Forwarding and Shipping, UAB „Baltijos pervežimai“, UAB „Baltlanta“, UAB Baltnautic Shipping Ltd, UAB „Fertimara“, UAB Fregatų aptarnavimo agentūra, UAB GREEN TERMINAL, UAB Jungtinė ekspedicija, UAB Jūrtransa, UAB „Jūrų agentūra forsa“, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos translit“, UAB „Limarko“, UAB „Limarko jūrų agentūra“, UAB „Litma“, UAB „MK laivyba“, UAB „Nordis shipping service“, UAB Nurminen Maritime, UAB Okeaninių konteinerių servisas, UAB „Passat“, UAB „Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H Muller and Co“, dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „BPA“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011-12-08 nutarimo Nr. 2S- 25: 1) rezoliucinės dalies 1 punktą, kuriame UAB „BPA“ inkriminuojamas dalyvavimas draudžiamame susitarime siekiant nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, tuo pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriame pareiškėja įpareigota nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas; 3) Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punktą; 4) Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktą, kuriuo UAB „BPA“ įpareigojama per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punkto numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje sustabdyti Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 galiojimą dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda.
Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo, kad vykdydamas skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto reikalavimus, per 3 mėnesius nuo nutarimo įsigaliojimo dienos privalėtų sumokėti į valstybės biudžetą 321 700 Lt baudą. Pareiškėjo finansinė būklė yra labai sudėtinga, todėl šios baudos sumokėjimas nedelsiant itin apsunkintų pareiškėjo tolesnę veiklą ir priverstų patirti dar didesnius nuostolius, kurių kompensacijos išreikalauti iš valstybės pagal galiojančią teismų praktiką yra praktiškai neįmanoma.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi, pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad nors prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia sunkia finansine padėtimi, tolimesnės bendrovės veiklos apsunkinimu sumokėjus paskirtą baudą, tačiau nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį šiuo metu. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad sumokėjus atsakovo Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25 paskirtą 321 700 Lt baudą, bendrovė susidurs su tokiais finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog skundžiamo atsakovo Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jai didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas šio punkto nevykdymas, nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl nėra objektyvaus pagrindo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonė netaikytina, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.
III.
Pareiškėjas UAB „BPA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad su skundžiama nutartimi nesutinka, nes teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo išimtinai su pareiškėjo finansine būkle. O kadangi pareiškėjas neįrodė sunkios finansinės padėties, teismas laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo atidėti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos mokėjimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo, teismas turi vertinti ne atitinkamos situacijos išskirtinumą ar finansinės padėties sunkumą, o tikimybę, kad nepritaikius šių priemonių, iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Nesutinka su teismo pozicija, kad negalima daryti išvados, kad sumokėjus Nutarimu paskirtą baudą, bendrovė susidurs su tokiais finansiniais sunkumais, dėl kurių net palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į ankstesnę padėtį apsunkintas. Mano, kad vertinant tokią galimybę, turi būti atsižvelgiama į padėties atkūrimo realumą palankaus pareiškėjui sprendimo atveju. Kitaip tariant, turi būti vertinama, ar teismo sprendimo įvykdymas nebūtų sudėtingas arba neįvykdomas, t.y. atsižvelgiama į tai, ar palankaus priimto palankaus sprendimo atveju baudą sumokėjusiam pareiškėjui būtų grąžinta visa bauda ir atlyginti visi, su baudos sumokėjimu susiję nuostoliai. Pažymi, kad sumokėjęs nurodyto dydžio baudą, pareiškėjas netektų galimybės šiomis lėšomis disponuoti visą laikotarpį, kol vyks ginčas, o tai reiškia, kad tokio dydžio lėšų trūkumą pareiškėjas būtų priverstas padengti skolinantis iš bankų (t. y patirtų tiesioginius nuostolius), arba prarastų galimybę gauti palūkanas už sąskaitoje laikomus pinigus (t.y. patirtų nuostolius negautų pajamų pavidalu). Kitaip tariant, jeigu teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, jam būtų sugrąžinta jo sumokėta bauda, tačiau prieš baudos sumokėjimą buvusi padėtis nebūtų atkurta, kadangi pareiškėjas būtų praradęs ne mažiau kaip 2,56% šios sumos per vienerius metus. Šiuo atveju palankaus sprendimo atveju pareiškėjui grąžinus jo sumokėtą baudą, nebus atkurta ankstesnė padėtis, kadangi dėl negalėjimo disponuoti nemaža pinigų suma, pareiškėjas patirs nuostolių (tiesioginių nuostolių, arba negautų pajamų pavidalu). Patyręs šiuos nuostolius ir norėdamas juos prisiteisti iš valstybės pareiškėjas turės kreiptis į teismą ir inicijuoti naujas bylas, kurių sėkmės tikimybė, pagal šiuo metu formuojamą praktiką taip pat yra abejotina. Be to, nusprendęs papildomai inicijuoti tokį žalos atlyginimo teisminį procesą pareiškėjas turėtų patirti reikšmingas teisines išlaidas, kurių prisiteisti iš valstybės pareiškėjas taip pat neturėtų jokios galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas nepagrindė, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 174/2009). Pareiškėjas skunde nurodo, kad, sumokėjus skirtą baudą, jis gali susidurti su neigiamomis finansinėmis pasekmėmis. Tačiau reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jais patvirtinančiais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858-13/2011, AS525-215/2011). Tuo tarpu, pareiškėjas apsiribojo tik prielaidomis, kad jo finansinė padėtis gali pablogėti, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju yra nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis. Tokiu būdu atskirajame skunde pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje, egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismas teisingai įvertino suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tinkamai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad vien tik teiginiai ir prielaidos dėl galimų neigiamų finansiniu pasekmių patyrimo sumokėjus Konkurencijos tarybos Nutarimu paskirtą baudą bei nepagrindus realios grėsmės pareiškėjo veiklai nelaikytinas objektyvia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, t. y. panaikinus ginčijamą Konkurencijos tarybos Nutarimą, pareiškėjo sumokėta bauda būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teismuose.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Limarko“ atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį patenkinti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta taisykle, kad atsakovo Nutarimo dalių, susijusių su baudų skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas, todėl prašymas turi būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. AS-146-310/11 ir kt.). Laikosi nuomonės, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, turi būti tenkinamas, kadangi pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog, prašymo nepatenkinus, pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė. Mano, kad Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustatanti, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, neatitinka protingumo ir teisingumo principų, o atitinkami dominuojančio ūkio subjekto ar net valstybės institucijos veiksmai daro nepataisomą žalą vartotojams ir efektyviai konkurencijai. Tuo tarpu, baudos mokėjimo atidėjimas Nutarimo teisėtumo patikrinimo laikotarpiui, t.y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali sukelti jokios nepataisomos žalos jokiems įstatymų saugomiems interesams. Pažymi, kad bet koks apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo patenkinti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nesutikdamas su atskiruoju skundu, palaiko trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Limarko“ atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „BPA“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti Nutarimo dalies, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Be to, kaip ne kartą savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybėmis, kad šiuo metu pareiškėjo finansinė būklė yra labai sudėtinga, todėl Nutarimu nustatytos baudos sumokėjimas nedelsiant itin apsunkintų pareiškėjo tolesnę veiklą ir priverstų patirti dar didesnius nuostolius, kurių kompensacijos išreikalauti iš valstybės pagal galiojančią praktiką yra praktiškai neįmanoma. Tačiau pareiškėjo teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime neįrodo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas jokių įrodymų, galinčių patvirtinti realią grėsmę, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nepateikė, o savo teiginius apie galimą finansinės padėties pablogėjimą ir galimus nuostolius dėl baudos sumokėjimo grindė prielaidomis ir spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis bylos medžiaga negalima daryti išvados, kad sumokėjus atsakovo Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 2S-25 paskirtą 321 700 Lt baudą, pareiškėjas susidurs su tokiais finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas.
Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai, kad skundžiamo Nutarimo dalies galiojimo nesustabdymas nulemtų buvusios padėties atkūrimo sudėtingumą ir tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų labai sudėtingas ar netgi neįmanomas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviomis bylos aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog skundžiamo atsakovo Nutarimo rezoliucinės dalies 3.9 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jai didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas šio punkto nevykdymas, pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimo sustabdymo.
Kaip minėta, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šia nutartimi pareiškėjui neužkertamas kelias ateityje pakartotinai prašyti ginčijamo Nutarimo atžvilgiu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodant motyvus ir aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo užtikrinimo faktinį pagrindą, bei pateikiant pirmosios instancijos teismui reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pagrindžiančius įrodymus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo UAB „BPA“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.