- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- I-2507-244/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. U.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2038/2008 pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. U. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-540 1-ąjį punktą, kuriuo nuspręsta išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio 1156,71 litų Institucijai padarytai turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad dirba Institucijos Šeštojo policijos komisariato Justiniškių nuovados tyrėju. Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2007 m. gruodžio 14 d. Institucijoje buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-11-406, kurioje nustatyta, kad J. U. nevykdė savo, kaip materialiai atsakingo asmens, įsipareigojimo rūpestingai prižiūrėti jam perduotas materialines vertybes, dėl to iš nuovados patalpų dingo radijo stotis „Motorola GP240“. Išvadoje nurodyta, kad pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 25 straipsnio 2 dalį, už vidaus reikalų įstaigai padarytą žalą pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn. Pareiškėjo nuomone, jis materialinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai, nes su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis neatitinka tokiai sutarčiai keliamų reikalavimų ir yra neteisėta, kadangi, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 256 straipsniu, minėtos sutartys gali būti sudaromos tik su darbuotojais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pareiškėjo darbas nėra susijęs su materialinių vertybių saugojimu. Be to, darbovietėje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis, kurioje nurodyti konkretūs darbai ir sąrašas pareigų, atsakingų už materialinių vertybių saugojimą. Dingusia radijo stotimi be pareiškėjo dar galėjo naudotis kiti darbuotojai. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nurodyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys. Tarnybinio patikrinimo metu nenustatytos ir neįrodytos materialinės atsakomybės sąlygos, numatytos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo kaltė nėra įrodyta, nes neaišku, dėl kurio pareigūno kaltės dingo minėta radijo stotis. Nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp padaryto nusižengimo ir atsiradusios žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Statuto 25 straipsnio 2 dalį už vidaus reikalų įstaigai, kitai valstybės ar savivaldybių institucijai padarytą žalą pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ar savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru. Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme. Atlyginant žalą, išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirba Justiniškių policijos nuovadoje tyrėju. Atsakovas su pareiškėju 2000 m. balandžio 10 d. sudarė individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 41 (b. l. 5). Pagal sutarties 2-ą punktą pareiškėjas įsipareigojo rūpestingai prižiūrėti jam perduotas materialines vertybes, imtis priemonių nuostoliams išvengti, laiku pranešti administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, visiškai atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo kaltės. Institucijos Vidaus tyrimų poskyrio 2007 m. gruodžio 14 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 18-21) nustatyta, kad Institucija 2005 m. lapkričio 15 d. važtaraščiu Nr. 105 perdavė Justiniškių policijos nuovadai, o šios nuovados materialiai atsakingas tyrėjas J. U. priėmė savo žinion jam patikėtas materialines vertybes – 4 radijo stotis, iš jų ir radijo stotį „Motorola GP 240”, Nr. 921TCL3898. Ryšio priemonės saugomos bendrame metaliniame nuovados seife, esančiame kabinete Nr. 2, vienintelis raktas, kaip tikrinimo metu nurodė nuovados viršininkas Z. M. ir materialiai atsakingas tyrėjas J. U., – nuovados pareigūnams žinomoje vietoje. Techninių priemonių išdavimo ir priėmimo registras iki minėtos radijo stoties dingimo paaiškėjimo dienos įdiegtas ir pildomas nebuvo, jokiu kitu būdu radijo stočių išdavimas ir grąžinimas nefiksuotas. Todėl tikrinimo metu nustatyti, kuris pareigūnas paskutinį kartą naudojosi dingusia radijo stotimi ir dėl kokių priežasčių ji buvo prarasta, galimybės nebuvo. Kaip matyti iš surinktos medžiagos, 2006 m. gruodžio 13 d. Justiniškių policijos nuovadoje atliekant ilgalaikio materialiojo turto inventorizaciją, ši radijo stotis nuovadoje buvo. Kad ji dingo, materialiai atsakingas tyrėjas J. U. pastebėjo tik ruošdamasis iš anksto suplanuotai 2007 metų inventorizacijai, t. y. 2007 m. lapkričio 5 d. Teismas nurodė, jog tikrinimo metu surinktų faktinių duomenų pakanka teigti, kad šiuo atveju radijo stoties „Motorola GP 240“ dingimą sąlygojo techninių priemonių išdavimo ir priėmimo apskaitos, kurią kaip materialiai atsakingas asmuo privalėjo organizuoti ir užtikrinti tyrėjas J. U., nebuvimas. Pažymėjo, kad su pareiškėju 2000 m. balandžio 10 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 41 nėra nuginčyta. Pareiškėjo argumentai, jog ši sutartis neatitinka keliamų reikalavimų ir yra neteisėta, nes tokios sutartys gali būti sudaromos tik su darbuotojais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pirkimu, gabenimu, yra nepagrįstas. Vadovaujantis DK 256 straipsniu, materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. To, kad pareiškėjo darbovietėje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis, kurioje nurodyti konkretūs darbai ir sąrašas pareigų, atsakingų už materialinių vertybių saugojimą, teismas nevertino kaip pagrindo konstatuoti sutarties ydingumą. Nurodė, kad pareigybių, atsakingų už materialinių vertybių saugojimą, sąrašas yra patvirtintas Institucijos vyriausiojo komisaro ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro pavaduotojo 2000 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 213 „Dėl materialinių vertybių saugojimo, apskaitos ir nurašymo“ 3 priede, kuriame išvardinti materialiai atsakingi asmenys. Pabrėžė, kad šiuose sąrašuose kaip materialiai atsakingas asmuo nurodytas J. U.. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-540 1 punktas, kuriuo nuspręsta išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio 1156,71 litus Institucijos padarytai turtinei žalai atlyginti, yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. U. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Institucijos viršininko 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-540 1 punktą. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, kad šiuo atveju radijo stoties „Motorola GP 240“ dingimą sąlygojo techninių priemonių išdavimo ir priėmimo apskaitos, kurią pareiškėjas, kaip materialiai atsakingas asmuo, privalėjo organizuoti ir užtikrinti, nebuvimas. Pasirašant visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pareiškėjo niekas neinformavo ir nesupažindino su jokiomis taisyklėmis, instrukcijomis ar nurodymais, kuriais jis būtų įpareigotas pildyti techninių priemonių išdavimo ir priėmimo apskaitos žurnalą. Nurodė, kad, vadovaujantis DK 25 straipsnio 1 dalimi, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pareiškėjo darbo funkcijos nėra susijusios su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu ir pan. Be to, DK 256 straipsnyje yra numatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta su darbuotojais, kurie dirba darbus arba eina pareigas, įtrauktas į sąrašą, nustatomą kolektyvinėje sutartyje. Pareiškėjo darbovietėje nebuvo sudaryta kolektyvinė sutartis, kurioje būtų toks sąrašas, todėl, pareiškėjo nuomone, materialinės atsakomybės sutartis su juo buvo sudaryta neteisėtai. Pažymėjo, kad jis šią sutartį pasirašė bijodamas prarasti darbą. DK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialini atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju visiškos materialinės atsakomybės sutartis turėjo būti sudaryta su visais darbuotojais, nes visi nuovados darbuotojai naudojosi materialinėmis vertybėmis (radijo stotimis). Be to, nuovadoje tyrėjai dirba dviem pamainomis. Jei turtu naudojasi ne vienas, bet grupė žmonių, kelios darbuotojų pamainos, taikyti visišką materialinę atsakomybę pareiškėjo atžvilgiu yra neteisėta (DK komentaro III dalies „Individualūs darbo santykiai“ antro tomo 390 p.).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinio skundo nepatenkino.
Pabrėžė, kad pareiškėjas yra statutinis vidaus tarnybos pareigūnas. Nurodė Statuto 25 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad materialinės atsakomybės sąlygų ir žalos atlyginimo tvarkos Statutas nereglamentuoja. Priėjo prie išvados, kad, nagrinėdamas pareiškėjo materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką, pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis ir DK normomis.
Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 4 dalis ir paaiškino, kad su pareiškėju 2000 m. balandžio 10 d. buvo sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ši sutartis nevisiškai atitinka DK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes pareiškėjo darbas nėra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priemonių išdavimu, pardavimu, pirkimu ar gabenimu. Dingusi radijo stotis buvo skirta naudotis tarnyboje, tačiau ji nebuvo perduota naudotis pareiškėjui. Šia radijo stotimi naudojosi visi nuovados tyrėjai. Tai konstatuota tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 7-10). Todėl visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal Darbo kodekso 256 straipsnio 2 dalies nuostatas, galėjo būti sudaryta su darbuotojų grupe, kurie naudojasi radijo stotimis, o ne su vienu pareiškėju. Tačiau Institucijos 2000 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 213 pareiškėjas buvo paskirtas materialiai atsakingu už Justiniškių policijos nuovados turtą (b. l. 65‑71). Vykdydamas šį įsakymą, pareiškėjas 2005 m. lapkričio 15 d. pasirašytinai gavo 4 radijo stotis, tame tarpe ir prarastą radijo stotį „Motorola GP 240“ Nr. 92ITCL3898. Tačiau, kaip pripažino pats pareiškėjas, jis visiškai nesirūpino jam patikėto turto priežiūra. Radijo stotys saugomos seife, tačiau seifo raktas buvo laikomas visiems nuovados pareigūnams žinomoje vietoje. Radijo stočių išdavimas ir grąžinimas nebuvo kontroliuojamas ir registruojamas. Pareigūnai radijo stotimis naudojosi savo nuožiūra. Pareiškėjas negalėjo nurodyti nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis radijo stotis dingo, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas aplaidžiai atliko jam pavestus įsipareigojimus ir dėl to yra kaltas dėl atsiradusios žalos. Žala yra konstatuota 2007 m. gruodžio 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada (b. l. 7-10). Žalos dydis neginčijamas ir neviršija pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio.
V.
Pareiškėjas J. U. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.
Nurodo Statuto 1 straipsnį, 2 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir pabrėžia, kad materialinės atsakomybės pagrindai, sąlygos ir tvarka Statute ir kituose vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nesureguliuotos, todėl taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 5, 32 straipsnius ir pažymi, kad sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Paaiškina, kad 2007 m. lapkričio 5 d. tarnybiniu pranešimu informavo savo tiesioginį viršininką Z. Mikolajūną apie tai, kad iš nuovados seifo dingo materialinė vertybė. 2007 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 6 policijos komisariato viršininkas R. B. ant tarnybinio pranešimo užrašė rezoliuciją „persiųsti į VPK“. Institucijos kanceliarijoje tarnybinis pranešimas buvo gautas 2007 m. lapkričio 13 d. Sprendimas dėl žalos atlyginimo buvo priimtas 2007 m. gruodžio 14 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą. Toks termino praleidimas vertintinas esminiu sprendimo dėl žalos atlyginimo procedūros pažeidimu, darančiu priimtą įsakymą dėl žalos išieškojimo neteisėtu. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A502-304/2008 ir 2007 m. kovo 13 d. nutartį Nr. A7-35/2007.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas J. U. prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą kreipėsi 2009 m. vasario 27 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, priėmė 2008 m. gruodžio 18 d., taigi, terminas dėl proceso atnaujinimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo praleistas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta galimybė atnaujinti procesą, kai būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą.
Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos, tačiau šiame įstatyme nenurodyta, kuri diena laikytina žalos paaiškėjimo diena. J. U. nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. A502-304/2008 konstatuota, jog teisės aktais nenustatyta pareiga atlikti tarnybinį patikrinimą materialinės žalos padarymo atveju. Šioje nutartyje taip pat pabrėžta, kad žalos paaiškėjimu turi būti laikomas momentas, kuomet atsakovui tapo žinoma visuma aplinkybių apie žalos padarymo faktą ir dydį.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad J. U. 2007 m. lapkričio 5 d. tarnybiniu pranešimu informavo savo tiesioginį viršininką apie tai, kad iš nuovados seifo dingo materialinė vertybė (b. l. 27). Sprendimas dėl žalos atlyginimo buvo priimtas 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 6) atsižvelgiant į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo išvadą dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Justiniškių policijos nuovadai skirtos radijo stoties „Motorola GP 240“ praradimo (b. l. 7). Šioje išvadoje nurodyta, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrius informavo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato buhalterinėje apskaitoje apskaitomos radijo stoties „Motorola GP 240“, Nr. 921TCL3898, inv. Nr. 5250000358, įsigijimo vertė – 1941,00 Lt, nusidėvėjimo suma – 784,29 Lt, likutinė vertė – 1156,71 Lt. Iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus rašto dėl duomenų pateikimo (b. l. 60) matyti, kad radijo stoties „Motorola GP 240“ likutinė vertė buvo nustatyta 2007 m. lapkričio 16 d. Byloje nėra duomenų, kad radijo stoties „Motorola GP 240“ vertė jos praradimo metu būtų nustatyta anksčiau nei 2007 m. lapkričio 16 d., todėl ši data laikytina žalos paaiškėjimo diena. Sprendimas dėl žalos atlyginimo buvo priimtas 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 6), t. y., vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, nepraėjus daugiau nei 1 mėnesiui nuo žalos paaiškėjimo dienos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinės aplinkybės pareiškėjo nurodytose nutartyse ir nagrinėjamu atveju yra skirtingos, tiek minėtos aplinkybės, tiek ir bylose padarytos išvados neturi įtakos nagrinėjamos bylos klausimams, todėl pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo atsakovo nurodytos suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik dėl esminio materialinės, o ne procesinės teisės normų pažeidimo. Išnagrinėjus bylos medžiagą, pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo, darytina išvada, kad nepateikti jokie akivaizdūs įrodymai, jog šioje administracinėje byloje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį tokių normų pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2038/2008 pareiškėjo J. U. nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl procesą atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. U. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-2038/2008 pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.