Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Ramunei Meleško,

trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. K. , jos atstovei advokatei Editai Marijai Šlapikienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus skundą dėl turtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V.M. K. ir jos atstovė E.M.Šlapikienė su skundu nesutinka. Pažyma išduota oficialiai, su parašais ir antspaudu, todėl nebuvo pagrindo netikėti pažymos neteisingumu. Dėl senaties termino, tai manoma, kad jis yra praleistas, nes pažyma pareiškėjui pateikta 1995-06-29.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 33421,38 Lt. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų padarytai žalai atlyginti (b.l. 6).Pareiškėjas nurodo, kad M. K. nuo1991-02-18 buvo paskirta senatvės pensija. 1995-01-01 įsigaliojo LR Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymas, kuris nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų, paskirtų iki 1995-01-01, perskaičiavimą, remiantis pensijos byloje fiksuotais stažo ir uždarbio duomenimis. V. M. K. , papildydama duomenis apie turėtas draudžiamąsias pajamas pateikė pareiškėjui Lietuvos Respublikos Kauno miesto valdybos Prekybos ir paslaugų skyriaus 1995-06-22 išduotą pažymą Nr.230 (b.l. 8) apie draudžiamąsias pajamas, gautas laikotarpiu nuo 1985-01-01 iki 1989-12-31, jai dirbant Kauno 1-ojoje maistprekyboje.

2007 metais VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius pažymoje pastebėjo netikslumų, todėl 2007-11-08 buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvą dėl duomenų apie V.M. K. draudžiamąsias pajamas patikslinimo. Gautame atsakyme pajamų dydžiai skyrėsi nuo 1995-06-22 pateiktoje pažymoje Nr. 230 nurodytų sumų. Dėl šių aplinkybių buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1995-01-01 iki 2007-12-31 susidarė 33421,38 Lt. perskaičiuotos senatvės pensijos permoka.

Byloje ginčas nekilo dėl pažymoje Nr. 230 įrašytų duomenų, nei dėl susidariusios 33421,38 Lt. perskaičiuotos senatvės pensijos permoka. Atsakovas nurodo, kad rašant pažymą galėjo įvykti klaida, kuri nebuvo pastebėta. Ginčo esmę sudaro tai, ar žalos atsiradimą (pensijos permoką) sąlygojo tik atsakovo veiksmai, ir dėl atsakovo pareigos atlyginti susidariusią permoką.

Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš 1995-06-22 pateiktos pažymos Nr. 230 apie V.M. K. draudžiamąsias pajamas (b.l. 8). Permokėtos senatvės pensijos sumą (33421,38 Lt.) įvardina kaip patirtą žalą, kurią prašo priteisti. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, dėl kurių kaltės VSDFV administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad atsakovas (Institucija) arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismo nuomone, sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1304/2008 VSDFV Anykščių skyrius v Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“).

Pareiškėjo atstovė nurodė, kad 1995-06-22 Kauno miesto valdybos Prekybos ir paslaugų skyriaus išduotoje pažymoje Nr. 230 buvo nurodytos kitokios draudžiamųjų pajamų sumos nei 2007-11-19 Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotoje pažymoje Nr. 24-4-17579 tuo pačiu laikotarpiu (b.l. 8, 11).

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (toliau tekste - Nuostatai) 63 punktą Socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Darytina išvada, kad tokia teisės norma reiškia įpareigojimą pareiškėjui veikti aktyviai. Tokį minėtos nuostatos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2007-12-14 nutartis administracinėje byloje A5-1120/2007) nurodant, kad Nuostatuose įtvirtintas įpareigojimas pareiškėjui veikti aktyviai renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Teismas daro išvada, kad paminėtų teisės aktų pagrindu teritorinis skyrius priimdamas sprendimą dėl pensijų skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Vadinasi, pareiškėjas, prieš skirdamas pensiją V.M. K. , jeigu būtų elgęsis rūpestingai ir apdairiai, būtų laiku pastebėjęs netikslumus dėl trečiojo suinteresuoto asmens draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu ir pareiškėjas savo skunde nurodė, kad 2007 metais VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius pažymoje pastebėjo netikslumų, todėl 2007-11-08 buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvą dėl duomenų apie V.M. K. draudžiamąsias pajamas patikslinimo. Tokiu būdu, pareiškėjas pats pastebėjo, ir išsiaiškino esančius netikslumus, papildomai išreikalavo kitus duomenis. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo realia galimybę ir skiriant pensiją pastebėti esančius netikslumus ir juos pašalinti. Taigi ir pareiškėjo nurodoma žala (33421,38 Lt.) atsirado dėl jo, o ne dėl atsakovo veiksmų, t.y. nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo. Akivaizdu, jog, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Pensija yra kasmėnesinė išmoka, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žalą patirdavo kiekvieną mėnesį išmokėdamas padidintą pensiją. Tačiau iki 2001-07-01 galiojusio CK 86 str. (kaip ir galiojančio CK 1.127 str. 1 d.) buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymoje pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs priima sprendimą pensijai skirti, t.y nuo pensijos skyrimo 1995-06-29. Pažymėtina, jog ieškovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kitoks šios normos aiškinimas, t.y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas (2007 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 VSDFV Varėnos skyrius v UAB „Merkys“).

Kaip jau buvo nurodyta, reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovė aiškiai išsakė reikalavimą taikyti šioje byloje ieškinio senatį. Įvertinus visa, kas išdėstyta, o taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl žalos, atsiradusios iš atsakovo pateiktos pažymos apie asmens draudžiamąsias pajamas pateikimo, priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teisėja

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.