- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-17
- Bylos Nr.
- I-6275-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-01450-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. D. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašo panaikinti 2016 m. sausio 19 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. 2.2 (NTP-2)-16-NT-106-526.
Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) skirti jam nemokamą antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-13-983. 2016 m. sausio 27 d. gavo Tarnybos sprendimą Nr. 2.2 (NTP-2)-16-NT-106-526, kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Mano, kad Tarnybos vertinimas yra neteisingas, neaiškus, prieštarauja logikai, protingumo ir teisingumo principams. Nemokama antrinė teisinė pagalba jam turėtų būti skiriama, nes dėl didelių įsiskolinimų negali laisvai disponuoti savo lėšomis ir didžiausią dalį pajamų skiria skoloms atiduoti bei nepilnamečiam sūnui išlaikyti.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 6 punktu, kad asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Taip pat remiasi 13 straipsnio 7 punktu, kad Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo turto arešto aktas ir (ar) kiti dokumentai, patvirtinantys objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, bei vietos mokesčio administratoriui pateiktos gyventojo turto deklaracijos kopija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jeigu teikdamas prašymą jis padarė klaidų, tai netrukdė Tarnybai paprašyti patikslinti kai kuriuos duomenis ar pasiūlyti pateikti naują prašymą, ištaisius klaidas. Šitaip Tarnyba būtų teisingai įvertinusi jo tikrąją finansinę padėtį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovė Tarnyba prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą 2016 m. sausio 12 d., todėl Tarnyba vertino jo 2015 metais gautas pajamas.
Pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. metinėje pajamų ir turto deklaracijoje antrinei teisinei pagalbai gauti nurodė, kad 2015 m. ataskaitinio laikotarpio pajamos yra 6 581,4 Eur. Šią sumą patvirtino ir prie prašymo Nr. (2.2) VTP-1-106 pridėtos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Taip pat įvertinta, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-683-566/2006 pareiškėjas įsipareigojo nuo 2007 m. spalio mėnesio iki sūnaus pilnametystės mokėti 350 Lt kas mėnesį. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 16 d. raštą Nr. A732- 7603/15(2.13.2.8-AD15) ši suma siekia 120 Eur. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba apskaičiavo, kad pareiškėjo pajamos siekia 5 141,4 Eur (6 581,4 Eur - (12 x 120 Eur) = 5 141,4 Eur) per 2015 m. Vertinant pajamų lygius, pareiškėjo gautos pajamos viršija pirmąjį pajamų lygį (10 x 350 = 3 500 Eur), tačiau neviršija antrojo pajamų lygio (15 x 350 = 5 250 Eur), todėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybė būtų garantavusi ir apmokėjusi tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o likusią dalį turėtų apmokėti pats pareiškėjas. Pareiškėjas, pildydamas prašymą ir grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė.
Nurodo, kad pareiškėjas pateikė Tarnybai ir paskolų sutartis, tačiau Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies prasme šių sutarčių negalima pripažinti įrodymais, patvirtinančiais objektyvias priežastis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tiek, kiek ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu (Tarnyboje gautas 2016 m. sausio 17 d.) suteikti antrinę teisinę pagalbą Trakų rajono apylinkės teisme administracinėje byloje Nr. A2.11-13-983 (b. l. 41–45). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė savo tapatybės dokumentą (b. l. 46), metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti (b. l. 47–49), pažymas apie darbo užmokestį ir kitas išmokas (b. l. 50–52), sudarytas vartojimo kredito sutartis (b. l. 53–63). Byloje taip pat pateiktas pareiškėjo neregistruotas 2016 m. sausio 11 d. patikslinimas dėl advokato administracinėje byloje Nr. A2.11-13-983, kuriame prašo skirti nemokamą antrinę pagalbą arba išaiškinti, ko trūksta tam, kad teisinė pagalba būtų paskirta (b. l. 36–37). 2016 m. sausio 19 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. 2.2 (NTP-2)-16-NT-106-526 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 68–69).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad administracinių teisės pažeidimų byla Nr.: A2.11.-13-983/2016 (proceso Nr. 4-48-3-01450-2015-7) Trakų rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta 2016 m. liepos 22 d. Byloje priimto nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme administracinių teisės pažeidimų byloje Nr.: ATP-899-365/2016, kuri išnagrinėta 2016 m. spalio 6 d.
Ginčas byloje kilo dėl 2016 m. sausio 19 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo Nr. 2.2 (NTP-2)-16-NT-106-526 teisėtumo ir pagrįstumo.
Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai nustato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdama šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdama į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra ir tik tiek, kiek yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (9 p.).
Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama sprendimus turi vadovautis ne tik Įstatymu, tačiau yra saistoma ir gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617-13).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą ir su juo susijusius įrodymus apie turimus finansinius įsipareigojimus (paskolas), kurie, jo nuomone, įrodo, kad jis negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, dėl to jo turtas ir metinės pajamos, kuriomis gali laisvai disponuoti, neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, kaip tai nustatyta Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte.
Įvertinus pareiškėjo skundą, matyti, kad pareiškėjas nesuprato sprendimo turinio, t. y. ar buvo atsižvelgta, jog turi nepilnametį sūnų, kurį išlaiko ir kiekvieną mėnesį moka po 120 Eur, ar buvo įvertintos jo skolos, jei neįvertintos, tai kodėl, ir kaip buvo apskaičiuotos sumos, dėl kurių jam buvo nesuteikta antrinė teisinė pagalba.
Įvertinus ginčijamą sprendimą, matyti, kad nevertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, o motyvai neaiškūs ir nepakankami. Ginčijamame sprendime nebuvo vertintos pareiškėjo vartojimo paskolos sutartys, nepateiktas jo pajamų ir turto lygio apskaičiavimas. Sprendimo pagrindas ir motyvai sprendime neindividualizuoti, o tik cituojami teisės aktai, kurie reguliuoja antrinės teisinės pagalbos suteikimą, o tai neatitinka reikalavimo, nurodyto LVAT formuojamoje praktikoje, kad individualus administracinis aktas turi būti suprantamas adresatui.
Su Viešojo administravimo įstatymu ir gero administravimo principu nesuderinama situacija, kai pareiškėjui ginčijamo sprendimo motyvai galimai paaiškėja tik kreipusis į teismą iš atsiliepimo į pareiškėjo skundą.
Teismas pripažįsta, kad nustatyti ginčijamo sprendimo trūkumai yra esminiai, nes sukliudė pareiškėjui suprasti sprendimo turinį, identifikuoti teisių pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl jis naikintinas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo K. D. skundą patenkinti.
Panaikinti 2016 m. sausio 19 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. 2.2 (NTP-2)-16-NT-106-526.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.