Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus pataisos namų veiksmais, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. jį kalinant Alytaus pataisos namuose 1 lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo patalpose kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo jo atžvilgiu vykdomiems tęstiniams pažeidimams atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 11 d. (b. l. 4), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos iki 2015 m. birželio 10 d. pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nurodė, kad ieškinio senatis jo reikalavimui neturėtų būti taikoma, nes anksčiau į teismą negalėjo kreiptis dėl grasinimų dėl skundų rašymo perkelti į kitą lokalinį sektorių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo jomis tikėti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. birželio 10 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. kovo 16 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Alytaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad I-e lokaliniame sektoriuje yra 1, 3, 4, 5, 7 ir 21 būriai.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 13–19,131–132) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 2 miegamąjį (3 būrio 30 brigadą), kurio gyvenamasis plotas 45,64 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,8 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. ir nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrio 4 miegamąjį (70 būrio 70 brigada), kurio gyvenamasis plotas 44,73 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant užimtoms visoms gyvenamosioms vietoms, vienam asmeniui teko 3,73 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 26 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 5 būrio 2 miegamąjį (5 būrio 50 brigadą), kurio gyvenamasis plotas 44,81 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant joms visoms užimtoms, vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,73 kv. m.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ginčo gyvenamosiose patalpose kalėjo 20-24 asmenys (b. l. 2–3). Nors į bylą pateiktuose kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenyse nurodyta, jog 3 būrio 2 miegamajame, 7 būrio 4 miegamajame ir 5 būrio 2 miegamajame įrengta 12 miegamųjų vietų, tačiau byloje esančiose Alytaus PN pažymose apie pareiškėjo perkėlimus (b. l. 16–17) bei Alytaus PN direktoriaus įsakymuose apie pareiškėjo perkėlimą nurodyta, jog jis buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 30 brigadą 22 lovą (b. l. 133–144), įsakymu Nr. 2-93 paskirtas gyventi į 7 būrio 70 brigadą 77 lovą (b. l. 145). Iš byloje esančių Alytaus PN direktoriaus įsakymų matyti, kad ginčui aktualiu metu kiti nuteistieji buvo perkeliami į 5 būrio 2 miegamojo (5 būrio 50 brigados) 51, 58 lovas (b. l. 134–137). Iš atsakovės atstovo teismui pateiktų kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenų nebuvo galima nustatyti, kokio laikotarpio duomenys apie ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių teismui buvo pateikti. Teismui 2018 m. spalio 25 d. nutartimi pareikalavus iš Alytaus PN pateikti rašytinį paaiškinimą dėl nurodytų aplinkybių, taip pat pateikti duomenis apie nuteistųjų skaičių (įrengtų miegamųjų vietų skaičių) ginčo patalpose pareiškėjo kalėjimo jose metu, Alytaus PN papildomuose paaiškinimuose (b. l. 131) nurodė, kad kompiuterinės sistemos „Įskaita“ duomenimis pareiškėjo miegamajame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, 22 ar 77 lovų įrengimas viename miegamajame nėra įmanomas fiziškai, todėl tai turi būti traktuojama kaip kompiuterinės programos „Įskaita“ klaida.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš teismui pateiktos kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenų negalima nustatyti, kada duomenys apie ginčo patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių į minėtą programą buvo suvesti, kokio laikotarpio duomenys yra teismui pateikti. Iš byloje esančių Alytaus PN direktoriaus įsakymų apie nuteistųjų (pareiškėjo) perkėlimus bei iš Alytaus PN pažymos apie pareiškėjo perkėlimus (b. l. 16–17,133–145) matyti, kad pareiškėjas buvo perkeliamas gyventi į 3 būrio 30 brigados 22 lovą, 7 būrio 70 brigados 77 lovą, o 5 būrio 2 miegamajame (5 būrio 50 brigadoje) buvo 51, 58 lovos, todėl darytina išvada, kad iš atsakovės atstovo pateiktų prieštaringų duomenų negalima nustatyti, jog pareiškėjo bausmės atlikimo metu ginčo patalpose buvo įrengta po 12 miegamųjų vietų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog ginčo patalpose jo kalėjimo metu buvo 20-24 nuteistieji, lieka nepaneigti, todėl vienam nuteistajam ginčo patalpoje tekęs gyvenamasis plotas paskaičiuojamas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš 20 ir 24.

Atlikus aritmetinius skaičiavimus, akivaizdu, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint 3 būrio 2 miegamajame (3 būrio 30 brigadoje) teko 1,9-2,28 kv. m gyvenamojo ploto, kalint 7 būrio 4 miegamajame (70 būrio 70 brigadoje) – 1,86 -2,24 kv. m gyvenamojo ploto, kalint 5 būrio 2 miegamajame (5 būrio 50 brigadoje) – 1,87-2,24 kv. m gyvenamojo ploto. Aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, todėl yra pagrindas atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą taip pat sieja su pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvusiu asbestu, kurio dulkės, jo teigimu, patekusios į plaučius, sukelia vėžį, taip pat – su techniškai netvarkingomis gyvenamųjų patalpų sienomis, lubomis ir grindimis. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, pastoviai buvo didelė drėgmė, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, žiemą buvo šalta, apšvietimas netinkamas, buvo buitinių parazitų.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiškos nuostatos išdėstytos Higienos normos HN 134:2015 17 punkte.

Į bylą pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo aktuose (b. l. 25–31) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo gyvenamosiose patalpose ventiliacija buvo nepakankama, kad patalpose buvo pelėsis (patikrinimo aktų, pareiškėjo ar kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ( pvz., su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, taip pat neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais), todėl, nesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl buitinių parazitų (tarakonų, blakių) gyvenamosiose patalpose, tvirtino, kad, žinodamas apie jų buvimą, bijojo užmigti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN sudarę sutartį su įmone, turinčia teisę atlikti dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbus. Darbai atliekami pagal poreikį (b. l. 20–24, 26, 41–49). Pareiškėjas aplinkybių dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose nekonkretizavo, nenurodė, kokioje patalpoje, kada ir kokių parazitų buvo, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl buitinių parazitų buvimo konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, jų naikinimo kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, o šie į jo prašymus nereagavo. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes dėl patalpose buvusių buitinių parazitų, jų įtaką pareiškėjo sveikatai, todėl, atsižvelgiant į Alytaus PN pateiktus duomenis apie vykdomus sutartinius įsipareigojimus, nėra pagrindo tikėti deklaratyviu ir nepagrįstu pareiškėjo tvirtinimu dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo.

Higienos normos HN 76:2010 62 punkte buvo reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Į bylą duomenų apie ginčo patalpų sienų, lubų ir grindų būklę pareiškėjo kalėjimo jose metu nėra pateikta.

Pareiškėjas tvirtino, kad pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvo asbesto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai dengti rulonine stogo danga. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra, pastatų konstrukcijose, šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje asbestas nebuvo naudojamas (b. l. 10, 131), tačiau objektyvių šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra.

Reikalavimai patalpų fizikiniams parametrams (apšvietai, temperatūrai, oro judėjimo greičiui, santykinei oro drėgmei) įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktuose bei Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose.

Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 43–52) matyti, kad atliktų patikrinimų metu gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, apšvieta ir pan.) nebuvo tikrinti. Objektyvių duomenų apie ginčo patalpų apšvietą, temperatūrą, oro drėgmę ginčui aktualiu laikotarpiu į bylą nepateikta.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, akivaizdu, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl blogos gyvenamųjų patalpų techninės būklės, asbesto buvimo statinių, kuriuose buvo ginčo gyvenamosios patalpos, netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, oro temperatūros ir didelės drėgmės, todėl atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste iš esmės galima, tačiau nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pripažinus pagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos reikalavimų neatitinkančių patalpų, turi būti vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvo asbesto, gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos buvo aptrupėję, grindys supuvę, patalpose buvo šalta, drėgna, tačiau iš aplinkybių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kokioje konkrečioje patalpoje buvo techniškai netvarkingos sienos, lubos ir grindys, buvo netinkama apšvieta, šalta ir drėgna, nesiejo šių galimų pažeidimų (išskyrus apšvietos pažeidimą) su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neužtikrintos tinkamos apšvietos suprastėjo jo regėjimas. Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenys (b. l. 108, 111), kad pareiškėjas, praėjus daugiau nei metams laiko nuo ginčo laikotarpio pabaigos, 2018 m. balandžio 30 d. kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl regos sutrikimų, jam buvo skirta gydytojo oftalmologo konsultacija. Įrodymų, kad šis regos sutrikimas buvo sąlygotas daugiau nei prieš metus laiko galimai buvusio netinkamo apšvietimo ginčo gyvenamosiose patalpose minėtuose dokumentuose nėra, todėl šis susirgimas negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su galimai buvusiu netinkamu apšvietimu ginčo patalpose. Taip pat teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad dėl asbesto, techniškai netvarkingų patalpų, negalėjimo jų tinkamai išvalyti, didelės oro drėgmės, žemos oro temperatūros, netinkamo apšvietimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl, nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytų nusiskundimų nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. kovo 16 d. kalint I–o lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 50–121) duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti per mažas gyvenamasis plotas, nėra. Taigi, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, jog pažeidžiant vienam nuteistajam nustatytą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (282 dienas), pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko nuo 1,86 iki 2,28 kv. m, be to, atsižvelgtina į tai, kad šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2200 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų 2200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.