- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-08
- Bylos Nr.
- 2-660
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė (pran.), Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- A. V.
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios A. Vosyliaus gamybinės-komercinės įmonės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 28 d. nutarties, kuria patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-611-524/2005 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui A. V. dėl žemės sklypo nuosavybės pripažinimo, prijungtoje prie A. Vosyliaus gamybinės-komercinės įmonės (į/k 170033335) bankroto bylos (bylos Nr. B2-206-524/2005) .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi A. Vosyliaus gamybinei-komercinei įmonei (į/k 170033335) iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB ,,Valdsita“ (civilinė byla Nr. B2-206-524/2005, b. l. 31). Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. balandžio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, išaiškindamas, kad V. V. dėl byloje ginčijamo žemės sklypo nuosavybės teisės nustatymo gali kreiptis į teismą su ieškiniu (civilinė byla Nr. B2-206-524/2005, b. l. 91-93).
Šalies argumentai
Ieškovė V. V. 2005 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. V., kuriuo prašė pripažinti, kad 2, 05 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. 6824-00010036), esantis Plungės raj., Glaudžių k., yra jos asmeninė nuosavybė ir ieškovė jį valdo asmeninės nuosavybės teisėmis nuo 1999 m. lapkričio 5 d. Nurodė, kad 1999 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruota ieškovės ir atsakovo A. V. ištuoka, tačiau jų santuoka iširo žymiai anksčiau. Nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teismo 1998 m. spalio 9 d. nutartimi buvo nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis ginčo žemės sklypo, nors jau tada ieškovė su atsakovu A. V. nevedė bendro ūkio, atsakovas prie šeimos išlaikymo visiškai neprisidėjo, 1999 m. lapkričio 22 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl išlaikymo vaikams išieškojimo. Taip pat ieškovė nurodė, kad 1999 m. lapkričio 5 d. vyko ginčo žemės sklypo dalies, priklausiusios atsakovui A. V., pardavimas iš viešųjų varžytynių ir ji nupirko šią sklypo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-611-524/2005 prijungta prie A. Vosyliaus gamybinės-komercinės įmonės bankroto bylos Nr. B2-206-524/2005 (b. l. 33).
Pirmosios instancijos teismas 2005 m. birželio 27 d. nutartimi A. Vosyliaus gamybinę-komercinę įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-206-524/2005, b. l. 155).
Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovės V. V. ieškinį patenkino, pripažino, kad 2, 05 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. 6824-00010036), esantis Plungės raj., Glaudžių k., yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Įvertinęs tai, kad šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, ginčo žemės sklypas įsigytas 1996 m. spalio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, tai yra iki įmonės įregistravimo (civilinė byla Nr. B2-206-524/2005, b. l. 117), šeima net neįsigijo nuosavo būsto, teismas konstatavo, kad atsakovo A. V. verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė dirbo medike ir jos darbo užmokestis buvo minimalus, o atsakovo A. Vosyliaus gamybinė-komercinė įmonė vertėsi medienos paruošimo veikla (civilinė byla Nr. B2-206-524/2005, b. l. 140), teismas sprendė, kad ieškovė savo darbu bei pajamomis neprisidėjo prie šios individualios įmonės veiklos. Įvertinęs liudytojo A. D. parodymus (b. l. 112), jog ieškovės ir atsakovo A. V. šeima faktiškai buvo iširusi ir ieškovė su atsakovu nebegyveno, kai skolinosi pinigus žemei išpirkti iš viešųjų varžytynių 1999 metų balandžio mėnesį pagal paskolos raštelį (b. l. 27) ir ją grąžino taip pat gyvendama viena per dvejus metus (b. l. 28), teismas padarė išvadą, kad ieškovė, išpirkdama atsakovo A. V. ginčo sklypo dalį iš viešųjų varžytynių, 1999 m. lapkričio 5 d. įsigijo jį kaip asmeninį turtą, nors ir formaliai dar apie mėnesį būdama santuokoje su atsakovu. Teismas pažymėjo, jog tuo metu buvo pradėtas skyrybų procesas, 1999 m. lapkričio 22 d. buvo priimtas teismo sprendimas. Taip pat teismas nurodė, kad ginčo žemė yra žemės ūkio paskirties, ji yra šalia ieškovės tėvo namų valdos ir ieškovės tikslas buvo ją išsaugoti sau ir trims su ja likusiems gyventi vaikams kaime, šia žeme jie naudojasi ir tai yra vienas iš jos pragyvenimo šaltinių, priešingai nei atsakovo A. V., nes jis nuolat važinėja į užsienį ir gyvena kitoje vietovėje (b. l. 83-84). Be to, teismas nurodė, kad 1998 m. spalio 9 d. teismo nutartimi nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ šio sklypo dalis (b. l. 20). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant solidarios sutuoktinių atsakomybės pagal A. Vosyliaus gamybinės-komercinės įmonės prievoles CK 3.109 straipsnio prasme, nes verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ir netgi prieš jo valią, verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, šeima iš įmonės veiklos neįsigijo jokio turto, todėl sprendė, kad CK 3.113 straipsnio pagrindu įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti negalės būti išieškota iš asmeninio ieškovės turto.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas likviduojama A. Vosyliaus gamybinė-komercinė įmonė prašo teismo nutartį panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą. Apelianto manymu, tai, kad ieškovė santuokos metu be sutuoktinio sutikimo už skolintas lėšas įgijo ginčo žemės sklypo dalį, nėra pagrindas pripažinti šio turto asmenine ieškovės nuosavybe, nes turto pardavimo akto sudarymo metu galiojęs SŠK 21 straipsnis nustatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Šio fakto nepaneigia ir teismo argumentai, kad šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, o ginčo žemės sklypas buvo įsigytas iki įmonės įregistravimo. Vadovaujantis CK 2.50 straipsnio ketvirtąja dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu Nr. 33, administratorius privalo nukreipti išieškojimą į savininko turtą, įskaitant ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą tretysis asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, jog su atskiruoju skundu sutinka ir prašo teismo nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės.
Atskirasis skundas netenkintas.
CK 2.50 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka paties juridinio asmens turto, turi atsakyti šio juridinio asmens dalyvis. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 str.). Bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudaro turtas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įgytas gyvenant santuokoje. Ši taisyklė preziumuojama, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Pagal CK 3.91 straipsnį, turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat įmonės (ūkio, verslo), įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šis turtas ar pajamos yra santuokos nutraukimo momentu. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, taip pat įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 1 ir 4 p.). Vadovaujantis CK 4.86 straipsnio pirmąja dalimi, bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. Taigi pagal įstatymą preziumuojama, jog įsteigta santuokos metu įmonė iš esmės yra šeimos verslas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta, kai įrodoma, jog šiam verslui nebuvo nenaudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Vadovaudamasis šiomis teisės normomis ir remdamasis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas nustatė, kad verslu vertėsi išimtinai vienas iš sutuoktinių – A. V., verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas, o iš jo gaunama nauda nebuvo naudojama šeimos poreikiams, šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, ieškovė neprisidėjo prie įmonės veiklos, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad CK 3.113 straipsnio pagrindu bankrutuojančios A. Vosyliaus gamybinės komercinės įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti negalės būti išieškota iš asmeninio ieškovės turto. Be to, įvertindamas ginčo žemės sklypo dalies įsigijimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos įrodymų pagrindu sprendė, kad žemės sklypo dalį ieškovė 1999 m. lapkričio 5 d. varžytynėse įsigijo kaip asmeninį turtą, nors ir formaliai dar apie mėnesį laiko būdama santuokoje su A. V. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į liudytojo A. D. parodymus, jog šeima faktiškai buvo iširusi ir ieškovė su sutuoktiniu nebegyveno, kai skolinosi pinigus žemei pirkti iš varžytinių 1999 m. balandį pagal paskolos raštelį ir skolą grąžino. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad žemė yra žemės ūkio paskirties, ji yra šalia ieškovės tėvo namų valdos ir ieškovės tikslas buvo ją išsaugoti sau ir trims su ja likusiems gyventi vaikams kaime, šia žeme jie naudojasi ir tai yra vienas iš pragyvenimo šaltinių, priešingai nei A. V., kuris nuolat važinėja į užsienį ir gyvena kitoje vietovėje. Teismui leistinų bylos įrodymų pagrindu paneigus prezumpciją, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nėra teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.