Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-383-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
1A-457-383-2013
Teisminio proceso Nr.
1-22-1-00088-2012-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas (pirm.), Algirdas Remeika, Jurgis Kiškis
Kaltinamasis
K. B.
Advokatai
Eugenijus Senovaitis
Kategorijos

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-383-2013

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00088-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2.; 2.3.6.4.4.; 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, išteisintajam K. B., išteisintojo atstovei pagal įstatymą E. B., gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui Vygintui Aukštuoliui, civilinio ieškovo atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. išteisintas nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Civilinio ieškovo ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-01-26 apie 18.10 val. Kauno rajono Centriniam vartotojų kooperatyvui priklausančioje parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis, iš kasos aparato atvirai pagrobė svetimą, parduotuvei priklausantį turtą – 200 Lt sumoje.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžiu K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo K. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., tęsti mokslus arba dirbti, bei tenkinti 200 litų civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Skunde prokuroras nurodo, kad 2012-01-26 liudytojui R. E.dirbant kartu su patruliu R. A. radijo šaukiniu „402“, apie 18.10 val. iš VPK budėtojo gavo pranešimą, kad parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), iš kasos aparato vaikinas pagrobė 200 litų ir pabėgo. Minėti policijos pareigūnai (ne ikiteisminio tyrimo tyrėjai, viešosios policijos patruliai), į gautą pranešimą reagavo ir tolimesnius veiksmus atliko pagrįstai ir teisėtai vadovaudamiesi ne Lietuvos Respublikos BPK, o Policijos patrulių veiklos instrukcija, nes, kaip matyti iš bylos dokumentų, ikiteisminio tyrimo įstaigoje ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Prokuroro teigimu, tik nuo to momento, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas, visi tolimesni tyrimo veiksmai buvo atliekami vadovaujantis BPK. Taigi, policijos patruliai R. E. kartu su R. A., gavę pranešimą apie galimą teisės pažeidimą, vykdydami savo profesinę pareigą, nedelsdami vyko į nurodytą įvykio vietą, apžiūrėjo įvykio vietą, iš įvykio liudytojos R. A. surinko duomenis apie galimą įtariamąjį ir leidosi jo ieškoti, panaudodami tarnybinį šunį. R. A. su tarnybiniu šunimi ėjo pėdsakais, o R. E. automobiliu važiavo po rajoną, tikslu surasti nusikaltimą padariusį vaikiną. Tarnybiniam šuniui atvedus link (duomenys neskelbtini) laiptų, esančių visai netoliese parduotuvės, kurioje buvo įvykdyta vagystė, R. A. užlipęs laiptais informavo, kad šuo veda link (duomenys neskelbtini) bažnyčios, po to, link (duomenys neskelbtini) gatvės. Gavęs šią informaciją, jis automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur netoliese parkelio pastebėjo grupę jaunuolių. Sustojus prie šios grupelės išlipo iš automobilio ir pastebėjo vieną vaikiną, kuris visiškai atitiko pardavėjos nurodytus požymius. Vaikiną nuvežus prie parduotuvės, kur buvo įvykdyta vagystė, parduotuvės pardavėja jį atpažino kaip nusikaltimą padariusį asmenį. Prokuroro teigimu, konvojuojant sulaikytąjį, šis mobilaus ryšio telefonu kalbėdamas su tėčiu nurodė įvykio vietą, kur vyko policijos pareigūnai, nors jie apie tai sulaikytajam nesakė.

Taip pat apeliantas teigia, kad apylinkės teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 dalies reikalavimą ir įrodymus vertino neišsamiai. Taip pat teigia, kad pažeidė LR BPK 241 str. 2d. reikalavimus, tai yra, kad neišsamiai ištyrė įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog liudytoja R. A. pamačiusi atvežtą jaunuolį, galėjo ir sąžiningai klysti, yra nepagrįsta ir neteisinga, nes neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų bylos faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisme, nurodė, jog įvykio metu pakankamai ilgai matė įtariamąjį K. B., nes įvykio metu parduotuvėje daugiau klientų nebuvo, o ji, įėjus jaunuoliui į parduotuvę, telefonu vykdė prekių užsakymą, todėl kurį laiką kalbėdama telefonu įsižiūrėjo jaunuolį. Ji net kelis kartus jaunuolio prašė pakartoti, ko šis pageidauja, ir kadangi šis kalbėjo neaiškiai, todėl žiūrėjo į jo lūpas ir jas įsidėmėjo. Liudytoja ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji yra tikra, jog posėdžių salėje yra tas pats jaunuolis, kuris įvykdė nusikalstamą veiką. Be to, liudytoja paklausta, kodėl po įvykio išplovė grindis ir taip sunaikino įkalčius, sąžiningai nurodė, kad laukdama, kol atvyks policija, išvalė grindis, nes parduotuvėje buvo šlapia.

Skunde taip pat nurodoma, kad teisme apklausta liudytoja E. S. (tyrėja), parodė, kad vykdydama pareigą ir viršininkui pavedus tirti bylą, ji neatliko atpažinimo veiksmo, nes sulaikytasis K. B. jau buvo parodytas įvykio liudytojai, be to, vyko diskusijos, ar tikrai sulaikytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausus liudytoją R. A. ji įsitikino, kad liudytoja yra tvirtai atpažinusi nusikalstamą veiką padariusį asmenį. R. A. duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, be to, ji nėra susaistyta jokiais ryšiais su kaltinamuoju K. B. bei charakterizuojama kaip pareiginga, sąžininga darbuotoja, kurios prižiūrimoje parduotuvėje nebuvo pastebėta kokių nors prekių, pinigų trūkumų, todėl ja netikėti nėra jokio pagrindo.

Prokuroro teigimu, kritiškai vertintini teismo motyvai, kad po įvykio sulaikius K. B., nebuvo surasti pagrobti 200 litų ar 20 litų kupiūra, kuriuos jis įvykio metu pateikė pardavėjai, ketindamas pirkti prekes. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad K. B. buvo sulaikytas 18.40 val., t. y. praėjus nemažam laiko tarpui, per kurį pagrobtus daiktus realiai buvo galima perduoti tretiesiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis, jo atstovė pagal įstatymą ir gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir K. B. pagrįstai išteisino nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sudėties.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams bei jų vertinimui. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus.

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Aukščiausias teismas teisminėje praktikoje yra konstatavęs, kad teismo nuosprendis, kaip didžiausias teisinės galios procesinis dokumentas, galėtų įgyvendinti savo misiją, jis turi būti teisėtas, pagrįstas, teisingas ir įtikinantis. Teisėtas gali būti tik toks nuosprendis, kuriuo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pagrįstas bus tik toks nuosprendis, kuris priimtas remiantis visomis bylos aplinkybėmis, o jo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teisingas bus tik toks nuosprendis, kurį priėmęs teismas yra bešališkas, kuriuo yra nustatytas tikrasis kaltinamojo kaltumas ir kuriuo paskirta teisinga bausmė. Įtikinantis nuosprendis visuomenės yra suvokiamas kaip teisėtas, pagrįstas ir teisingas, tokio nuosprendžio teisinė išraiška yra motyvavimas – tai yra nuosprendyje yra aiškiai ir tiksliai parodyta, kokiais konkrečiais įrodymais pagrįstos visos teismo išvados ir sprendimai. BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.( 2K-49/2006)

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino. Todėl apelianto argumentai, kad apylinkės teismas pažeidė LR BPK LR BPK 20 str. 5 dalies ir LR BPK 241 str. 2d. reikalavimus yra tik deklaratyvūs, ir jie atmetami kaip nepagrįsti.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroro pagrindinis argumentas yra tai, kad policijos patruliams pristačius sulaikytą kaip įtariamą asmenį K. B. į įvykio vietą parodyti pardavėjai, ir ji jį atpažino. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai šį įrodymą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai atmetė tokį asmens atpažinimą, kaip prieštaraujantį LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintiems pagrindiniams principams. Šio įstatymo 1 dalyje yra be jokių išlygų nustatyta:, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Parodymų atpažinti asmenį griežtai reglamentuoja LR BPK 191 ir 192 straipsniai. Įstatyme nustatyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, bei žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. O asmens atpažinimo tvarka itin griežtai reglamentuota. Įstatymo leidėjas tokią tvarką nustatė tam, kad būtų išvengta klaidų atpažįstant įtariamą asmenį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad policijos patruliai sulaikę įtariamą asmenį privalėjo vežti ne į įvykio vietą ir rodyti įvykio liudytojai, o sulaikytąjį asmenį privalėjo pristatyti į policijos komisariatą, kad būtų atlikti Baudžiamojo proceso Įstatymo nustatyti procesiniai veiksmai. Baudžiamajame procese įrodymai renkami griežtai laikantis Baudžiamojo proceso Įstatymo nustatyti taisyklių, ir šių taisyklių nesilaikymas tokius įrodymus daro niekiniais ir jais grįsti nuosprendį draudžiama.

Apylinkės teismas teisingai įvertino K. B. parodytas labai svarbias aplinkybes, kad jis už malkų krovimą gavo 10 litų ir nuėjęs į parduotuvę ( kurioje po to buvo įvykis) nusipirko kramtomos gumos. Policijos nuvežtas į parduotuvę, jis parodė pinginę, kur buvo tik 8 litai su centais, likusi grąža iš dešimties litų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad K. B. šiuos parodymus patvirtina daiktai turintys reikšmės bylai apžiūrėti du 2012-01-26 16.46 val. ir 17.58 val. kasos kvitai, 2012-01-26 Kauno rajono Centrinio vartotojų kooperatyvo kasos juosta. Apžiūros metu nustatyta: kasos kvitai, 7,5 cm x 2,8 cm dydžio, viršutinėje ir apatinėje dalyje nuplėšti, todėl netaisyklingos formos. Kvito viršuje nurodyti įmonės duomenys: Kauno rajono CVK, PVM k. LT598570811, adresas - (duomenys neskelbtini). Žemiau nurodyta savaitės diena – ket. ir data – 2012-01-26. 1) ant pirmojo kvito nurodyta valanda yra 16:46:11, žemiau yra užrašas „Kasink1“. Po šiuo užrašu yra užrašas „Maisto pr. I, 1x1,69=1,69, MOKI 21% 0,29, IŠ VISO 1,69, GRYNI 10,09, GRĄŽA 8,40, WD 01600029“. 2) ant antrojo kvito nurodyta valanda 17:58:14, žemiau yra užrašas „Kasink1“. Po šiuo užrašu yra užrašas „Maisto pr. I, 2x0,85=1,70, Maisto pr. I, 1x2,45=2,45, MOKI 21% 0,72, IŠ VISO 4,15, GRYNI 20,00, GRĄŽA 15,85, WD 01600029“. 3) kasos juosta suvyniota į ritinėlį, ant kurio galo ranka užrašyta „Pard. Nr. (duomenys neskelbtini). R. A., parašas ir data – 2012-02-01“. Išvyniojus kasos juostą matosi 2012-01-26 dienos 16:46:11 valandos kvitas, apžiūrėtas aukščiau ir 2012-01-26 dienos 17:58:14 valandos kvitas, apžiūrėtas aukščiau (b. l. 58, 59). Taigi, darytina išvada, kad kvitas Nr. 1. patvirtina, kad K. B. pirko įvykio parduotuvėje kramtomąją gumą. Tačiau pažymėtina tai, kad liudytoja parduotuvės pardavėja R. A. negalėjo prisiminti K. B., kuris prieš pusvalandį pirko kramtomąją gumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tai itin reikšminga aplinkybė, nes liudytoja, mačiusi žmogų prieš pusvalandį pirkusį kramtomąją gumą, neginčytinai būtų prisiminusi tai, ir neabejotinai būtų policijai nurodžiusi, kad pinigus pagrobė jaunuolis, kuris prieš tai pirko kramtomąją gumą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia į dar vieną svarbią aplinkybę, kad policijos sulaikytas K. B. ir pas jį padarius asmens kratą, buvo rasta tik iš dešimties litų grąža, kurią buvo gavęs parduotuvėje nusipirkus kramtomos gumos, bet nebuvo rasta pagrobtų 200 litų.

Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė į liudytojos R. A. teisme išsakytą teiginį, kad ji nemano, kad policija atvestų kitą jaunuolį, ir teisingai tai įvertino šioje byloje. Todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl kaltinamojo ir jo įstatyminės atstovės teiginių, kad pardavėja apsipažino, kad negali būti paneigti.

Apylinkės teismas teisingai įvertino liudytojų L. B., I. B., M. M. , D. J. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad neturi pagrindo netikėti parodymais, kurie iš esmės sutampa dėl esminių bylos aplinkybių, konkrečiai laiko, ir visiškai paneigia tas aplinkybes, jog K. B. 2012-01-26, laikotarpiu nuo 17.50 iki 18.00 valandos buvo parduotuvėje esančioje (duomenys neskelbtini) g. iš kurios buvo pagrobti pinigai.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai, - kilus pagrįstoms abejonėms dėl kaltinamojo kaltės, bei ištyręs visus esamus įrodymus, objektyviais duomenimis negalint pašalinti jų, bei vadovaujantis suformuota teismų praktika, - visas kilusias abejones vertintino kaltinamojo naudai ir pagrįstai kaltinamąjį K. B. išteisino pagal pareikštą kaltinimą, numatytą LR 178str.2d.

Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Valdas VitunskasTeisėjai: Jurgis KiškisAlgirdas Remeika