Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SP Brand Holding EEIG atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3322-302/2013 pagal ieškovo SP Brand Holding EEIG ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nevetas“ dėl veiksmų uždraudimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas SP Brand Holding EEIG kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Nevetas“, kuriuo prašo uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą padangomis (t.y. jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti), pažymėtomis Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), kurios į Europos Sąjungos ir (ar) Europos Ekonominės Erdvės rinką yra išleistos ne ieškovo SP Brand Holding EEIG arba neturint ieškovo sutikimo, bei priteisti iš atsakovo 10 507,31 Lt nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias SP-400 (matmenys 225/60 R16 98H), DZ-101 (matmenys 195/55 R15 85V), LM -702 (matmenys 195/65 R15 91H), SP Sport Maxx TT (matmenys 225/50 R17 94W) ir FM-901 (matmenys 205/50 R16 87V) modelio padangas, pažymėtas Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), esančias pas UAB „Nevetas“ ar trečiuosius asmens, be galimybės keisti šio turto sudėtį ir formą, areštuoto turto saugotoju paskiriant atsakovą UAB „Nevetas“. Ieškovo teigimu, ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, jeigu nebus imtasi papildomų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas gali nevaržomas realizuoti turimas ieškovo teises pažeidžiančias padangas ir tokiu būdu padaryti ieškovo reikalavimo įvykdymą šių padangų atžvilgiu neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 22 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų laikinai užtikrintos ieškovo kaip prekės ženklo savininko teisės, tuo tarpu atsakovo teisės dėl pritaikyto arešto jo prekiaujamoms padangoms, tikėtina, būtų nepagrįstai suvaržytos neturint konkrečių duomenų apie tai, ar atsakovas be nurodytų ginčo padangų vykdo prekybą ir kitomis prekėmis, ir tai galimai sudarytų prielaidas dėl sutrikdytos ūkinės veiklos nuostoliams atsirasti, kas neatitiktų proporcingumo principo, sprendė, kad taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas SP Brand Holding EEIG (toliau – apeliantas) prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo panaikinti ir išspęsti klausimą iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones (b.l. 44-45). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareikštu prevenciniu ieškiniu apeliantas siekia uždrausti atsakovui vykdyti prekybą prekėmis (padangomis), pažymėtomis apeliantui priklausančiais prekių ženklais, kurios į rinką yra išleistos ne apelianto arba be apelianto sutikimo. Su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai liudija, kad atsakovas savo veiksmais pažeidžia apelianto intelektinės nuosavybės teises bei apeliantui daro žalą, todėl laikytina, kad ieškininiai reikalavimai tikėtinai pagrįsti.

2. Pagrindinio ieškinio reikalavimo uždrausti atsakovui ateityje vykdyti prekybą prekėmis (padangomis) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, jeigu nebus laikinai apribotos atsakovo teisės teisminio ginčo metu valdyti, naudotis ar disponuoti šiuo metu atsakovo žinioje esančiomis tam tikromis ginčo prekėmis (tam tikrų modelių ir matmenų padangomis), kuriomis atsakovas šiuo metu prekiauja.

3. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas prekiauja ne tik apelianto prekių ženklais pažymėtomis prekėmis (padangomis), bet ir daugeliu kitų gamintojų gaminamomis prekėmis (padangomis). Todėl apeliantas nesutinka su teismo pozicija, jog prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų nepagrįstai suvaržytos atsakovo teisės bei būtų sudarytos prielaidos atsakovo ūkiniams – komerciniams nuostoliams atsirasti.

4. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas prašo tik tam tikrų matmenų padangoms, dėl kurių disponavimo neteisėtumo nekyla jokių abejonių ir dėl kurių teismui buvo pateikti įrodymai. Apelianto teigimu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės išimtinai nurodytų modelių ir matmenų padangų atžvilgiu nei sustabdys atsakovo komercinės veiklos, nei sudarys atsakovui galimų kilti didelių nuostolių. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos.

Atsakovas UAB „Nevetas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti (b.l. 52-55). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas neturi teisinio pagrindo reikšti ieškinį pagal jame išdėstytą dalyką ir pagrindą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės yra neteisėtas. Atsakovo teigimu, tik išnagrinėjus bylą yra pagrindas uždrausti vienokius ar kitokius atsakovo veiksmus.

2. Atsakovo įsigytoms prekėms gali būti taikomas prekių judėjimo laisvės principas, reiškiantis, jog prekių judėjimui Bendrijos rinkoje negali būti nustatomi jokie apribojimai. Apeliantas siekia dirbtinai ir nesąžiningai riboti laisvą prekių judėjimą ir sąžiningą konkurenciją, nes išimtines teises Lietuvos rinkai suteikė Estijos įmonė Goodyear Dunlop Tyres Baltic OU, ir taip pažeisti Konkurencijos įstatymą ir Konstitucijos 28 straipsnį.

3. Apelianto teisės į prekių ženklus ES ir EEB yra išsemtos, todėl jis negali reikšti tokio ieškinio. Apeliantas yra ne konkrečios padangos gamintojas ar padangos, kaip prekės, savininkas, todėl negali reikalauti, kad bet kur kitur (ir ne ES) teisėtai gaminamos prekės su prekės ženklu „DUNLOP“ ir „D“ galėtų būti ribojamos. Atsakovas nėra gamintojas ir negamina prekių su šiuo ženklu, o jas perka su galiojančiais sertifikatais ir vykdo paralelinį importą iš įvairių šalių. Be to, atsakovas nurodo, kad gali vykdyti paralelinį importą į Lietuvą, kas nėra draudžiama ES ir EEB.

4. Apeliantas, siekdamas prevencinio ieškinio patenkinimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, nes neteisėti veiksmai nėra preziumuojami apeliantui pareiškus ieškinį, todėl neteisėtumą reikia įrodyti.

5. Apeliantas nepateikė įrodymų dėl to, kad atsakovas prekiauja ieškinyje nurodytais prekių ženklais ir būtent apelianto įvardintais padangų modeliais; kokius prekių ženklus ir gaminius jis išleido į ES ir EEB, o kokių – ne. Ieškinyje nurodyti modeliai nėra skirti ES ir EEB, o yra skirti kitai rinkai. Atsakovo teigimu, apeliantas ieškinyje pateikė tik teiginius, bet ne įrodymus.

6. Ieškiniu siekiama realizuoti tik savo menamas teises, todėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis neturi būti padaryta esminė žala atsakovo teisėms. Išankstinis atsakovo teisių suvaržymas galimas tik kaip kraštutinė ir neišvengiama priemonė. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas ieškiniu prašo uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą padangomis, pažymėtomis Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), kurios į Europos Sąjungos ir (ar) Europos Ekonominės Erdvės rinką yra išleistos ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo bei priteisti iš atsakovo 10 507,31 Lt nuostolius. Minėtų reikalavimų užtikrinimui apeliantas prašė areštuoti atsakovui priklausančias SP-400 (matmenys 225/60 R16 98H), DZ-101 (matmenys 195/55 85V) ir LM -702 (matmenys 195/65 R15 91H), SP Sport Maxx TT (matmenys 225/50 R17 94W) ir FM-901 (matmenys 205/50 R16 87V) modelio padangas, pažymėtas Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), esančias pas UAB „Nevetas“ ar trečiuosius asmens, be galimybės keisti šio turto sudėtį ir formą, areštuoto turto saugotoju paskiriant atsakovą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurios 13 punktas numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pagal Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalį, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, inter alia areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos šio įstatymo nustatytų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises (Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 2 d. 4 p.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo, nes galimai susidarytų prielaidos dėl sutrikdytos ūkinės veiklos nuostoliams atsirasti, kas neatitiktų proporcingumo principo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teismo argumentais nesutinka.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės visada susijęs su tam tikrais suvaržymais. Tačiau siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, suvaržymai daugeliu atvejų yra būtini ir negali būti visais atvejais vertinami kaip proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimas ar, kaip nagrinėjamu atveju nurodo atsakovas, laisvo prekių judėjimo principo pažeidimas. Nagrinėjamu atveju, patikrinus tiek Juridinių asmenų registro duomenis, tiek viešą internetinę informaciją, matyti, kad atsakovo vykdoma veikla yra prekyba naujomis automobilių padangomis. Taip pat tiek ieškinio, tiek ir atskirojo skundo argumentai patvirtina, kad atsakovas prekiauja ne tik prekių ženklais „DUNLOP“ ir „D“ pažymėtomis, bet ir kitų gamintojų gaminamomis padangomis, šių aplinkybių nepaneigė ir pats atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai a priori sprendė, jog apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos, nes apeliantas neprašo laikinąsias apsaugos priemones taikyti apskritai visoms padangoms, o tik tam tikrų modelių ir tik tam tikrų matmenų padangoms. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apelianto nurodytų modelių ir matmenų padangų atžvilgiu ne itin suvaržytų atsakovo ūkinę-komercinę veiklą ir dėl to iš esmės neprieštarauja proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitiems civilinio proceso teisės principams ir nesuvaržo atsakovo teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne tik užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus šaliai, kuri prašo imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdymą, bet ir padėti galimai sumažinti žalą ar pašalinti naujos žalos atsiradimo tikimybę.

Iš atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytų argumentų matyti, kad atsakovas iš esmės kvestionuoja pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. atsikirtimai yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, o ne su galimai palankaus apeliantui teismo sprendimo vykdymu. Tačiau pareikštas ieškinys, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra nagrinėjamas iš esmės. Taigi, nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą bei šalių argumentus, darytina išvada, jog yra Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, numatančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą esant pakankamam pagrindui įtarti prekių savininko teisių pažeidimą. Dėl to bei aukščiau paminėtų aplinkybių tikslinga taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes netaikius atsakovo žinioje esančių prekių, pažymėtų ženklais „DUNLOP“ ir „D“, kurių savininkas yra apeliantas, turintis išimtines teises į šiuos prekių ženklus šioms prekėms Lietuvos Respublikoje, arešto, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, be to, tokiu būdu būtų užkirstas kelias galimos žalos padarymui (Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 2 d. 4 p., CPK 145 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad areštuotinos prekės (padangos) yra atsakovo dispozicijoje, todėl jų saugotoju skirtinas atsakovas (CPK 147 str. 5 d. 10 p.).

Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis naikintina ir apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinti ir išspręsti šį klausimą iš esmės.

Ieškovo SP Brand Holding EEIG (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nevetas“ (duomenys neskelbtini) priklausančias SP-400 (matmenys 225/60 R16 98H), DZ-101 (matmenys 195/55 R15 85V), LM-702 (matmenys 195/65 R15 91H), SP Sport Maxx TT (matmenys 225/50 R17 94W) ir FM-901 (matmenys 205/50 R16 87V) modelio padangas, pažymėtas Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „DUNLOP“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmens, uždraudžiant jomis disponuoti bei naudoti, keisti šio turto sudėtį ir formą, areštuoto turto saugotoju paskiriant atsakovą UAB „Nevetas“.

Nutarties kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, Turto arešto registro tvarkytojui.