- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-16
- Bylos Nr.
- 2-5212-772/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-04261-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Pareiškėjas
- N. Š., T. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjams: N. Š. ir jos atstovei adv. I. Petkienei bei T. D. ir jo atstovui adv. D. Ališauskui, neatvykus suinteresuoto asmens Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (ŠAVMI) atstovui, gautas pareiškimas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų N. Š. ir T. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (ŠAVMI).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai N. Š. ir T. D. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie po velionės senelės Stefanijos J. D. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė jos palikimą, tai yra jai priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėję šį daiktą valdyti. Pareiškėja N. Š. atskirai pripažino bei sutiko, kad ir pareiškėjas T. D. yra priėmęs po senelės mirties minėtą nekilnojamąjį daiktą. Abu pareiškėjai atskirai nurodė, kad pareiškėja N. Š. ir dabar jau velionė senelė S. J. D. kartu gyveno šiame bute iki pastarosios mirtis bei jame deklaravo savo gyvenamąją vietą. Šiame bute N. Š. liko gyventi ir po senelės mirties. Nuo to momento pareiškėja gyvendama bute mokėjo mokesčius, naudojosi buto priklausiniu - rūsiu, naudojo namų apyvokos daiktus, baldus ir rūpinasi buto priežiūrą bei eksploatacija. Pareiškėjai teigė, kad senelė šį butą įsigijo dar butų privatizavimo momentu pagal 1992-01-22 pirkimo pardavimo sutartį. Teigė, kad senelė dar 1948-11-11 sudarė santuoką su V. D. ir jiems 1949-08-03 gimė sūnus V. D., pareiškėjų tėvas. Tačiau pastarasis mirė 1991-12-03. Nurodė, kad senelė šį butą įsigijo gyvendama viena, kadangi jos vyras V. D. dar 1953 m. išvyko gyventi į Rusijos Federaciją ir negrįžo. Pareiškėjai būdami antros eilės įpėdiniais, prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad po senelės mirties jie priėmė jos palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti bei, kad šis nekilnojamasis daiktas jai priklausė asmeninės nuosavybės teise (CK 5. 11 str. 1d. 2p.; 3. 89 str. 1d. 7p.). Pareiškėjai nurodė, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas jiems reikalingas paveldėjimo teisės liudijimams pagal įstatymą gauti, kadangi jie yra vieninteliai įstatyminiai velionės senelės įpėdiniai (b.l. 1-2, 25). Pareiškėjai teigė, kad kitų asmenų pretenduojančių į jų senelės palikimą ar jį priėmusių nėra.
Pareiškėjai savo reikalavimus teismui grindė rašytiniais įrodymais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų pareiškimu iš esmės sutinka, jam neprieštarauja ir prašė teismo, sprendimą priimti savo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad į teismo posėdį suinteresuoto asmens atstovas neatvyks, todėl prašė teismo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (CPK 443 str. 5d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų pareiškimas tenkintinas.
Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad S. J. D. 1948-11-11 buvo sudariusi santuoka su V. D. (b.l. 14). Jai gyvenant santuokoje su V. D. jiems 1949-08-03 gimė sūnus V. D., kuris mirė 1991-12-03 (b.l. 13). V. D. 1953 m. išvyko į Rusijos Federaciją ir iki velionės J. S. D. mirties negrįžo. S. J. D. esant gyvai santuoka tarp sutuoktinių įstatymo nustatyta tvarka irgi nebuvo nutraukta (b.l.1-2). Pagal anksčiau galiojusio SŠK šešto skirsnio nuostatas santuoka tarp sutuoktinių galėjo pasibaigti vienam iš jų mirus arba teismine tvarka paskelbus jį mirusiu. Taip pat santuoka tarp sutuoktinių jiems esant gyviems galėjo būti nutraukta išsituokiant teismine tvarka arba civilinės metrikacijos organuose. Santuokos pasibaigimo (nutraukimo) laiko nustatymas turi didelę juridinę reikšmę, nes nuo to momento tarp sutuoktinių pasibaigia asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, arba prasideda terminas, nuo kurio atsiranda tam tikros teisės. Net ir nutraukus santuoką teismine tvarka (SŠK 36str.), ji turėjo būti įregistruota CMS ir tik nuo to momento ji buvo laikoma pasibaigusia. Iki ištuokos įregistravimo CMS santuoka buvo laikoma galiojančia su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.
Iš teismui pateikto S. J. D. mirties liudijimo seka, kad ji mirė (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu pasibaigė ir jos santuoka su V. D. (CK 3. 49 str. 1d.) (4 b.l.). Iš aukščiau nurodytų faktų seka, kad santuoka tarp buvusių sutuoktinių nutrūko praėjus beveik 58 metams po jos sudarymo, arba 53 metams po to, kai vienas iš sutuoktinių išvyko į kitą valstybę ir negrįžo. Šie laiko tarpai turi svarbią reikšmę pareiškėjų prašymui tenkinti, kadangi per nurodytą laikotarpį Lietuvoje ne tik pasikeitė politinė ir ekonominė santvarka, bet ir įvyko daug su šiais pasikeitimais susijusių teisinių įvykių. Pirmiausia, įvyko butų privatizavimas, kurio metu buvę buto nuomininkai ir jų šeimų nariai turėjo teisę asmeninės nuosavybės teisę įsigyti iš valstybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Buto privatizavimo metu gyvenamosios patalpos nuomininkai sudarydavo sutikimą kieno vardu bus išpirktas iš valstybės nuomojamas butas. Pagal teismui pateiktą dabar velionės S. J. D. 1991-10-29 sutikimą (b.l. 11), darytina išvada, kad tik turto palikėja šiame susitarime išreiškė savo valia įsigyti asmeninės nuosavybės teise nuomojamą gyvenamąją patalpą. S. J. D. minėtame susitarime nurodė, kad nuomojamas butas bus privatizuojamas jos vardu. Jos buvęs sutuoktinis V. D. šio sandorio sudaryme nedalyvavo, savo valios neišreiškė, todėl darytina išvada, kad valstybės nuomojamame bute jis ir negyveno (b.l.11). Antra, buto pirkimo pardavimo sutartį su valstybės įgaliotu asmeniu taip pat sudarė S. J. D., kuri ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise išperkamą gyvenamąją patalpą (b.l.17). V. D. tiek įkainojant privatizuojamą patalpą, tiek ją įsigyjant iš valstybės nedalyvavo ir pretenzijų S. J. D. dėl to nereiškė (b.l.8-9). Iš to seka, kad jis neišreiškė savo valios dėl minėtos sutarties, o tai reiškia, kad sutiko su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Trečia, butas Nekilnojamojo turto registre 1992-01-22 buvo įregistruotas S. D. vardu (b.l. 15). Pripažintina, kad nuo to momento S. D. asmeninės nuosavybės teise pradėjo valdyti įsigytą butą, o kiti asmenys, tame tarpe ir V. D. dėl to pretenzijų jai neturėjo. Šį jai priklausantį turtą S. D. valdė asmeninės nuosavybės teise ir naudojosi juo iki pat mirties (b.l.4). Šis jos valdymas pasireiškė tuo, kad tik ji viena po jo įsigijimo mokėjo mokesčius, rūpinosi buto priežiūra ir remontu. Kita su pareiškėjų prašymu susijusi aplinkybė ta, kad į Lietuvos teisinę sistemą buvo grąžintas vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdu, tai yra įgyjamoji senatis (CK 4. 68 str.). Pagal šio daiktinės teisės instituto nuostatas asmuo valdydamas per įstatymo nustatytą terminą, jam ir nepriklausantį daiktą, įgyja nuosavybės teisę į šį turtą, išskyrus jeigu jis nėra viešame registre įregistruotas kito asmens vardu (CK 4. 69 str. 3d.). Tokiu būdu pripažintina, kad pareiškėjų senelė S. D. net ir valdydama jai nepriklausančią daikto dalį, būtų įgijusi į jį asmeninės nuosavybės teisę.
Tačiau remiantis aukščiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais, pareiškėjų paaiškinimais, pripažintina, kad pareiškėjų senelis V. D. buvęs S. J. D. sutuoktinis nesudarė su pastarąja nei 1991-10-29 sutikimo įsigijant nuomojamąją patalpą iš valstybės, nei 1992-02-22 buto pirkimo pardavimo sutarties ir teisiškai neįgijo jokių nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l.15). Manytina, kad V. D. velionės senelės sutuoktinis nedalyvavimo ir S. J. D., sudarant gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su valstybe. Be to bylos duomenis nustatyta, kad dar iki buto privatizacijos jame gyveno tik pareiškėjų senelė, o po to ir pareiškėja N. Š., o V. D. šiame bute niekada negyveno. Kadangi butas (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre asmeninės nuosavybės teise, buvo įregistruotas S. D. vardu (b.l. 15) dėl to darytina išvada, kad toks jo statusas išliko ir iki pareiškėjų senelės mirties. Pareiškėjai N. Š. ir T. D. būdami velionės senelės S. J. D. vaikaičiais, kadangi jų tėvas (senelės sūnus) V. D. mirė 1991-12-03, tai yra dar iki buto privatizacijos pabaigos, kaip teisėti įpėdiniai (b.l. 4-5,13), turi paveldėjimo teisę į jų senelės vardu atsiradusį palikimą.
Palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, patvirtinančiais jo sutikimą įgyti teises į palikimą. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti, atlikdamas LR CK 5.50 straipsnyje nurodytus veiksmus. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Todėl remiantis aukščiau nurodytais įrodymais laikytina, kad abu pareiškėjai N. Š. ir T. D., priėmė jų senelės vardu atsiradusį palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti. T. D. valdymas pasireiškė per seserį N. Š., kurį neginčijo jo paveldėjimo teisės į velionės senelės palikimą, tai yra jis priėmė senelės palikimą dalyvaujant kitam įpėdiniui ir esant pastarojo sutikimui. Toks susitarimas tarp įpėdinių teisiškai galimas, kuomet vienas iš jų atlieka aktyvius veiksmus už kitą įpėdinį. Be to vienas iš pareiškėjų liko ir toliau gyventi paveldimame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), mokėjo mokesčius, rūpinosi jo priežiūra ir eksploatacija. Iš to seka, kad pareiškėja N. Š. savo ir kito įpėdino T. D. vardu nepertraukiamai valdė paveldimą turtą (CK 4. 28 str.), juo rūpinosi kaip savu, todėl laikytina, jog ji priėmė atsiradusį palikimą savo ir brolio vardu, pradėdama jį faktiškai valdyti (CK 5.50 str. 2d.).
Juridinių faktų nustatymas pareiškėjams reikalingas palikimo priėmimo faktui nustatyti ir paveldėjimo teisės liudijimams pagal įstatymą gauti.
Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas pareiškėjams nustatomas paveldėjimo teisės liudijimams gauti, kadangi Šiaulių m. 1-ojo notarų biuro liudijime nurodyta, jog biure nėra užvesta paveldėjimo bylą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo į S. J. D. mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą ir paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą niekam nėra išduoti.
Atskirai pastebėtina, kad velionės senelės vardu išduotuose asmens dokumentuose yra nurodomas vienas ar du vardai, tačiau laikytina, kad tai vienas ir tas pats asmuo. Todėl ir teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje juos vartoja atsižvelgdamas į tai, kokie dokumentai sietini su pareiškėjų pateiktu prašymu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 214 - 222 str.
nusprendžia:
Pareiškėjų pareiškimus tenkinti.
Nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 30,29 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), valdė asmeninės nuosavybės teise.
Nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad N. Š., a/k (duomenys neskelbtini) ir T. D., a/k (duomenys neskelbtini) priėmė po velionės senelės S. J. D., a/k (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), visą atsiradusį palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti.
Juridinę reikšmę turintys faktai pareiškėjams N. Š. ir T. D. nustatomi, palikimui priimti ir paveldėjimo teisės liudijimams pagal įstatymą gauti.
Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.