- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- A-552-1828-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01546-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl žalos atlyginimo atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centrui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) padavė teismui skundą, kurį tikslino 2011 m. rugpjūčio 9 d., 2011 m. spalio 9 d. ir 2011 m. lapkričio 14 d. skundais. Pareiškėjas prašė: panaikinti biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centras (toliau – ir Centras, atsakovas) 2011 m. liepos 13 d. raštą Nr. 17-45-868-(1.17); panaikinti Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos ( toliau – ir Komisija) 2011 m. liepos 8 d. posėdžio Nr. 17-29-16 protokolinį sprendimą, esantį protokolo priede Nr. 16-1, panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. liepos 14 d. įsakymo „Dėl vienkartinių pašalpų skyrimo S. M. ir kitiems“ Nr. A15-2141-(2.1.4-SR) 1.28 punktą, kuriame nurodyta, kad 130 Lt dydžio vienkartinė pašalpa paskirta V. S.; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę suteikti jam materialinę paramą 3050,22 Lt (arba 90 procentų nuo šios sumos); priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Centro, turtinę žalą 1000 Lt dydžio ir neturtinę žalą 500 Lt dydžio.
Šalies argumentai
Skundas (ir patikslinti skundai) grindžiamas tuo, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 25 d. kreipėsi su prašymu į biudžetinę įstaigą Vilniaus miesto socialinės paramos centrą, nurodė, kad yra bedarbis, gauna tik 315 Lt paramą. Pareiškėjui būtina protezuoti dantis, o Ligonių kasa negali padengti protezavimo išlaidų, nes pagal teisinį reguliavimą jos padengiamos tik pensininkams. Todėl pareiškėjas buvo priverstas pasiskolinti 3000 Lt skubiam dantų protezavimui. Bendra išlaidų suma susidarė 3050,22 Lt. Pareiškėjas prašė kompensuoti šią sumą, prie prašymo pridėjo visus reikiamus dokumentus. Pareiškėjas 2011 m. liepos 13 d. gavo atsakymą, kuris, jo manymu, neatitinka taisyklių, nustatytų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, reikalavimų ir Viešojo administravimo įstatymo 6, 8, 19, 42 straipsnių reikalavimų, pateikiant atsakymą pažeistos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Atsakovas atsakymą siuntė neregistruotu laišku, laiškas buvo rastas laiptinėje, tokiu būdu atskleista informacija apie pareiškėją, kad jis yra socialiai remtinas. Nesutinka ir su suteikta 130 Lt paramos suma, nes ji neatitinka Europos socialinės chartijos, Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 8 straipsnio. V. S. paaiškino, kad neteisėtais sprendimais jam sukelta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas 2011 m. kovo 12 d. buvo priverstas iš savo pažįstamo skolintis 3000 Lt sumą, paskola suteikta su 8 procentų palūkanomis, todėl susidarė bendra suma 3779,13 Lt. Turtinę žalą sudaro procentai už paskolą ir kitos išlaidos ieškant finansinių galimybių protezuoti dantis, tai sudaro 200 Lt sumą. 500 Lt neturtinės žalos prašo dėl to, kad patyrė šoką, gavęs neigiamą atsakymą dėl paramos, patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinę depresiją, pasunkėjo bendravimas su kaimynais, patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, nei numatyta įstatymuose. Remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžo 13 d., 2004 m. gruodžio 20 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir kitais nutarimais. Mano, kad yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas) nustatytos aplinkybės kilti civilinei atsakomybei pagal Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reikalavimus. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento juridinis skyrius atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 50-55) pasisakė, kad administracija su skundu nesutinka, ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad V. S. 2011 m. gegužės 25 d. raštu kreipėsi į Centrą, prašydamas 3050,22 Lt vienkartinės pašalpos. Centras, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir atsižvelgdamas į V. S. sunkią materialinę padėtį, skyrė iš savivaldybės biudžeto 130 Lt vienkartinę pašalpą.
Pažymėjo, kad Centras yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga, priskirta savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento reguliavimo sričiai. Centras yra atskiras viešasis juridinis asmuo, kuris atlieka jam priskirtas funkcijas, t. y. teikti socialines paslaugas ir išmokas Vilniaus miesto gyventojams, kurie negali savarankiškai rūpintis savo asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir kuriems būtina pagalba tenkinant jų būtinuosius poreikius bei sprendžiant socialines problemas. Viena iš pagrindinių Centro veiklos krypčių yra piniginės socialinės paramos teikimas Vilniaus miesto nepasiturintiems gyventojams iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų. Iš šių lėšų mokama vienkartinė piniginė parama. Paaiškino, kad siekdamas žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjas turėjo pagrįsti civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Kadangi Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti neteisėti veiksmai (veiksmai yra laikomi neteisėtais, kai asmuo pažeidžia teisės normose įtvirtintą bendrąją ar specialiąją teisinę pareigą. Teisinė pareiga gali būti nustatyta kaip reikalavimas elgtis atitinkamu būdu arba kaip nurodymas tam tikru būdu nesielgti), žala (žala suprantama kaip neigiamas poveikis tam tikram teisės saugomam objektui (vertybei), kuris pasireiškia jo ekonominės ar ūkinės vertės sumažėjimu ar visišku praradimu), priežastinis ryšys (civilinė atsakomybė atsiranda tik esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos. Nustatinėjant priežastinį ryšį, būtina nustatyti, kad atsakovas turėjo teisinę pareigą, atsakovas pažeidė teisinę pareigą, dėl šio pažeidimo kilo žala arba jis padėjo žalai atsirasti ar padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-40/2007). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006 pateiktą išaiškinimą, neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktus bei priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Jokių šio straipsnio nuostatų išimčių įstatymuose nenumatyta. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtina juridinių faktų sudėtis, būtina įrodyti visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Tik nustačius visas šias sąlygas atsiranda prielaidos nuostolių atlyginimui.
Kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto dantų protezavimui, remiantis sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890 „Dėl dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarkos aprašo“, skiria Teritorinė ligonių kasa, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Kadangi pareiškėjas nepatenka į minėtame įsakyme Nr. V-890 numatytų asmenų sąrašą, kurie turi teisę į protezavimo išlaidų kompensavimą, tai pareiškėjas savo patirtų nuostolių atlyginimo neturi teisėto pagrindo reikalauti nei iš Teritorinių ligonių kasų, nei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Centras, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, pareiškėjui skyrė vienkartinę 130 Lt pašalpą iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. Vienkartinių pašalpų dydžiai ir skyrimo sąlygos yra griežtai reglamentuotos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše, dėl to pareiškėjo reikalaujamos sumos 3050,22 Lt Centras negalėjo skirti, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant, į tai, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėto veikimo ar neveikimo.
Mano, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai „kad Ligonių kasa jam negali padengti dantų protezavimo, todėl, kad jis nepatenka į asmenų sąrašą, kurie turi teisę į dantų protezavimo kompensaciją“, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890 ir suvokė, kad jis nepatenka į šio įsakymo nurodytą asmenų sąrašą, kurie turi teisę gauti kompensaciją dantų protezavimui. Pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo tikėtis, kad kitos institucijos, kaip Centras, kompensuos jo reikalaujamą 3050,22 Lt sumą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas kiekvienais metais kreipiasi į Centrą (Centras gali šį faktą pagrįsti disponuojamais duomenimis) ir prašo vienkartinės pašalpos skyrimo, todėl pažymėjo, kad pareiškėjas yra susipažinęs su vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka ir žino arba turėtų žinoti, kad jo reikalaujamos sumos 3050,22 Lt Vilniaus miesto socialinės paramos centras neturės jokio teisinio pagrindo skirti. Todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad tokios sumos – 3050,22 Lt, jo išleistos dantų protezavimui privačioje odontologijos klinikoje, – remiantis teisės aktais negalės skirti jokia institucija, taip pat ir Centras. Pareiškėjas, žinodamas ir suvokdamas visą situaciją, negalėjo patirti šoko ar kitokių išgyvenimų, sukrėtimų, kai gavo atsakymą į jo prašymą iš Centro skirti 130 Lt vienkartinę pašalpą. Taigi pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos ir jo reikalavimas atlyginti 500 Lt kaip kompensaciją už neturtinę žalą yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigia dantų protezavimo privačioje klinikoje išlaidoms padengti iš pažįstamo A. Z. 2011 m. kovo 12 d. paėmęs 3000 Lt paskolą su 8 procentų mėnesinių palūkanų mokėjimu. Atsakovas nurodė negalintis būti atsakingas už tai, kad pareiškėjas, sumokėdamas už dantų protezavimo paslaugas, neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su odontologijos klinika. Pareiškėjas žinojo, kad nepatenka į asmenų sąrašą, kurie turi teisę į dantų protezavimo kompensaciją, tačiau laisva valia pasinaudojo privačios klinikos dantų protezavimo paslaugomis, taip patirdamas išlaidas. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė nėra atsakinga už vienkartinių pašalpų skyrimą, todėl tarp patirtos pareiškėjo materialinės žalos ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų nėra priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Vilniaus miesto savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už tokią pareiškėjo patirtą žalą, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atlyginti pareiškėjo 8 procentų mėnesines palūkanas už paimtą paskolą.
Atsiliepimas
Centras atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 22-24) nesutinka su 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjo V. S. patikslintame skunde išdėstytais teiginiais ir mano, kad skundas negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija, sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 30-930 „Dėl vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sudarymo ir komisijos darbo organizavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“, 2011 m. liepos 8 d. posėdyje, atsižvelgdama į 2011 m. birželio 10 d. buities tyrimo akte nurodytas faktines aplinkybės, skyrė V. S. 1 BSI dydžio – 130,00 Lt vienkartinę pašalpą, tai užfiksuodama posėdžio protokole. Pareiškėjas apie tai informuotas Centro 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 17-45-868 „Dėl prašymo“.
Pažymėjo, kad pareiškėjo 2011 m. gegužės 25 d. prašyme nurodyti argumentai bei kartu pateikti dokumentai nesudaro pagrindo skirti Tvarkos aprašo 10 dalyje nustatytą vienkartinę pašalpą nuo 4 iki 20 BSI, kuri gali būti skiriama šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), nukentėjusiai nuo gaisro ar stichinės nelaimės, padariusios žalą turtui, gyvenamajam būstui, kuriame šeima (vienas asmuo) deklaruoja gyvenamąją vietą ir jeigu tai vienintelis gyvenamasis būstas, ar atsidūrus sunkioje materialinėje situacijoje dėl ligos, atliktos operacijos ir kita, kai vidutinės pajamos vienam nariui neviršija 2 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių, vienam gyvenančiam asmeniui – 2,5 VRP dydžio. Atsižvelgiant į pareiškėjo sunkią materialinę padėtį, Komisijos posėdyje svarstyta galimybė skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą iki 2 BSI dydžio Tvarkos aprašo 6 punkte nustatytais atvejais.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Centras, siųsdamas neregistruotą laišką, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui skirta vienkartinė pašalpa, pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas. V. S. raštas buvo siunčiamas užklijuotame voke, ant kurio buvo užrašytas tik pareiškėjo vardas, pavardė bei paties pareiškėjo nurodytas adresas, naudotasi AB Lietuvos pašto paslaugomis. Valstybinės duomenų inspekcijos nuomone, toks rašto siuntimo būdas, kai ant voko nėra perteklinių duomenų, nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas jau kelerius metus gauna socialinę pašalpą, apie ją informuojamas pranešimais užklijuotuose vokuose. Atsižvelgiant į per pastaruosius metus siunčiamų pranešimų, susijusių su socialinės paramos skyrimu, gausą, Centras neturi finansinių galimybių minėtą informaciją pareiškėjams siųsti registruotu paštu.
Tvirtina, kad atsakovas, netenkindamas V. S. prašymo kompensuoti dantų gydymo ir protezavimo 3050,22 Lt išlaidų, savo veiksmais nepadarė pareiškėjui nei materialinės nei neturtinės žalos, kadangi tokio pobūdžio ir dydžio piniginė kompensacija nėra numatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose vienkartinių pašalpų mokėjimą Vilniaus mieste. Be to, pareiškėjas netgi nepateikė jokių įrodymų iš kompetentingų sveikatos priežiūros įstaigų apie tai, kad suteiktas dantų gydymo ir protezavimo paslaugas buvo neatidėliotinai skubiai ir neišvengiamai būtina atlikti ne valstybinėje sveikatos priežiūros įstaigoje, o privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Atsakovo nuomone, V. S., kreipdamasis savo iniciatyva į privačią sveikatos priežiūros bei dėl to, kaip jis teigia, skolindamasis iš savo pažįstamo pinigus, pats prisiėmė riziką ir savo veiksmais susikūrė sunkią materialinę padėtį. V. S., atsižvelgiant į jo materialinę padėtį, skirta vienkartinė 130,00 Lt pašalpa. Jis kelerius metus pastoviai ir sistemingai gauna socialinę piniginę paramą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. įteikė Vilniaus miesto socialinės paramos centrui 2011 m. gegužės 25 d. prašymą (t. I, b. l. 25, 60), kuriuo prašė kompensuoti dantų gydymo ir protezavimo išlaidas 3050,22 Lt. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas yra socialiai remtinas asmuo gaunantis per mėnesį 315 Lt sumą, dėl ko jis negali tenkinti savo poreikių, tos sumos vos pakanka komunalinėms išlaidoms, dėl to pareiškėjas negali pasirūpinti savo sveikata ir kitais minimaliais poreikiais. Tokiu būdu jis neteko daugiau kaip 50 procentų dantų, buvo priverstas gydyti dantis valstybinėje klinikoje. Jam labai reikėjo protezuoti dantis, ką atlieka tik privačios stomatologijos klinikos. Ligonių kasa pareiškėjui negali užtikrinti dantų protezavimo, nes jo amžius dar nėra pensijinis, todėl jis nepatenka į sąrašą asmenų, turinčių teisę į atitinkamas lengvatas. Todėl, pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas paimti 3000 Lt kreditą dėl skubaus dantų gydymo ir protezavimo. Nurodė, kad jo išlaidas sudaro 91,22 Lt, sumokėti Antakalnio poliklinikoje, ir 2959 Lt, sumokėti AB „Dantis“. Prašė suteikti vienkartinę materialinę paramą ir kompensuoti dantų gydymui ir protezavimui išleistą sumą. Su prašymu pareiškėjas pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus: PVM sąskaitą faktūrą (I t., b. l. 26), kurią išrašė AB „Dantis“ 2959 Lt sumai, kasos čekius iš AB „Dantis“ ir iš Antakalnio poliklinikos (I t., b. l. 27-28). Centro Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. birželio 1 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. S.“ Nr. 17-34/5909, skirtame Socialinio darbo skyriaus vedėjai (t. I, b. l. 29) nurodyta apie gautą V. S. prašymą, informuojama, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu, V. S. pagal 2011 m. kovo 31 d. pateiktą prašymą socialinė pašalpa skirta nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (315 Lt per mėnesį), pagal 2011 m. sausio 25 d. ir 2011 m. gegužės 17 d. paraiškas teisė į kompensacijas būsto šildymo išlaidoms, išlaidoms už šaltą ir karštą vandenį nustatyta nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Prašė svarstyti V. S. prašymą vienkartinei pašalpai gauti ir informuoti pareiškėją apie priimtus sprendimus. Centro Socialinių išmokų skyrius 2011 m. birželio 1 d. raštu Nr. 17-34/5906 pranešė V. S., kad, vadovaujantis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, pareiškėjo 2011 m. gegužės 25 d. prašymas pagal kompetenciją perduotas nagrinėti Centro Socialinio darbo skyriui, o apie priimtą sprendimą pareiškėjas bus informuotas atskiru raštu (I t., b. l. 30). Socialinio darbo skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, 2011 m. birželio 10 d. surašė Buities tyrimo aktą, šio akto 6 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į V. S. turtinę padėtį, siūlytina skirti jam 2 BSI dydžio vienkartinę piniginę pašalpą (t. I, b. l. 41-42). Komisijos posėdis vyko 2011 m. liepos 8 d. (t. I, b. l. 43-46), jame svarstytas klausimas dėl vienkartinių pašalpų iki 2 BSI dydžio skyrimo (1 klausimas), 46 punkte nurodyta, kad svarstytas ir V. S. prašymas. Priimtas sprendimas vienkartines pašalpas iki 2 BSI dydžių skirti 72 asmenims. Pagal protokolo Nr. 17-29-16 priedo Nr. 16-1 (iki 2 BSI) išrašą Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija nusprendė, kad pareiškėjui skirtina 130 Lt pašalpa (I t., b. l. 46). Į bylą pateiktas ir Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2011 m. liepos 8 d. posėdžio protokolo Nr. 17-29-16 priedas Nr. 16-1 (iki 2 BSI) (I t., b. l. 112-138). Priede Nr. 16-1 46 klausimu nurodytas V. S., nurodyta, kad jam skirta kompensacija būsto šildymo, šalto ir karšto vandens išlaidoms (2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. liepos 1 d. laikotarpiui), 2011 metais skirta parama maisto produktais, taip pat vertinta, kad yra bedarbis, įregistruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje nuo 2009 m. sausio 27 d., aptarta pareiškėjo prašymo esmė, jo pateikti patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Nurodomas komisijos sprendimas skirti 130 Lt vienkartinę pašalpą (I t., b. l. 123). Pareiškėjo ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. A15-2141-(2.1.4-SR) įžanginėje dalyje nurodyta, kad priimant šį įsakymą vadovaujamasi 2011 m. gegužės 25 d. Tarybos sprendimu Nr. I-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu ir atsižvelgiama į Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2011 m. liepos 8 d. posėdžio protokolą Nr. 17-29-16. Šio įsakymo 1.28 punktu pareiškėjui skirta 130 Lt vienkartinė pašalpa (t. I, b. l. 139-144). Šio įsakymo 2 punktu biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras įpareigotas išmokėti vienkartines pašalpas.
Atsiliepimas
Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į teisinį reguliavimą teismas nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiame ginče negali būti traukiama atsakovu. Galutinį sprendimą skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą priėmė ne Centras, o savivaldybės administracijos padalinys. Tai, kad piniginę socialinę paramą teikia savivaldybės administracija, nustatyta ir Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 18 straipsnis. Pareiškėjui 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 17-45-868-(1.17) pranešta, kad, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. I-65 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu ir atsižvelgiant į sunkią pareiškėjo materialinę padėtį, jam 2011 m.liepo 8 d. iš savivaldybės biudžeto lėšų skirta 130 Lt vienkartinė pašalpa, kuri bus pervesta į pareiškėjo asmeninę sąskaitą (t. I, b. l. 47). Pagal Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. Pažymą apie pajamas Nr. 9187 pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio mėnesį 130, 00 Lt suma išmokėta (b. l. 48).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę į socialinę pašalpą, kaip nustato Įstatymo 5, 7 straipsniai. Socialinės pašalpos, kuri finansuojama iš valstybės biudžeto, dydis reglamentuojamas Įstatymo 8 straipsnyje – socialinė pašalpa sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Šiuo atveju ginčas yra dėl socialinės paramos, apie kurią nurodyta Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, t. y. savivaldybei suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų skirti socialinę paramą ir kitais šio Įstatymo nenustatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa, padengiamas įsiskolinimas už būstą ir kt.). Nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl vienkartinės pašalpos, skiriamos iš savivaldybės biudžeto, todėl šie santykiai, kaip nurodyta Įstatyme, reglamentuojami savivaldybės Tarybos sprendimu.
Piniginės socialinės pašalpos skyrimo tvarka nustatyta Įstatymo 20 straipsnyje. Pastebėjo, kad savivaldybės taryba iš esmės Įstatymo nuostatas perkėlė ir į tvarką, kuri nustatyta pašalpoms, mokamoms iš savivaldybės biudžeto. Įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl socialinės pašalpos skyrimo priimamas ne vėliau kaip per mėnesį nuo prašymo-paraiškos ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos savivaldybės administracijos nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad šio ginčo atveju nurodytas terminas nebuvo pažeistas, kadangi vienas iš būtinų dokumentų buvo Buities tyrimo aktas, o šis aktas surašytas 2011 m. birželio 10 d. (t. I, b. l. 41), Komisijos sprendimas skirti pašalpą priimtas 2011 m. liepos 8 d. Pranešimo apie sprendimą terminas taip pat nebuvo praleistas, kadangi Įstatymo 20 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo yra informuojamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą informuotas 2011 m. liepos 13 d. raštu, taigi Įstatyme nurodytas terminas nebuvo praleistas. Dėl priimto sprendimo motyvacijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju teisės aktai nebuvo pažeisti, nes Įstatymo 20 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tik tuo atveju, jeigu parama neskiriama, būtina nurodyti priežastį ir sprendimo apskundimo tvarką. Šiuo atveju parama buvo skirta, todėl institucijos, kurioms pavesta administruoti paramos skyrimą, neprivalėjo pateikti pareiškėjui motyvų dėl skirtos piniginės paramos dydžio.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, patvirtino Aprašą (I t., b. l. 31-37). Aprašo 6 punkte nustatyta, kad vienkartinė išmoka iki 2 bazinės socialinės išmokos (BSI) dydžių gali būti skiriama, siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 VRP dydžio, o vieno gyvenančio asmens – 2 VRP dydžio. Toliau šiame punkte vardijami atvejai, kai tokia parama gali būti skiriama, 6.4. punkte numatyta, kad parama gali būti skiriama įsigyti būtinų vaistų ar apmokėti gydymo išlaidas (pagal pateiktus dokumentus). Pareiškėjui skirta vienkartinė pašalpa iki 2 BSI dydžių (tai patvirtina jo prašymo svarstymas), todėl, atsižvelgiant į jo prašymo turinį ir į pridėtus prie prašymo dokumentus, buvo svarstoma tik dėl paramos skyrimo pagal Tvarkos aprašo 6.4. punktą. Tokia išvada daroma todėl, kad Aprašo 10 punkte numatytas vienkartinės pašalpos skyrimas nuo 4 iki 20 BSI dydžių (kas maždaug atitinka pareiškėjo prašomą sumą), iš šio punkto formuluotės akivaizdu, kad pareiškėjui negalėjo būti skirta maksimali leidžiama vienkartinė pašalpa. Nors Aprašo 10 punkte nurodytas atvejų sąrašas nėra baigtinis, tačiau iš šio punkto matyti, kad tai ypatingi ir išskirtiniai atvejai, kadangi nurodomas gaisras, stichinė nelaimė, kai asmuo netenka vienintelio gyvenamojo būsto, atsiduria sunkioje materialinėje situacijoje dėl ligos, atliktos operacijos ir kt.
Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas prašymas (t. I, b. l. 25 ir 60), jo priedai (I t., b. l. 26, 27, 28) nepatvirtina, kad dantų gydymas ir protezavimas pareiškėjui buvo gyvybiškai būtini, nes kitaip grėstų pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Nors pareiškėjas teisme aiškino, kad tai turi būti visiškai aišku, tačiau teismo vertinimu, taip nėra. Visiems žinoma aplinkybė, kad dėl dantų nebuvimo pavojus žmogaus gyvybei negresia. Pareiškėjas nepateikė Centrui specialistų išvados, kuri patvirtintų, kad jam atliktas dantų gydymas ir protezavimas buvo gyvybiškai būtinas. Be to, pareiškėjas pats apsisprendė rizikuoti, imti paskolą ir gydyti dantis, dar nežinodamas, ar jam dėl dantų gydymo bus skirta kokia nors parama. Atsakovai negali atsakyti už tokį pareiškėjo sprendimą ir negali būti įpareigoti padengti pareiškėjo paimtą paskolą ar išlaidas dantų gydymui ir protezavimui. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jam žinoma, jog tokias paslaugas teikia sveikatos priežiūros įstaigos, kad išlaidas apmoka ligonių kasos (tai pareiškėjas nurodė skunde). Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir turėjo kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, į Valstybinę ligonių kasą ir prašyti, kad jį įtrauktų į specialų sąrašą, pagal kurį gali būti kompensuojamos išlaidos dantų protezavimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Šiuos dalykus reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-890 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Aprašas. Teismas pažymėjo, kad šiuo įsakymu patvirtinta tvarka nereiškia, kad pareiškėjas tik būdamas pensijoje gali gauti tokių išlaidų kompensavimą, tačiau pareiškėjas nenurodė, kad buvo pateikęs šiuo įsakymu nustatytos formos prašymą dėl jo įtraukimo į specialius sąrašus, kad laikėsi nustatytos dantų protezavimo tvarkos. Pareiškėjas pats savo nuožiūra protezavo dantis privačioje klinikoje, neturėjo gydytojų išvados dėl būtinumo skubiai protezuoti dantis dėl sveikatos būklės, tuo tarpu nei savivaldybė, nei Socialinės paramos centras nėra jokiais teisės aktais įpareigoti kompensuoti dantų protezavimo ar gydymo išlaidas. Apskritai, teismas pažymėjo, kad vienkartinių socialinių pašalpų skyrimas iš savivaldybės biudžeto yra savivaldybės administracijos teisė, bet ne pareiga, pašalpos dydžio nustatymas didele dalimi priklauso teisės aktuose nurodytų institucijų Tvarkos apraše apribotai diskrecijos teisei. Be to, tai yra vienkartinė socialinė pašalpa, o ne kompensacija. Kompensacijų skyrimą reglamentuoja Įstatymo 3 straipsnis, kuriame nurodyta, kad gali būti kompensuojamos tik būsto šildymo išlaidos, išlaidos šaltam ir karštam vandeniui. Joks kitų paslaugų pilnutinis kompensavimas nenumatytas nei Įstatyme, nei savivaldybės tarybos patvirtintame Apraše. Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas Aprašas, kuriuo remiasi pareiškėjas, jokių kompensacijų skyrimo nenumato visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Aprašas nustato, kad sprendimus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo priima Komisija, įvertinusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus bei atsižvelgusi į Socialinės paramos centro socialinio darbuotojo, surašiusio buities tyrimo aktą, rekomendaciją. Todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminas turi būti skaičiuojamas iki komisijos sprendimo priėmimo datos, kaip minėta, terminas nėra pažeistas. Pagal Tvarkos aprašo 5 ir 29 punktą, vienkartinės pašalpos iki 4 BSI skiriamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus įsakymu. Šiuo atveju toks įsakymas buvo priimtas ir pareiškėjas jo dalį ginčija. Teismo vertinimu, ginčijamas įsakymas (jo dalis) yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi savivaldybės administracija pagal teisės aktus galėjo skirti pareiškėjui tik vienkartinę pašalpą, kurios dydis ribojamas iki 2 BSI, savivaldybės administracija iš savivaldybės biudžeto negalėjo kompensuoti pareiškėjui dantų gydymo ir protezavimo privačioje klinikoje išlaidų, nes tokio kompensavimo galimybės nenumato jokie teisės aktai. Šis įsakymas yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurias ištyrė Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija 2011 m. liepos 8 d. posėdyje, tos faktinės aplinkybės išdėstytos komisijos posėdžio protokole ir jo priede. Dėl to reikalavimas dėl įsakymo dalies panaikinimo negali būti tenkinamas.
Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamų teisinių santykių metu galiojusi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio redakcija nustatė, kad „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu“. Iš šio teisės akto matyti, kad jame yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams, ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Minėtas teisinis reguliavimas rodo, kad ginčo sprendimą priima Komisija, kuri, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 30-930 (t. I, b. l. 38-40), sudaroma iš administracijos ir Vilniaus miesto socialinės paramos centro darbuotojų.
Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 11 straipsnio 1 dalies ir 12 straisnio nuostatos reiškia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan., nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, duotą 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-426/2009 bei daugelyje kitų bylų.
Nurodė, kad sprendimo dėl pašalpos skyrimo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurį savivaldybei leidžia nusistatyti Įstatymas. Sprendimo priėmimo tvarką reglamentuoja Aprašo 23 punktas, kuris, kaip jau minėta, nustato, kad sprendimus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo priima administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, o 29 punktas papildo, kad vienkartinės pašalpos iki 4 BSI skiriamos Departamento direktoriaus įsakymu. Aprašo 31 punkte nustatyta tvarka, kaip pareiškėjams pranešama apie priimtą sprendimą, ir nurodyta, kad tik tada, kai vienkartinė pašalpa neskiriama, raštu nurodoma neskyrimo priežastis ir sprendimo apskundimo tvarka. Taigi individualaus administracinio akto forma nustatyta teisės aktuose, kurie reglamentuoja vienkartinių pašalpų skyrimą, todėl laikytina, kad šiuo atveju akto formą sudaro Komisijos sprendimas ir departamento direktoriaus įsakymas, kuris grindžiamas Komisijos sprendimu. Teismo vertinimu, pranešimas pareiškėjui apie priimtą sprendimą, kuris išdėstytas Centro 2011 m. liepos 13 d. rašte Nr. 17-45-868-(1.17), nėra individualus administracinis aktas, kadangi šiuo pranešimu jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nesukeliamos, pareiškėjas šiuo raštu tik informuojamas apie priimtą sprendimą. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas nesprendžia ginčų dėl informacinio pobūdžio raštų teisėtumo. Šiuo atveju svarbu tik tai, kad toks informacinis raštas pagal teisės aktus pareiškėjui turėjo būti pateiktas ir buvo pateiktas. Pareiškėjo teisės būtų pažeistos tik tuo atveju, jeigu jis tokio pranešimo nebūtų gavęs. Pasekmes pareiškėjui sukelia Komisijos sprendimas rekomenduoti skirti jam 130 Lt vienkartinę pašalpą ir savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. A15-2141-(2.1.4-SR) 1.28 punktas.
Komisijos 2011 m. liepos 8 d. protokolinis sprendimas, esantis protokole ir jo priede (t. I, b. l. 109-111, 112 - 138), yra teisėtas ir pagrįstas komisijos posėdyje ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis: pareiškėjo prašymo turiniu, jo turtinės padėties tyrimu. Pareiškėjas nėra nurodęs, kad kurios nors iš protokolo priede aptartų faktinių aplinkybių neatitiktų tikrovės. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti 2011 m. liepos 13 d. raštą Nr. 17-45-868-(1.17), Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2011 m. liepos 8 d. posėdžio Nr. 17-29-16 protokolinį sprendimą, esantį protokolo priede Nr. 16-1, o taip pat skundžiamo įsakymo 1.28 punktą, kuriuo Komisijos sprendimas patvirtintas.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti materialinę paramą 3050,22 Lt dydžio (arba 90 procentų nuo šios sumos) yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, kuriais skirta 130 Lt dydžio paramos suma. Teismo vertinimu, šis reikalavimas yra nepagrįstas, nes neatitinka aptartų teisės aktų reikalavimų, todėl netenkinamas. Jokie teisės aktai neįpareigoja savivaldybės administraciją kompensuoti pareiškėjui dantų gydymo ir protezavimo išlaidų, taip pat neįpareigoja skirti tokio dydžio vienkartinę pašalpą ar skirti maksimalią leidžiamą vienkartinę pašalpą. Pareiškėjui skirta vienkartinė pašalpa, kuri leidžiama esant pareiškėjo nurodomoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra remiamas iš valstybės biudžeto, kompensuojant jam Įstatymo leidžiamas išlaidas, skiriant kasmėnesinę socialinę pašalpą, savivaldybės administracijos padalinio sprendimas skirti tik 1 BSI dydžio vienkartinę pašalpą yra pagrįstas, teisingas, proporcingas bei teisėtas.
Pažymėjo, kad pareiškėjas be pagrindo savo reikalavimus grindžia Europos socialine chartija, kadangi ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir įstatymai užtikrina tokį socialinės paramos ir medicininės pagalbos lygį, kuris atitinka nurodytos chartijos reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš dviejų skirtingo pobūdžio aplinkybių. Visų pirma, teigia, kad vokas, kuriuo pranešta apie pašalpos skyrimą, atsiųstas neregistruotu paštu, jis buvo ne pašto dėžutėje, o laiptinėje, todėl kaimynai galėjo sužinoti, kad jis socialiai remtinas asmuo. Pareiškėjas pateikė gautą 2011 m. liepos 13 d. raštą ir dalį voko (t. I, b. l. 9). Iš voko galima suprasti tik tai, kad jį siuntė Socialinės paramos centras, sužinoti pareiškėjo vardą, pavardę ir adresą. Šie duomenys nėra ypatingi, kaimynų sužinojimas apie tokį voką negali žeminti pareiškėjo. Be to, vokas atsidūrė laiptinėje (jeigu taip buvo) ne dėl Socialinės paramos centro kaltės, o dėl pašto kaltės. Jokie teisės aktai neįpareigoja siųsti tokią korespondenciją registruotu laišku. Todėl dėl šios aplinkybės nėra jokių Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniuose nustatytų žalos atlyginimo pagrindų. Antra, pareiškėjo patikslintuose skunduose nurodoma, kad turtinė žala jam padaryta dėl to, kad jis paėmė paskolą, už kurią moka procentus, neturtinė žala padaryta neskiriant paramos, nekompensuojant dantų gydymo ir protezavimo, dėl ko jis patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas nustatė, kad ir turtinius nuostolius, ir pareiškėjo nurodomus išgyvenimus pareiškėjui sukėlė ne atsakovų veiksmai ar sprendimai, o paties pareiškėjo pasirinktas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis elgesio modelis. Atsakovų sprendimai dėl vienkartinės pašalpos skyrimo buvo teisėti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimais, todėl šiais sprendimais žala negalėjo būti padaryta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl sveikatos būklės jis negalėjo laukti, kol savivaldybės administracija ir Centras priims sprendimą dėl jo prašymo. Pažymėjo, kad gavęs sprendimą dėl savo prašymo, pareiškėjas galėjo išvengti turtinių nuostolių (procentų už paskolą, kitų išlaidų, susijusių su paskolos gavimu).
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-338/2010). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų savivaldybės institucijų veiksmų, kuriais būtų padaryta kokio nors dydžio turtinė ir neturtinė žala pareiškėjui. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.
III.
Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde, be skunduose pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų, nurodo, kad teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010 suformuotą praktiką dėl galimybės priteisti žalą nenustatant atsakovo kaltės ir nepanaikinant individualaus akto. Vertina, kad teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas; teismas, pasak apelianto, manipuliuoja teisės normomis.
Atsiliepimas
Biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pastebi, kad apeliacinis skundas sumodeliuotas iš Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto skundo bei skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas, apeliantas nepateikia.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nes Centro 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 17-45-868-(l. 17) „Dėl prašymo“ pareiškėjas buvo tik informuotas, kad jam skirta 130 Lt vienkartinė pašalpa. Ginčijamu raštu nėra išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ir pareigų – jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, juo tėra pateikiami tam tikri informacinio pobūdžio duomenys. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. A15-2141-(2.1.4-SR.) „Dėl vienkartinių pašalpų skyrimo S. M. ir kitiems“ yra priimtas nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad Komisija skirdama vienkartinę pašalpą pareiškėjui V. S. įvertino jo pateiktų dokumentų socialinei paramai gauti atitikimą Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo reikalavimams bei pagal Aprašo 6.4. punktą nustatė, kad turi būti skiriama 1 BSI dydžio vienkartinė pašalpa. Pažymi, kad didesnė vienkartinės pašalpos suma skiriama tik išimtiniais atvejais, numatytais Apraše. Skiriamos vienkartinės pašalpos dydis yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos diskrecija. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais būtų padaryta kokio nors dydžio turtinė ar neturtinė žala pareiškėjui. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad turtinius nuostolius ir pareiškėjo nurodomus išgyvenimus pareiškėjui sukėlė ne atsakovų veiksmai ar sprendimai, o paties pareiškėjo pasirinktas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis elgesio modelis. Atsakovų sprendimai dėl vienkartinės pašalpos skyrimo buvo teisėti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimais, todėl šiais sprendimais žala negalėjo būti padaryta. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos procesinės ar materialiosios teisės normos, kurią pirmosios instancijos teismas galimai netinkamai aiškino, taip pat nenurodė kurių konkrečiai bylos aplinkybių teismas nevertino ar vertino netinkamai. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tik savo subjektyviais paaiškinimais, kurie neįrodo nei vienos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios pirmosios instancijos teismo netinkamą nagrinėtos bylos faktinių aplinkybių išaiškinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės gauti vienkartinę pašalpą, kuri padengtų jo patirtas dantų protezavimo išlaidas. Pareiškėjas ginčija individualius administracinius aktus, kuriais jam buvo skirta, jo manymu, per menka ( 130 Lt) pašalpa ir kartu prašo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas patenka į Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 5, 7 straipsniuose apibrėžtą asmenų, turinčių teisę gauti socialinę pašalpą, ratą. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis, suteikia savivaldybei teisę savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų skirti socialinę paramą ir kitais šio Įstatymo nenustatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa, padengiamas įsiskolinimas už būstą ir kt.). Santykiai, susiję su pašalpos skyrimu reglamentuojami savivaldybės Tarybos sprendimu.
Vienkartinių pašalpų iš Savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo sąlygas, dydžius, skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Aprašas. Aprašo II dalis detalizuoja vienkartinių pašalpų skyrimo sąlygas ir dydžius, t. y. nustato, kokiais atvejais ir kokio dydžio vienkartinė piniginė pašalpa gali būti skiriama pareiškėjui: 6, 9 punktuose nurodyti atvejai, kai vienkartinė pašalpa skiriama iki 2 bazinių socialinių išmokų (toliau – ir BSI), 7 punkte įvardyti 3 konkretūs atvejai, kai vienkartinė pašalpa skiriama, nevertinant gavėjo pajamų, 10 punkte nustatyta, kada gali būti skiriama vienkartinė pašalpa nuo 4 iki 20 BSI dydžio. Sprendimus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, kaip nurodyta Aprašo 23 punkte, priima Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Komisija, įvertinusi asmens prašymą ir pateiktus dokumentus bei atsižvelgusi į Socialinės paramos centro socialinio darbuotojo, surašiusio buities tyrimo aktą, rekomendaciją. Aprašo 29 punkte nustatyta, kad vienkartinės pašalpos iki 4 BSI skiriamos Departamento direktoriaus įsakymu. Aprašo 31 punkte nustatyta tvarka, kaip pareiškėjams pranešama apie priimtą sprendimą, ir nurodyta, kad tik tada, kai vienkartinė pašalpa neskiriama, raštu nurodoma neskyrimo priežastis ir sprendimo apskundimo tvarka.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir jo paaiškinimų teismo posėdžiuose, pareiškėjas siekė, kad jam būtų paskirta vienkartinė pašalpa iki 20 BSI pagal Aprašo 10 punktą. Tokia vienkartinė pašalpa nuo 4 iki 20 BSI gali būti skiriama šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), nukentėjusiai nuo gaisro ar stichinės nelaimės, padariusios žalą turtui, gyvenamajam būstui, kuriame šeima (vienas asmuo) deklaruoja gyvenamąją vietą ir jeigu tai vienintelis gyvenamasis būstas, ar atsidūrus sunkioje materialinėje situacijoje dėl ligos, atliktos operacijos ir kita, kai vidutinės pajamos vienam nariui neviršija 2 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių, vienam gyvenančiam asmeniui – 2,5 VRP dydžio. Nors Aprašo 10 punkte nurodytas atvejų sąrašas nėra baigtinis, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Aprašo 10 punkte nurodyti ypatingi ir išskirtiniai atvejai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo byloje pateikti dokumentai nepatvirtina, kad AB „Dantis“ atliktas dantų protezavimas pareiškėjui buvo gyvybiškai būtinas, taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad vien dalies dantų netekimas galėtų būti laikomas išskirtiniu ar ypatingu atveju, keliančiu pavojų pareiškėjo gyvybei. Pareiškėjas nei Centrui, nei teismui nepateikė specialistų išvados, kuri patvirtintų, kad jam atliktas dantų gydymas ir protezavimas buvo gyvybiškai būtinas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2011 m. gegužės 25 d. prašyme nurodyti argumentai bei kartu pateikti dokumentai – iš privačios sveikatos priežiūros įstaigos AB „Dantis“ pateiktos sąskaitos-faktūros apie suteiktas paslaugas bei apmokėtų kasos čekių kopijos nesudarė pagrindo būtinai skirti Aprašo 10 punkte numatytą vienkartinę pašalpą. Pabrėžtina, kad vienkartinių socialinių pašalpų skyrimas iš savivaldybės biudžeto yra savivaldybės administracijos teisė, bet ne pareiga, o skiriamos pašalpos dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atsižvelgiant į Aprašo nuostatas ir nustatytas faktines aplinkybes. Taigi savivaldybės administracija turėjo teisę įvertinti V. S. materialinę padėtį, jo pateiktus dokumentus ir apsispręsti dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
Teisėjų kolegija nenustatė vienkartinės pašalpos skyrimo procedūros pažeidimų, kurie būtų galėję turėti įtakos pareiškėjo teisėms. Komisijos sprendimas skirti pašalpą priimtas 2011 m. liepos 8 d., prieš tai atlikus pareiškėjo buities sąlygų tyrimą ir surinkus kitus reikalingus dokumentus. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą informuotas 2011 m. liepos 13 d. raštu, taigi teisės aktuose nurodyti sprendimo priėmimo ir pranešimo apie sprendimą terminai nebuvo praleisti. Teismo vertinimu, ginčijami Komisijos protokolinis sprendimas ir skundžiamo įsakymo dalis yra teisėti ir pagrįsti teisės aktų reikalavimais ir faktinėmis aplinkybėmis.
Byloje nagrinėjamų teisinių santykių metu galiojusiame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos, pirmiausiai, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, pateiktą išaiškinimą, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan., nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą, reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės), sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo sprendimą priimančios Komisijos, kuri, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 30-930 (I t., b. l. 38-40), sudaroma iš administracijos ir Vilniaus miesto socialinės paramos centro darbuotojų, sprendimas susideda iš dviejų dalių: Komisijos sprendimo ir departamento direktoriaus įsakymo ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo bei Aprašo 23 punkto keliamus reikalavimus.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti 3050,22 Lt dydžio (arba 90 procentų nuo šios sumos) materialinę paramą yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, kuriais skirta 130 Lt dydžio paramos suma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas jokiomis imperatyviomis teisės aktų normomis, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino. Jokie teisės aktai neįpareigoja savivaldybės administraciją kompensuoti pareiškėjui dantų gydymo ir protezavimo išlaidų, taip pat neįpareigoja skirti būtent tokio dydžio vienkartinę pašalpą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pranešimas pareiškėjui apie priimtą sprendimą, kuris išdėstytas Centro 2011 m. liepos 13 d. rašte Nr. 17-45-868-(1.17), nėra individualus administracinis aktas, kadangi šiuo pranešimu jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nesukeliamos, pareiškėjas šiuo raštu tik informuojamas apie priimtą sprendimą. Pareiškėjo teisės būtų pažeistos tik tuo atveju, jeigu jis tokio pranešimo nebūtų gavęs. V. S. teisines pasekmes sukėlė Komisijos sprendimas rekomenduoti skirti jam 130 Lt vienkartinę pašalpą ir savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. A15-2141-(2.1.4-SR) 1.28 punktas. Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad administracinis teismas nesprendžia ginčų dėl informacinio pobūdžio raštų teisėtumo, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimą dėl Centro 2011 m. liepos 13 d. rašto Nr. 17-45-868-(1.17) panaikinimo pripažino nepagrįstu, tačiau pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustačius, kad ginčijamas teisės aktas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, byla turi būti nutraukiama. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2009 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-578/2009, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1004/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/11, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 145/11, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2188/2011).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (LVAT administracinės bylos Nr. A6-1286/2006, Nr. A822-207/2010, Nr. A556-1241/2009, Nr. A822-1419/2010).
Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006, Nr. A822-1419/2010).
Viešosios atsakomybės sąlygos yra trys bei organiškai susijusios. Nesant vienos iš jų, aptariamos atsakomybės atsiradimas negalimas. Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje administracinėje byloje išsamiai nepasisakė, ar viešojo administravimo subjektas veikė neteisėtai.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei privati informacija asmeniui pateikiama paštu, ji siunčiama tik registruota pašto siunta. Asmenų prašymai viešojo administravimo subjektų yra nagrinėjami pagal LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatas (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 42 p. numato, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta.
Vertinant, ar šiuo atveju buvo padarytas įstatymų pažeidimas laišką siunčiant paprastu paštu, svarbu nustatyti siųstos informacijos privatumo apimtį, nustatant, ar siųsta informacija laikytina privačia, kaip šią sąvoką apibrėžia įstatymai bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.
Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami (2 dalis); nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę.)
Pareiškėjas teigia, kad Centro 2011 m. liepos 13 d. rašte Nr. 17-45-868-(1.17) buvo išdėstyta privati informacija apie jį. Teisėjų kolegija, turėdama omenyje, kad šiame rašte išdėstytas vienintelis konkretus faktas, liečiantis pareiškėją – kad jam dėl sunkios materialinės padėties skiriama 130 litų socialinė pašalpa, konstatuoja, kad šiame rašte nėra privačios informacijos apie pareiškėjo privatų gyvenimą, kaip jį apibrėžia Konstitucija ar EŽTT. Pareiškėjas jau ne kartą anksčiau yra gavęs socialinę paramą, šis klausimas buvo viešai svarstytas Komisijoje. Pats socialinės paramos gavimo faktas savaime nėra kaip nors atskleidžiantis individo asmeninį gyvenimą ir negali žeminti jo garbės bei orumo. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad su rašto turiniu susipažino koks nors trečiasis asmuo. Vien pareiškėjo teiginys, kad laišką rado kaimynė, kuri galėjo susipažinti su jo turiniu, neįrodo, kad pašaliniai asmenys iš tikrųjų šį laišką atplėšė ir perskaitė raštą. Ant voko esantys duomenys – pareiškėjo vardas, pavardė, adresas bei siuntėjo pavadinimas – taip negali būti laikomi privačia informacija.
Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ir kad tokiu veikimu buvo padaryta neturtinė žala, t.y. nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
Pareiškėjas klaidingai mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, kadangi minimoje nutartyje teismas išaiškino, kad teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė galimos turtinės ir neturtinės žalos kilimo aplinkybes – ar toks atsakovo veikimas, kai pareiškėjui korespondencija buvo siunčiama neregistruotu laišku, galėjo pažeminti pareiškėjo orumą ir sukelti žalą, ar nebuvo neteisėto veikimo ar neveikimo iš atsakovo skiriant socialinę paramą, ar dantų protezavimas buvo gyvybiškai reikalingas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl turtinės žalos, padarytos pareiškėjui, vertinimu. Nenustačius atsakovų pareigos skirti pareiškėjui jo prašomo dydžio socialinę pašalpą, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. S. atsakovų veiksmais buvo padaryta materialinė 1000 litų žala.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl sprendimas, išskyrus jo dalį dėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2011 m. liepos 13 d. rašto Nr. 17-45-868-(1.17), paliktinas nepakeistu. Bylos dalis dėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2011 m. liepos 13 d. rašto Nr. 17-45-868-(1.17) panaikinimo nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti: bylos dalį dėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2011 m. liepos 13 d. rašto Nr. 17-45-868-(1.17) panaikinimo nutraukti.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.