Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „SOF Marine Service“ ieškinį atsakovei J. Š. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad leido atsakovei, kuri kaip pati sakė dirbo penkiose darbovietėse, dirbti pagrindinėje darbovietėje, o ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkyti nuotoliniu būdu. Nutraukus su atsakove darbo santykius, jai grąžinus bendrovės dokumentus, ir buhalterinę apskaitą perdavus tvarkyti kitam asmeniui buvo nustatyta, kad atsakovė savo darbo pareigas vykdė aplaidžiai. Dėl atsakovės netinkamai vykdytų darbo pareigų tikėtina bendrovės patirti nuostoliai būtų didesni nei reikalaujama 3 751,35 Eur suma, tačiau patirtus nuostolius paskaičiavo tik dėl to darbuotojo, kuris įmonėje dirbo trumpai. Dėl atsakovės netinkamai vykdyti pareigų – nepranešimo apie darbuotojui P. R. suteiktas nemokamas atostogas – darbuotojui buvo neteisingai apskaičiuotas ir permokėtas darbo užmokestis, reikėjo išmokėti didesnę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nei iš tiesų priklausytų. Tokiu būdu iš viso patirta 1 751,58 Eur nuostolių. Be to, atsakovė nepagrįstai neveikė, t. y. teisės aktuose nustatytu terminu nepatikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir nesumažino mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio suma, tenkančia bedrovės skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolai. Tokiu būdu bendrovei padaryta 1 999,77 Eur turtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Civilinė byla dalyje nutrauktina. Kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais duomenimis matyti, kad 2011 m. gruodžio 5 d. tarp ieškovės UAB „SOF Marine Service“ ir atsakovės J. Š. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė buvo priimta į darbą vyriausiosios buhalterės pareigoms užimti. Ieškovė 2018 m. spalio 4 d. priėmė įsakymą „Dėl J. Š. atleidimo iš darbo“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įsakė nuo 2018 m. spalio 5 d. atleisti J. Š. iš einamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau – Komisija) dėl turtinės žalos išieškojimo iš J. Š.. Komisija 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „SOF Marine Service“ prašymą de?l 3 751,35 Eur žalos išieškojimo atmetė. UAB „SOF Marine Service“, nesutikdama su Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir nepraleidusi DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, išspręsti ginčą iš esmės ir priteisti iš J. Š. 3 751,35 Eur nuostolių atlyginimą.

Dėl Komisijos sprendimo panaikinimo

DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, ir pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą iš esmės (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis). Paminėto straipsnio 7 dalyje numatyta, jog teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas Komisijos sprendimų nei naikina, nei palieka galioti, o savarankiškai sprendžia darbo ginčą.

Šiuo atveju ieškovė, nesutikdama su Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti ieškovės prašymą priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą, inicijavo darbo ginčo nagrinėjimą teisme, bei vienu iš ieškinio reikalavimų nurodė prašymą panaikinti Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Komisijos priimtas sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, teismas neturi pagrindo vertinti Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumo, todėl vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, civilinė byla dalyje dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nenagrinėtina teisme, nutrauktina.

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

DK 151 straipsnyje numatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). DK 154 straipsnyje numatyti atvejai, kada darbuotojas turi atlyginti visą žalą.

Pažymėtina, kad darbuotojo civilinės atsakomybės taikymui už darbdaviui padarytą žalą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma darbuotojo neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra darbuotojo kaltė.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko arba vyriausias buhalteris (buhalteris), arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Šiuo atveju ieškovės UAB „SOF Marine Service“ buhalterinę apskaitą nurodytos darbo sutarties pagrindu tvarkė atsakovė. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė nustatytas darbo pareigas, jai atsakovės veiksmais, netinkamai apskaičiavus darbuotojui P. R. mokėtiną darbo užmokestį, buvo padaryta 1 751,58 Eur žala. Ieškovė nurodo, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovė: 1) minėtam darbuotojui laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d. neįformino nemokamų atostogų dėl studijų, tokiu būdu jam buvo permokėta 700,48 Eur darbo užmokesčio ir 218,41 Eur socialinio draudimo mokesčio; 2) minėtam darbuotojui, 2019 m. balandžio 16 d. faktiškai nedirbusiam, už šią dieną nepagrįstai priskaičiuotas 40 Eur darbo užmokestis ir 12,47 Eur socialinio draudimo mokesčio; 3) minėtam darbuotojui 2017 m. lapkričio mėn. permokėta 533,33 Eur darbo užmokesčio ir 165,23 Eur socialinio draudimo mokesčio; 4) minėtam darbuotojui neteisingai apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas ir tokiu būdu permokėta 62,25 Eur kompensacijos bei 19,41 Eur socialinio draudimo mokesčio. Toliau dėl kiekvieno nurodomo neteisėto veikimo (neveikimo) atvejo atskirai.

Pirma, DK 137 straipsnio 2 dalis numato, kad ilgiau negu vieną darbo dieną (pamainą) trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu. Šiuo atveju į bylą yra pateikti UAB „SOF Marine Service“ direktoriaus 2017 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 250 dėl nemokamų atostogų P. R. suteikimo nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 31 d., 2018 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. 256 dėl nemokamų atostogų P. R. suteikimo nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 15 d., bei 2018 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 259 dėl nemokamų atostogų P. R. suteikimo nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 13 d. (1 t., b. l. 30-32). Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad P. R. rašytinio prašymo suteikti jam nemokamas atostogas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d. pateikęs nebuvo, buvo tik pateikęs pažymą apie jam prasidedančią sesiją mokslo įstaigoje. Į bylą nėra pateiktas UAB „SOF Marine Service“ direktoriaus įsakymas dėl nemokamų atostogų P. R. suteikimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d. Ieškovės atstovas (vadovas) teismo posėdžio metu nurodė, kad nurodymą šiam laikotarpiui įforminti darbuotojui suteikiamas nemokamas atostogas atsakovei davė telefonu. Pastebėtina, kad DK nenustatyta darbuotojo prašymo suteikti nemokamas atostogas ir darbdavio sutikimo privalomos rašytinės formos. Tačiau į bylą pateikti 2017 m. spalio 4 d., 2018 m. vasario 1 d. ir 2018 m. kovo 15 d. įsakymai dėl nemokamų atostogų P. R. suteikimo rodo, kad įmonėje buvo susiklosčiusi praktika sprendimą suteikti darbuotojui nemokamas atostogas įforminti raštu - darbdavio įsakymu. Kadangi ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog ieškovė kaip darbdavė buvo priėmusi sprendimą darbuotojui P. R. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d. suteikti nemokamas atostogas, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, nepranešant apie darbuotojo minėtą nedraudiminį laikotarpį bei už šį laikotarpį apskaičiuojant darbo užmokestį bei socialinio draudimo mokestį (CPK 178, 185 straipsniai). Nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų analizė nebetenka teisinės reikšmės.

Antra, DK 65 straipsnio 5 dalis numato, kad darbo santykių pasibaigimo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo darbe arba kai darbuotojui neleidžiama tą dieną dirbti. Bylos duomenimis matyti, kad ieškovė 2018 m. balandžio 16 d. priėmė įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriuo P. R. atleistas iš pareigų pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 71). Ieškovė nurodo, kad atsakovė nepagrįstai šiam darbuotojui už 2018 m. balandžio 16 d. priskaičiavo 40 Eur darbo užmokesčio ir 12,47 Eur socialinio draudimo mokesčio, kadangi jis tą dieną nedirbo. Pažymėtina, kad ieškovė į bylą vėlgi nepateikė patikimų duomenų, jog 2018 m. balandžio 16 d. P. R. nebuvo darbe dėl jam suteiktų atostogų ar kt. Priešingai, iš byloje esančių ieškovės darbuotojos – administratorės O. A. – paaiškinimų matyti, kad P. R. 2018 m. balandžio 16 d. į darbą buvo atėjęs, tik pati ieškovė jam nepaskyrė jokios darbinės užduoties (1 t., b. l. 99-100). Taigi, kadangi darbdavio sprendime nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena yra laikoma paskutine darbuotojo darbo diena, tą dieną darbuotojas dar turi dirbti ir už tą dieną jam turi būti sumokėtas darbo užmokestis, todėl atsakovė pagrįstai už P. R. darbo santykių pasibaigimo dieną, t. y. 2018 m. balandžio 16 d., skaičiavo darbo užmokestį (CPK 178, 185 straipsniai). Kadangi ir šiuo atveju nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų analizė nebetenka teisinės reikšmės.

Trečia, ieškovė nurodo, kad dėl atsakovės aplaidaus pareigų vykdymo P. R. buvo permokėta 533,33 Eur darbo užmokesčio ir 165,23 Eur socialinio draudimo mokesčio už 2017 m. lapkričio mėn. Bylos duomenimis matyti, kad minėtam darbuotojui už 2017 m. lapkričio mėn. priskaičiuota išmokėti 623 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio (1 t., b. l. 29). Ieškovė jokių duomenų, kad be nurodytos priskaičiuotos sumos (1 t., b. l. 74), P. R. būtų buvusi papildomai išmokėta 533,33 Eur suma, nepateikė (CPK 178 straipsnis), juolab, kad ne atsakovė, o įmonės vadovas buvo paskirtas kasininku. Taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad P. R. turėjo būti priskaičiuotas ne 623 Eur, o 89,67 Eur (623 Eur – 533,33 Eur = 89,67 Eur) darbo užmokestis (CPK 178 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ir šiuo atveju, o kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų analizė vėlgi nebetenka teisinės reikšmės.

Ketvirta, ieškovė nurodo, kad dėl atsakovės aplaidžiai vykdytų pareigų darbuotojui P. R. buvo išmokėta didesnė nei priklausytų kompensacija už nepanaudotas atostogas, permokėta suma sudaro 62,25 Eur kompensacija ir 19,41 Eur socialinio draudimo mokesčio suma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė, jog P. R. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo suteiktos nemokamos atostogos, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė netinkamai apskaičiavo P. R. sukauptas ir nepanaudotas atostogas bei priklausančią išmokėti kompensaciją už jas.

Be to, ieškovė nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, teisės aktuose nustatytu terminu nepatikslino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijos bei pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89¹ straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą PVM sumos nesumažino įmonės skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolai priskiriama pardavimo PVM suma, tokiu būdu padarydama 1 999,77 Eur nuostolį.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89¹ straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma gali būti mažinama šio straipsnio nustatyta tvarka pripažintoms beviltiškoms skoloms (įskaitant pardavimo PVM) priskiriama pardavimo PVM suma. Už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas gautinas atlygis yra laikomas beviltiška skola (įskaitant pardavimo PVM), jeigu tokio atlygio asmuo negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir jeigu skolai priskiriama pardavimo PVM suma už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota ir deklaruota šio Įstatymo nustatyta tvarka. Visais atvejais asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi įrodyti skolų (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Skolai priskiriama pardavimo PVM suma apskaičiuojama proporcingai gautinam atlygiui (atlygio daliai). Pažymėtina, kad skolų beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti PVM mokėtojas turi įrodyti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintomis Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Taisyklių 2 punktas numato, kad mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, jeigu: 2.1. mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba iki Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo įsigaliojimo į realizavimo pajamas (įplaukas) (toliau vadinama – pajamos) ir atvaizdavimo balanse, jeigu mokesčio mokėtojas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka, o jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą arba iki Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo įsigaliojimo bendrąsias įplaukas pripažino faktišku įplaukų gavimo momentu (toliau vadinama – pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) – praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų atsiradimo momento užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose ir atvaizdavimo balanse, jeigu mokesčio mokėtojas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka; arba 2.2. skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu; arba 2.3. skolininkas yra likviduotas; arba 2.4. skolininkas yra bankrutavęs. Be to, Taisyklių 3 punktas numato, kad visais šių taisyklių 2 punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu ieškovės atstovai nurodė, kad apie tai, jog skolininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra likviduota dėl bankroto sužinojo jau po atsakovės atleidimo iš darbo (1 t., b. l. 22-23). Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi atsakovei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. S2-15714-563/2013 dėl UAB „SOF Marine Service“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos taikos sutarties dėl įsiskolinimo padengimo pagal nustatytą grafiką patvirtinimo (2 t., b. l. 7-8), šios nutarties pagrindu teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies bei duomenis, kad išieškojimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įvykdytas, kaip tai numato Taisyklių 15.1., 15.2. punktai (CPK 178 straipsnis). Nesant duomenų apie šių dokumentų pateikimą atsakovei, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė savalaikiai nepatikslino PVM deklaracijos, nes, akivaizdu, jog ji, neturėdama pirminių dokumentų, kurie teisės aktų nustatyta tvarka sudarytų galimybę UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą laikyti beviltišku, neturėjo pagrindo mažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kadangi įvairios ataskaitos, įskaitant ir PVM deklaracijas yra išvestiniai dokumentai, bei yra pildomi pirminių apskaitos dokumentų pagrindu. Kadangi neteisėti atsakovės veiksmai nenustatyti, kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų analizė nebetenka teisinės reikšmės.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, jog ieškovė byloje neįrodė deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 700 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 122, 131). Ieškinį atmetus, ir atsižvelgiant į atsakovės atstovės atliktus veiksmus (surašytus procesinius dokumentus (parengti atsiliepimas į ieškinį ir prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo), atstovavimą teismo posėdžiuose), į tai, kad išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytų dydžių, atsakovei iš ieškovės priteistina 700 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270, 282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

civilinę bylą dalyje dėl ieškovės UAB „SOF Marine Service“ ieškinio reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. Š. iš ieškovės UAB „SOF Marine Service“ 700 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.