Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, nuteistajam G. P., jo gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Baudžiamojo Kodekso 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme (trims) mėnesiams, pagal Baudžiamojo Kodekso 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. bausmės subendrintos iš dalies sudėjus ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas pagal LR BK 165 str. 1 d. už tai, kad jis, 2006-06-17, laikotarpyje tarp 22 val. - 23 val, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apsvaigęs nuo alkoholio, neteisėtai, prieš buto savininkės B. P. valią, per neužrakintas buto duris įėjo į nukentėjusiajai priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), tuo atvirai įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį butą, t.y. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Be to, G. P. nuteistas pagal LR BK 149 str. 2 d. už tai, kad 2006-06-17, laikotarpyje tarp 22 val. - 24 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su M. P., buto (duomenys neskelbtini), virtuvėje, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios B. P. atžvilgiu, sugriebęs ją už kojų prievarta nutraukė nuo virtuvinio suolo ant grindų, tuo B. P. galvą sutrenkiant į grindis, nuo ko nukentėjusioji prarado sąmonę, sudavė vieną smūgį kumščiu į veido kairiąją pusę, kuo padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu palaužęs nukentėjusiosios valią bei atėmęs jai galimybę priešintis, prievarta ją nurengė ir pakaitomis su M. P. išžagino nukentėjusiąją B. P., atlikdamas vieną prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąją B. P. prieš jos valią.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. P. prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-02-07 nuosprendį, pagal LR BK 165 str. 1 d. jį išteisinti, nusikalstamą veiką iš LR BK 149 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 149 str. 1 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistasis nurodo, kad neatliko jokių nusikalstamų veiksmų dėl įsibrovimo į butą, nes to nepatvirtino ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti M. P. ir B. P. parodymai. Dėl B. P. išžaginimo iš esmės savo kaltės neneigia, bet nurodo, jog neprisimena, kad būtų jėga ją nutraukęs nuo suolo, sudavęs smūgius per veidą, todėl mano, kad kvalifikacija pagal LR BK 149 str. 2 d. nepagrįsta. Teigia, kad su M. P. tarpusavyje nebuvo susitaręs atlikti prievartinį lytinį aktą su B. P., nebuvo ir bendrų nusikalstamų veiksmų, nes M. P. neigia atlikęs lytinį aktą su B. P., o pastaroji nurodė mačiusi kaip jis atsisegė kelnes, tačiau nežino, ar M. P. su ja atliko prievartinį lytinį aktą. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokie įrodymai patvirtina nuteistųjų bendrus veiksmus, išankstinį susitarimą, kokie įrodymai patvirtina, kad nusikaltimas buvo atliktas bendrininkų grupėje. Nuteistasis teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, anksčiau vieną kartą baustas administracine tvarka, neteistas, priklausomybės ligų įstaigose neregistruotas. Taip pat, pažymi, kad turi didelę šeimą, augina keturis nepilnamečius vaikus, vienintelis šeimoje dirba, nes žmona augina vaikus. Nusikaltimą padarė dėl to, kad buvo neblaivus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal LR BK 165 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu, prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jo priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Įsibrovimu suprantamas slaptas arba atviras, tačiau bet kokiu atveju neteisėtas patekimas į patalpą. Jis gali būti atliktas įsilaužiant, t.y. nugalėjus kliūtis, susijusias su daiktų vientisumo pažeidimu arba žmonių pasipriešinimą, panaudojant apgaulę, panaudojant technines ar kitas priemones. Įsibrovimas visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą. Neteisėtumas šio konkretaus nusikaltimo atveju reiškia, kad asmuo į patalpą patenka be savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, be jo leidimo, išreikšto bet kokiu būdu. Tokiu būdu ginama nuosavybės neliečiamybė, kas ir yra šio nusikaltimo objektu. Nors nuteistasis neigia į butą patekęs prieš savininkų valią, tačiau neteisėto patekimo-įsibrovimo į butą aplinkybės įrodytos ir patvirtintos nukentėjusiosios B. P., nuteistojo M. P. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. P. ir M. P. negyveno kartu su nukentėjusiąja B. P. adresu (duomenys neskelbtini), todėl bet kokiu atveju, nuteistieji, norėdami patekti į butą, turėjo gauti savininko leidimą, sutikimą. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, nors tiesiogiai ir nepasakė, kad nuteistieji į butą pateko be jos sutikimo ar leidimo, tačiau jos parodymai duoda pagrindą išvadai, kad nuteistieji pateko į butą be nukentėjusiosios leidimo. Nukentėjusioji nurodė, kad nuteistieji užėjo pro neužrakintas duris, tačiau nenurodė, kad jie būtų beldęsi, sutikimo įeiti jiems į vidų ji neišreiškė jokiu būdu. Tai, kad nuteistieji pateko į butą prieš savininkų valią nustatyta ir ta M. P. parodymų dalimi, kuri neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams. Bylą nagrinėjant teisme, M. P. nuosekliai tvirtino, kad jis beldė, tačiau durų niekas neatidarė ir jie su G. P. į butą pateko be sutikimo, be leidimo. Ši aplinkybė prieštarauja G. P. parodymams, kad duris jiems atidarė nukentėjusioji. Be to, apelianto parodymai neatitinka ir B. P. parodymams. Nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme išsamūs ir nuoseklūs, nekito, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, o taip pat pagrįstai rėmėsi M. P. parodymų dalimi, kuri neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, kad nuteistieji į butą pateko be buto savininko leidimo, be sutikimo, jiems buto durų niekas neatidarė, jie užėjo pro neatrakintas duris. Tačiau, net ir esant durims atrakintoms, tai nesuteikia teisės svetimam asmeniui patekti į patalpą be savininko ar valdytojo sutikimo, todėl toks patekimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis privataus asmens būsto neliečiamybę. Tai, kad nuteistasis G. P. įėjo pro duris be sutikimo, be savininko leidimo, rodo, kad nuteistasis suprato, jog elgiasi neteisėtai, suprato savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip elgtis. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu G. P. neteisėtai, prieš savininkės B. P. valią pro neužrakintas duris patekus, atvirai įsibrovus į kito žmogaus gyvenamąją patalpą. Nuteistojo veika pagal LR BK 165 str. kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti apelianto prašymą ir jį išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 165 str. 1 d. nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija daro išvadą, kad G. P. pagal BK 149 str. 2 d. nuteistas pagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą ir nukentėjusiąją išžagino bendrininkų grupe. Tai, jog G. P. nurodė, kad neprisimena, jog prievartavimo metu būtų jėga nukentėjusiąją nutraukęs nuo suolo, sudavęs smūgius nukentėjusiajai per veidą, nepaneigia tos aplinkybės, kad jis vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją B. P.. Fizinio smurto naudojimo aplinkybė nustatyta nukentėjusiosios parodymais, teismo medicinos specialisto išvada. Nukentėjusiosios parodymais, kuriais kaip jau minėta, teismas neturi pagrindo abejoti, nustatyta, kad G. P. priėjo prie nukentėjusiosios, kuri tuo metu sėdėjo ant suolo, atstūmė virtuvinį stalą ir nukentėjusiąją paėmęs už kojų nutraukė ant grindų. Nukentėjusioji patvirtino, kad krisdama ji galva atsitrenkė į grindis ir nuo smūgio neteko sąmonės, o kai atsigavo- ant viršaus gulėjo G. P. ir atlikinėjo lytinį aktą, ji pradėjo rankomis stumti G. P. nuo savęs, tačiau jai nepavyko nustumti jo, nuteistasis sudavė jai smūgius į veidą ir ji vėl prarado sąmonę. Šiuos B. P. parodymus ir fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu faktą patvirtina specialisto išvada Nr. G - 2082/06(02), kuria nustatyta, kad B. P. padaryta poodinės kraujosruvos pakaušyje, kairės akies vokuose, dešiniam žande ir dešiniame klube, odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, muštinė žaizda kairiame antakyje, nosies sumušimas.

Nors G. P. savo skunde nurodo, kad tiksliai nematė, jog M. P. atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, o pats M. P. savo kaltę pagal LR BK 149str. 2 d. neigia, tačiau ši aplinkybė(bendrininkų grupė) nustatyta išsamiai įvertinus ir ištyrus ne tik nuteistojo parodymus, tačiau surinktų byloje duomenų visumą- nukentėjusiosios parodymus, G. P. parodymus, kompleksinio DNR - pluoštinių medžiagų tyrimo specialisto išvadą Nr. 11-2600 (06). Nukentėjusioji nurodė, kad į virtuvę įėjo M. P., tuo metu G. P. stabtelėjo atlikdamas su ja prievartinį lytinį aktą, M. P. stovėjo vieno metro atstumu, ji matė, kaip pastarasis prasegė džinsų užtrauktuką ir pasakė „sekantis būsiu aš“, tačiau tuo metu vėl gavo smūgį ir prarado sąmonę. Šiuos parodymus atitinka ir G. P. parodymai, kad jis, įėjus M. P., nutraukė lytinį aktą. Dėl sąmonės praradimų nukentėjusioji pilnai neprisimena aplinkybių, tačiau net ir pats G. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pasitraukęs nuo B. P., matė, kaip M. P. priėjo prie gulinčios B. P. bei atliko lytinio akto judesius apie vieną minutę, judėjo liemeniu (atliko frikcijas), po to atsistojo ir išėjo iš virtuvės. Ta aplinkybė, kad M. P. išžagino B. P., patvirtinama ir kitais įrodymais: kompleksinio DNR - pluoštinių medžiagų tyrimo specialisto išvada Nr. 11-2600 (06), kurioje nurodyta, kad ant B. P. palaidinės, liemenėlės ir apatinių kelnaičių rasti pavieniai violetinės spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi (bendros grupinio priklausomumo) su M. P. marškinėlių trikotažo pluoštais, kas patvirtina bylos aplinkybes, kad M. P. žaginant B. P., jų drabužiai tarpusavyje kontaktavo. Išvadą dėl M. P. dalyvavimo išžaginant bendrininkų grupėje nukentėjusiąją, o kartu ir išvadą dėl G. P. bendrininkavimo, teismas darė remdamasis šių duomenų visumos vertinimu. Kadangi M. P. dėl šio nusikaltimo savo kaltę apskritai neigė, nurodė net nebuvęs užėjęs į virtuvę, kas prieštarauja ne tik nukentėjusiosios, tačiau ir G. P. parodymams bei kitiems bylos duomenims, teismas pagrįstai juos atmetė ir vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nepagrįsti ir atmestini G. P. apeliacinio skundo motyvai, kad su M. P. nebuvo bendrų nusikalstamų veiksmų, tai yra bendrininkų grupės. Pirmosios instancijos teismas nurodė bendrininkavimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau jų neaptarė ir nepagrindė išvados dėl bendrininkavimo, bendrininkų grupės buvimo, tačiau šis trūkumas ištaisytinas apeliacinė instancijos teisme.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Bendrininkaujant svarbu tai, kad veikiant bendrininkams palengvėja pačio nusikaltimo padarymas, t.y. bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą.

Bendrininkų grupė pagal LR BK 25 str. 1 dalį yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik iš ankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu, tačiau žodžiais ir neišreikštas, o išreikštas konkliudentiniais veiksmais - mimika, gestu, ar kitu poelgiu, neveikimu, reiškiančiu, parodančiu pritarimą kito asmens daromiems veiksmams. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t.y. mažiausiai bent du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį).

Remiantis aukščiau aptartais motyvais byloje nustatyta, kad abu nuteistieji, tiek M. P., tiek ir G. P. lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, jie abu yra šio nusikaltimo subjektai ir veikė bendrininkų grupėje. Nuteistasis G. P. teigia, kad nebuvo išankstinio susitarimo, tačiau kaip jau minėta aukščiau išankstinis susitarimas ir nėra būtinas, būtini bendri pritarimą, sutikimą išreiškiantys veiksmai, poelgiai. Byloje jau aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad į B. P. butą nuteistieji atėjo kartu, nukentėjusiosios namų virtuvėje G. P. panaudojo prievartą ir nutempė nukentėjusiąją nuo suolo, panaudojo fizinį smurtą, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir atliko prievartinį lytinį aktą su ja. Tuo metu M. P. mušė nukentėjusiosios sugyventinį, kibo prie nukentėjusiosios dukters, tuo savo veiksmais sudarė sąlygas G. P. daryti nusikaltimą, pašalino galimybę kitiems asmenims suteikti pagalbą nukentėjusiajai. Be to, nustatyta, kad M. P. įėjo į virtuvę tuo metu, kuomet apeliantas lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, bendrininkas M. P. matė bei suvokė atliekamo prievartinio lytinio akto faktą. Jis, prasisegęs džinsinių kelnių užtrauktuką, pasakė: „sekantis būsiu aš“. Nusikalstamų veiksmų tęsimui G. P. neprieštaravo, nutraukė santykiavimą su nukentėjusiąją ir suteikė galimybę M. P. tęsti išžaginimo veiksmus. Tuo metu kai M. P. atliko prievartinį lytinį aktą su B. P., G. P. stovėjo prie virtuvės lango ir matė, kaip M. P. atliko lytinio akto judesius. Tai patvirtina, kad G. P. suprato, jog atliekamas prievartinis lytinis aktas ir savo pasyviu elgesiu neužkirto kelio M. P. veiksmams. Be to, nukentėjusiosios pasipriešinimas jau buvo palaužtas G. P. veiksmais ir tai padėjo M. P. atlikti prievartinį lytinį aktą. Be to, M. P. pasitraukus nuo nukentėjusiosios, G. P. toliau tęsė lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja. Šios aplinkybės patvirtina, kad nors ir nebuvo išankstinio susitarimo tarp nuteistųjų, tačiau jų bendrus sutartinius nusikalstamus veiksmus patvirtina bendri veiksmai vienam ir kitam nuteistajam atliekant prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąja, jie abu suvokė kiekvieno atliekamus nusikalstamus veiksmus, o G. P. veiksmais buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas ir palengvinta kitam bendrininkui atlikti nusikalstamus veiksmus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, jog nuteistieji suprato, kad savo veiksmais palengvina vienas kitam nusikaltimo darymą ir norėjo taip elgtis, abu atliko visus ar dalį objektyviąją išžaginimo nusikaltimo sudėties pusę sudarančių požymių, todėl darytina išvada, kad G. P. išžagino B. P. bendrininkų grupėje. Nuteistojo veika pagal LR BK 149 str. 2d. kvalifikuota teisingai. Teisinio pagrindo keisti veikos kvalifikaciją nėra.

Bausmė nuteistajam paskirta teisingai. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas LR BK 54 straipsnyje nurodytų pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų skaičių, sunkumą, kaltės formą, įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. P. neteistas, tačiau įvykdė ir nuteistas už du tyčinius nusikaltimus, vienas iš kurių priskiriamas nesunkių, kitas sunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas įvertino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikaltimai įvykdyti apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, ir tai pripažįsta pats nuteistasis. Nors G. P. nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, anksčiau vieną kartą baustas administracine tvarka, nėra linkęs nusikalsti, priklausomybės ligų centruose neregistruotas, turi didelę šeimą, vienintelis ją išlaiko, tačiau pažymėtina, kad dėl padaryto nusikaltimo(BK 149 str. 2d.) nuteistasis prisipažino tik iš dalies, o BK 165 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą neigė aplamai, kas paneigia jo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų veikų faktą. Todėl teismas pagrįstai dalinio prisipažinimo apie padarytą nusikalstamą vieką nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistajam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti jo vaikų. Pirmosios instancijos teismas įvertino šių aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį skiriant bausmes, tarpusavio santykį ir pagal LR BK 165 str. 1 d. skyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, pagal LR BK 149 str. 2 d. bausmę, kuri yra mažesnė nei bausmės už tokį nusikaltimą sankcijos vidurkis.

LR BK 61 str. 4 d. numato, kad jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, tačiau šiuo atveju teismas net ir nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, skyrė už vieną nusikaltimą minimalią laisvės atėmimo bausmę, už kitą -bausmę žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Šios aplinkybės rodo, kad teismas įvertino ne tik aplinkybes, susijusias su nusikaltimų padarymo aplinkybėmis, tačiau ir su kitomis, nuteistąjį, jo šeiminius santykius charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Teismo paskirtoji bausmė savo dydžiu nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl ją švelninti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-02-07 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nusikaltimų įvykio, nusikaltimo sudėčių buvimo, paskirtų bausmių, pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių tyrimu, visapusišku ir objektyviu įrodymų vertinimu, todėl keisti jį nėra teisinių pagrindų ir motyvų. Apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.