- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-24
- Bylos Nr.
- I-4081-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01684-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- N. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015-03-12 iki 2016-04-01 buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė), kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Kamerose trūko gyvenamojo ploto, būdavo tamsu, šalta, trūkdavo oro, neįrengti veidrodžiai, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjui tekdavo naudotis tualetu matant kitiems asmenims. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, todėl pareiškėjas negalėdavo juose pasivaikščioti. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų areštinėje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dideliais nepatogumais, orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, todėl prašė priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b.l. 8-13) nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje skirtingais laikotarpiais nuo 2015-03-12 iki 2016-04-01 kamerose Nr. 9, 6, 3, 2 vienas, dviese arba su dviem asmenimis. Atsakovas pripažįsta, kad minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui areštinės kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas, tačiau pažeidimas nebuvo tęstinis. Higienos normos 20 punktas numatė, kad policijos areštinės kamerose turėjo būti įrengti sanitariniai mazgai, kurie turi būti atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Šio reikalavimo areštinėje buvo laikomasi. Sanitarinio mazgo vieta nepatenka į pareigūnų stebėjimo zoną. Pasivaikščiojimo kiemų bendras plotas yra 34,35 kv.m. ir jų įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Pareiškėjui teisė pasivaikščioti būdavo suteikiama, tačiau jis pats ne vieną kartą pasivaikščioti atsisakė. Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo teiginys dėl veidrodžių trūkumo, nes jie kamerose yra įrengti. Marijampolės visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių pažeidimų, susijusių su kamerų apšvietimu, oro temperatūra ar vėdinimu, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei įrengta mechaninė ventiliacija. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė. Pareiškėjas patirtos žalos nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kamerose jam trūko gyvenamojo ploto. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (2016-01-18 nutartis byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 -12-31 nutartis byloje Nr. A2250-662/2015).
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas areštinėje nuo 2015-03-10 iki 2015-03-19 kameroje Nr. 9 ( kovo 10-12 dienomis vienas, kovo 12-19 dienomis dviese); nuo 2015-10-08 iki 2015-10-12 kameroje Nr. 6 trise; nuo 2015-10-12 iki 2015-10-15 kameroje Nr. 2 penkiese; nuo 2015-10-29 iki 2015-11-03 kameroje Nr. 3 trise (lapkričio 2 nuo 9.33 val. iki lapkričio 3 d. dviese); nuo 2016-03-31 iki 2016-04-05 kameroje Nr. 6 dviese (b.l. 56).
Kameros Nr. 2 plotas yra 11,02 kv.m., kameros Nr. 3 – 11,02 kv.m., kameros Nr. 6 – 11,19 kv.m., kameros Nr. 9 – 6,14 kv.m. (b.l. 56).
Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjui kalint areštinėje minėtais laikotarpiais (iš viso 19 dienų) buvo pažeistas Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, neužtikrinant minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo neizoliuotas nuo likusios patalpos, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja jau minėtos Areštinių veiklos taisyklės bei ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 -09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01) (toliau – ir higienos norma).
Pagal higienos normos 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm. aukščio pertvara. Pareiškėjas skunde neteigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros buvo neįrengtos. Atsakovo pateiktame Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis ir įrengti taip, kad pareigūnai jų negalėtų matyti per stebėjimo langelį (b. l. 56), tą patvirtina ir į byla pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. PT-10 ir Nr. PT-6 (b.l. 21-28), kuriuose nenustatyta jokių higienos normos pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Skunde taip pat nurodoma, kad areštinės kamerose buvo tamsu, šalta, vėdinimas buvo prastas, neįrengti veidrodžiai. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą oro šalinimo sistemą. Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 p.). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 laipsniai, o šaltuoju - 18-26 laipsniai (24 p.).
Atsakovas nurodo, kad kamerose įrengtos natūralaus ir mechaninio vėdinimo sistemos, užtikrinami teisės aktų reikalavimai dėl apšvietimo ir oro temperatūros. Šiems argumentams pagrįsti atsakovas į bylą pateikė ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu atliktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus Nr. PT-468, Nr. PT-6 ir Nr. PT-10 (b. l. 21-28), kuriuose konstatuota, kad tiek dirbtinė, tiek natūrali apšvieta ir oro temperatūra, atitiko higienos normos reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Taip pat konstatuota, kad sanitariniuose mazguose veidrodžiai yra įrengti, patalpos vėdinamos per langus, be to, kamerose yra įrengta mechaninio vėdinimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti atsakovo atstovo paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko šviesos, veidrodžių, buvo šalta, vėdinimas buvo prastas, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog negalėdavo tinkamai pasivaikščioti, kiemelyje trūkdavo vietos. Areštinių veiklos taisyklėse 7.10 punkte numatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien pasivaikščioti kieme vieną valandą. Nei šis, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Byloje pateiktas Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo išrašas patvirtina, kad pareiškėjui teisė pasivaikščioti būdavo suteikiama (b. l. 40-44). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pažeisdamas minimalų kameros ploto reikalavimą. Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr.53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr.66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).
Kaip jau minėta, ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas areštinėje 19 parų. Pažymėtina, kad areštinė yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus, nustačius, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui N. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.