Kauno apygardos teismo nutartis

2011-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1402-605/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-20
Bylos Nr.
2A-1402-605/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė (pirm.), Dalė Burdulienė
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
H. I.
Kategorijos
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1402-605/2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Rimkevičienė
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1; (S) 121.15.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės N. V.

kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės,

sekretoriaujant Aistei Raginytei, dalyvaujant ieškovei A. D., jos atstovei advokatei V. K., atsakovo H. I. atstovams E. I. ir advokatei R. P. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. I. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-871-435/2011 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui H. I. dėl pažeistų teisių atstatymo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė (1 t., b.l. 3-4, 2 t., b.l. 21-23, 3 t., b.l. 91) nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo, esančio Dubingių g. 27, Kaune, rūsio patalpomis tarp ieškovės ir atsakovo pagal planą, parengtą pagal 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis. Ieškovei paskirti naudotis rūsio patalpas, pažymėtas indeksais: R-9 (5,51 kv.m. ploto), R-2 (5,30 kv.m. ploto), R-3 (4,33 kv.m. ploto), R-4 (9,57 kv.m. ploto), R-8 (1,98 kv.m. ploto). Atsakovui paskirti naudotis rūsio patalpas: R-5 (7,39 kv.m. ploto), R-6 (7,59 kv.m. ploto), R-7 (11,47 kv.m. ploto). Patalpą R-l 5,90 kv.m. ploto paskirti ieškovės ir atsakovo bendram naudojimuisi; atstatyti ieškovės pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą atstatyti gyvenamojo namo, Dubingių g. 27, Kaune, rūsyje išgriautas sienas tarp patalpų R-9 ir R-l bei laiptus pagal 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis per 1 mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovui neįvykdžius šio reikalavimo, ieškovė prašė pripažinti jai teisę atlikti šiuos darbus ir išieškoti iš atsakovo su tuo susijusias išlaidas; atstatyti ieškovės pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei patekti į rūsio patalpą R-9 per lauko duris, įrengtas remiantis paruoštu projektu bei 1999-07-23 leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 702-6-99; įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis rūsio patalpomis. Tikslindama ieškinį, ieškovė nurodė, kad atsisako ankstesniame patikslintame ieškinyje suformuluoto reikalavimo paskirti jai ir atsakovui bendram naudojimuisi patalpą 1-9 (2,04 kv.m.).

Ieškovė nurodė, kad su atsakovu yra bendraturčiai gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių Dubingių g. 27, Kaune. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 51/100 dalys gyvenamojo namo ir kiemo statinių, o atsakovui priklauso 49/100 dalys. Naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarka yra nustatyta 1998-07-28 sutartimi, sudaryta tarp ieškovės A. D. ir ankstesnio bendrasavininkio A. B.. Ši sutartis patvirtinta Kauno miesto 18-ame notarų biure, registracijos Nr. 6772. Šiuo metu A. B. priklausiusia dalimi naudojasi atsakovas H. I., nes jis įgijo dalį namo. Tačiau tarp bendraturčių nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka rūsio patalpomis. Esant ankstesniam savininkui A. B., dėl naudojimosi rūsio patalpomis ginčų nekilo, tačiau A. B. nuosavybės dalį įsigijus H. I., prasidėjo ginčai dėl naudojimosi rūsio patalpomis bei ieškovės, kaip bendraturtės, teisių pažeidinėjimas. Ieškovės teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad ieškovė negali patekti į rūsio patalpas ir jomis naudotis, ką patvirtina rašytiniai įrodymai - atsakymas iš UAB „Kauno vandenys“ bei Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato prevencijos poskyrio 2009-12-09 raštas Nr. 20-26-S-14904. Ieškovė, siekdama išvengti konfliktų su atsakovu, pageidauja patekti į rūsio patalpas iš lauko per duris, kurios yra įrengtos į patalpą R-9. Šios durys buvo įrengtos pagal ieškovės parengtą projektą, pagal kurį 1999-07-23 buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus. Šis leidimas galiojo iki 2004-07-23 ir tuo laikotarpiu pagal projektą buvo pastatyti pamatai bei įėjimas į rūsio patalpas. Atsakovas trukdė ieškovei patekti į rūsį iš lauko pro įrengtas duris, buvo tas duris užvirinęs, todėl jis įpareigotinas netrukdyti patekti į rūsį ir naudotis rūsio patalpomis. Be to, atsakovas yra savavališkai išgriovęs sieną, kuri skyrė rūsio patalpas R-l nuo R-9 bei pakeitęs laiptų į rūsį kryptį. Iš ieškovės pateikto rūsio patalpų plano matyti, kad patalpa R-l buvo 5,90 kv.m. ploto, o patalpa R-9 buvo 5,51 kv.m. ploto. Šios patalpos buvo suformuotos ir kadastriniai duomenys įregistruoti pagal 1998-06-29 atliktus kadastrinius matavimus. Atsakovas pateikė rūsio patalpų planą, iš kurio matyti, kad nebeliko pertvaros tarp patalpų R-9 ir R-l, tokiu būdu patalpos R-l plotas padidėjo iki 11,56 kv.m., bei yra pakeista laiptų į rūsį kryptis.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu (3 t., b.l. 116-121) ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė naudojimosi tvarką gyvenamojo namo (unikalus Nr. 1996-4005-4010), esančio Dubingių g. 27, Kaune, rūsio patalpomis tarp ieškovės A. D. ir atsakovo H. I. pagal planą, parengtą pagal 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis. Ieškovei paskyrė naudotis rūsio patalpas, pažymėtas indeksais: R-9 (5,51 kv.m. ploto), R-2 (5,30 kv.m. ploto), R-3 (4,33 kv.m. ploto), R-4 (9,57 kv.m. ploto), R-8 (1,98 kv.m. ploto). Atsakovui paskyrė naudotis rūsio patalpas: R-5 (7,39 kv.m. ploto), R-6 (7,59 kv.m. ploto), R-7 (11,47 kv.m. ploto). Patalpą R-l 5,90 kv.m. ploto paskyrė ieškovės ir atsakovo bendram naudojimuisi. Įpareigojo atsakovą H. I. atstatyti gyvenamojo namo, Dubingių g. 27, Kaune, rūsyje išgriautas sienas tarp patalpų R-9 ir R-l bei laiptus pagal 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis per vieną mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovui neįvykdžius šio reikalavimo, pripažino ieškovei A. D. teisę atlikti šiuos darbus ir išieškoti iš atsakovo H. I. su tuo susijusias išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš H. I., a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančio Dubingių g. 27/Alaušo g. 14, LT-49369 Kaune, A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios Dubingių g. 27/Alaušo g. 14, LT-49369 Kaune, naudai 246 Lt žyminio mokesčio ir valstybės naudai – 49,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Taip pat priteisė iš A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios Dubingių g. 27/Alaušo g. 14, LT-49369 Kaune, H. I., a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančio Dubingių g. 27/Alaušo g. 14, LT-49369 Kaune, naudai 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai, 100 Lt išlaidų antstoliui ir valstybės naudai – 49, 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priėmė ieškovės A. D. atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl reikalavimo paskirti ieškovei A. D. ir atsakovui H. I. bendram naudojimuisi patalpą 1-9 (2,04 kv.m.) ir civilinę bylą Nr. 2-871-435/2011 šioje dalyje nutraukė.

Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog ieškovė A. D. yra 51/100 dalių gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių Dubingių g. 27/ Alaušo g. 14, Kaune, savininkė, o atsakovas H. I. – 49/100 šio namo ir kiemo statinių savininkas (1 t. b.l.8-10, 53-57). A. D. šį turtą įsigijo 1996-07-05 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir 1998-07-28 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o H. I. – 2006-12-12 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. 1998-07-28 sutartimi ieškovė iš buvusio savininko A. B. nusipirko 0,01 dalį gyvenamojo namo ir šios sutarties 4 ir 5 punktais nustatė gyvenamojo namo naudojimosi tvarką ir ją įregistravo viešame registre. Ieškovės pareiškimas ir pranešimas Kauno m. VPK Dainavos komisariatui (1t., b.l.21, 22, 24) bei ieškovės prašymas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriui (1t., b.l. 23) patvirtina tai, kad ieškovė 2008-04-15, 2008-04-28 ir 2008-04-29 kreipėsi į policiją, atitinkamą statybos priežiūros tarnybą dėl įvykusio konflikto su atsakovu, nurodydama, kad pastarasis be kitų pažeidimų užkalė jos duris, vedančias į rūsį, išgriovė jos tėvo Č. D. įrengtą rūsio patalpą ir pakeitė laiptų, vedančių į rūsį, kryptį. Iš Kauno m. VPK Panemunės PK Viešosios policijos Petrašiūnų PN viršininko rašto (3 t., b.l.36) matyti, kad pagal A. D. pareiškimą buvo atliktas patikrinimas, H. I. ir jo tėvai apklausti ir įspėti. Kauno m. VPK Dainavos PK raštas ieškovei (3 t., b.l.38), ieškovės pareiškimas policijai (3 t., b.l.39,40), 2010-04-07 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (3 t., b.l.42), 2010-04-15 nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (3 t., b.l. 44), 2010-10-25 skundas dėl galimai neteisėtų statybos veiksmų, grėsmės sveikatai ir turtui (3 t., b.l.49) patvirtina tai, kad tarp šalių nuolat kyla konfliktai. 2009-09-08 KAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento raštas (1 t., b.l.114, 115) patvirtina tai, kad 1999-07-23 A. D. buvo išduotas leidimas statyti priestatą prie gyvenamojo namo Dubingių g. 27/ Alaušo g. 14, Kaune, pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą projektą, kuriame buvo numatyta priestatą sujungti su esamu namu, rūsyje įrengiant praėjimą į esamą rūsio koridorių. Šiuo raštu atsakovas informuotas, kad neaišku kada vykusio patikrinimo metu jokie statybos darbai nebuvo vykdomi, rūsio perdangai atlikti hidroizoliavimo darbai. Taip pat nurodyta, kad A. D. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus pasibaigęs. Analogiška informacija pateikta atsakovui ir 2010-04-12 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu. Iš atsakovo H. I. pateiktos Nekilnojamojo turto Kadastro ir registro dokumentų bylos nuorašo (1 t., b.l.30-48) matyti, kad 2008-06-03 matininkė R. S. fiksavo ginčo namo kadastrinius duomenis, nurodydama, kad nusileidus iš pirmo aukšto patenkama į rūsio patalpą R-1 (11,56 kv.m.), buvusi rūsio patalpa R-9 kaip atskira nėra išlikusi (1 t., b.l.36,37). Lyginant rūsio patalpų planą (1 t., b.l.36) su 1998-06-29 atliktais kadastriniais matavimais (2 t., b.l.41), akivaizdu, kad yra apjungtos buvusios rūsio patalpos R-1 ir R-9, pakeista nusileidimo į rūsį laiptų kryptis, perstačius sienas pasikeitę rūsio patalpų R-5, R-6 ir R-7 plotai. 2010-07-26 VĮ RC Kauno filialo raštas (2 t., b.l.135, 136) patvirtina tai, kad 2008-06-30 buvo patikslinti namo Dubingių g. 27/ Alaušo g. 14, Kaune, kadastro duomenys, tame tarpe apjungtos buvusio rūsio patalpos R-1 (5,90 kv.m.) ir R-9 (5,51 kv.m.) į vieną patalpą R-1 (11,56 kv.m.), kadastriniai duomenų tikslinimo darbai buvo atliekami 2008-05-13 H. I. prašymu, byloje duomenų apie bendraturčio sutikimus dėl rūsio išplanavimo pakeitimo nėra. NTR CDB išrašas (3 t., b.l.33- 35) patvirtina tai, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių kadastro duomenų nustatymo data 1998-06-29, kitose žymose nurodyta, kad nustatyti nauji kadastro duomenys, kurie neįrašyti į kadastrą. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad gyvenamojo namo dalį įsigijo su nenustatyta rūsio patalpų naudojimosi tvarka, ir kad jam įsigijus šį turtą, rūsyje vietoj dabartiniu metu esančios rūsio patalpos R-1 (11,56 kv.m.) buvo dvi patalpos R-9 (5,51 kv.m.) ir R-1 (5,90 kv.m.). Prie bylos prijungtos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos bei NTR CDB išrašas (3 t., b.l.33, 34) neginčytinai patvirtina, kad ginčo namo, tame tarpe ir rūsio, kadastro duomenys yra įrašyti 1998-06-29, ir būtent tada nustatyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais. Teismas sutiko, kad šiai dienai faktinė situacija yra pasikeitusi ir 2008-06-30 šie duomenys buvo tikslinami atsakovo 2008-05-13 prašymu, tačiau akivaizdu, kad šie pakeitimai neaišku dėl kokių priežasčių nėra įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre, kas reiškia, kad jais vadovautis teismas, sprendžiant byloje iškeltus klausimus, negali. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pagal 1998-06-29 įrašytus kadastro duomenis rūsio patalpas apima atskiros patalpos nuo R-1 iki R-9 ir jų plotai turėtų atitikti nurodytus plotus (2 t., b.l. 41). Atsakovas sutiko, kad po nekilnojamojo turto dalies įsigijimo jis nugriovė sienas tarp patalpų R-9 ir R-l bei laiptus, tačiau teigė tai daręs su ieškovės sutikimu ir padėjimu. Ieškovei neigiant šią aplinkybę, teismas vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus - ieškovės pareiškimą ir pranešimą Kauno m. VPK Dainavos komisariatui ir - prašymą Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriui, iš kurių matyti, kad jau 2008 metų balandžio mėnesį dėl nugriautų rūsio sienos ir laiptų į rūsį ieškovė kreipėsi į atitinkamas institucijas, teigdama, kad jas neteisėtai nugriovė atsakovas. Šių aplinkybių nepaneigia ir Kauno m. VPK Panemunės PK Viešosios policijos Petrašiūnų PN viršininko raštas (3 t., b.l.36). Nesant įrodymų, kad šalys sienas ir laiptus išgriovė tarpusavio sutarimu, bei kad ieškovė prisidėjo prie jų griovimo, teismas laikė, kad tai padarė atsakovas be bendraturtės sutikimo. Ieškovės paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad nuo seno tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi naudojimosi rūsiu tvarka, pagal kurią ieškovės šeima, be kitų rūsio patalpų naudojosi ir rūsio patalpa R-9, kurios nebeliko. Atsakovui išgriovus rūsio sienas ir iš dviejų patalpų padarius vieną bendrą, teismas laikė pagrįstu ieškovės argumentą, kad tokiu būdu sumažinamas ieškovei tenkančių rūsio patalpų plotas ir pažeidžiamos jos teisės. Tuo pačiu teismas pagrįstu laikė ir ieškovės argumentą, kad laiptų krypties pakeitimas, nukreipiant nusileidimą į buvusią patalpą R-9, t.y. tą, kuria visą laiką naudojosi ieškovė, taip pat pažeidžia jos teises. Atsakovo atstovės argumentai, kad jos atstovaujamasis turėjo teisę išgriauti pertvarą ir laiptus LR CK 4.83 str. 2 d. 1 p. pagrindu, atmesti kaip neįrodyti, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad tai buvo atlikta siekiant pašalinti grėsmę bendrojo naudojimo objektams. Ieškovei teigiant, kad atsakovas trukdo jai patekti į rūsio patalpą per įsirengtas lauko duris bei naudotis rūsio patalpomis, o atsakovui neigiant šias aplinkybes, ir byloje nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, ieškinys dalyje dėl įpareigojimo atsakovą netrukdyti ieškovei patekti į rūsio patalpą bei įpareigojimo atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis rūsio patalpomis atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Šalies argumentai

Atsakovas H. I. apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 125-132) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-28 spendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamame sprendime buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Ieškovės liudytojai - jos brolis R. D. ir žmona A. D. bei buvęs sutuoktinis Z. D. yra glaudžiais ryšiais susiję asmenys, todėl teismas jų parodymais rėmėsi nepagrįstai. Atsakovo kviestos liudytojos R. B. ir V. B. su pastaruoju nėra susijusios jokiais artimais ryšiais, todėl jų parodymai turėjo būti vertinami kaip nešališki. Teismas neobjektyviai vertino liudytojų parodymus, praleisdamas atsakovo poziciją pagrindžiančius jų nurodytus faktus ir sprendime jų nenurodė, tuo tarpu ieškovės liudytojų, kurie su pastarąja susiję artimais ryšiais, parodymus vertino išsamiai ir nepagrįstai jais rėmėsi. Teismas ieškovės paaiškinimų ir jos kviestų liudytojų parodymų nelaikė nepatikimais, neatsižvelgdamas į tai, kad tiek ieškovės ieškinyje išdėstytos aplinkybės, tiek jos liudytojų parodymai prieštaravo byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Ieškovė patikslintame ieškinyje (2 t., b.l. 22) teigė, kad įėjimas iš lauko (iš jos statomo priestato) į rūsio patalpas buvo įrengtas iki 2004-07-23, t.y. galiojant 1999-07-23 išduotam statybos leidimui. Liudytojai R. D. ir A. D. parodė, kad durys iš rūsio patalpų į lauką buvo įrengtos seniai, ieškovei statantis priestatą, maždaug prieš dešimt metų. Tačiau iš nekilnojamojo daikto kadastro byloje esančių 2008-06-30 duomenų akivaizdu, kad 2008 metų birželį jokių durų iš rūsio patalpos į priestatą nėra. Šią aplinkybę patvirtino ir pati ieškovė pradiniame 2008-06-17 ieškinyje (1 t., b.l. 3), nurodydama, kad į rūsio patalpas ji gali patekti tik per patalpą 1-9 (2,04 kv.m.), kuri yra paskirta naudotis tik atsakovui, ir kad tai yra vienintelis įėjimas į rūsio patalpas. Teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog rūsio konstrukcijos buvo pakeistos, siekiant pašalinti grėsmę bendro naudojimo objektui, yra nepagrįsta ir priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teismas įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ir spręsdamas dėl to, ar atsakovas išgriovė sienas su ieškovės sutikimu ar be jo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys sienas ir laiptus nugriovė tarpusavio susitarimu. Būtent, liudytojas V. I. parodė (3 t., b.l. 68), kad su ieškove dėl šių pertvarkymų buvo susitarta, ir kad atliekant darbus dalyvavo ieškovės brolis. Ieškovės raštuose Kauno m. VPK Dainavos komisariatui, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriui yra tik išdėstyta ieškovės pozicija, nepagrindžiant jos žodžių jokiais įrodymais. Atitinkamų institucijų atsakymai į ieškovės raštus (3 t., b.l. 36-38, 41-44), kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus ar taikyti administracinio poveikio priemones būtent dėl to, kad nebuvo duomenų, jog atsakovas padarė jam inkriminuojamas veikas, pagrindžia, kad ieškovės raštuose minimos aplinkybės buvo melagingos. Atsakovui ir jo tėvams nebuvo taikytos nei administracinio poveikio priemonės, nei kitokia atsakomybė, kas patvirtintų, jog jie buvo laikomi kaltais dėl ieškovės nurodytų išgalvotų veiksmų. Teismo sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka neegzistuojančiomis patalpomis, dėl ko jo neįmanoma įvykdyti. Teismas priskyrė faktiškai neegzistuojančią patalpą R-9 naudotis ieškovei, o faktiškai neegzistuojančią patalpą R-l - abiem bendrasavininkiams. Be to, ir kitos teismo sprendimu priskirtos naudotis vienai ar kitai šaliai patalpos pagal paskutinius faktinius duomenis neegzistuoja (neegzistuoja teismo sprendimu ieškovei priskirta 5,30 kv.m. ploto patalpa R-2 bei atsakovui priskirtos patalpos R-5 (7,39 kv.m. ploto), R-6 (7,59 kv.m. ploto) ir R-7 (11,47 kv.m. ploto)). Nekilnojamojo turto kadastro registre anksčiau įregistruoti duomenys yra paneigiami naujais oficialiais rašytiniais įrodymais, todėl teismas turi teisę ir pareigą vadovautis ne senais, nuginčytais duomenimis, o naujais. Teismo sprendime nurodytų patalpų duomenys neatitinka ir 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų, todėl lieka visiškai neaišku, kokiais duomenimis teismas vadovavosi. Nepagrįsta teismo išvada, kad išgriovus pertvarą rūsyje pažeistos ieškovės teisės tuo, kad sumažintas jai tenkančių rūsio patalpų plotas. Išgriovus pertvarą rūsio bendras plotas nepasikeitė, ieškovė tebeturi teisę į 51/100 dalį rūsio patalpų. Tai, kad po pertvaros nugriovimo ieškovei tenkančių naudotis atskirų rūsio patalpų plotas šiek tiek yra mažesnis, savaime nereiškia teisių pažeidimo. Be to, ieškovė neįrodė, kad laiptų krypties pakeitimas pažeidžia jos teises. Atstačius laiptus, t.y. pakeitus laiptų kryptį pagal ieškovės pageidavimą, naudojimasis tais laiptais atsakovui bus labai apsunkintas, kadangi faktiškai, norint pasiekti pirmąją laiptų pakopą reikėtų peršokti per 1,7 m ilgio, 0,8 m pločio ir apie 2,0 m gylio angą. Teismas neatsižvelgė į atsakovo teisę ir interesą patogiai bei saugiai naudotis vieninteliu keliu į rūsį, dėl ko pažeidė šalių lygiateisiškumo, bendraturčių teisių ir interesų derinimo principus. Pakeitus laiptų kryptį būtų pažeisti ir teisės aktų keliami reikalavimai dėl statinių naudojimo saugumo, kadangi statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad jį naudojant ir prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų rizikos: paslydimo, kritimo, susidūrimo ir kt., dėl ko teismas visiškai nepasisakė. Teismo sprendimas įpareigoti atsakovą atstatyti išgriautas sienas (nors realiai rūsyje buvo ne sienos, o tik laikinos medinės pertvaros) ir laiptus pagal 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis yra visiškai neaiškus ir negali būti įvykdytas, kadangi Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų banke nėra užfiksuoti jokie duomenys, kokie buvo laiptų ir sienų išmatavimai, iš kokių medžiagų šios konstrukcijos buvo pastatytos, koks buvo laiptų nuolydis, pakopos aukštis, kur sienoje buvo durys ir kokio aukščio buvo pertvaros ir t.t.. Dėl tos pačios priežasties yra neteisinga teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo, teisė atlikti atitinkamus darbus suteikiama ieškovei. Ieškovė neįrodė ir to fakto, kad pertvaros buvo pastatytos teisėtai, todėl negali būti tenkinamas reikalavimas jas atstatyti. Ieškovė ieškinyje pateikė keturis reikalavimus, tačiau žyminiu mokesčiu apmokėjo tik tris, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 296 str. 1 d. 8 p., vieną iš reikalavimų turėjo palikti nenagrinėtu, tačiau to nepadarė ir pažeidė minėtą civilinio proceso kodekso normą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė A. D. (3 t., b.l. 141-144) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Teismas pagrįstai rėmėsi objektyviais ir byloje esančius rašytinius įrodymus bei atsakovo liudytojos V. B. parodymus atitinkančiais liudytojų R. D., A. D., Ž. D. parodymais. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovas H. I. panaikino rūsyje buvusias medines pertvaras tarp patalpų R-9 ir R-1. Šį faktą patvirtino ir atsakovo pateikta 2008-06-03 Kadastrinių matavimų byla. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ieškovės liudytojų parodymai prieštaravo rašytiniams įrodymams. Tiek ieškovė A. D., tiek ieškovės liudytojai patvirtino, kad durys iš rūsio patalpų į ieškovės priestatą buvo įrengtos galiojant 1999-07-23 išduotam statybos leidimui 2000-2001 metais. Tai patvirtina ir ieškovės pateiktas rekonstrukcijos projektas bei prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedamas 2010-02-24 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad aplinkybės, susijusios su statinio bei jo dalių nusidėvėjimu, byloje yra neįrodytos. Be to, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad tarp proceso šalių buvo susitarimas išgriauti rūsio sienas ir laiptus. Apelianto teiginys, kad teismas turėjo vadovautis nustatytais naujais kadastriniais matavimais, o ne VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų banko duomenimis, prieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 1 ir 4 punktams, CK 4.262 str. reikalavimams. Šioje civilinėje byloje nebuvo ginčo dėl kadastro duomenų, įregistruotų VĮ Registrų centre, teisėtumo, todėl teismas savo sprendime galėjo vadovautis tik 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotais duomenimis. Ieškovė nesutinka su apelianto nuomone, kad kadastrinės bylos nubraižymas yra oficialus rašytinis įrodymas, kadangi kadastrinių duomenų matavimo byla nėra išduota valstybės ar savivaldybės institucijų ir nėra patvirtinta valstybės įgaliotų asmenų. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos CK 4.81 str. 1 d. reikalavimus ir nustatė tokią naudojimosi tvarką rūsio patalpomis, kuri atitinka procesinių šalių dalis turimoje bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Civilinės bylos medžiagoje pateikto rūsio patalpų plano atsakovas neginčijo, todėl teismo sprendimu paskirstytos rūsio patalpos atitinka abiejų šalių interesus ir užtikrina, kad šalys kuo mažiau naudotųsi bendromis patalpomis. Teismas bendram naudojimui paskyrė tik vieną patalpą R-1, kurioje yra bendraturčių vandens apskaitos prietaisai, vandens įvadas ir į kurią atsakovas patenka iš savo gyvenamųjų patalpų. Pakeitus laiptų kryptį, laiptai nusileidžia į rūsio patalpą R-9, kuria visada naudojosi viena ieškovė, todėl akivaizdu, kad laiptų krypties pakeitimas pažeidžia ieškovės interesus. Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad atstačius laiptus atsakovui bus apsunkintas naudojimasis laiptais. Gyvenamasis namas, esantis Dubingių g. 27 / Alaušo g. 14, Kaune, yra pastatytas 1964 metais, todėl atsakovo nurodytas STR negali būti taikomas 1964 metų statybai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į abiejų bendraturčių interesus, tinkamai išsprendė rūsio patalpų naudojimosi klausimą, tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykius ir, siekdamas pašalinti tarp jų konfliktus, nustatė rūsio patalpomis tokią naudojimosi tvarką, kuri atitinka jiems priklausančio turto idealines dalis ir kuri atitinka nusistovėjusią ilgametę naudojimosi rūsio patalpomis tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovai prašė apeliacinį skundą patenkinti, ieškovė ir jos atstovė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Pagal pagrindinę bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklę, nustatytą CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos ir ieškovės kaip bendraturtės teisių pažeidimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus civilinio proceso kodekse nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovės liudytojų R. D., A. D., Ž. D. parodymus, o taip pat ir atsakovo kviestų liudytojų R. B. ir V. B. parodymus, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog šiuo atveju įrodymų vertinimo taisykles nustatančios procesinės teisės normos nepažeistos. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik minėtų ieškovės liudytojų, bet ir atsakovo liudytojos V. B. parodymus, šios liudytojos bei liudytojos R. B. parodymų nelaikė nepatikimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymais dalyje dėl rūsyje buvusių medinių pertvarų išgriovimo vadovavosi pagrįstai. Būtent, visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovas H. I. panaikino rūsyje buvusias medines pertvaras tarp patalpų R-1 ir R-9, be to, šios aplinkybės neneigė ir pats atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, kad atsakovas jai trukdo patekti į rūsio patalpą per įrengtas lauko duris bei naudotis rūsio patalpomis, o taip pat atsakovo paaiškinimus, kuriuose pastarasis minėtas aplinkybes neigė, pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, kas sudarė pagrindą ieškinį dalyje dėl įpareigojimo atsakovą netrukdyti ieškovei patekti į rūsio patalpą R-9 per lauko duris, įrengtas remiantis paruoštu projektu bei 1999-07-23 leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 702-6-99, atmesti kaip neįrodytą. Atsakovas, prašydamas ieškinį atmesti ir siekdamas patvirtinti aukščiau nurodyto ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, apeliaciniame skunde pateikia subjektyvią byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų analizę, tačiau pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmetus kaip neįrodytą ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei patekti į rūsio patalpą R-9 per lauko duris, įrengtas remiantis paruoštu projektu bei 1999-07-23 leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 702-6-99, apeliacinio skundo argumentai dėl durų į rūsio patalpas įrengimo laikotarpio neanalizuotini.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo šalių susitarimo nugriauti sienas tarp patalpų R-9 ir R-1 bei laiptus, rėmėsi rašytiniais įrodymais: ieškovės pareiškimu ir pranešimu Kauno m. VPK Dainavos policijos komisariatui (1t., b.l. 21- 22, 24), ieškovės prašymu Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriui, Kauno m. VPK Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos Petrašiūnų policijos nuovados viršininko raštu (3 t., b.l. 36), tačiau ne aukščiau minėtų ieškovės liudytojų parodymais, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Atsakovo liudytojo V. I. parodymai (3 t., b.l. 68), kad su ieškove dėl pertvarkymų buvo susitarta, ir kad atliekant darbus dalyvavo ieškovės brolis, aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas vadovavosi pagrįstai, nepaneigia. Nors pagal ieškovės pareiškimus buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus arba taikyti administracinio poveikio priemones, nesant duomenų, jog atsakovas padarė jam inkriminuojamas veikas ar administracinius teisės pažeidimus, tačiau tai pagrindžia tik baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo negalimumą atsakovo atžvilgiu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro 3 straipsnio 4 punktu, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos CK 4. 262 straipsnis reglamentuoja, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys VĮ Registrų centras įregistruotų kadastro duomenų teisėtumo neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas 1998-06-29 Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotais duomenimis vadovavosi pagrįstai. Skundžiamame sprendime atsižvelgta į tai, jog pagal atsakovo H. I. pateiktos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos nuorašo duomenis, buvusi rūsio patalpa R-9 kaip atskira nėra išlikusi, pasikeitę rūsio patalpų R-5, R-6 ir R-9 plotai. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad šiai dienai faktinė situacija yra pasikeitusi ir kadastro duomenys, kurie buvo įrašyti 1998-06-29, 2008-06-30 buvo tikslinami, tačiau šių pakeitimų įstatymo nustatyta tvarka neįregistravus nekilnojamojo turto kadastre, jais vadovautis nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės paaiškinimų ir liudytojų parodymų pagrindu, tai yra, kad nuo seno tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi naudojimosi rūsiu tvarka, pagal kurią ieškovės šeima be kitų rūsio patalpų naudojosi ir rūsio patalpa R-9, padarė pagrįstą išvadą, kad, atsakovui išgriovus rūsio sienas ir iš dviejų patalpų padarius vieną bendrą, buvo sumažintas ieškovei tenkančių rūsio patalpų plotas ir pažeistos pastarosios teisės. Analogiška išvada darytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su laiptų krypties pakeitimu, nukreipiant nusileidimą į buvusią patalpą R-9.

Statybos techninio reglamento STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ 8 punkte nurodyta, kad statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad jį naudojant ir prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų rizikos (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo ar sužalojimo elektros srove, sužeidimų dėl sprogimo). Nors apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad, pakeitus laiptų kryptį pagal 1998 metų kadastrinius duomenis, būtų pažeisti teisės aktų keliami reikalavimai dėl statinių naudojimo saugumo, su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl gyvenamojo namo techninės būklės jo dalies įsigijimo metu atsakovas jokių pretenzijų neturėjo, perkamo turto būklė atitiko pastarojo keliamus reikalavimus bei kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakeitus laiptų kryptį saugumo reikalavimai nebūtų pažeisti, kadangi į rūsio patalpą galima patekti atidarant angą į laiptus iš kitos pusės ir visiškai nebūtina per ją peršokti, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, turi būti atsižvelgta į tai, kokie yra tarp bendraturčių susiklostę faktiniai santykiai dėl naudojimosi bendru daiktu, taip pat įvertinta, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarka yra racionali, ar nepažeis kitų bendraturčių teisių ar teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2006). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių tarpusavio santykius, ir, siekdamas pašalinti tarp jų konfliktus, nustatė tokią naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, kuri atitinka turto idealines dalis, nusistovėjusią ilgametę naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, o taip pat nepažeidžia bendraturčių teisių bei teisėtų interesų.

Apelianto argumentai, kad žyminis mokestis buvo sumokėtas už tris reikalavimus, o ieškinyje nurodyti keturi reikalavimai, reikšmės bylos nagrinėjimui neturi. Ieškovė vieno iš reikalavimų atsisakė ir toje dalyje pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė (3 t., b.l.121).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į abiejų bendraturčių interesus, tinkamai išsprendė rūsio patalpų naudojimosi klausimą, tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykius ir, siekdamas pašalinti tarp jų besitęsiančius konfliktus, nustatė rūsio patalpomis naudojimosi tvarką, kuri atitinka jiems priklausančio turto idealines dalis ir nusistovėjusią ilgametę naudojimosi rūsio patalpomis tvarką. Teismo sprendimu paskirstytos rūsio patalpos užtikrina, kad šalys kuo mažiau naudotųsi bendromis patalpomis. Iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo išspręsti šalių konfliktai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Neringa VenckienėKolegijos teisėjos Aušra BaubienėDalė Burdulienė