Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-282/2008

Teisėjas Alfredas Vilbikas Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 9 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 307 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas K. P. atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Civiliniams ieškovams L. R., L. S., R. R. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą iš kaltinamųjų A. L., B. P., T. T., K. P., o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti A. L., B. P., T. T. ir S. S., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 28 d., tiksliai nenustatytą valandą, Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, prie nuosavo namo, kartu su nenustatytu asmeniu įgijo nukentėjusiąją L. R., po ko L. R. nuvežė į K. P. TŪB ,,duomenys neskelbtini“ teritoriją, esančią ,,duomenys neskelbtini“, Šiauliuose, kur nurodė bendrijos vairuotojui V. M. vežti krovininiu automobiliu L. R. į Didžiąją Britaniją ir, esant Londone, paskambinti paties pateiktu telefono numeriu ir perduoti L. R. atvykusiems asmenims, nenurodydamas V. M. L. R. kelionės į Didžiąją Britaniją tikrosios priežasties – tokiu būdu, pasitelkdamas nekaltą asmenį, gabeno nukentėjusiąją L. R. iš LR jos sutikimu prostitucijai.

Nuteistasis ir jo gynėjas bei prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.

Visų pirma kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo K. P. inkriminavo aplinkybę, jog jis kartu su nenustatytu asmeniu įgijo nukentėjusiąją L. R.. Žmogaus įgijimu traktuojamas asmens įgijimas nuosavybėn asmenį perkant, priimant dovanų, išlošiant ir pan. Šioje byloje kolegija nenustatė įrodymų, jog K. P. kokiu nors būdu įgijo nuosavybėn nukentėjusiąją L. R.. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neargumentavo, kodėl šią aplinkybę pripažino įrodyta. Kita vertus, baudžiamoji atsakomybė už asmens įgijimą yra numatyta ne K. P. inkriminuotame LR BK 307 str. 2 d., o LR BK 147 straipsnyje, kuris K. P. nebuvo inkriminuotas ikiteisminio tyrimo organų ir jis už tokią veiką nėra pripažintas kaltu. Todėl ir šia prasme aplinkybė, jog K. P. kartu su nenustatytu asmeniu įgijo nukentėjusiąją L. R., jam inkriminuota nepagrįstai.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. P. organizavo nukentėjusiosios L. R. gabenimą iš Lietuvos Respublikos. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojų V. M., D. K. parodymai, atpažinimo iš nuotraukų protokolas, iš kurio matyti, jog L. R. atpažino K. P., kaip asmenį, perdavusį ją vilkiko vairuotojui išvežti iš Lietuvos Respublikos, L. R. ir K. P. akistatos protokolas, iš kurio matyti, kad L. R. savo parodymus patvirtino akistatos metu, pažyma apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, iš kurios matyti, jog 2003-06-29 L. R. Lietuvos Respublikos sieną kirto kartu su V. M. šio vairuojamu krovininiu automobiliu. Kadangi visi paminėti įrodymai patvirtina vieni kitus, todėl jais netikėti nėra pagrindo. K. P. ir A. A. parodymai, kaip prieštaraujantys visumai kitų įrodymų, atmetami. Apeliacinio skundo argumentas, kad atpažinimas iš nuotraukų negali būti pripažintas įrodymu, nes buvo atliktas nedalyvaujant nei nuteistajam, nei jo gynėjui, nepagrįstas, nes LR BPK 192 str. nuostatos, reglamentuojančios šio procesinio veiksmo atlikimo tvarką, nenumato atpažįstamo asmens bei jo gynėjo dalyvavimo atliekant asmens atpažinimą pagal jo nuotrauką.

Kadangi pagal teismų praktiką gabenimo iš Lietuvos Respublikos organizavimas traktuojamas gabenimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. P. gabeno nukentėjusiąją L. R. iš Lietuvos Respublikos. Tačiau asmens gabenimas per Lietuvos Respublikos sieną nėra draudžiamas ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. LR BK 307 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką arba iš Lietuvos Respublikos. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia kaltininkui sąmoningai siekiant konkretaus tikslo – kad gabenamas asmuo užsiimtų prostitucija. Todėl tokio nusikaltimo tikslas (kad gabenamas asmuo užsiimtų prostitucija) yra privalomas veikos sudėties požymis, ir tokio tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikalstamos veikos nebuvimą.

Nusikaltimo padarymo tikslas yra vienas iš savarankiškų subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymių, kurį būtina įrodinėti teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nebuvo renkami ir tiriami įrodymai, kurie patvirtintų vienokios ar kitokios K. P. tyčios buvimą jo veiksmuose gabenant L. R. iš Lietuvos Respublikos. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji L. R. parodė, jog mano, kad K. P. nežinojo, kokiu tikslu ji vyko iš Lietuvos, nes A. L. ją perdavė ne K. P., o kitiems nepažįstamiems jai vaikinams, kurie ją nuvežė pas K. P., su K. P. ji nekalbėjo apie savo važiavimo į Didžiąją Britaniją tikslą, taip pat negirdėjo, kad K. P. būtų apie tai kalbėjęs su ją atvežusiais vaikinais ar ją vežusiu per sieną vairuotoju. A. L. visose apklausose teigė, jog K. P. nepažinojo, su juo dėl L. R. išvežimo į užsienį nesitarė ir L. R. jam neperdavė. Kad K. P. davė V. M. nurodymą nuvežti nukentėjusiąją į Didžiąją Britaniją, patvirtina tik V. M. ir išvestiniai V. M. liudytoju apklaususio D. K. parodymai, tačiau šie asmenys taip pat nenurodė, jog K. P. žinojo, kokiu tikslu L. R. vyko iš Lietuvos Respublikos. Liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 88-89) parodė, kad K. P. jam padavė lapelį su užrašytu telefono numeriu ir pasakė, kad atvažiavęs į Angliją jis paskambintų tuo numeriu, ir tada merginos atvažiuos pasiimti. Tokia šio liudytojo nurodyta aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia, kad K. P. turėjo tikslą išgabenti nukentėjusiąją prostitucijai, be to, tokios V. M. nurodytos aplinkybės nepatvirtina kiti įrodymai. Iš tos pačios apklausos protokolo matyti, jog apie tai, kad L. R. į Angliją važiavo užsiimti prostitucija, V. M. suprato tik kelionės metu iš pokalbių su nukentėjusiąja. Be to, V. M. taip pat parodė, jog L. R. į Angliją nenuvežė, o grįžus į Lietuvą, jo niekas apie L. R. neklausinėjo. Tai, kad K. P. nesidomėjo, ar nukentėjusioji buvo nuvežta į Angliją, rodo, jog jis konkretaus tikslo pristatyti ją į Angliją neturėjo. Tokiu būdu byloje nėra įrodymų, jog K. P. gabeno L. R. iš Lietuvos Respublikos turėdamas tikslą, kad ji užsiimtų prostitucija. Nenustačius K. P. veikoje privalomo veikos sudėties požymio - konkretaus tikslo – kad gabenamas asmuo užsiimtų prostitucija, daroma išvada, jog K. P. veikoje nėra LR BK 307 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, dėl ko K. P. išteisintinas LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, o ieškinys jo atžvilgiu paliktinas nenagrinėtas (LR BPK 115 str. 2 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas K. P. atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (LR BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. nuosprendį K. P. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. P. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 307 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

L. R. ieškinį K. P. atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.