Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo R. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-551-357/2014 pagal ieškovės Ž. G. ieškinį atsakovams R. N., A. N., R. B. dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu sandoriu, dėl pirkėjo teisių pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo, tretieji asmenys R. K., V. G., notarė N. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Patenkinus ieškovės ieškinį, ji turėtų sumokėti apeliantui 179 000 Lt; tokio galimo teismo sprendimo įvykdymą būtina užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėms. Tai, kad ieškovė nesutiko įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 179 000 Lt įrodo, kad ji nebūtų pajėgi įvykdyti teismo sprendimą.Apeliantas pirkdamas žemę, sumokėjo visą kainą iš karto. Jei ieškovė pageidauja perimti pirkėjo pareigas, ji turi įrodyti, kad pirkdama žemę tokiomis pat sąlygomis, sumokėtų iš karto visą kainą. Priešingu atveju, jei ieškovė neturėtų galimybės iš karto atsiskaityti su apeliantu, o tik priėmus teismo sprendimą ieškotų būdų lėšoms gauti, apeliantas neišvengiamai patirtų žalą, nes teismo sprendimas nebūtų iš karto įvykdytas, o išieškojimas būtų nukreiptas į turtą.Ieškovė pateikė teismui ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos dokumentus už 2010, 2011 ir 2012 metus, iš kurių matyti, kad ieškovė neturi jokio nekilnojamojo turto, o jos ūkininko ūkio pajamos mažesnės už ieškovės siūlomą sumokėti sumą. Esant tokiai finansinei situacijai, akivaizdu, kad ieškovės galimybės gauti paskolą iš banko yra ribotos.Apelianto nuomone, ieškovės tėvo laidavimo raštas nesuteikia garantijų, kad teismo sprendimas bus įvykdytas, kadangi dalis ieškovės tėvui priklausančio turto yra areštuota, todėl nėra jokių garantijų, kad šį turtą būtų galima realizuoti apelianto naudai.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos nepažeidžiant ginčo šalių interesų pusiausvyros. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei ieškinio reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Šiuo atveju, byloje esant ieškovės tėvo V. G. laidavimo raštui 179 000 lt ieškinio sumai, laikinųjų pasaugos priemonių taikymas pažeistų proporcingumo principą.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad laidavimo raštas nesuteikia garantijų, nes dalis V. G. turto yra areštuota. Kartu su laidavimo raštu teismui buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys apie V. G. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris nėra areštuotas, įkeistas, jam nėra apribotos nuosavybės teisės ir dėl jo nėra ginčų teisme. Taigi, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina realias galimybes įvykdyti teismo sprendimą, o apelianto nuogąstavimai dėl sprendimo neįvykdymo yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo R. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo klausimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik ieškovo prašymu ir interesais, siekiant užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bet ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ir interesais (pvz., siekiant užtikrinti atsakovo interesą gauti pinigų sumą, priteistą teismo sprendimu, pritaikius restituciją, iš ieškovo, byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). CPK 145 straipsnio 1 dalis numato galimų taikyti konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių rūšių nebaigtinį sąrašą (turto areštas, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, turto administratoriaus paskyrimas, draudimas dalyvauti tam tikruose sandoriuose ar imtis tam tikrų veiksmų ir kt.).

CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai. Šia nuostata įstatymų leidėjas numatė net tris alternatyvius, savo esme lygiaverčius, būdus, suteikiančius galimybę byloje dalyvaujančiam asmeniui išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Įmokant į teismo depozitinę sąskaitą atitinkamą sumą pinigų, pateikiant laidavimo raštą atitinkamai sumai arba įkeičiant turimą turtą kitos ginčo šalies naudai, yra užtikrinamas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, todėl tokiu atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esant duomenų, kad vienu iš šių būdų yra užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tokiu atveju pažeistų proporcingumo principą ir ginčo šalių interesų pusiausvyrą, kadangi skolininko turtinės teisės būtų apribotos daugiau, negu būtina siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas R. B. atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovę R. G. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 179 000 Lt sumą. Visų pirma, pažymėtina, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės rūšies – įpareigojimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą konkrečią pinigų sumą – nėra numatyta nei minėtoje CPK 145 straipsnio 1 dalyje, nei kituose įstatymuose. Priešingai, būsimu teismo sprendimu priteistinos sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą yra įstatyme numatytas pagrindas pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 str. 3 d.). Alternatyvūs laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba netaikymo pagrindai yra, kaip minėta, atvejai, kai teismo sprendimo įvykdymas užtikrinamas laidavimu arba turto įkeitimu. Tačiau, atsižvelgiant į procesinio lygiateisiškumo principą, reikalauti užtikrinti net ir ieškovui palankaus teismo sprendimo turi teisę ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, jei yra pagrindas užtikrinti jų teisėtus interesus. Todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės atsakovo prašymu taikymas – įpareigojimas ieškovei įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą, kurią ieškinio tenkinimo atveju pritaikius restituciją ieškovė turėtų sumokėti atsakovui, iš esmės yra galima.

Kita vertus, byloje yra duomenys, kad ieškovė Ž. G., kuri, jai palankaus teismo sprendimo atveju turėtų sumokėti atsakovui 179 000 Lt, pateikė savo tėvo V. G. pasirašytą 2014 m. vasario 3 d. laidavimo raštą. Laidavimo rašte V. G. nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovė civilinėje byloje Ž. G. neįvykdys atsakovui R. B. viso ar dalies teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys bus patenkintas, įsipareigoja sumokėti R. B. iš Ž. G. priteistą 179 000 Lt sumą. Toks laidavimo raštas yra pakankamas pagrindas spręsti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrintas. V. G. yra ūkininkas, jis nuosavybės teise valdo žemę Joniškio rajone Drąsutaičių k., Gudaičių k., Kalvių k., Kulpių k., Plikiškių k., Treigių k, Girminių k., taip pat nekilnojamuosius daiktus (Nekilnojamojo turto registro duomenys), todėl nėra pagrindo abejoti, kad jo turtinė padėtis yra gera ir nesant galimybių teismo sprendimą įvykdyti iš ieškovės turto, išieškojimas galės būti nukreiptas į jos tėvo – laiduotojo turtą. Apelianto argumentas, kad dalis ieškovės tėvo V. G. turto yra areštuota, todėl nėra garantijų, kad šį turtą būtų galima realizuoti atsakovo naudai, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi atsakovas nepateikė jį patvirtinančių duomenų. Juo labiau, kad Turto arešto aktų registre (CPK 179 str. 3 d.) nėra informacijos, kad V. G. turto atžvilgiu yra pritaikytas areštas.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, kad ieškovė privalo užtikrinti visos priteistinos atsakovui sumos sumokėjimą iš karto. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje taikant laikinąsias apsaugos priemones, kaip garantiją, kad teismo sprendimas bus įvykdytas, nėra reikalavimo, kad teismo sprendimas privalo būti įvykdytas iš karto. Vykdymo procedūros yra reglamentuotos įstatymu, o atsakovas neturi teisės reikalauti kitokios teismo sprendimo įvykdymo tvarkos, nei nustatyta įstatyme. Be to, teismo sprendimu patenkinus ieškinį, ieškovė pirkimo pardavimo sutarties pagrindu taptų savininke žemės sklypo, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esant ieškovės tėvo pateiktam laidavimo raštui, taip pat nustačius, jog ieškinio patenkinimo atveju ieškovė įgis turto, į kurį bus galima nukreipti išieškojimą, nėra realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.