Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1227-467/2016 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui A. S. dėl hipotekos žemės sklypui panaikinimo, leidimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams ir atlyginimo dydžio nustatymo bei atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo kainos nustatymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį dėl atlyginimo dydžio nustatymo – Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkinti visiškai, nustatyti atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo dydį, atsižvelgiant į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 7 d. įsakyme Nr. 1P-(1.3.)-387 nustatytą vertę – 1 243 049,12 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nustatydamas atlyginimo dydį, nepagrįstai vadovavosi vieninteliu įrodymu – teismo ekspertizės aktu. Nors teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo žemės sklypo vertė nustatytina 2014 m. spalio 7 d., tačiau neįvertino ginčo žemės sklypo įsigijimo kainos, nors šis kriterijus kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 taip pat pripažintas reikšmingu. Atsakovas įgijo buvusį visą 8,4 ha dydžio žemės sklypą už 9 mln. Lt. Visuomenės poreikiams paimamo 4,7687 ha žemės sklypo dalies įsigijimo kaina atitinkamai sudarytų 5 109 321,43 Lt (1 479 761,77 Eur), taigi teismo nustatytas atlyginimas atsakovui viršija jo įgijimo kainą daugiau nei 1 mln. Lt. Pagal viešus Registrų centro duomenis ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė taip pat yra mažesnė. Teismas taip pat neįvertino žemės sklypo įgijimo aplinkybių, t. y. to, kad atsakovas, įgydamas žemės sklypą, iš anksto žinojo, jog perkamo žemės sklypo dalimi eis aplinkkelis.Atsakovas A. S. apeliaciniame skunde prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, nustatant, kad atsakovo priešieškinis tenkinamas iš dalies – už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą atlyginimas atsakovui yra 6 719 184 Eur, iš kurių 1 243 049,12 Eur Vilniaus miesto savivaldybė yra pervedusi į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą, o 5 476 134,88 Eur Vilniaus miesto savivaldybė privalo sumokėti per šešių mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant kas mėnesį atsakovui po 912 689,15 Eur; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 2 000 Eur ekspertizės išlaidų ir priteista 17 588,25 Eur žyminio mokesčio valstybei, kitą sprendimo dalį paliekant galioti; 3) priteisti iš ieškovės atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teisingo atlyginimo dydis sietinas su realių apribojimų atsiradimo momentu – kai savininko teisės disponuoti nuosavybe apribojamos – padarius žymą Nekilnojamojo turto registre, jog yra pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (Žemės įstatymo 46 str. 4 d.). Tokį vertės nustatymo momentą pagrindžia ir Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Teismas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką dėl teisingo atlyginimo nustatymo.Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas pats trukdė atlikti procedūras, keldamas teisme reikalavimus dėl ginčo žemės sklypo. Pažymėtina, kad atsakovo įsigytas 8,4 ha ploto žemės sklypas buvo padalintas į keturias dalis, prie likusių trijų sklypų po atidalinimo nebuvo suprojektuoti privažiavimai. Atsakovas ginčijo būtent situaciją dėl privažiavimų prie trijų likusių žemės sklypų suprojektavimo, o tai negalėjo stabdyti ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros.Priešingai nei nurodė teismas, atsakovės priešieškinis faktiškai iš dalies buvo tenkintas, nes priteista daugiau atlyginimo nei prašė ieškovė. Bendras maksimalus žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti 12 555 Eur. Atsakovas 1 448 Eur buvo sumokėjęs teikiant priešieškinį, o likusi žyminio mokesčio dalis atsakovui buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Todėl maksimalus priteistinas iš atsakovo žyminis mokestis valstybei galimas 11 107 Eur, o teismas priteisė 17 588,25 Eur.Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Konstitucija paimamo žemės sklypo savininkui garantuoja tokią kainą, už kurią savininkas galėtų įsigyti kitą daiktą, analogišką iš jo paimtam, o ne tą, kuri buvo vienu iš daikto paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymo momentu. Už ieškovės nurodomą sumą atsakovui nebus atlygintas praradimas, nes už šią sumą nieko panašaus į prarastą turtą nėra galimybės įsigyti.Aplinkybė, kad atsakovas žinojo apie numatomą aplinkkelio statybą, neturi reikšmės nustatant kompensacijos atsakovui dydį. Ginčo žemės sklypo paėmimo procedūros ieškovės buvo vilkinamos net šešerius su puse metų. Mieste nėra ir negali būti žemės ūkio paskirties žemės, nes žemės ūkio veikla mieste negalima. Žemės naudojimo paskirties keitimo procedūros ieškovės nepagrįstai vilkinamos.Ieškovė nenurodė, kuo ydingas teismo ekspertizės aktas, ir kodėl turėtų būti vadovaujamasi VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto nustatyta ginčo sklypo verte – 1 243 049,12 Eur, nors teismo ekspertizės akte nustatyta ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2010 m. vasario 10 d. – 2 909 314 Eur. Dėl 1 479 761,77 Eur ginčo žemės sklypo vertės nustatymo ieškovės argumentai yra nauji, todėl nenagrinėtini apeliacinėje instancijoje (CPK 312 str.).Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Atsakovas neskundžia teismo sprendimo dalies dėl nuostolių – sumokėtų palūkanų – priteisimo. Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis neapibrėžia vertės nustatymo momento, o tik tai, kokia sklypo paskirtis, būdas, pobūdis turi būti vertinami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016, kuria pagrįstai pasirėmė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad paimamo turto vertė nustatyta sprendimo paimti žemės visuomenės poreikiams dieną, o ne procedūros pradžios dieną, kaip teigia atsakovas (2008 m. balandžio 1 d.). Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad likusių buvusio 8,4 ha ploto sklypo dalių, nepaimtų visuomenės poreikiams, atsakovas ir šiuo metu neparduoda, o ketina juose vystyti veiklą.Teismas tinkamai apskaičiavo iš atsakovo valstybei priteistino žyminio mokesčio dydį, 17 588,25 Eur yra bendra suma, apimanti 6 481,35 Eur už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal įstatymą, ir 11 106,90 Eur už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio likusią nesumokėtą dalį, kurios mokėjimas atsakovui buvo atidėtas. Atsakovas skunde nepateikia jokių argumentų dėl teismo sprendimo priteisti ieškovei iš atsakovo teismo ekspertizės išlaidas nepagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje iš esmės kilo ginčas dėl visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo teisingo atlyginimo dydžio nustatymo. Apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl visuomenės poreikiams paimto ginčo žemės sklypo vertės nustatymo momento bei kriterijų, reikšmingų teisingam atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatyti

Apelianto (atsakovo) A. S. vertinimu, jam atlygintina ginčo žemės sklypo vertė nustatytina žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios dieną, t. y. 2008 m. balandžio 1 d., o apeliantės (ieškovės) Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, kaip ir sprendė pirmosios instancijos teismas, tokiu momentu turėtų būti sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams diena, t. y. 2014 m. spalio 7 d., tačiau papildomai turėtų būti įvertinta ginčo žemės sklypo įsigijimo kaina, kuri yra mažesnė nei teismo nustatytas atlyginimas atsakovui. Teisėjų kolegija apeliantų argumentais neturi pagrindo nustatyti ginčo žemės sklypo vertės kitu momentu nei tai nustatė pirmosios instancijos teismas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, pateiktais išaiškinimais, kad sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012). Analogiški kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti vėlesnėje, 2016 m. balandžio 8 d., nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016, sprendžiant savo faktinėmis aplinkybėmis labai panašų ginčą.Apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo žemės sklypo įsigijimo kainos, nors šis kriterijus kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 taip pat pripažintas reikšmingu. Anot apeliantės, tai lėmė, kad teismo nustatytas atlyginimas atsakovui nepagrįstai viršija ginčo žemės sklypo įgijimo kainą daugiau nei 1 mln. Lt. Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina. Bylą nagrinėjęs teismas 2016 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje pagrįstai pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose yra aktualu įvertinti ir kainą, už kurią buvo įsigytas žemės sklypas, todėl teismo posėdį atidėjo, sudarant galimybes atsakovui pateikti atitinkamus duomenis, ką atsakovas ir padarė – pateikė ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 160–170). Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, šią aplinkybę tyrė.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 iš tiesų pažymėjo, kad toje byloje teismai nenustatinėjo ginčo žemės sklypo įsigijimo kainos, kuri EŽTT jurisprudencijoje minėta kaip svarbus kriterijus, nustatant teisingą atlyginimą, šiuo klausimu darydamas nuorodą į EŽTT 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71243/01 (par. 118 ir 130), taip pat 2016 m. vasario 23 d. sprendimą Grigaliūnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42322/09 (par. 41). Pastarojoje byloje EŽTT vertino, jog valdžios institucijos iš esmės pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjai žemės rinkos vertės, nes ji buvo įsigijusi žemę už labai mažą kainą. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių, kad atsakovas ginčo žemės sklypą būtų įsigijęs ne rinkos kainomis ar kitų aplinkybių, kurios leistų spręsti esant poreikį kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą sumažinti, nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad ir ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios tokį poreikį pagrįstų, išskyrus faktinį ginčo žemės sklypo įsigijimo vertės ir teismo nustatyto kompensacijos dydžio skirtumą, nors, natūralu, kad skirtingu metu nustatyta rinkos vertė dėl objektyvių rinkos skirtumų gali skirtis, o ieškovė iš esmės sutinka, kad ginčo žemės sklypo vertė turėtų būti nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną.Apelianto A. S. teigimu, teisingo atlyginimo dydis sietinas su momentu, kai savininko teisės disponuoti nuosavybe apribojamos – padarius žymą Nekilnojamojo turto registre, jog yra pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Tokį vertės nustatymo momentą apeliantas grindžia iš esmės klaidingai interpretuodamas Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 šie argumentai jau buvo įvertinti ir spręsta, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną, nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Vadinasi, Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina kaip reiškianti tik tai, kad žemės sklypo vertės nustatymui yra reikšmingi tie jo parametrai, kurie egzistavo iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, tačiau tai nereiškia, kad ir žemės sklypo vertė nustatytina būtent šiuo momentu. Teigdamas priešingai, atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios duotų pagrindą nukrypti nuo minėtų kasacinio teismo išaiškinimų. Kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose kaip ir nagrinėjamoje byloje faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus.Teigdamas, jog teismas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką dėl teisingo atlyginimo nustatymo, atsakovas iš esmės nenurodė, nuo kurių konkrečių EŽTT išaiškinimų nagrinėjamu atveju buvo nukrypta. EŽTT yra pažymėjęs, kad jis neturi nuspręsti dėl to, kokiu pagrindu (konkrečiu skaičiavimo metodu) nacionaliniai teismai turėtų vertinti mokėtinos kompensacijos dydį nusavinimo byloje; EŽTT negali užimti nacionalinio teismo vietos, nustatant metus, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta, sprendžiant nusavinto turto vertės klausimą ir vertinant mokėtinas sumas (žr., 2001 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Malama prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 43622/98, par. 51). Šiuo aspektu valstybė turi plačias vertinimo laisvės ribas. Todėl nagrinėjamu atveju, įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes ir nenustačius pagrindo vertinti, kad šiuo atveju dėl kurių nors priežasčių buvo nukrypta nuo teisingos interesų pusiausvyros principo, teisėjų kolegija nukrypimo nuo EŽTT formuojamos praktikos neįžvelgia.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 pažymėjo, kad vadovaujantis teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę principu, siekiama, kad sumokamas atlyginimas sudarytų savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą. Be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas nei reikia analogiškam sklypui įsigyti, nėra teisingas, nes sudaro galimybes paimamo visuomenės reikmėms žemės sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita. Dėl to, anot kasacinio teismo, svarbu įvertinti tiek teigiamus, tiek neigiamus žemės kainų pokyčius atlyginimo priteisimo metu. Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas kompensacijos dydis jam nesuteikia galimybės įsigyti analogišką žemės sklypą. Priešingai, žemės sklypo vertės nustatymas sprendimo paimti nuosavybę dieną kaip tik ir išreiškia imperatyvą atlyginti savininkui jo turto praradimus išmokant tokią kompensaciją, kuri suteiktų galimybę įsigyti analogišką turtą, todėl nagrinėjamu atveju atlyginus atsakovui jo prarasto turto vertę, buvusią 2008 m. balandžio 1 d., būtų sudarytos prielaidos jam nepagrįstai praturtėti.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytą (atsakovo neginčijamą) aplinkybę, jog įsigydamas ginčo žemės sklypą, žinojo, jog jo perkamo žemės sklypo dalimi eis aplinkkelis. Atsakovas 2016 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu paaiškino ir tai, kad žinojo ir tai, kurioje konkrečioje ginčo žemės sklypo vietoje eis aplinkkelis (teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:15:50 iki 00:16:00 val.). Kaip atsakovas paaiškino nurodyto teismo posėdžio metu, kadangi atsakovo įsigytas žemės sklypas buvo didesnis nei planuojamos paimti visuomenės poreikiams žemės plotas, atsakovas likusią žemės dalį planavo panaudoti komercinei paskirčiai. Iš nurodytų byloje nustatytų aplinkybių spręstina, ką iš esmės pripažįsta ir atsakovas, kad jis neturėjo / negalėjo turėti teisėtų lūkesčių naudoti statybai ar kitiems tikslams žemės sklypo dalies, kuria buvo suplanuotas tiesti aplinkkelis. Šią žemės sklypo dalį atsakovas galėjo tikėtis naudoti tik pagal tuo metu buvusią jo tikslinę – žemės ūkio – paskirtį. Ginčo žemės sklypo valdymo teisė atsakovui, priešingai nei jis teigia, nebuvo apribota, nes, vadovaujantis Žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalimi, nuo sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas neturi teisės jo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti), taigi valdymo teisės nepraranda.Atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio bylose kaip nagrinėjamas atvejis akivaizdus viešojo intereso elementas, teismas privalo būti aktyvus ir savo iniciatyva tirti reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 179 str. 2 d., 320 str. 2 d.). Kartu pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia bylos dalyvių nuo pareigos savo poziciją grįsti įrodymais. Atsakovas iš esmės neteigė ir neįrodinėjo, kad dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų taikymo jis patyrė kokius nors nuostolius, sietinus su negalėjimu naudotis ir disponuoti likusia jo įsigytos žemės dalimi, kuri visuomenės poreikiams nebuvo paimta. Kaip atsakovas paaiškino 2016 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu, jis kartu su UAB „Junesta“ planavo įsigytame žemės sklype vystyti projektą – patvirtinus detalųjį planą, panaudoti likusią žemės dalį, kuri visuomenės poreikiams nebus paimama, komercinei paskirčiai, tačiau detaliojo plano tvirtinimas užsitęsė dėl įvairių priežasčių, viena iš jų – gretimų sklypų savininkų pasipriešinimas. Taigi byloje esančių duomenų pagrindu negalima spręsti, kad žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą vykdant greičiau, atsakovo patiriami nepatogumai būtų buvę mažesni ar jų būtų galima išvengti.Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad atsakovas, nors ir teigdamas, kad buvo apribota jo teisė disponuoti ginčo žemės sklypu, neįrodė, kad įgytą žemės sklypą jis būtų ketinęs parduoti ar kitaip juo disponuoti, per kokį laikotarpį planavo atlikti tokius veiksmus ir pan., nors kaip matyti iš 2016 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio protokolo, bylą nagrinėjantis teismas šią įrodinėjimo pareigą atsakovui išaiškino.Priešieškiniu atsakovas prašė nustatyti kitą nei nurodė ieškovė paimamos nuosavybės kompensacijos vertę, taip pat priteisti nuostolius, kildinamus iš trečiajam asmeniui už suteiktą kreditą, kurio dalį atsakovas panaudojo ginčo žemės sklypui įsigyti, sumokėtų palūkanų. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė pagrįstai nurodė, kad atsakovas neskundžia teismo sprendimo dalies dėl nuostolių – sumokėtų palūkanų – priteisimo, todėl išsamiau šiuo aspektu nepasisako. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, jie dėl pirmiau nurodytų motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Kiti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Atsakovas apeliaciniame skunde, be kitų prašymų, prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 2 000 Eur ekspertizės išlaidų ir priteista 17 588,25 Eur žyminio mokesčio valstybei, akcentuodamas, kad teismas iš dalies jo priešieškinį tenkino, taip pat jog teismas viršijo maksimalų priteistino žyminio mokesčio dydį. Su šiais apelianto argumentais iš dalies sutiktina.Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vyksta ne privačiame ginče, bet valstybės vykdomos ekspropriacijos rėmuose; išlaidos ekspertizei patirtos dėl to, kad atsakovams valstybė nepasiūlė teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus ir dėl to kilo poreikis atlyginimo dydį nustatyti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-686/2017, 28 punktas; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 46 punktas).Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis iš šio „pralaimėjęs moka“ principo: teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sprendžia esant poreikį taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį iš „pralaimėjęs moka“ principo. Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė didesnį kompensacijos dydį negu prašė nustatyti Vilniaus miesto savivaldybė, nustačius tinkamą ieškovės procesinį elgesį (sąžiningą naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliktas procesines pareigas), todėl ir Vilniaus miesto savivaldybės patirtos išlaidos už teismo ekspertizę, kurios pagrindu buvo nustatytas teisingas atlygis už visuomenės poreikiams paimamą žemę, iš A. S. nepriteistinos. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo priteisti iš atsakovo ir žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovė, teikdama ieškinį, buvo atleista (CPK 96 str. 5 d.). Atsakovas priešieškiniu, sumažinęs savo reikalavimus, prašė priteisti 233 548 Eur nuostolių – sumokėtų palūkanų, nuo šios sumos esant mokėtinam 3 494 Eur žyminiam mokesčiui. Atsakovui sumokėjus 1 448,10 Eur (5 000 Lt) žyminio mokesčio, iš jo likusi priteistina žyminio mokesčio suma už šį priešieškinio reikalavimą sudaro 2 045,90 Eur.Apibendrinus šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovui priklausančios kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydį, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir padarė tinkamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas daro intervenciją į procesinio pobūdžio – bylinėjimosi išlaidų – klausimo išsprendimą (nutarties 33 punktas), tačiau nekeičia sprendimo dėl materialinio pobūdžio reikalavimų išsprendimo. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), tačiau iš jo rezoliucinės dalies šalinama dalis, kuria iš atsakovo priteista 2 000 Eur ekspertizės išlaidų, o priteista 17 588,25 Eur žyminio mokesčio suma valstybei mažinama iki 2‘045,90 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, ginčijo 4 943 813,30 Eur sumą, sumokėjo 500 Eur žyminį mokestį, likusios žyminio mokesčio dalies (12 055 Eur) mokėjimas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Ši nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovo. Duomenų apie kitas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimo apeliacinis teismas nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Iš sprendimo rezoliucinės dalies pašalinti jos dalį, kuria iš atsakovo A. S. priteista 2 000 Eur ekspertizės išlaidų, bei sumažinti valstybei priteistą žyminį mokestį iki 2 045,90 Eur (dviejų tūkstančių keturiasdešimt penkių eurų devyniasdešimt centų)

Priteisti iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 055 Eur (dvylika tūkstančių penkiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinio skundo pateikimą.