- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-28
- Bylos Nr.
- Iv-2391-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01550-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. R. su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 1 567,25 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2006-2008 metus.
Skunde nurodė, kad jis tarnybą Valstybės sienos apsaugos sistemoje pradėjo 1994 m. spalio 1 d. Pasienio policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos Šiaulių pasienio policijos rinktinės Zarasų užkardoje. Nuo 2008 m. sausio 1 d. vykdo Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio jaunesniojo specialisto pareigas. Atsakovė, apskaičiuodama 2006 m. ir 2008 m. darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir taikė ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nurodo, kad dėl šios priežasties, pareiškėjui 2006 neišmokėta 716,75 Lt., 2007 m. – 644,20 Lt., 2008 m. – 206,30 Lt. Pažymėjo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo, kad anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas yra neteisėtas, t. y. kad „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, numato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, mano, kad galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 26). Gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 24).
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 19-20) nurodė, kad atsakovė, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovė veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Be to privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimų panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Mano, atsakovės veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovės sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Kartu nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai patraukė atsakove Ignalinos rinktinę. Teigė, kad atsakovė pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl mano, kad atsakove turi būti patraukta Lietuvos valstybė. Nurodė, kad turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Be kita ko, skundo patenkinimo atveju, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 27).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 13-15) nurodė iš esmės analogiškus motyvus kaip ir atsakovas.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 28).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad R. R. ginčijamu laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos sistemoje (b.l. 4)
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Iš byloje esančios Pažymos apie R. R. taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį bei darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 4-8) matyti, kad nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 1 567,25 Lt priemokų ir priedų.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 str., buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad:
1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. o 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 ; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota pozicija, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Vadovaujantis DK 16, 93 str., taip pat įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime yra pabrėžęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Todėl konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Teismas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-05-28 (b. l. 1-2), o atsakovė dėl neišmokėto darbo užmokesčio prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti 1 567,25 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteistina 544,56 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis už trejus kalendrinius metus (DK 298 str.), juos skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. Ši pareiškėjo skundo dalis tenkintina (ABTĮ 88 str. 4 p.).
Teismas akcentuoja, kad panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2010-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 57/2010, 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Atsakovės prašymas pakeisti atsakove Lietuvos valstybe netenkintinas. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 str.1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo R. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 544,56 Lt (penkis šimtus keturiasdešimt keturis litus 56 cnt) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.