- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-01-26
- Bylos Nr.
- I-162-121/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Alvydas Barkauskas, Nijolė Šidagienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. K. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Migracijos
- Advokatai
- Juozas Cibulskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Šidagienės (pranešėja), sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos S. K. K. atstovui advokatui Juozui Cibulskiui, atsakovo atstovei Renatai Romančikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Migracijos poskyris, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja prašo teismo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- Departamentas) Pilietybės reikalų skyriaus 2008-09-03 sprendimą Nr.(15/3-4) 8P-1305 (toliau- Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje S. K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) išdavimo. Paaiškino, kad Sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1) leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau- Įstatymas) 53 str. 1 dalis, Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 3 punktas, 17 str. 1 dalis. Vertinant, ar asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, ar jis buvo laikomas lietuviu, atsižvelgiama į šiuos faktus galinčius patvirtinti dokumentus, kurių pavyzdinis (tačiau ne baigtinis) sąrašas nurodytas Pilietybės įstatymo 22 str. 4 dalyje. Daugumos nurodytų dokumentų šiuo atveju pateikti objektyviai neįmanoma, nes iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo stiprios įstatyminės bazės, tautinės savišvietos, be to, politinė situacija tuo metu Lietuvoje buvo labai komplikuota, todėl daugumos buvusių dokumentų iki šių dienų nėra išlikusių. Komisija Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti (toliau- Komisija), spręsdama, ar yra pakankamai duomenų, įrodančių pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą, formaliai peržiūrėjo pateiktus dokumentus, nesigilino į Lietuvoje buvusią politinę ir teisinę situaciją iki 1940 m. birželio 15 d., Departamentas Komisijos pateikta išvada rėmėsi, kaip galutiniu ir neginčijamu sprendimu, nors Pilietybės įstatymo 28 str. 2 dalyje nurodyta, kad jos teikiama išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl galutinai įrodymus vertina ir sprendimą priima Departamentas;
2) ji, S. K. K. (iki santuokos- K.), gimė (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste ir 1931 m. gegužės 24 d. pakrikštyta Vilniaus miesto Šv. Petro ir Šv. Povilo Romos katalikų bažnyčioje, jos tėvai- E. ir L. K.. Kadangi Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra daugiau išlikusių duomenų apie jos motinos L. K. gyvenimą Lietuvoje ir šeimos sudėtį, ji jų pateikti negali, tačiau turi duomenų, kad jos tėvas E. (E.) K. (K.) buvo A. ir K. (iki santuokos- S.) K. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir 1907 m. lapkričio 11 d. pakrikštytas Vilniaus miesto Šv. Petro ir Šv. Povilo Romos katalikų bažnyčioje. Kadangi 1940 m. birželio 15 d. pareiškėja buvo tik devynerių metų amžiaus, suprantama, kad jokio paso ar konsulinės įstaigos išduoto dokumento, įrodančio jos turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti negali. Todėl apie jos pilietybę turi būti sprendžiama pagal jos tėvų ar senelių turėtą pilietybę, kuri tuir būti nustatoma pagal tuometinius teisės aktus. Sprendžiant apie jos tėvo E. K. turėtą pilietybę, atsižvelgtina į jo gyvenamojo laikotarpio Lietuvos politinę padėtį, nes tuo metu Lietuvos teritorijai vis dar esant carinės Rusijos sudėtyje, šiame krašte gimę asmenys savaime nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, o 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. sausio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, 1919 m. liepos 1 d.- pirmieji Pasų įstatai. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 str. nurodoma, kad Lietuvos piliečiai yra: asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; minėtų asmenų vaikai, kurie kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo joje gyventi; asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba nuolatinį darbą; Lietuvos piliečio vaikai, jo pati arba našlė; Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Pasų įstatų 2 str. nustatė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą. Po tiek metų pateikti duomenų apie E. K. tėvų ir senelių gyvenimą Lietuvoje šiuo metu nėra galimybės, nes tokie duomenys neišlikę, o 1919 m. jis buvo tik 12 metų amžiaus ir dar negalėjo gauti Lietuvos piliečio paso, todėl, remiantis aukščiau paminėtais įstatymais, įrodyti jos tėvo turėtą Lietuvos pilietybę objektyviai neįmanoma;
3) nagrinėjamu atveju reikšminga 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija (toliau- Sutartis), ratifikuota 1920 m. rugpjūčio 6 d., kuri, esant kolizijai su vidaus įstatymų normomis, turi aukštesnę juridinę galią, todėl, sprendžiant, kokie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais, reikšmingas Sutarties 6 str., nustatęs, kad tai yra asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje. Taigi, iš Lietuvos pilietybės pretendentų buvo reikalaujama šių sąlygų: gyvenimo vietos Lietuvoje ratifikacijos dieną ir prašytojo arba jo tėvų nuolatinio gyvenimo Lietuvoje. Tuo metu galiojusio Civilinio proceso įstatymo 204 str. nustatė, kad nuolatine gyvenamąja vieta laikoma toji, kurioje kas dėl verslo, amato arba turto, arba civilinės ir karo tarnybos nuolat esti arba šeimininkauja. Interpretuojant šią sąvoką, nereikalinga, kad asmuo, pretenduojąs į Lietuvos pilietybę, turėtų lemiamomis datomis faktiškai gyventi Lietuvoje- užtenka tą gyvenamąją vietą turėti juridiškai. Lietuva, kaip geografinė sąvoka, kiek ji liečia gyvenimą Lietuvoje 1920 metais, apima visas sritis, kurios minimos Sutarties 2 straipsnyje, kuris nustatė didesnę Lietuvos rytų ir pietų sienų dalį tuo būdu, kad šios sienos giliai įeina į dabartinę Lenkijos teritoriją ir apima didelę tuometinių Gardino ir Vilniaus gubernijų dalį, ir nors šios sritys nuo 1920 m. spalio 9 d. nėra Lietuvos suverenitete, tačiau Lietuvos rytų sienomis laikomos tos, kurios nustatytos Sutartimi. Todėl Lietuvos pilietybę turi ir asmenys, kilę iš Vilniaus bei Gardino sričių;
4) pareiškėjos tėvo E. K. teisėta (deklaruota) gyvenamoji vieta nuo gimimo, t.y. nuo 1907 m., iki 1932 m. kovo 5 d. buvo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur jis gyveno kartu su tėvais. Taigi, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, jis buvo laikomas Lietuvos piliečiu, nes 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir iki tol nuolatos gyveno Lietuvos teritorijoje. Tačiau jis savo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teisių nespėjo įgyvendinti, nes, 1920 m. spalio 9 d. Vilniaus kraštą užėmus lenkams, visi ten gyvenę asmenys, nepaisant jų valios, pateko į Lenkijos sudėtį. Būtent dėl šios priežasties, neleidus pasirinkti, kurios valstybės piliečiu norima būti, 1930 m. spalio 18 d. jam buvo suteikta Lenkijos pilietybė. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad jis visą laiką gyveno Vilniuje, čia dirbo elektromonteriu, taip pat Vilniaus mieste buvo registruotas eiliniu, atsarginiu privalomosios karinės tarnybos registre, o 1938 m. balandžio 2 d. jam mirus, mirties liudijimą išdavė Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Pabrėžia, kad E. K. iki Vilniaus krašto okupacijos turėjo Lietuvos pilietybę ir jos neteko ne dėl savo valios, o tuo atveju, jeigu jis būtų gyvenęs iki 1939 m. spalio 27 d., pagal nuo šios datos įsigaliojusio Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo nuostatas (minėto įstatymo 3 str. nustatė, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie Sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais; šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais) jis būtų buvęs realus kandidatas Lietuvos pilietybei atgauti ir dėl to Lietuvos pilietėmis taip pat būtų laikoma jo sutuoktinė bei dukros. Atsižvelgdama į tai, prašo teismo konstatuoti, kad jos tėvas E. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl ji taip pat tuo metu buvo laikoma Lietuvos piliete ir šiai dienai yra išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę;
5) nurodo, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, Lietuvos Respublikos įstatymų neišmano, todėl, kreipdamasi su prašymu dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje išdavimo, nežinojo, kokiais pagrindais gali kreiptis, kad būtų suteikta ši teisė, ir, pasitikėdama Vilniaus rajono policijos komisariato (RPK) Viešosios policijos Migracijos poskyrio darbuotoja, nurodžiusia, kad jos prašymas gali būti grindžiamas tik teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pagrindu, nurodė tik šį pagrindą. Šiuo metu sužinojo, kad Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkte įtvirtintas pagrindas, atitinkantis jos esamą padėtį, t. y. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Įstatymo 2 str. 26 dalį šeimos nariais laikomi ir vaikai, jeigu jie nesudarę santuokos ir yra priklausomi nuo tėvų, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 3.132 str. 2 dalis nustato, kad giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t.t.). Kadangi pareiškėja atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką pas savo dukterį I. K. (po santuokos- G.) ir savo gyvenamąją vietą deklaravo dukters gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Marijampolio kaime, Vilniaus rajone, yra pensijinio amžiaus, tačiau nei Kazachstano, nei Lietuvos Respublikos skiriamos senatvės pensijos negauna, neturi jokio pragyvenimo šaltinio, todėl tiek paskutinius metus gyvenant Kazachstane, tiek nuo atvykimo į Lietuvą 2007-09-19 ji yra pilnai išlaikoma savo dukters, kitų šeimos narių Kazachstane, kurie jai padėtų pragyventi, neturi, todėl vienintelė vieta, kur ja rūpinamasi- jos dukters namai. Taigi, jai atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su savo dukterimi I. G., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, kaip jos šeimos nariui, Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkto pagrindu jai gali būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l.2-7).
Atsiliepimas
Atsakovas, atsikirsdamas į skundą, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad, vadovaujantis Įstatymo 53 str. 1 d. 1 punkto ir Pilietybės įstatymo 17 str. 1 dalies nuostatomis, pareiškėja, siekdama gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje, turi įrodyti, jog ji, jos tėvai ar seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, gi pareiškėja nepateikė įrodymų apie savo tėvo E. (E.) K. turėtą Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., priešingai, ji pateikė kopiją dokumento, įrodančio, jog jos tėvas E. (E.) K. (K.) turėjo ne Lietuvos, o Lenkijos pilietybę. Pareiškėjos skunde pateikta Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. istorinių įvykių analizė nepaneigia šio fakto. Tai įvertinus, pareiškėjos dokumentai 2008 m. liepos 3 d. buvo pateikti Komisijai, kuri rekomendavo pareiškėjos pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti (2008 m. liepos 4 d. protokolas Nr. (15/3-7) 7K-131). Departamento Pilietybės reikalų skyrius, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 22 str. 4 dalimi, 28 str. 1 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, jog jos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, į 2008 m. liepos 3 d. Komisijos rekomendaciją ir į Departamento Pilietybės reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 3 d. išvadą Nr. (15/3-4) 3P-47, priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo E. (E.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti bei į tai, jog ji gyvena ne užsienio valstybėje, o Lietuvos Respublikoje (su leidimu laikinai gyventi), ji pagal Pilietybės įstatymo 17 str. 1 dalį nelaikytina išsaugojusia teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl, vadovaujantis Įstatymo 53 str. 1 d. 1 punktu, jai negali būti išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje (b.l. 34-36).
Tretysis suinteresuotas atsiliepime į skundą paaiškino, kad, vadovaujantis Įstatymo 53 str. 1 dalimi, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas, jeigu užsienietis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o Komisija, apsvarsčiusi pareiškėjos pateiktus dokumentus ir prašymą laikyti ją išsaugojusia teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, rekomendavo pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Pareiškėjos atžvilgiu taip pat netaikytinas Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkte nurodytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindas, nes pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ne su Lietuvos Respublikos piliečiu, o pas Lietuvos Respublikos pilietę savo dukrą I. G.. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 40 str. 1 d. 3 punktu, pareiškėjai ir jos sutoktiniui O. K. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l.62).
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja iš Lietuvos 1989m. išvyko laikinai. Skundas motyvuojamas, kad atvykos su Lietuvos Repsublikos piliečiu todėl, kad pareiškėją dukra atsivežė į Lietuvą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Faktinės bylos aplinkybės.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja S.-K. K., Kazachstano Respublikos pilietė, Vilniaus RPK Viešosios policijos Migracijos poskyriui 2008-05-07 pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (toliau- Leidimas nuolat gyventi), prašymą motyvavo tuo, kad ji išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę bei nurodė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Marijampolio kaime, Vilniaus rajone (b.l.11,79). Taip pat pareiškėja 2008-05-07 pateikė prašymą Departamento Pilietybės reikalų skyriui patvirtinti, kad pateiktų dokumentų pakaka įrodyti, jog ji yra vaikaitis asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (b.l.66).
Kartu su prašymu patvirtinti, kad pateiktų dokumentų pakaka įrodyti, jog ji yra vaikas asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėja pateikė Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2002 m. vasario 18 d. pažymėjimą dėl gimimo Nr. 248-K, kuriame nurodyta, kad E. ir L. K. duktė S.-K. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste ir 1931 m. gegužės 24 d. buvo pakrikštyta Vilniaus miesto Šv. Petro ir Šv. Povilo Romos katalikų bažnyčioje (b.l.67, 68-69), bei pateikė šiuos dokumentus jos tėvo E. (E.) K. (K.) turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti: 1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2008 m. balandžio 29 d. pažymą Nr.(P1-4621) P2-4334, kurioje nurodyta, kad A. ir K., iki santuokos S., K. sūnus vardu E. yra gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje (b.l.70); 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. balandžio 14 d. raštą „Dėl gyvenimo Lietuvoje ir šeimos sudėties“ Nr.R4-1425, kuriuo siunčiama Vilniaus m. magistrato archyviniame fonde, miesto gyventojų registracijos 1930-1939 m. kartotekoje esančios kortelės Nr.1806/30-2 (F. 64, ap.28, b.45108) kopija bei nurodyta, kad daugiau žinių apie L. K. gyvenimą Lietuvoje ir šeimos sudėtį archyve saugomuose fonduose nerasta (b.l.71-76). Minėtoje kortelėje nurodoma, kad E. K., A. ir K., iki santuokos V., sūnus gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, iki 1932 m. kovo 5 d. gyveno Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1938 m. balandžio 2 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažn. parapijoje buvo išduotas mirties liudijimas L 20; kortelės skiltyje apie karinę tarnybą įrašyta eilinis, atsarginis, o skiltyje apie pilietybę (dokumento, patvirtinančio pilietybę, numeris, data ir dokumentą išdavusi įstaiga) – įrašyta „Lenkijos Registracijos knyga 200 / neįsk. / 1930-10-17 I pp / neįsk. /“; kortelėje taip pat įrašyti duomenys apie profesiją, nurodant, kad jis yra elektromonteris, apie vaikus, nurodant, kad jis turėjo dukras A.-I., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir K.-S., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei duomenys apie gyvenamosios vietos adresų pakeitimus valsčiau ribose nuo 1932 m. kovo 7 d. iki 1938 m. kovo 19 d., nurodant, kad minėtu laikotarpiu jis gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėse.
Pareiškėjos prašymas laikyti ją išsaugojusia teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu su šiuo prašymu pareiškėjos pateikti dokumentai 2008 m. liepos 3 d. buvo pateikti Komisijai, kuri 2008 m. liepos 4 d. protokolu Nr. (15/3-7)7K-131 rekomendavo S.-K. K. pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti (b.l.79-81). Departamento Pilietybės reikalų skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų, kuriuose tiesiogiai būtų nurodyta jos tėvo E. (E.) K. turėta Lietuvos pilietybė iki 1940 m. birželio 15 d., o pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad jo pilietybė – Lenkijos, taip pat atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją, 2008 m. rugsėjo 3 d. išvada Nr. (15/3-4)3P- „Dėl S.-K. K. pateiktų dokumentų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti“ pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo E. (E.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti (b.l.82-83).
Departamento Pilietybės reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir dokumentus jos tėvo E. (E.) K. turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 str. 4 d., 28 str. 1 d. bei atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją, Departamento Pilietybės reikalų skyriaus išvadą ir į pateiktus dokumentus, 2008-09-03 priėmė sprendimą Nr. (15/3-4) 8P-1305, kuriuo nuspendė pripažinti, kad S.-K. K. pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo E. (E.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti (b.l.10). Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato Migracijos poskyris 2008-10-28 raštu Nr. 10-57-S-2768 pranešė pareiškėjai, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje jai negali būti išduotas Įstatymo 53 str. 1 d. 1 punkto pagrindu dėl to, kad, jos prašymą apsvarsčius Komisijoje, Departamentas Sprendimu konstatavo, jog pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo E. (E.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti (b.l.9).
Byloje esantis Kazachstano Respublikos pasas Nr. 5265170, išduotas 2007 m. balandžio 27 d., patvirtina, kad pareiškėja buvo ir iki šiol yra Kazachstano pilietė ir jai 2007-12-18 buvo išduota Lietuvos Respublikos viza, galiojanti nuo 2007-12-19 iki 2008-03-27, o 2008-04-03 pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l.23,24,79). Pareiškėja iš Kazachstano į Lietuvą išvyko siekdama pakeisti gyvenamąją vietą (b.l.77-78). Pareiškėja atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką pas savo dukterį I. K. (C., po santuokos – G.), kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir savo gyvenamąją vietą 2008-04-04 deklaravo dukters gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), Marijampolio k., Vilniaus raj. (b.l.27,28,29,30,31). Byloje yra A. G., gimusio (duomenys neskelbtini), rašytinis įsipareigojimas materialiai išlaikyti savo senelę, t.y. pareiškėją (b.l.48).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei išvados.
Dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumo.
Užsieniečių atvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio 53 str. 1 dalyje (2008-02-01 įstatymo Nr.X-1442 redakcija) išvardinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje (toliau- ir leidimas nuolat gyventi) išdavimo pagrindai, t.y. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; 9) Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje numatytu atveju.
Pagal Pilietybės įstatymo (nauja įstatymo redakcija, aktuali nuo 2008-07-22) 1 str. 1 d. 1-4 punktus Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nėra kitos valstybės piliečiai; 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.- 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu; 4) asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal iki šio įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu, taip pat šio įstatymo 8 str. 1 dalyje, 9 straipsnyje, 12 str. 4 dalyje, 16 str. 1 dalyje, 17 str. 3 ir 4 dalyse, 18 str. 2 dalyje numatytus atskirus atvejus. Pagal Pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1-2 punktus teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, gyvenantiems kitose valstybėse; 2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 d. 1 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės, tačiau ši sąlyga netaikoma: 1) tremtiniams, politiniams kaliniams, taip pat jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams; 2) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę ir išvykusiems į kitas valstybes 1940 m. birželio 15 d.- 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu, šių asmenų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams; o 4 dalis nustato, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 d. 2 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės.
Taigi pareiškėja, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi, turi įrodyti, jog ji, jos tėvai, seneliai, proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir ji nėra kitos valstybės pilietė.
Pilietybės įstatymo 22 str. 4 dalis nustato, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; 5) asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami: dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.; priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notaro arba konsulinės įstaigos pareigūno; užsienio valstybės paso patvirtintas nuorašas ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriame jis pripažįsta save lietuviu. Jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba patvirtinančių lietuvių kilmę, šis klausimas gali būti svarstomas Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Pilietybės įstatymo 28 str. 1 d. nustato, kad asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, pilietybės dokumentus rengia migracijos tarnyba, o asmenų, nuolat gyvenančių užsienyje, – užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru arba jų įgaliotos institucijos, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šiame įstatyme nurodytais atvejais ir kitais atvejais, kai nėra pakankamai dokumentų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimui spręsti, šis klausimas gali būti svarstomas Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti. Ši komisija teikia rekomendacinio pobūdžio išvadą.
Buvo minėta, kad šioje byloje yra nenuginčytas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. balandžio 14 d. raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjos tėvas E. K. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, iki 1932 m. kovo 5 d. gyveno Vilniuje ir turėjo Lenkijos pilietybę. Taigi, esant tokioms nenuginčytoms aplinkybėms, neanalizuotina aplinkybė, ar pagal iki 1940 metų Lietuvoje galiojusius įstatymus pareiškėjos tėvas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat ar jis ne savo valia įgijo Lenkijos pilietybę.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo E. (E.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti, konstatuotina, kad pareiškėja pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį nelaikytina išsaugojusia teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu jai negali būti išduotas leidimas nuolat gyventi.
Dėl reikalavimo įpareigoti Departamentą priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkto pagrindu išdavimo pagrįstumo.
Minėta, kad pareiškia teigia, jog ji dėl teisinių žinių stokos ir jos teisių neišaiškinimo, kreipdamasi į tretįjį suinteresuotą asmenį nenurodė dar vieno pagrindo, pagal kurį, jos nuomone, jai galėtų būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, t.y. Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkto pagrindu, kai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduotas užsieniečiui, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Pagal Įstatymo 28 ir 55 str. prašymas ir dokumentai leidimui gauit pateikiamas vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, šiuo atveju- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Migracijos poskyriui. Tačiau ši institucija tokio prašymo nėra gavusi ir sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 str. 1 d. 3 punkto pagrindu išdavimo ar neišdavimo nėra priėmusi, todėl jo pagrįstumas šioje byloje nenagrinėjamas.
Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str.,
nusprendė:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.