Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

J. Š., gim. 1990 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje, a/k (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, moksleivis, mokosi (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 11 klasėje, nevedęs, pirmiau neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis J. Š. pažeidė viešąją tvarką ir šio nusikaltimo metu dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų tokiomis aplinkybėmis:

2007 m. kovo 9 d. apie 18 val. drauge su grupe jaunuolių eidamas per Vilnelės upės tiltą Užupio gatvėje, Vilniuje, praeidamas pro ant šaligatvį ir važiuojamąją dalį skiriančios pertvaros sėdėjusius kitos grupės jaunuolius, sudavė alkūne nepilnamečiui S. Č. į krūtinę, o nukentėjusiajam A. B. ėmus tuo piktintis, su keletu kitų jaunuolių grįžo atgal ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad du kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajam A. B. į veidą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką.

Suduodamas antrąjį smūgį, numatydamas, kad greta tilto turėklų stovintis nukentėjusysis A. B. gali nukristi nuo tilto ir patirti sunkų kūno sužalojimą, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis tokių padarinių išvengti, nukentėjusiajam nuo smūgio neišlaikius pusiausvyros, persisvėrus per turėklus ir stengiantis išsilaikyti sugriebus kaltinamąjį, bet neišsilaikius ir kartu su kaltinamuoju nuo 3.50 m aukščio nukritus ant apačioje esančių betoninių laiptų, dėl ko nukentėjusiajam padarytas odos nubrozdinimas smakre, nežymiai sutrikdęs sveikatą, ir plyšo dešinis inkstas bei dėl šio sužalojimo komplikacijos – mažakraujystės sunkiai sutriko jo sveikata, kaltinamasis J. Š. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. B..

Kaltinamasis J. Š. kaltas padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad 2007 m. kovo 9 d. apie 18 val. aštuoniese draugai ir pažįstami buvo Užupio kavinės lauko terasoje, po to visi ėjo per tiltą. Ten ant bordiūro sėdėjo keletas vaikinų ir merginų. Praeidamas jis stumtelėjo vieną vaikiną, kuris buvo iškišęs kojas, ir tas vaikinas kojas patraukė. Paėję toliau, išgirdo šauksmus ir necenzūrinius žodžius jų adresu, išsakytus aukšto vaikino. Tuomet jie nutarė grįžti atgal. Juos pasitiko mergina ir prašė neiti prie reiškusio pretenzijas vaikino, nes tas tenorėjęs pasipuikuoti prieš savo merginą. Tačiau jie trise priėjo prie nukentėjusiojo, su kuriuo pirmiausia apsistumdė ir apsižodžiavo M. Š.. Jie aiškino nukentėjusiajam, kad jų kompanija yra didesnė ir jam neverta su jais konfliktuoti, tačiau nukentėjusysis vis tiek kažką jiems kalbėjo. Tuomet jis susinervino ir sudavė dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajam į kairį skruostą. P. P. konfliktavo žodžiais, o jis grįžo prie kitų savo kompanijos draugų. Netrukus, norėdamas pavadinti M. Š. ir P. P. baigti konfliktą ir eiti toliau, priėjo prie jų. Šalia stovėjo nukentėjusysis, kurį jis stumtelėjo į krūtinę. Tarp jo ir nukentėjusiojo jokio kito asmens nebuvo. Trumpam atsisuko į likusius draugus, kurie jam mojo ateiti, po to pamatė, kad A. B. svirduliuoja ant turėklo. Jie griebėsi vienas už kito striukių ir abu nuvirto per turėklus žemyn. Jis atsidūrė ant nukentėjusiojo kojų, o nukentėjusysis gulėjo ant nugaros galva žemyn. Kilo chaosas, visi šaukė, kad jie nukrito. Jis atsikėlė ir laiptais kilo aukštyn. Tuo metu merginos leidosi prie nukentėjusiojo. Bėgdamas jis atsisuko ir matė, kad nukentėjusysis keliasi. Apie tai, kad nukentėjusysis patyrė rimtus sužalojimus, sužinojo iškviestas į policiją. Kaltas prisipažįsta iš dalies, nes mano, kad nukentėjusysis nukrito ne dėl jo veiksmų, o dėl to, kad atsirėmė į turėklus ir pats neišlaikė pusiausvyros.

Be paties kaltinamojo paaiškinimų, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais teisme, įvykio vietos apžiūros protokolu bei kita bylos medžiaga.

Nukentėjusysis A. B. parodė su draugais sėdėjęs ant Užupio tilto bordiūro. Jų buvo du vaikinai ir keturios merginos. Matė, kaip per tiltą ėjo grupė jaunuolių. Kažkas iš praeinančių sudavė S. Č.. Jis pats to nematė, bet S. Č. sakė, kad jam trenkė, o jis spyrė atgal. Tuomet jis, A. B., ėmė šūkauti ir keiktis. Prie jo priėjo trys vaikinai, S. Č. pabėgo. Pirmiausia jį pora kartų pastūmė M. Š., o J. Š. vieną kartą iš kumščio sudavė į smilkinį ir nubėgo. Jis šnekėjosi su P. P., kuris buvo atsistojęs ant bortelio ir jam spyrė, bet nepataikė. Tuo metu atbėgo J. Š. ir visu kūnu bei rankomis trenkėsi į jį. Suprato, kad tai padarė specialiai. Jie abu nuvirto per tilto turėklus. Kai jis atsipeikėjo, skaudėjo šoną ir smakrą. Jam pagelbėjo kartu buvusios merginos. Po inksto pašalinimo jis nebegali sportuoti, kartais dar jaučia skausmus. Palaiko jo motinos pareikštą civilinį ieškinį.

Liudytojas S. Č. parodė 2007 m. kovo 9 d. drauge su nukentėjusiuoju A. B. ir trim merginom vaikščiojęs po miestą. Ėjo nuo Užupio pusės link tilto, ant tilto stabtelėjo. Tuo metu per tiltą ėjo grupelė vaikinų. Kažkas iš jų prasilenkdamas sudavė jam alkūne į krūtinę, nuo smūgio jis prisėdo ant bordiūro, skiriančio šaligatvį nuo važiuojamosios dalies. A. B. jo paklausė, kas atsitiko, jis atsakė. Tie vaikinai ėjo tolyn, A. B. jiems kažką pasakė. Tada vaikinai pasisuko ir ėmė eiti link jų. Jis pasakė A. B. „bėgam“ ir nubėgo. Už 15 metrų atsisuko ir pamatė prie A. B. kelis jaunuolius, iš kurių vienas trenkė jam kumščiu į veidą. A. B. stovėjo prie tilto turėklų, nuo smūgio atsilošė, bet nenukrito. Tai pamatęs, jis išbėgo į gatvę ir ėmė šauktis pagalbos. Priėjo du jaunuoliai, su kuriais grįžo prie tilto, bet ten nieko nebebuvo. Jaunuoliai nuėjo, o jis tilto apačioje pamatė į sieną atsirėmusį A. B., kažkas jam valė veidą. A. B. nieko nepasakojo, iš pradžių jis manė, kad nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, vedančių žemyn. Kai atvažiavo A. B. tėvai, sužinojo, kad jis nukrito per turėklus. Ant tilto jis tiems vaikinams kojų nekaišiojo ir nematė, kad kas nors tai būtų daręs.

Liudytoja A. Š. parodė, kad ant Užupio tilto pro juos praėjo visas būrys vaikinų. Tada A. B. pradėjo jiems kažką šaukti. Tie vaikinai grįžo atgal ir visi susimušė. Ji buvo kitame tilto gale ir prašė tos kompanijos vaikinų, kad apramintų savo draugus. Matė, kaip nukentėjusiajam vienas vaikinas, stovėjęs į ją atgręžęs nugarą, trenkė kumščiu į veidą. Vėliau matė tik momentą, kaip nukentėjusysis ir kitas vaikinas krito nuo tilto. Dėl ko jie nukrito, ji nematė. Ji nubėgo pasižiūrėti, kas atsitiko A. B.. Kitas kartu nukritęs vaikinas bėgo į viršų, o A. B. gulėjo ant pilvo galva žemyn, veido šonu į laiptus. Jam labai skaudėjo, norėjo gerti. Jie padėjo jam atsistoti, ji iš kavinės atnešė vandens. Pirmiausia jie skambino nukentėjusiojo tėvams. Ant tilto ji ėjo pirma ir nematė, kad kas nors būtų kišęs koją. Pretenzijų dėl to ji negirdėjo, vietos prasilenkti buvo pakankamai.

Liudytoja M. A. parodė mačiusi, kaip pro šalį einant kitai kompanijai, vienas iš tos kompanijos vaikinų alkūne užkabino S. Č. ir tas nukrito ant bordiūro. Tada A. B. pradėjo ant jų šaukti. Kompanija kažkiek paėjusi grįžo ir vaikinai pradėjo šnekėtis. Matė, kaip vienas vaikinas pora kartų trenkė A. B. į krūtinę ar veidą, po ko abu nukrito per turėklus. Aiškinantis šias aplinkybes plačiau, patikslino negalinti tvirtinti, kad A. B. nukrito nuo tilto nuo smūgio. Po smūgio jis loštelėjo atgal, neišsilaikė, persisvėrė per turėklus, griebėsi už šalia stovinčio vaikino ir abu nukrito žemyn.

Liudytojas M. Š. parodė su draugais ėjęs per Užupio tiltą pro sėdėjusią ant bordiūro grupę vaikinų ir merginų. Jis grupėje buvo paskutinis ir matė, kaip kažkam iš jų kyštelėjo koją ir tas šoktelėjo. Ant jų pradėjo šaukti ir keiktis. Tuomet jie nusprendė grįžti. Jis pirmas užsipuolė nukentėjusįjį, sakydamas, kad jų yra daug ir jie vyresni ir kad nukentėjusysis nesuvokia situacijos, rėkaudamas prieš juos. Sudavė nukentėjusiajam ranka į krūtinę ir grįžo prie kitų draugų. Pamatęs, kad P. P. stovi ant atitvaro ir toliau konfliktuoja su nukentėjusiuoju, norėdamas nutraukti konfliktą, priėjęs prie P. P. jį traukė. Tuo metu pastebėjo, kad nukentėjusysis ir J. Š. susikibę sveriasi per turėklus ir išsigandęs ėmė bėgti. Kokie buvo kaltinamojo veiksmai iki to momento, nepastebėjo.

Liudytojas P. P. parodė, kad 2007 m. kovo 9 d. su kaltinamuoju J. Š. ir kitais draugais, iš viso apie dešimt asmenų, ėjo per Užupio tiltą, o kita jaunuolių grupė sėdėjo ant turėklų. Kažkas kažkam lyg tai pakišo koją. Jis pats to nematė, nes ėjo priekyje, tik girdėjo iš draugų. Vienas iš kitos kompanijos vaikinų ėmė ant jų šaukti necenzūriniais žodžiais. Tada J. Š., M. Š. ir dar kažkuris priėjo prie to vaikino. Tarp M. Š. ir nukentėjusiojo įvyko susistumdymas. Jis pats buvo užsilipęs ant turėklų, kai kaltinamasis J. Š. kumščiu smogė A. B. į krūtinės-veido sritį. Matė tik vieną smūgį, buvo visai šalia. Po smūgio A. B. prisėdo ant turėklo, susvirduliavo, griebėsi už J. Š. ir su juo susikibęs nukrito žemyn. Po to visi išsibėgiojo.

Liudytojai R. R. ir V. P. dėl konflikto priežasčių davė analogiškus parodymus, tačiau konkrečių kaltinamojo J. Š. veiksmų jie nematė.

Pagal duomenis, užfiksuotus paties kaltinamojo (T. 1, b. l. 117-124), nukentėjusiojo (T. 1, b. l. 40-47) ir liudytojų P. P. (T. 1, b. l. 65-73) bei M. Š. (T. 1, b. l. 78-86) parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, nukentėjusysis ir kaltinamasis persisvėrė per žemesnius turėklus prie betoninio stulpelio, nuo kurio eina aukštesni tilto turėklai, ir nukrito ant betoninių laiptų, vedančių prie Vilnelės upės. Visų parodymai sutampa tarpusavyje ir abejonių nekelia.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (T. 1, b. l. 8-11) seka, kad toje vietoje turėklų aukštis 72 cm, nuo laiptų, vedančių žemyn link upės kranto, aikštelės iki turėklų viršaus 3,50 m aukštis.

Pagal specialisto išvadą (T. 1, b. l. 24, 32) ir specialisto paaiškinimus teisme, nukentėjusiajam A. B. padarytas odos nubrozdinimas veide, nustatytas dešinio inksto plyšimas, kuris komplikavosi vidiniu ir išoriniu kraujavimu, ūmia mažakraujyste. Sužalojimai padaryti veikiant kietais bukais daiktais ne mažiau dviem trauminiais poveikiais. Visumoje jie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl inksto plyšimo komplikacijos – mažakraujystės. Nukentėjusiajam atlikta operacija dešinio inksto pašalinimas. Odos nubrozdinimas smakre atskirai vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialistas neatmetė galimybės, kad dešinio inksto plyšimas padarytas griūnant. Teisme specialistas tokios galimybės neatmetė ir dėl nukentėjusiajam padaryto odos nubrozdinimo smakre.

Iš paties nukentėjusiojo paaiškinimų seka, kad jam tiesioginiai smūgiai į kūno vietas, kuriose nustatyti sužalojimai, suduoti nebuvo. Skausmą šone ir smakre jis pajuto po to, kai nukrito per turėklus. Tuo būdu, teismas konstatuoja, kad visus jam nustatytus kūno sužalojimus nukentėjusysis patyrė griūdamas iš aukščio ir atsitrenkdamas į kietą nelygų atsikišusiomis dalimis paviršių. Būtent toks paviršius yra laiptai, vedantys link upės.

Skirtumas tarp nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų ir kaltinamojo bei su juo buvusių asmenų parodymų dėl tarp dviejų jaunimo grupių kilusio konflikto priežasties yra tas, kad abi grupės kaltina viena kitą. Tačiau iš paties kaltinamojo parodymų seka, kad jo veiksmai liudytojo S. Č. atžvilgiu buvo neadekvatūs jo paties nurodytiems šio liudytojo veiksmams, o konfliktas su nukentėjusiuoju A. B. prasidėjo dėl to, kad jis drįso piktintis tokiu kaltinamojo elgesiu. Tai ypač akivaizdu iš liudytojo M. Š. parodymų, kuris aiškino nukentėjusiajam, kad tas nesuvokia situacijos ir stato save į pavojingą padėtį. Tuo būdu, kaltinamojo J. Š. veiksmų motyvas buvo siekis priešpastatyti save kitiems žmonėms. Viešoje vietoje vartodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, jis atliko įžūlius veiksmus, kuriais pademonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir visiems aplinkiniams, ir sutrikdė visuomenės tvarką.

Byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl J. Š. kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p. tuo, kad jis 2007 m. kovo 9 d. apie 18.00 val. prie „Užupio“ kavinės, esančios Užupio g. 2, Vilniuje, pažeisdamas viešąją tvarką, t.y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, pasinaudodamas menkaverte dingstimi – dėl kliudymo koja, tyčia sudavė A. B. kumščiu vieną smūgį į veidą, po ko pasitraukė nuo nukentėjusiojo, tačiau tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą netrukus pribėgo prie A. B. ir vėl trenkė kumščiu pastarajam vieną smūgį į veidą bei savo kūnu užgriuvo nukentėjusįjį, nuo ko A. B. neišlaikęs kūno pusiausvyros persivertė per tilto turėklus ir kartu su kaltinamuoju nukrito nuo 3.50 m aukščio ant apačioje esančių cementinių laiptų, tokiu būdu padarė A. B. odos nubrozdinimą veide bei dešinio inksto plyšimą, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu kraujavimu, ūmia mažakraujyste, ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.

Iš kaltinimo turinio seka, kad kaltinamojo veiksmai iki antrojo smūgio nukentėjusiajam sudavimo vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau jie pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nekvalifikuojami. Antrasis smūgis vertinamas kaip nusikalstamo sumanymo tęsimas, nors kaltinime neatskleidžiama, koks gi tas sumanymas buvo. Sprendžiant pagal kaltinamojo pirmesnius veiksmus, jis tęsė sumanymą trikdyti visuomenės tvarką. Tuo tarpu visi kaltinamojo veiksmai ir jų padariniai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų. Gi teismas prieina prie išvados, kad visi kaltinamojo J. Š. veiksmai yra viešosios tvarkos pažeidimas, sutrikdęs visuomenės tvarką, o antrasis smūgis ir jo padariniai be to dar ir sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, ir kvalifikuoja kaltinamojo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 137 str. 1 d. Toks kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimas pagal baudžiamuosius įstatymus, numatančius lengvesnius nusikaltimus, yra galimas, nes faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesikeičia.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pripažinti, kad nuo pat pradžių ar vėliau nusikalstamų veiksmų eigoje kaltinamasis J. Š. siekė sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo A. B. sveikatą ar sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Kaip minėta, kūno sužalojimus nukentėjusysis patyrė ne nuo tiesioginio kaltinamojo J. Š. smūgio, o po kaltinamojo veiksmų, iššaukusių nukentėjusiojo kritimą nuo tilto iš 3.50 m. aukščio, atsitrenkus į betoninius laiptus. Nukentėjusysis ir kaltinamasis skirtingai apibūdina jų abiejų persivertimo per turėklus priežastį. Pasak nukentėjusiojo, kaltinamasis tyčia įsibėgėjęs atsitrenkė į jį kūnu ir rankomis. Tuo tarpu kaltinamasis teigia, kad jis tik stumtelėjo nukentėjusįjį, o tas nukrito ne tuojau pat, o po keleto sekundžių. Kaltinamasis, pastūmęs nukentėjusįjį, buvo trumpam nukreipęs dėmesį kitur, po to pamatė, kad nukentėjusysis svirduliuoja, abu griebėsi vienas už kito, bet abu persisvėrė per turėklus ir nukrito žemyn. Pripažįsta, kad tuo metu tarp jo ir nukentėjusiojo jokio kito asmens nebuvo. Taigi bet kokiu atveju tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai apie kaltinamojo veiksmus jo atžvilgiu betarpiškai prieš jiems abiems nukrentant nuo tilto prieštarauja ne tik kaltinamojo parodymams, bet ir kitiems bylos duomenims. Liudytoja M. A., buvusi nukentėjusiojo A. B. kompanijoje, ir liudytojas P. P., buvęs kaltinamojo J. Š. kompanijoje, matė tuos kaltinamojo veiksmus ir iš jų parodymų negalima padaryti išvados, kad jais J. Š. būtų siekęs nustumti A. B. nuo tilto arba bent sąmoningai būtų leidęs jam nukristi. Pasak P. P., J. Š. sudavė A. B. smūgį, po kurio pastarasis prisėdo ant turėklo, susvirduliavo, griebėsi už J. Š. ir su juo susikibęs nukrito žemyn. M. A. taip pat parodė, kad po smūgio A. B. loštelėjo atgal, neišsilaikė, persisvėrė per turėklus, griebėsi už šalia stovinčio vaikino ir abu nukrito žemyn. Taigi, ši aplinkybė nustatyta iš skirtingų vienas nuo kito nepriklausomų šaltinių ir abejonių nekelia. Nekeičia reikalo esmės ir tai, kad nukentėjusysis instinktyviai griebėsi už arčiausiai stovėjusio kaltinamojo, o, kaip teigia pats kaltinamasis, jis irgi stengėsi neleisti persisverti nukentėjusiajam per turėklus, tačiau jam tai nepavyko ir jis nukrito kartu su nukentėjusiuoju. P. P. ir M. A. parodymais taip pat paneigiamasis paties kaltinamojo tvirtinimas, kad antrą kartą jis tik stumtelėjo nukentėjusįjį, o ne sudavė jam smūgį. Be to, kaip minėta, bet kokiu atveju būtent J. Š. veiksmai sukėlė pavojingus padarinius.

Pateikti duomenys rodo, kad kaltinamojo J. Š. veiksmai kaip tyčiniai kvalifikuoti neteisingai. Kadangi kaltinamasis smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo padidintos rizikos vietoje – ant tilto per upę, šalia turėklų, jis numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis gali nukristi nuo aukščio ir susižaloti. Tačiau J. Š. dar labai jaunas ir neturi gyvenimo patirties, įvykio metu jam buvo 16 metų. Jis lengvabūdiškai tikėjosi išvengti nukentėjusiojo kritimo ir sužalojimo, ką patvirtina ir jo paties kritimas drauge su nukentėjusiuoju. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis pats rimtų sužalojimų nepatyrė. Jo veiksmai atitinka ne jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., o BK 137 str. 1 d.

Tuo būdu, kaltinamasis J. Š. padarė vieną nesunkų ir vieną neatsargų nusikaltimus, sudarančius idealiąją sutaptį. Šiuo metu jam 17 metų, iki ir po nagrinėjamo įvykio nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn traukiamas nebuvo. Mokosi vidurinėje mokykloje, kur charakterizuojamas teigiamai, mokosi gerai, klasės draugų mėgstamas. Yra aktyvus ir anksčiau mokyklos direktorė, klasės auklėtoja ir socialinis pedagogas buvo išsikvietę jį pokalbiui dėl elgesio pertraukų metu, bet toks elgesys būdingas daugeliui aktyvių paauglių. Kaip pažymima charakteristikoje, savo elgesį suprato ir stengėsi pasitaisyti, šiemet mokykloje elgiasi gerai, nusiskundimų nėra. Gyvena su abiem tėvais, kurie rūpinasi sūnaus auklėjimu, išskyrus nagrinėjamą atvejį, tėvai problemų dėl jo elgesio neturėjo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad ateityje nepilnametis J. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau teismas, atsižvelgdamas į sunkius jo neatsargaus nusikaltimo padarinius, pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės neranda. BK 137 str. 1 d. sankcijoje numatytos tik arešto ir laisvės atėmimo bausmės. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas nepilnamečiui J. Š. prieštarautų BK 91 str. 3 d. nuostatoms, o nesant pagrindo skirti tokios rūšies bausmę, ją paskirti ir atidėti bausmės vykdymą būtų nelogiška, juo labiau, kad minėti duomenys apie jo pirmesnį ir dabartinį elgesį bei gyvenimo ir auklėjimo sąlygas nereikalauja ilgalaikės jo elgesio kontrolės, kurią atliktų bausmių vykdymo institucija.

Tuo būdu, už abu nusikaltimus kaltinamajam J. Š. skiriamos arešto bausmės.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą J. B. yra pareiškusi 200000 litų ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš ieškinio turinio seka, kad ieškinys pareikštas visos šeimos vardu, o šeimos nariai net neįvardinti. Tačiau neturtinė žala atlyginama individualiai, o ieškinys veiksnių asmenų vardu gali būti reiškiamas tik turint jų įgaliojimą, kurio nėra. Dėl to teismas svarsto tik pačiam nukentėjusiajam ir jo motinai padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Iš paties nukentėjusiojo ir specialisto paaiškinimų seka, kad kūno sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaus visą gyvenimą. Jis visą laiką turi laikytis tausojančio režimo, negali užsiiminėti sporto šakomis, reikalaujančiomis fizinės įtampos, dėl ko nebegali lankyti pirmiau lankytų būrelių. Taip pat sumažėjo jo galimybės pasirenkant būsimą profesiją. Visa nukentėjusiojo gyvenimo kokybė žymiai pablogėjo, o jo lūkesčiai yra apriboti, ir dėl to jis patiria didelius dvasinius išgyvenimus. Taigi, jam padaryta labai didelė neturtinė žala. Suprantama, kad ir jo motina dėl sūnaus sužalojimo ir jo padarinių labai pergyveno ir pergyvena.

Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamasis J. Š. irgi yra nepilnametis ir žalą padarė neatsargiais veiksmais. Jis pats savo turto ir pajamų dar neturi, yra išlaikomas tėvų, kurių registruojamas turtas tėra bendrabučio tipo butas ir du seni automobiliai. Šeimoje yra dar vienas jaunesnis sūnus, motina nedirba, šeimą išlaiko tėvas, kurio pajamos vidutinės.

Dėl pateiktų argumentų, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas nustato mažesnį negu prašoma neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 137 str. 1 d. ir nuteisti:

pagal BK 284 str. 1 d. dešimt parų arešto;pagal BK 137 str. 1 d. trisdešimt parų arešto.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti trisdešimt parų arešto.

Kardomąją priemonę kol įsiteisės nuosprendis palikti įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Priteisti iš J. Š. A. B. naudai 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo. Jeigu jis neturės turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį A. B. naudai priteisti solidariai iš J. Š. tėvų P. Š. ir R. Š..

Priteisti iš J. Š. J. B. naudai 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo. Jeigu jis neturės turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį J. B. naudai priteisti solidariai iš J. Š. tėvų P. Š. ir R. Š..

Priteisti iš J. Š. A. B. naudai 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.