Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Latvijos Respublikos akcinės bendrovės „Gjensidige Baltic“, kuriai atstovauja AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J..

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 120,48 Eur draudimo išmokos ir 6 procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. kovo 26 d. iš buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), priklausančio A. Š., užlietas V. J. priklausantis butas Kaune, (duomenys neskelbtini). Įvykio metu apgadintas butas buvo apdraustas ieškovo įmonėje, todėl ieškovas nukentėjusiajam asmeniui (V. J.) išmokėjo 120,48 Eur draudimo išmoką ir įgijo reikalavimo teisę į draudimo išmokos grąžinimą iš už žalą atsakingo asmens. Nagrinėjamu atveju A. Š. priklausantis butas buvo apdraustas atsakovo įmonėje, todėl, ieškovo teigimu, jo išmokėtą draudimo išmoką privalo grąžinti atsakovas. Ieškovas pažymėjo, kad jis žalos sureguliavimo procedūrą atliko bei draudimo išmoką išmokėjo anksčiau negu atsakovas, todėl V. J. žinojo, jog žala jau atlyginta, tačiau to neatskleidė atsakovui. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, atsakovas dėl jo nepagrįstai (pakartotinai) išmokėtos draudimo išmokos susigrąžinimo turėtų kreiptis į trečiąjį asmenį V. J..

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovas neginčijo, kad jo įmonėje buvo apdrausta buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), savininko civilinė atsakomybė, todėl atsakovas atlygino V. J. patirtus nuostolius. Kadangi atsakovas jau atlygino nurodyto įvykio metu atsiradusią žalą (tiesiogiai nukentėjusiajam asmeniui), tai jam nekyla pareigos atlyginti dar ir ieškovo patirtą žalą, nes tokiu atveju atsakovas dėl to paties įvykio žalą atlygintų antrą kartą. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, kuris draudikas pirmas išmokėjo draudimo išmoką, o svarbu tai, jog ieškovas, administruodamas žalą, turėjo visą informaciją apie įvykio aplinkybes bei asmenis, kurie atsakingi už įvykį (ir jų draudimo bendrovę), tuo tarpu atsakovas neturėjo duomenų, jog trečiojo asmens V. J. turtas apdraustas kitoje draudimo bendrovėje. Anot atsakovo, ieškovas, būdamas savo srities profesionalas ir turėdamas visą informaciją, privalėjo išsiaiškinti, ar kaltininko draudikas administruoja žalą dėl įvykio.

Trečiasis asmuo V. J. savo procesinės pozicijos dėl ginčo neišreiškė.

Trečiasis asmuo V. J. ir ieškovas 2013 m. lapkričio 27 d. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį, kuria apdraustas V. J. butas Kaune, (duomenys neskelbtini), ir jame esantis turtas. 2014 m. kovo 25 d. apdraustas butas buvo užlietas; ieškovas apskaičiavo draudimo išmoką ir patyrusiam žalą trečiajam asmeniui V. J. 2014 m. balandžio 8 ir 15 dienomis išmokėjo iš viso 416 Lt (120,48 Eur) draudimo išmoką. Nurodytas butas užlietas iš buto Kaune, (duomenys neskelbtini), kurio savininko civilinė atsakomybė apdrausta atsakovo įmonėje. Atsakovas taip pat apskaičiavo draudimo išmoką ir trečiajam asmeniui V. J. 2014 m. gegužės 26 d. išmokėjo 820 Lt (237,49 Eur) draudimo išmoką.

Ginčo santykiai, teismo vertinimu, nėra tiesiogiai sureguliuoti specialiųjų civilinės teisės normų, todėl, nesant specialiųjų teisės normų, jiems taikytinos bendrosios civilinės teisės normos. Civilinio kodekso 6.45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai prievolė įvykdoma asmeniui, kurį skolininkas dėl kreditoriaus kaltės pagrįstai ir sąžiningai laiko tikruoju kreditoriumi, skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo kreditoriui, jeigu įrodo, kad suklydo sąžiningai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tariamas kreditorius, priėmęs prievolės įvykdymą, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti tikrajam kreditoriui arba skolininkui pagal šios knygos XX skyriaus taisykles. Teismo vertinimu, nagrinėjami santykiai iš esmės atitinka nurodytų CK6.45 straipsnio normų taikymo pagrindus-prielaidas, nes atsakovas (skolininkas) prievolę įvykdė trečiajam asmeniui V. J., kurį dėl kreditoriaus (ieškovo) kaltės pagrįstai ir sąžiningai laikė tikruoju kreditoriumi. Šia prasme pažymėtina, kad atsakovas išmoką išmokėjo praėjus daugiau negu vienam mėnesiui nuo ieškovo atliktų mokėjimų. Tokio laikotarpio, teismo vertinimu, visiškai pakanka ieškovui, kaip patyrusiam verslininkui ir savo srities profesionalui, imtis reikiamų veiksmų operatyviai informuojant atsakovą apie ieškovui perėjusią reikalavimo teisę. Iš ieškovo 2014 m. balandžio 15 d. išmokos akto matyti, kad ieškovas jau 2014 m. balandžio 15 d. žinojo apie tai, kad užliejusio buto savininko civilinė atsakomybė apdrausta atsakovo įmonėje, tačiau tik 2014 m. birželio 18 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos grąžinimo. Byloje nepakanka įrodymų, kurie CK 6.45 straipsnio 1 dalies prasme paneigtų ieškovo kaltę (neveikimą, t. y. atsakovo neinformavimą (uždelstą informavimą) apie kreditorių pasikeitimą). Taip pat byloje nepakanka įrodymų, kurie paneigtų atsakovo (kaip skolininko) sąžiningą suklydimą, prievolę įvykdant tariamam kreditoriui (trečiajam asmeniui V. J.). Kadangi nurodytos CK 6.45 straipsnio 1 dalies normos skolininko sąžiningą suklydimą sieja vien tik su tikrojo kreditoriaus kalte (ir nesieja su tariamojo kreditoriaus, priimančio prievolės įvykdymą, kalte ar nesąžiningumu), tai teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į trečiojo asmens V. J. (antrą kartą priėmusios prievolės įvykdymą) žinojimą apie ieškovo jau atlygintą žalą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovo prievolės įvykdymas trečiajam asmeniui V. J. negali būti pripažintas netinkamu prievolės įvykdymu, todėl atsakovas negali būti įpareigojamas prievolę įvykdyti ir ieškovui. Darytina išvada, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas. Kadangi šalys šioje byloje nepareiškė reikalavimų trečiajam asmeniui V. J., tai teismas nesprendžia dėl Civilinio kodekso 6.45 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Atmetant ieškinį, valstybei iš ieškovo nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.