- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-31
- Bylos Nr.
- A-146-82-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus „Santaros“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus „Santaros“ vidurinei mokyklai ir Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) skunde ir patikslintame skunde (I t., b. l. 3–7, 24–28) prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimu nusprendė reorganizuoti Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą, prijungiant ją prie Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos. Sprendimu nuspręsta, kad po reorganizacijos Vilniaus „Santaros“ vidurinė mokykla tęs veiklą, o Vilniaus Kalvarijų pagrindinė mokykla veiklą baigs. Pareiškėja teigė, kad šis Sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis prieštarauja aukštesnės teisinės galios norminiams aktams, yra priimtas šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos norminių aktų reikalavimus, terminus bei procedūras, Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos darbuotojų, šios mokyklos moksleivių ir jų tėvų, o taip pat bendruomenės teises ir teisėtus interesus.
Pareiškėja paaiškino, kad ji iki Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizacijos dirbo šioje mokykloje mokytoja. Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus 1981 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 118, buvo paskirta į Vilniaus miesto 20 vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojos pareigas. Vilniaus miesto tarybos pirmininko 1994 m. birželio 24 d. potvarkiu Nr. 01-37-388, Vilniaus miesto 20 vidurinės mokyklos pavadinimas pakeistas į Kalvarijų vidurinę mokyklą, o Vilniaus miesto tarybos 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 277 ji reorganizuota į Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą. Dėl mokyklos reorganizacijos jai 2009 m. gegužės 19 d. buvo įteiktas 2009 gegužės 15 d. pranešimas Nr. SD-941 „Dėl darbo sąlygų pasikeitimo“, kuriame nurodyta, kad dėl mokyklos reorganizacijos bus keičiamos jos darbo sąlygos arba ji bus atleista iš darbo. Dėl šios priežasties ginčijamas Sprendimas turi tiesioginę įtaką jos teisėms ir teisėtiems interesams.
Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes Vilniaus Kalvarijų pagrindinė mokykla yra ne privati, bet valstybinė mokykla, o Sprendimas priimtas negavus jokių raštiškų steigimui pritarusių institucijų sutikimų, todėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinė mokykla negalėjo būti reorganizuota, taip pat buvo pažeista Sprendimo priėmimo procedūra. Pažymėjo, kad buvo pažeista to paties įstatymo 44 straipsnio 3 dalis, nes Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos steigėja, nepranešė kiekvienam mokiniui iki 2009 m. gegužės 6 d., tai yra iki Sprendimo priėmimo ir reorganizacijos pradžios, apie mokyklos reorganizavimą ir likvidavimą. Be to mokyklos steigėjas neįvykdė visų mokymosi sutartyje numatytų mokyklos įsipareigojimų mokiniams.
Nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 patvirtintą Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punktą, numatantį, kad sprendimai dėl įstaigų reorganizavimo priimami prieš 4 mėnesius iki reorganizavimo pradžios. Pareiškėja nurodė, kad pagal Sprendimu patvirtintų Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos ir Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos reorganizavimo sąlygų 8.4 punktą, per 10 dienų nuo šio sprendimo priėmimo turi būti sudaryta Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos ir Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos reorganizavimo komisija. Taigi, Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizacija prasideda nuo reorganizacijos komisijos sudarymo. Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad visa Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizacija turi būti baigta iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Taigi, Sprendimas buvo priimtas šiurkščiai pažeidžiant Tvarkos reikalavimus, kadangi Sprendimas dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo buvo priimtas likus 10 dienų iki reorganizavimo pradžios, o ne likus 4 mėnesiams iki reorganizavimo pradžios. Pažymėjo, kad netgi iki numatytos reorganizavimo pabaigos – 2009 m. rugsėjo 1 d. – likę mažiau nei 4 mėnesiai, todėl Sprendimas yra priimtas šiurkščiai pažeidžiant Sprendimo priėmimo terminus bei procedūras.
Pareiškėja teigė, kad buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) reikalavimai. Paaiškino, kad Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje yra dvi profesinės sąjungos. Teigė, kad Sprendimas turi tiesioginę neigiamą įtaką darbuotojų teisinei padėčiai, kadangi ši reorganizacija blogina darbuotojų padėtį arba lemia atleidimą iš darbo, todėl darbdavys, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė, privalėjo konsultuotis su Profsąjungos atstovais, kaip teisėtais darbuotojų atstovais ir gauti jų sutikimą dėl mokyklos reorganizacijos ją likviduojant. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė priėmė Sprendimą vienašališkai ir be jokių konsultacijų su darbuotojų atstovais – profesinėmis sąjungomis ir be jų sutikimo, t. y. Sprendimas priimtas šiurkščiai pažeidžiant DK 22 straipsnį, 23 straipsnį ir kituose straipsniuose numatytus reikalavimus, sprendimo dėl reorganizavimo priėmimo procedūras, negavus Profsąjungos pritarimo ar sutikimo.
Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą (toliau – ir Vyriausybės Programa), nes Sprendimas buvo priimtas visiškai neatsižvelgus į bendruomenės ir regiono interesus. Paaiškino, kad bendruomenė yra prieš Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimą ir tai akivaizdžiai patvirtina ne vienos bendruomenės grupės ir nevienkartiniai prašymai ir skundai Vilniaus miesto savivaldybei bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriui, kuriuose aiškiai išreiškiamas prieštaravimas Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimui ją likviduojant. Be to Vyriausybės programos 589 punkte nurodyta, kad nebus uždaromos mokyklos, kurios iš mokinio krepšelio lėšų teiks tinkamos kokybės, visuomenės poreikius atitinkančias mokymo ir ugdymo paslaugas. Jeigu tokiose mokyklose dėl nedidelio vaikų skaičiaus būtų surenkama mažiau lėšų, pati bendruomenė, tėvai apsispręs dėl tolimesnio mokyklos likimo. Kaip aiškiai nurodyta Vyriausybės programoje, klausimą dėl tolimesnio Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos likimo, tai yra likvidavimo, turi nuspręsti ne Vilniaus miesto savivaldybė, bet pati bendruomenė ir tėvai. Šiuo atveju tiek įvairios bendruomenės grupės, tiek mokyklos tėvai ir patys mokiniai išsakė aiškų ir nedviprasmišką prieštaravimą dėl mokyklos reorganizavimo ją likviduojant. Toks nesutikimas ir prieštaravimas yra aiškiai nurodytas Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos tarybos posėdžio 2009 m. sausio 29 d. protokole, Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos tėvų komiteto 2009 kovo 10 d. kreipimesi, kurį pasirašė apie 200 tėvų iš tuo metu mokykloje buvusių 250, mokinių apklausų rezultatuose. Pažymėjo, kad mokinių apklausa Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje parodė, kad dauguma mokinių nenori eiti į Vilniaus „Santaros“ vidurinę mokyklą. Tokiu atveju Vyriausybės programoje yra nurodyta, kad tokios mokyklos nebus uždaromos. Kaip matyti iš Vyriausybės programos, Vyriausybės politika yra aiškiai nukreipta ne tik į mokyklų tinklo optimizavimą, bet ir suteikia teisę tėvams ir vaikams rinktis ir nuspręsti dėl mokyklos tolimesnio likimo, ir tik vaikų ir tėvų pasirinkimas gali lemti mokyklos uždarymą (šiuo atveju likvidavimą dėl reorganizacijos, kas pagal prasmę yra tapatu uždarymui). Ši Vyriausybės programos nuostata yra teisinga ir suderinta bei atitinka Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (ratifikuota Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) (toliau – ir Konvencija) reikalavimus bei Konvencijos principus. Pažymėjo, kad Vyriausybės programos 579 punkte nurodyta, jeigu mokyklos darbo rezultatai bus neigiami, ką šiuo metu nurodo Vilniaus miesto savivaldybė, Vyriausybės programoje nurodyta, kad šiuo atveju bus galima atšaukti mokyklos vadovą iš pareigų anksčiau numatyto termino, o ne likviduoti mokyklą. Todėl Sprendimas prieštarauja Vyriausybės programoje numatytiems kriterijams ir reikalavimams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės formuojamai politikai.
Pareiškėja teigė, kad Sprendimas ir jo priėmimo procedūra taip pat pažeidžia Konvencijos reikalavimus. Konvencijos 12 straipsnyje numatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to vaiko pažiūroms skiriama daug dėmesio. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovus. Su tuo glaudžiai susijęs Konvencijos 28 straipsnis. Tiek mokyklos moksleiviai, tiek jų atstovai – tėvai – išreiškė aiškią nuomonę, kad Vilniaus Kalvarijų pradinė mokykla nebūtų likviduota. Tačiau šios jų nuomonės Vilniaus miesto savivaldybė visiškai neišklausė ir jį ją neatsižvelgė, nors Sprendimas aiškiai liečia vaikų klausimą ir turi labai didelę reikšmę vaikų teisėms ir teisėtiems interesams. Paaiškina, kad į Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą susirenka mokiniai iš Baltupių, Jeruzalės, Žaliųjų Ežerų, Riešės rajonų, kai kurie dar iš tolimesnių. Mokiniams ir taip tenka keltis anksti, tačiau mokykla yra patogioje vietoje, atvažiuoti galima be persėdimų, važiuoja daug įvairaus visuomeninio transporto, transporto stotelė yra prie pat mokyklos, be to mokiniai mėgsta šią mokyklą ir noriai ją lanko. Jeigu mokiniai bus perkelti į kitas mokyklas, kurios yra nepatogesnėse vietose, jiems tektų keltis daug anksčiau, kas neišvengiamai atsilieptųjų mokymosi kokybei bei rezultatams. Be to pereinant į kitą mokyklą, keistųsi daugelio jų požiūris į mokslą ir išsilavinimą apskritai, ignoravus mokinių nuomonę dėl norimos mokymo įstaigos pasirinkimo, iššauktų kai kurių iš jų protestus. Visa tai neišvengiamai lemtų, kad dalis mokinių nustotų lankyti mokyklas, neskatintų nuolat lankyti mokyklą, kas akivaizdžiai ne mažintų, bet didintų mokyklas paliekančių mokinių skaičių. Visa tai prieštarautų Konvencijos 12 straipsnio ir 28 straipsnio reikalavimams. Todėl Sprendimas pažeidžia Konvencijoje įtvirtintus principus, Vilniaus Kalvarijos pradinės mokyklos mokinių teisę reikšti savo nuomonę, būti išklausytiems tiesiogiai ar per atstovus – savo tėvus, o taip pat valstybės pareigą imtis visų priemonių, kurios skatintų vaikus lankyti mokyklą bei mažintų moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeista jo priėmimo procedūra, taip pat pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, nebuvo tartasi su darbuotojų atstovais – profesinėmis sąjungomis, kurios gina darbuotojų interesus. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis tarėsi su mokyklos bendruomene, paaiškino, kad mokyklos bendruomenė nėra mokyklos taryba, tuo tarpu atsakovas jas tapatina. Reorganizacija buvo iš esmės neteisėta, atlikta pažeidžiant esmines procedūras, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), DK bei kitų teisės aktų reikalavimus, taip pat pažeidžiant pareiškėjos interesus, nes ji iš darbo buvo atleista. Pareiškėja nurodė, kad atleidimo neginčijo ir neginčija.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškėjos skundu nesutiko (I t., b. l. 49–56). Nurodė, kad sprendimas reorganizuoti Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą priimtas siekiant užtikrinti ugdymo kokybę mokiniams, kurios pasiekti nėra sąlygų dėl per mažo besimokančių mokinių skaičiaus, įvykdyti nustatytus reikalavimus dėl minimalaus mokinių skaičiaus vidurkio, o taip pat perskirstyti mokykloms nepakankančio „mokinio krepšelio“ lėšų, skiriamų ugdymo procesui organizuoti: 2008 m. dėl nedidelio mokinių skaičiaus, perskirstant „mokinio krepšelį“, Kalvarijų pagrindinei mokyklai papildomai buvo skirta 146 tūkst. Lt. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas 2009 m. kovo 18 d., 2009 m. kovo 25 d. ir 2009 m. balandžio 8 d. vykusiuose posėdžiuose, o taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komitetas posėdžio, vykusio 2009 m. balandžio 8 d. metu, pritarė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“ projektui.
Dėl pareiškėjos teisės ginčyti skundžiamus įsakymus, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokios konkrečiai yra pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai. Nurodė, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad buvo pažeisti jos išvardinti teisės aktai, negali būti pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos reiškia tai, kad asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, reikalavimai gali būti patenkinti tik teismui konstatavus, kad skundžiamas administracinis aktas (viešojo administravimo subjekto veikimas ar neveikimas) pažeidžia būtent to asmens įstatymo pagrindu įgytas teises ar įstatymo saugomus interesus. Remiantis ABTĮ 5 straipsnio analize, darytina išvada, kad pareiškėjos subjektinių teisių ar teisėtų interesų ginčijimo ar pažeidimo faktas yra būtinoji sąlyga atsirasti pareiškėjos teisei kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokios konkrečiai jos teisės buvo pažeistos, priėmus Sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nesuteikta teisė ginti viešojo intereso ir kreiptis į teismą vien tuo pagrindu, kad, jos nuomone, buvo pažeistos materialinės teisės normos priimant ginčijamą sprendimą. Nors pareiškėja teigia, kad Sprendimas turi tiesioginę neigiamą įtaką darbuotojų teisinei padėčiai, kadangi ši reorganizacija blogina darbuotojų padėtį arba lemia atleidimą iš darbo, tačiau skunde konkrečiai nenurodo, kokias konkrečias jos teises ar teisėtus interesus Sprendimas pažeidžia. Be to, pareiškėja teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jos teises ar įstatymų saugomus interesus Sprendimas pažeidžia (priešingai, kaip skunde nurodo pati pareiškėja, ji neprarado darbo vietos, buvo įspėta apie darbo sąlygų pasikeitimą), todėl mano, kad pareiškėja šioje byloje yra netinkama šalis.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skunde nurodytu teiginiu, kad Sprendimas pažeidžia Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį. Mano, kad pareiškėja netinkamai taiko ir aiškina teisės normas, kadangi reikalavimas gauti įstaigos steigimui pritarusių institucijų rašytinius sutikimus pagal Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį yra taikomas tik valstybinių mokyklų ir pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai reorganizavimo, likvidavimo ar pertvarkymo atvejais. Tuo tarpu savivaldybės taryba ikimokyklinio, kitas neformaliojo švietimo mokyklas reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko savarankiškai, bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklas, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančias įstaigas likviduoja, reorganizuoja ar pertvarko pagal Vyriausybės nustatytus kriterijus (Švietimo įstatymo 44 str. 2 d.). Tai reiškia, kad priešingai nei teigia pareiškėja, priimant Sprendimą nereikėjo gauti jokių kitų institucijų rašytinių sutikimų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisė reorganizuoti savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklas yra numatyta ne tik Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, o taip pat ir šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 7 straipsnio 1 punkte ir 17 straipsnio 28 punkte. Todėl sprendimų dėl tokių mokyklų reorganizavimo priėmimas vienareikšmiškai yra atsakovės kompetencija.
Teigė, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog Vilniaus miesto savivaldybė, būdama Kalvarijų pagrindinės mokyklos steigėja, ir priimdama ginčijamą Sprendimą, neįvykdė visų mokymosi sutartyje numatytų mokyklos įsipareigojimų mokiniams. Pažymėjo, kad ABTĮ numato pareiškėjui pareigą nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja teigdama, kad nebuvo įvykdyti mokymosi sutartyje numatyti įsipareigojimai, nepagrindžia ir nepaaiškina, kokie konkretūs įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, nepateikia šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodo, kaip tokiu atveju yra pažeidžiamos konkrečiai jos teisės.
Atsakovas taip pat nesutiko su skundo argumentu, jog Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Tvarkos 13 punktą. Pažymėjo, kad Švietimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad steigėjas mokyklą, pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai įstaigą reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko CK nustatyta tvarka. Nurodė, kad Tvarka buvo patvirtinta dar 1996 metais, o šiuo metu juridinių asmenų reorganizavimo tvarką reglamentuoja CK nuostatos, kuriomis ir privalo vadovautis bendrojo lavinimo mokyklos steigėjas, priimdamas sprendimą dėl ugdymo įstaigos reorganizavimo. CK nenumato reikalavimo, kad sprendimas dėl įstaigos reorganizavimo turi būti priimamas prieš keturis mėnesius iki reorganizavimo pradžios. Pagal CK 2.96 straipsnio 3 dalį, reikalavimą, sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo gali būti priimtas praėjus trisdešimčiai dienų nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą. Pranešimas apie parengtas Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo sąlygas buvo išspausdintas 2009 m. kovo 21 d. dienraštyje „Vilniaus diena“, Nr. 65(419). Viešai paskelbus apie reorganizavimo sąlygų sudarymą 2009 m. kovo 21 d., sprendimas dėl šios mokyklos reorganizavimo buvo priimtas ir reorganizavimo sąlygos patvirtintos 2009 m. gegužės 6 d., todėl atmestinas pareiškėjos argumentas, kad ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta reorganizuoti, pažeidus Tvarkos 13 punktą, nes tuo atveju, jei Vyriausybės ar kitos institucijos teisės aktas prieštarauja CK normoms, taikomos CK nustatytas teisinis reglamentavimas (CK 1.3 str. 2 d.). Pažymėjo, kad CK 2.34 straipsnis, apibrėžiantis viešojo juridinio asmens sampratą ir CK taikymo ypatumus šių juridinių asmenų atžvilgiu, nenumato išimčių viešojo juridinio asmens reorganizavimo procedūros požiūriu, todėl nesivadovauti CK nuostatomis, priimant pareiškėjos ginčijamą Sprendimą, nebuvo teisinio pagrindo.
Atsakovas nurodė, kad atmestinas pareiškėjos teiginys, jog Sprendimas pažeidžia Vyriausybės programos 588 ir 589 punktus. Pažymėjo, kad Vyriausybės programa yra politinius prioritetus numatantis dokumentas, kuris iš esmės neturi teisinio imperatyvumo ir nenumato savivaldybės teisių ir pareigų. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 44 str. 2 d. numato, kad savivaldybės taryba ikimokyklinio, kitas neformaliojo švietimo mokyklas reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko savarankiškai, bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklas, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančias įstaigas likviduoja, reorganizuoja ar pertvarko pagal Vyriausybės nustatytus kriterijus. Tai reiškia, kad priimdama sprendimą dėl atitinkamos ugdymo įstaigos reorganizavimo, savivaldybės taryba nėra įpareigota vadovautis konkrečios Vyriausybės parengta ir Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta programa.
Pažymėjo, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, Vyriausybės programa nėra tas teisės aktas, kurio atitikčiai yra vertinamas Sprendimas. Tokią poziciją atsakovas grindžia ABTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, tačiau nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu. Pažymėjo, kad Švietimo įstatymas įtvirtina principinius reikalavimus švietimo teikėjų tinklui ir valstybės bei savivaldybės institucijų pareigas užtikrinant šių reikalavimų įgyvendinimą: įstatymo 28 straipsnyje yra nustatyta, kad švietimo teikėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą; savivaldybė privalo turėti pakankamą pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinklą.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-1482/07 konstatavo, kad galiojantys mūsų valstybėje įstatymai negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo pageidaujama mokymo įstaiga nebūtų reorganizuojama, pertvarkoma ar likviduojama, jeigu toks mokymo įstaigos pertvarkymas nepažeidžia įstatymo garantuotų asmens teisių švietimo srityje. Atsakovas, vertindamas nagrinėjamą situaciją visuomenės ir asmens interesų derinimo aspektu padarė išvadą, kad įstatymo garantuotas visuomenės interesas turėti optimalų švietimo tinklą yra prioritetinis atskirų asmenų noro mokytis (šiuo atveju dirbti) jiems patinkančioje mokykloje atžvilgiu.
Taip pat pažymėjo, kad nei Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamoji institucija, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nei vykdomoji institucija, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nėra pareiškėjos darbdavys. Šiuo atveju darbo teisiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjos ir biudžetinės įstaigos – Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos. Todėl nėra aišku, kaip Vilniaus miesto savivaldybės taryba galėjo pažeisti DK 22 ir 23 straipsnių nuostatas. Be to, pareiškėja nenurodo, kaip ginčijamu sprendimu buvo konkrečiai pažeistos darbuotojų atstovų kolektyvinio atstovavimo teisės. Pažymėjo, kad Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus miesto susivienijimas į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė, jokių pasiūlymų ar rekomendacijų nepateikė.
Nurodė, kad pareiškėjos argumentas dėl gresiančio mokytojų atleidimo, negali būti vertinamas kaip pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, egzistavęs skundo teismui pateikimo dieną, kadangi, kaip matyti iš skunde išdėstytų faktinių aplinkybių, su pareiškėja nėra nutraukta darbo sutartis. Galiojantys darbo įstatymai nustato mokytojų teisių garantijas ir jų gynybos būdus atleidimo iš darbo atveju.
Teigė, kad atmestinas pareiškėjos argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą Sprendimą, pažeidė imperatyvą, nes nevykdė konsultacijų su darbuotojų atstovais. Paaiškino, kad atstovavimo vietos bendruomenei požiūriu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies taikymo prasme mokyklos taryba yra ta visuomeninė organizacija, su kuria mokyklos steigėjas, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba, privalėjo konsultuotis, priimdama ginčijamą Sprendimą. Todėl pareiškėjos argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybė, priimdama skundžiamą Sprendimą privalėjo konsultuotis ne tik su mokyklos taryba, bet ir su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus miesto susivienijimu, atmestinas, remiantis Švietimo įstatymo 62 straipsnio 3 dalimi ir Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio nuostatų aiškinimu. Pažymėjo, kad dar 2008 m. lapkričio 14 d. vykusio pasitarimo pas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus vedėją metu, kai buvo pradėta svarstyti Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo galimybė, buvo nutarta, kad siūlymus dėl mokyklų (Vilniaus miesto Šv. Kristoforo vidurinės mokyklos, Kalvarijų vidurinės mokyklos ir „Santaros“ pagrindinės mokyklos) reorganizavimo visos vidurinės mokyklos turi aptarti mokyklų tarybų posėdžiuose ir sprendimus raštu pateikti Švietimo skyriui. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė nesudarė kliūčių svarstyti Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo klausimo šios mokyklos taryboje, o remiantis aukščiau išdėstytų normų aiškinimu, toks konsultavimosi būdas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 2 daliai. Taip pat pažymėjo, kad 2009 m. sausio 15 d. Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje įvyko mokytojų ir tėvų susirinkimas, kuriame taip pat dalyvavo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus specialistai. Šio susirinkimo metu Švietimo skyriaus darbuotojai atsakė į pateiktus mokytojų ir mokinių tėvų klausimus, paaiškino reorganizacijos esmę ir pasekmes, taip pat nurodė, kodėl yra reikalinga Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizacija. Šio susirinkimo metu buvo nutarta, kad Kalvarijų mokyklos taryba per dvi savaites parengs motyvuotą pasiūlymą dėl mokyklos reorganizacijos ir teiks pasiūlymą svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriui. Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo pateiktas šios mokyklos tarybos motyvuotas pasiūlymas, kurį būtų galima svarstyti ir vertinti. Tai reiškia, kad mokyklos taryba, atstovaujanti mokyklos bendruomenės interesus, neįgyvendino teisės aktų jai suteiktos teisės. Teigė, kad remiantis tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek Švietimo įstatymo nuostatų analize, daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovai ėmėsi priemonių konsultuotis su mokyklos bendruomene ir nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies. Be to, rengiant skundžiamo Sprendimo projektą, buvo atsižvelgta į Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos 2009 m. vasario 3 d. rašte Nr. SD-847 nurodytas aplinkybes, kad, inicijavus mokyklos mokinių tėvų apklausą dėl mokyklos reorganizacijos, iš dalyvavusių 217 apklaustųjų asmenų didžioji dauguma, t. y. 110 mokinių tėvų pasisakė, kad pasirinktų Vilniaus „Santaros“ mokyklą. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė, priimdama Sprendimą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytos administracinio reglamentavimo sprendimo priėmimo procedūros, o pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nebuvo atsižvelgta į mokyklos bendruomenės nuomonę bei pažeisti Konvencijos 12 straipsnis ir 28 straipsnis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad, priimat ginčijamą sprendimą, teisės aktų, numatančių reorganizavimą ir likvidavimą, nuostatos nebuvo pažeisto. Pareiškėjos teisės taip pat pažeistos nebuvo: pareiškėja apie darbo sąlygų pasikeitimą buvo įspėta ir, jai sutikus, buvo perkelta į „Santaros“ vidurinę mokyklą. Vėliau, jai savo sutikimą atšaukus, įstatymo nustatyta tvarka ir su visomis įstatymuose nustatytomis garantijomis darbo sutartis su ja buvo nutraukta. Darbo sutarties nutraukimo neginčijo ir neginčija. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovė privalėjo bendrauti su profesine sąjunga, kadangi įstatymuose aiškiai pasakyta, kad mokyklos aukščiausia institucija yra mokyklos taryba. Būtent su šia institucija ir buvo konsultuojamasi priimant ginčijamą sprendimą. Mokyklos taryba alternatyvos dėl mokyklos reorganizavimo nepateikė, dauguma tėvų reorganizacijai pritarė. Pareiškėja šiuo atveju suabsoliutino savo teisę siekti, kad mokykla nebūtų reorganizuota, ginti kitų asmenų interesų pareiškėja nėra įgaliota. Skunde nurodytu Seimo nutarimu vadovautasi nebuvo, tai yra politinio pobūdžio dokumentas, nesukuriantis pareigų atsakovei.
Atsiliepime į skundą tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus miesto susivienijimas) su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti (I t., b. l. 45–46). Nurodė, kad Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje nustatytas profesinių sąjungų uždavinys ginti darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Paaiškino, kad Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje veikia Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo padalinys – Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos profesinė organizacija. Teigė, kad DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta darbdavio pareigą, priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais. Nurodė, kad kaip matyti iš Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos ir Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos reorganizavimo sąlygų 8.2 punkto, dėl šio reorganizavimo numatomas darbuotojų darbo sutarčių sąlygų pasikeitimas arba jų atleidimas iš darbo. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis DK 47 straipsnio 4 dalimi, prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Tačiau Profsąjunga įstatymų nustatyta tvarka nebuvo informuota apie numatomą mokyklos reorganizaciją, su darbuotojų atstovais nebuvo konsultuojamasi. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistos profesinės sąjungos narių bei kitų darbuotojų teisės bei interesai. Sutiko su skunde išdėstytas argumentais dėl Tvarkos pažeidimo. Tokiu būdu buvo pažeistos mokyklos darbuotojų/darbuotojų atstovų teisės laiku gauti informaciją, susijusią su numatomais darbo santykių pokyčiais (DK 47 str.) ir atitinkamai tiems pokyčiams pasirengti. Kadangi Tvarkoje įtvirtinta norma, kad sprendimai dėl įstaigų reorganizavimo priimami prieš 4 mėnesius iki reorganizavimo pradžios, yra imperatyvi, jos pažeidimas sąlygoja skundžiamo sprendimo neteisėtumą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad vadovaujantis DK 138 straipsnio nuostatomis, Sprendimas nebuvo priežastis nutraukti darbo santykius su pareiškėja L. K.. Nurodė, kad iš Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. P-305 matyti, kad pareiškėja galėjo dirbti Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, darbo sutartis su ja nutraukta DK 129 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Nurodė, kad pareiškėja neginčijo ir neginčija atleidimo iš darbo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog Sprendimas kaip nors įtakojo ar įtakoja pareiškėjos teises ar įstatymo saugomus interesus, atitinkamai – kad pareiškėja turi teisę ginčyti šį administracinį aktą.
Teismas pažymėjo, kad skunde, taip pat pareiškėjos ir jos atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad ginčijamas aktas pažeidžia ne tik jos, bet ir kitų Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos darbuotojų bei joje besimokančių mokinių interesus nėra reikšmingas, kadangi pareiškėja neturi teisės pareikšti skundą gindama kitų asmenų teises (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kad kiti asmenys būtų ginčiję Sprendimą, nėra.
Teismas atmetė pareiškėjos skundą nurodęs, kad nėra pagrindo teigti, jog Sprendimu būtų pažeistos pareiškėjos L. K. teisės bei įstatymo saugomi interesai, taip pat, kad ji turėtų įstatyme numatytą teisę ginčyti minėtą administracinį aktą gindama kitų asmenų teises bei įstatymo saugomus interesus. Teismas taip pat konstatavo, kad kiti skunde nurodyti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo pagrindai, pareiškėjai neturint teisės jį ginčyti, nėra reikšmingi.
III.
Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – panaikinti 2009 m. gegužės 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
Šalies argumentai
1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji neturėjo teisės ginčyti Sprendimo, kadangi šio sprendimo ginčijimas priskiriamas viešojo intereso gynimo institutui. Tuo pačiu teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia apeliantės teisių ir įstatymų saugojamų interesų. Apeliantė pažymėjo, kad tokioms išvadoms pagrįsti teismas nepateikė nė vieno tvirto argumento. Apeliantė teigė, kad ginčijamas sprendimas turėjo esminę įtaką jos teisėms ir teisėtiems interesams, tai yra ginčijamas sprendimas iš esmės pažeidė jos teises ir įstatymų saugomus interesus, kadangi tik dėl šio sprendimo priėmimo ji neteko darbo, tai yra buvo priversta išeiti iš darbo.
2. Nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, kad ji savo noru išėjo iš darbo Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje. Paaiškina, kad ginčijamo sprendimo pagrindu ji buvau atleista iš Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos ir ginčijamo sprendimo įtakoje buvo priversta tęsti darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, tačiau kadangi Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje jai buvo pasiūlytos blogesnės darbo sąlygos, tai yra žymiai mažesnis darbo valandų skaičius ir žymiai mažesnis darbo užmokestis, kas buvo taip pat ginčijamo sprendimo pasekmė, tai ji buvo priversta išeiti iš darbo Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ji galėjo dirbti Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, nes tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ji dirbo Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje, ji negalėjo dirbti Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, joje ji galėjo dirbti tik žymiai blogesnėmis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ji galėjo ginčyti atleidimais darbo DK nustatytais pagrindais, tačiau neginčijo. Paaiškina, kad DK normos nebuvo pažeistos ir ji buvau atleista iš darbo formaliai teisėtai, tokiu būdu jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ne dėl DK nuostatų pažeidimo, bet dėl ginčijamo sprendimo priėmimo, nes priėmus Sprendimą, jai buvo sukurtos blogesnės darbo sąlygos, nei buvo anksčiau, tai yra ji buvo priversta eiti dirbti į kitą mokyklą, kur jai buvo pasiūlytas mažesnis darbo valandų skaičius ir mažesnis atlyginimas, kas ir pažeidė jos teisę ir teisėtą interesą dirbti ankstesnį, tai yra didesnį valandų skaičių ir gauti ankstesnį, tai yra didesnį atlyginimą. Teigė, kad jeigu ginčijamu sprendimu jai nebūtų sudarytos blogesnės darbo sąlygos ir tokiu būdu pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, ji būtų toliau dirbusi Vilniaus Kalvarijų pagrindinėje mokykloje ir nebūtų priversta išeiti iš darbo.
4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji gynė išskirtinai viešąjį interesą ir tam neturėjo teisinio pagrindo. Paaiškina, kad ji pirmiausia gynė savo subjektinę pažeistą teisę ir įstatymų saugojamą interesą, o ne viešąjį interesą. Nurodo, kad atribojant viešojo intereso gynimą nuo asmeninės subjektinės teisės ir įstatymo saugomo intereso gynimo būtina vadovautis teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje A3-64-07 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-11-04. Teigė, kad apskųsdama Sprendimą ji gynė pirmiausia savo subjektinę teisę ir įstatymo saugomą interesą, o tai tuo pačiu tam tikru mastu turi įtaką ir viešojo intereso apsaugai.
5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo pareigos išnagrinėti bylą visapusiškai, išsamiai, objektyviai ir nešališkai. Teismas, neatskleidė bylos esmės, neištyrė visų bylos aplinkybių, neišnaudojo visų galimybių ir net nesistengė nustatyti visą tiesą nagrinėjamoje byloje. Teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovo, suinteresuoto bylos baigtimi, duomenimis bei įrodymais ir nesistengė surinkti jokių kitokių objektyvių duomenų, nepagrįstai atmetė pareiškėjos motyvuotus argumentus. Teigia, kad teismas šališkai rėmėsi išskirtinai tik jai nenaudingais įrodymais ir nesirėmė nė vienu jai naudingu įrodymu, nors teismas privalėjo remtis visa bylos medžiaga (visetu). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė nė vieno įtikinamo motyvo, kodėl atmetė visus jai naudingus įrodymus ir priėmė tik jai nenaudingus įrodymus. Mano, kad dėl to buvo priimtas neteisingas, nepagrįstas, šališkas sprendimas, kuris turi būti panaikintas, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, taip pat pažymi, kad sprendimas yra be motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į apeliantės skundą (II t., b. l. 9–14) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžią atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais. Atsikirsdamas į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus akcentuoja:
1. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų.
2. Paaiškina, kad sprendimas reorganizuoti Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą priimtas, siekiant užtikrinti ugdymo kokybę mokiniams, kurios pasiekti nėra sąlygų dėl per mažo besimokančių mokinių skaičiaus, įvykdyti nustatytus reikalavimus dėl minimalaus mokinių skaičiaus vidurkio, o taip pat perskirstyti mokykloms nepakankančio „mokinio krepšelio“ lėšų, skiriamų ugdymo procesui organizuoti. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisė reorganizuoti savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklas yra numatyta ne tik Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, o taip pat ir šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte ir 16 straipsnio 28 punkte. Todėl sprendimų dėl tokių mokyklų reorganizavimo priėmimas yra atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, turėjo, o kartu ir laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 746 patvirtintų Bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų (toliau – ir Kriterijai). Pažymi, kad nei skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei posėdžio metu pirmos instancijos teisme pareiškėja neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisės priimti sprendimą reorganizuoti Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą aukščiau nurodytu pagrindu, o nurodė tik tariamus procedūrinius ginčijamo sprendimo priėmimo pažeidimus, kurių pareiškėja neįrodė, bei nepagrindę ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo neatitikimo kitiems teisėms aktams.
3. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovo duomenimis bei įrodymais ir nesistengė surinkti jokių kitokių objektyvių duomenų, o tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pažymi, kad įstatymas pirmiausia numato pareiškėjo pareigą pateikti teismui įrodymus, kuriais yra grindžiamos atitinkamos faktinės aplinkybės (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.). Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas bylai svarbias faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. SD-941 buvo informuota apie darbo sąlygų pasikeitimą, o 2009 m. gegužės 22 d. išreiškė sutikimą po reorganizacijos įvykdymo tęsti darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje. Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. P-035 buvo nurodyta, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. L. K. darbo santykiai bus tęsiami Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje. Pirmos instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo išlaikytos visos teisės aktų nustatytos garantijos (pareiškėja įspėta apie darbo sąlygų pasikeitimą bei pasekmes, jei su pasikeitusiom darbo sąlygomis pareiškėja nesutiks, suteiktas laikotarpis apsispręsti dėl sutikimo dėl darbo sąlygų pasikeitimo ir t. t.). Atkreipė dėmesį į tai, kad L. K. 2009 m. rugpjūčio 31 d. pati pateikė prašymą, kuriuo paprašė laikyti jos 2009 m. gegužės 22 d. išreikštą sutikimą dėl sąlygų pasikeitimo negaliojančiu, nutraukti darbo sutartį ir išmokėti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. K. galėjo dirbti Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, tačiau pati nesutiko ir atsisakė toliau tęsti sutartinius darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje, taip pat neginčijo darbo sutarties nutraukimo.
Šalies argumentai
4. Teigia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad dėl Sprendimo priėmimo ji neteko darbo, kadangi darbo teisinių santykių nutraukimą iš esmės lėmė L. K. 2009 m. gegužės 22 d. sutikimo dėl darbo sąlygų pasikeitimo atšaukimas. Tačiau šiuo atveju buvo laikytasi įstatymo numatytos tvarkos su visomis teisės aktuose nustatytomis garantijomis. Atsakovas nurodo, kad šias aplinkybes L. K. pripažįsta ir apeliaciniame skunde, ji sutinka, kad DK normos nebuvo pažeistos, ji atleista iš darbo teisėtai ir pagrįstai, todėl, atsakovas mano, kad nėra aišku ir logiška, apie kokių pareiškėjos subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimą yra kalbama apeliaciniame skunde.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad Švietimo įstatymas įtvirtina principinius reikalavimus švietimo teikėjų tinklui ir valstybės bei savivaldybės institucijų pareigas užtikrinant šių reikalavimų įgyvendinimą: įstatymo 28 straipsnyje yra nustatyta, kad švietimo teikėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą; savivaldybė privalo turėti pakankamą pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, bei pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinklą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A14-1482/07, kurioje buvo konstatuota, kad galiojantys įstatymai negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo pageidaujama mokymo įstaiga nebūtų reorganizuojama, pertvarkoma ar likviduojama, jeigu toks mokymo įstaigos pertvarkymas nepažeidžia įstatymo garantuotų asmens teisių švietimo srityje. Vertinant nagrinėjamą situaciją visuomenės ir asmens interesų derinimo aspektu darytina išvada, kad įstatymo garantuotas visuomenės interesas turėti optimalų švietimo tinklą yra prioritetinis atskirų asmenų noro mokytis (šiuo atveju dirbti) jiems patinkančioje mokykloje atžvilgiu. Nurodo, kad pareiškėja suabsoliutina savo teisę reikalauti nereorganizuoti mokymo įstaigą.
7. Atsakovas tai pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44, kuriame išaiškinta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004). Pažymi, kad remiantis paminėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darbuotojas neturi absoliučios teisės nesutikti su struktūriniu pertvarkymu, jeigu tokiam pertvarkymui yra teisinis pagrindas, o darbuotoją galima atleisti iš užimamų pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, jei tokie pertvarkymai yra realūs ir jei tokių pertvarkymų rezultate yra atsisakoma darbuotojo vykdytų funkcijų ar tokių funkcijų atlikimui užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus.
8. Pažymi, kad atsakovo ir pareiškėjos nesaisto darbo santykiai, todėl atsakovas negali būti atsakingas už pareiškėjos darbo sąlygų pasikeitimą ir tariamai sumažintą darbo krūvį. Nurodo, kad pareiškėja buvo atleista ne dėl pačios reorganizacijos (t. y., pavyzdžiui, panaikinus etatą), o dėl jos pačios nesutikimo eiti naujai pasiūlytas pareigas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teisme pareiškėja nesirėmė šiais argumentais, taip pat nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl mano, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nereikšmingi, kadangi tokios aplinkybės nebuvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Šalies argumentai
9. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja neturi teisės pareikšti skundą, gindama kitų asmenų teises. Paaiškina, kad pareiškėja skunde pirmos instancijos teismui nurodė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Švietimo įstatymo 44 straipsnio nuostatas, Tvarkos 13 punktą, Vyriausybės programos 588, 589 punktus, DK 22 ir 23 straipsnius, t. y. rėmėsi tariama aplinkybe, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia ne tik jos, bet ir kitų darbuotojų bei besimokančių mokinių interesus. Atsakovas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, reikalavimai gali būti patenkinti tik teismui konstatavus, kad skundžiamas administracinis aktas (viešojo administravimo subjekto veikimas ar neveikimas) pažeidžia būtent to asmens įstatymo pagrindu įgytas teises ar įstatymo saugomus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-1240/2006).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“, kuriuo nuspręsta reorganizuoti Vilniaus Kalvarijų pagrindinę mokyklą, prijungiant ją prie Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į byloje ginčijamo teisės akto pobūdį bei turinį, akivaizdu, kad jis gali būti susijęs su pakankamai plataus rato subjektų teisėmis ir interesais, todėl nagrinėjamos bylos kontekste yra būtina pirmiausiai apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas pagal tai, kiek šis sprendimas yra susijęs būtent su pareiškėjos subjektinėmis teisėms ir interesais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo.
To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginant viešąją interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi. Todėl konkrečioje byloje yra svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą ir, kaip jau minėta, pagal tai apibrėžti ginčo nagrinėjimo ribas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3-64-07).
Iš pareiškėjos skundo bei apeliacinio skundo teisinės argumentacijos seka, kad ji siekia apginti savo subjektines teises, o ne viešąjį interesą. Todėl teismas šioje byloje svarstys, ar yra pažeistos pareiškėjos L. K. skunde nurodytos subjektinės teisės ir nenagrinės pareiškėjos teiginių, kad ginčijamas aktas pažeidžia ne tik jos, bet ir kitų iki reorganizacijos veikusios Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos darbuotojų bei joje besimokiusių mokinių (jų tėvų) interesus, nes, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nėra įgaliota reikšti skundą gindama kitų asmenų teises.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 1981-09-01 iki 2009-08-31 dirbo Vilniaus miesto Kalvarijų vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja (I t., b. l. 21-23, 111). Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymu Nr. P-322 L. K. 2009-08-31 buvo atleista iš darbo Vilniaus miesto Kalvarijų vidurinėje mokykloje Darbo kodekso 129 str. 1 d. numatytu pagrindu – dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų (I t., b. l. 111). Minėta, kad pagrindas Vilniaus miesto Kalvarijų pagrindinės mokyklos struktūriniams patvarkymams buvo šioje byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“.
Kaip matyti iš pareiškėjos argumentų, kuriais ji grindžia skundo esmę, pareiškėja keldama ginčą mano, kad jos ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“ pažeidė jos subjektines teises tuo aspektu, kiek tai susiję su jos atleidimu iš darbo dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Taigi, šios bylos nagrinėjimo objektas – nustatyti ar ginčijamu įsakymu buvo pažeistos pareiškėjos teisės jos nurodoma apimtimi. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-05-06 sprendimas Nr. 1-1011 „Dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizavimo“ nagrinėjamu atveju nėra susijęs su pareiškėjos teisėmis ar įstatymo saugomais interesais ir todėl ji neturi teisės ginčyti šį administracinį aktą, yra aiškiai nepagrįsta, todėl ji šalintina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, tačiau tai nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.
Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tiesiogines pasekmes pareiškėjai (jos atleidimui iš darbo) vis gi turėjo ne šioje byloje ginčijamas aktas, o jau minėtas Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymas Nr. P-322. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, L. K. 2009-05-22 išreiškus sutikimą po reorganizacijos įvykdymo tęsti darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje (I t., b. l. 110), Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakyme Nr. P-305 buvo nurodyta, kad nuo 2009-09-01 L. K. darbo santykiai tęsiami Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje (I t., b. l. 114). Tokiu būdu, net ir priėmus šioje byloje ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjos darbovietės reorganizavimo jos darbo santykiai nenutrūko, taigi atitinkamai, ir subjektinės teisės nebuvo pažeistos. Tokia situacija būtų tęsusis ir toliau, jei pareiškėja nebūtų pakeitusi savo valios – 2009-08-31 prašymu L. K. paprašė jos 2009-05-22 sutikimą tęsti darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje laikyti negaliojančiu ir, pasikeitus darbo sąlygoms, atleisti ją iš darbo nuo 2009-08-31 išmokant išeitinę išmoką (I t., b. l. 110). Atsižvelgus į minėtą pareiškėjos prašymą, Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymu Nr. P-321 buvo nutarta laikyti negaliojančiu Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymą Nr. P-305 (I t., b. l. 113), o Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymu Nr. P-322, L. K. 2009-08-31 buvo atleista iš darbo (I t., b. l. 111). Pastebėtina, kad įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš darbo, ji neginčijo, priešingai, su juo sutiko – kaip pati pareiškėja nurodo apeliaciniame skunde, priimant minėtą įsakymą Darbo kodekso normos nebuvo pažeistos ir ji buvo atleista iš darbo teisėtai. Pagal pareiškėjos iškelto ginčo ribas ir pagal administracinio teismo kompetenciją pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tikrinti Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos direktorės 2009-08-12 įsakymo Nr. P-322 teisėtumo.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisė reorganizuoti savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklas yra numatyta Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje, o taip pat ir šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte ir 16 straipsnio 28 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi bylą nagrinėjantis administracinis teismas negali vertinti ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl šiuo aspektu pareiškėjos argumentai dėl Vilniaus Kalvarijų pagrindinės mokyklos reorganizacijos tikslingumo ir pagrįstumo, taip pat, kaip jau minėta, argumentai susiję su ginčijamo sprendimo įtaka kitų byloje nedalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms, nevertintini. Pastebėtina ir tai, kad nors pareiškėja teigia, kad priėmus ginčijamą sprendimą, jai buvo sukurtos blogesnės darbo sąlygos dėl to, kad ji buvo priversta eiti dirbti į kitą mokyklą, kur jai buvo pasiūlytas mažesnis darbo valandų skaičius ir mažesnis atlyginimas, šiems argumentams pagrįsti ji nepateikia jokių įrodymų. Dar kartą akcentuotina, jog kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, pareiškėjos atleidimo pagrindas (tiesioginė priežastis) buvo ne pats struktūrinių patvarkymų faktas (pavyzdžiui, kai darbuotojas atleidžiamas panaikinus pareigybę ar pan.), o jos pačios valinė išraiška – nesutikimas eiti jai pasiūlytas pareigas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytu argumentu, kad atsakovo ir pareiškėjo nesaisto darbo santykiai, todėl atsakovas negalėjo būti atsakingas už galimą būsimą (jei pareiškėja nebūtų atšaukusi savo sutikimo tęsti darbo santykius Vilniaus „Santaros“ vidurinėje mokykloje) pareiškėjos darbo sąlygų pasikeitimą (pablogėjimą) ar galimai sumažėsiantį darbo krūvį. Be to, atitinkamus su tuo susijusius teisės aktus, jei tokie būtų buvę priimti pareiškėjai nusprendus tęsti darbo santykius, pastaroji būtų turėjusi teisę skųsti teismui įstatymo numatyta tvarka.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.