Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, - Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui A. V.,

S. R., gimusio (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio (duomenys neskelbtini), vykdančio individualią veiklą, vidurinio išsilavinimo, vedusio, neteisto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Operatyvios kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas A. P. 2015 m. vasario 24 d. surašė S. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad S. R. 2014 m. gegužės-liepos mėnesių laikotarpiu, organizavo darbo vietą ir leido dirbti savo naudai remontuojant gyvenamąją namą, adresu (duomenys neskelbtini), M. U. ir S. K., nepasirašęs darbo sutarčių, neįteikęs jų antrųjų egzempliorių bei nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios. Pareigūnas nurodė, kad šiais savo veiksmais S. R. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 99 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

S. R. teismo posėdžio metu nepripažino padaręs jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir paaiškino, jog laiko, kad jis ir pats yra darbininkas, jie visi yra lygūs, dirbo vienodomis sąlygomis, turi omenyje, kad jie išsiims verslo liudijimus. Tas darbas buvo pakankamai didelis, jis vienas jo atlikti negalėjo. Jis susitarė su savo pažįstamu S. K. kartu dirbti, kadangi žinojo, kad geras statybininkas. Kadangi buvo didesnis darbas, jiems reikėjo trečio asmens, tai nutarė taip, kad tas darbas bus dalijamas į tris dalis, dirbs su verslo liudijimais. Jis ruošėsi išsiimti verslo liudijimą, tačiau po to nebeišsiėmė. Prisiima atsakomybę, kad neturėjo verslo liudijimo. Pradinė mintis buvo ta, kad visi išsiims verslo liudijimus. Darbą Pakruojyje jis rado per skelbimą. Pats buvo įdėjęs skelbimą, kad atlieka apdailos darbus. Išeina, kad jį susirado. Skambinusio žmogaus nepažinojo. Susitarė, kad atliks fasado apdailos darbus, adresu (duomenys neskelbtini). Su namo savininku A. M. susitarė, kiek jis sumokės už atliktą darbą. Pradžioje tarėsi telefonu. Atvykęs į vietą apžiūrėti, pamatė, kad darbas didelis, jo vienas neįveiks. Visi statybininkai turi pažįstamų. Šiuo atveju jo pažįstamu buvo S. K. Su juo susitarė, kad vykdys darbus ir pasidalins sulygtus pinigus į dalis. Jie su S. K. kalbėjosi, kad jiems darbui bus reikalingi verslo liudijimai. Nežino, ar jis tuo metu verslo liudijimą turėjo ar neturėjo. Apie darbo valandas su S. K. nekalbėjo, maždaug žinojo, kokia yra pinigų suma už atliktą darbą ir kad reikės mokėti dalimis. M. U. jam nebuvo pažįstamas. Jį susirado, nes buvo įdėjęs skelbimą, kad jam reikalingas pagalbininkas, darbininkas. Jo prireikė, kai, darbams prasidėjus, pamatė, kad darbo daug, ir nusprendė dar kažką susirast. Jį M. U. susirado, su juo susitiko, pasikalbėjo, pasakė, kad jie su S. darbuojasi, jiems reikia dar vieno žmogaus ir kad bus reikalingas verslo liudijimas. Darbams atlikti medžiagas vežėsi iš Panevėžio, nes namo savininkas sakėsi mažai ką suprantantis, apmokėdavo pagal pateiktus čekius. Praėjus porai savaičių paaiškėjo, kad dėl M. U. apsiriko, jis pradėjo kas antrą dieną išgėrinėti, medžiagas gadinti, kitokie nesusipratimai prasidėjo. Tada prasidėjo nesutarimai. Namo savininkas A. M. pamatė, kad medžiagos yra gadinamos, kad nesitvarkoma, ėmė reikšti priekaištus. M. U. gaudavo pinigus iš A. M., neatsimena, po kiek, gal po 200 Lt jis duodavo. Pinigus jis duodavo savaitgaliui. Tai buvo tik rankpinigiai, o už darbą buvo sutarta 12 000 Lt. Mindaugui pareiškė priekaištus. Dar buvo kelis kartus klausę, ar jis turi verslo liudijimą. M. U. padirbo pusantro mėnesio, suprato, kad negaus pinigų tiek, kiek buvo sutarę, ir pats pasišalino iš darbo. Padalinus 12 000 Lt į tris dalis, kiekvienas turėjo gauti po 4000 Lt. Darbą baigė kartu su S. K. M. U. buvo sumokėta 2300 Lt. A. M. nesumokėjo žadėtų pinigų, parodė darbo trūkumus. S. K. gavo 4000 Lt, jis pats nepilnus pinigus gavo. Į darbą paveždavo S. K. Jis nesijautė kaip darbdavys, jautėsi kaip darbininkas. Su A. M. bendravo jis. Tai buvo pati pradžia, vėliau A. M. bendravo su visais. Patį pirmą kartą atvažiavo jis vienas, bet darbų eigoje kalbėjosi visi ir dėl darbų tarėsi jie visi. Kiekvienas jų buvo atsakingas už tam tikrą sritį. M. U. dirbo prie sienos šiltinimo apdailos, skardinimo darbus. Kai pirmą kartą susitiko M. U., paaiškini situaciją, kur darbas, kaip dirba, kad jiems reikalingas gebantis pačiam sau dirbti asmuo, turintis verslo liudijimą. Skelbimą į laikraštį dėl dar vieno žmogaus įdėjo po to, kai pamatė, kad darbų apimtys didelės. M. U. gebėjo mažiau darbų atlikti, nei jie su S. K. A. M., atėjęs į objektą, bendraudavo su visais. Jam yra minėjęs, kad dirba su verslo liudijimu. Jam tai buvo svarbu. Verslo liudijimo nebeišsiėmė, nes kilo daug problemų. A. M. kartu su juo dirbusių asmenų nepristatė. Kartu su juo dirbę asmenys A. M. klausdavo apie darbo užmokestį, atliekamus darbus. Jiems pristatė, koks darbas, pasakė, kiek bus mokama. Abiems su juo dirbusiems asmenims sakė, kad reikalinga įsigyti verslo liudijimus. Ar jie verslo liudijimus įsigijo, nekontroliavo, pasitikėjo žodžiu. A. M. jo teiravosi, kokiu pagrindu vykdo veiklą. Jis jam sakė, kad turi verslo liudijimą. Jį pateikti A. M. neprašė. Statybų veikla užsiima apie 5 metus. Anksčiau panašią veiklą buvo registravęs mokesčių inspekcijoje, verslo liudijimus įsigydavo, atsiradus konkrečiam darbui. Su kaltinimais nesutinka. Dirbo verslo liudijimo pagrindu, įmonės neturėjo. Nebuvo susitarimo, kad įdarbins. Sumos buvo nurodytos išgalvotos. Galbūt tai M. U. kerštas.

Institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, - Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas A. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą palaikė ir nurodė, kad protokolas surašytas S. R. pagrįstai ir teisingai, nelegalaus darbo faktas įrodytas būtent todėl, kad jis organizavo darbo vietą, leido dirbti savo naudai, remontuojant gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), M. U. ir S. K. Šiuo atveju kaip darbdavys veikė S. R., kadangi jis surado tuos du asmenis, su užsakovu, namo savininku, vėlgi tarėsi jis, o ne tie asmenys, kuriuos samdė S. R. Mano, kad protokolas šiuo atveju yra surašytas pagrįstai. S. R. laiko darbdaviu, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad su asmenimis, dirbusiais pas A. M., o būtent su M. U. ir S. K., bendravo, tarėsi dėl darbo užmokesčio, atliekamų darbų, ką reikės padaryti, kada, kaip ir kiek už tai bus mokama, tarėsi būtent S. R. O su namo savininku ir darbų užsakovu taipogi tiesiogiai bendravo S. R. Jis kitų dviejų asmenų, dirbusių prie to namo, būtent M. U. ir S. K., atžvilgiu yra darbdavys. Mokesčių inspekcijos yra tokia pozicija. Mokesčių inspekcijos duomenimis, S. R. tuo metu nebuvo įregistravęs individualios veiklos, neturėjo verslo liudijimo. Jis veikė kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju įstatymas nedraudžia darbdaviu būti fiziniam asmeniui. Tokias pat pareigas, samdydamas žmones, įgyja ir fizinis asmuo. Jis taip pat turi sudaryti darbo sutartis, apie įdarbinimą pranešti „Sodrai“. Įstatymas ne tik kad to nedraudžia, bet reikalauja. Įstatymas neįvardija, kad darbdavys būtinai turi būti juridinis asmuo, gali darbdaviu būti ir fizinis asmuo. Fizinis asmuo, suteikdamas darbą arba vietą, tardamasis dėl sąlygų, lygiai taip pat gali sudaryti darbo sutartį ir pranešti „Sodrai“. Jeigu vienas ir samdytų asmenų turėjo verslo liudijimą, tai kas draudžia turėti asmeniui verslo liudijimą ir dirbti kitoje įmonėje, vykdyti kitą veiklą arba vykdyti tą pačią veiklą, tačiau pagal darbo sutartį. Juk pats S. K. savo paaiškinime nurodo: „dėl darbo tariausi su S. R., su namo savininku neturėjau jokių reikalų“, taip kad jo verslo liudijimas neturi jokios reikšmės. Jų pozicija yra visiškai skirtinga (ne tai, kad nelegalus darbas yra tai, kai dirbama darbdavio, o ne savo naudai, o šiuo atveju kiekvienas dirbo pats sau), tai yra tokia, kad darbdavys šiuo atveju yra S. R., nes jis samdė, tarėsi su šitais asmenimis, ir jo naudai (nes S. R. gavo dalį atlygio, kuris liko nuo padarytų darbų) jie dirbo. Tie asmenys nesusirado patys darbo, nesitarė su A. M. Darbo atžvilgiu jie nebuvo savarankiški, jie buvo priklausomi nuo S. R. Žinoma, ar jie buvo priklausomi nuo jo ar ne, bus sprendžiama ir liudytojų pagalba. Klausimai buvo išsiųsti kolegoms - Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kad jie apklaustų, kokius klausimus pateikti, sprendė pareigūnas, tyręs šitą medžiagą, kiek mato, A. P., kodėl jis suformulavo vienokius ar kitokius klausimus, negali pasakyti. Kokie buvo atsakymai, ar jie galėjo būti kitokie, spręs po to, kai bus teisme apklausti liudytojai. Mokesčių inspekcija vertino, kad S. R. naudai dirbo du piliečiai, su kuriais nebuvo sudarytos darbo sutartys, jie nevykdė patys savarankiškos veiklos, jeigu jie tą veiklą būtų vykdę užsakovui tiesiogiai ir nebūtų turėję jokių dokumentų veiklai vykdyti, būtų traktuojama kaip komercinės jungtinės veiklos pažeidimai. Šiuo atveju mano, kad yra nelegalaus darbo požymiai. M. U. skundą parašė vyriausiajam policijos komisariatui, ne mokesčių inspekcijai. Koks iš tiesų buvo pokalbis, ar liepė kas nors M. U. išsipirkti verslo liudijimą, gali paliudyti tik pokalbyje dalyvavę asmenys. Mano, tiesa bus surasta. Pastebėjo, kad siūlymas išsiimti verslo liudijimą šiuo atveju nieko nekeičia, nes tokiu būdu akivaizdžiai parodoma, kad S. R. siekė išvengti įdarbinti šiuos asmenis, tai yra siekė paslėpti nelegalų darbą. Verslo liudijimas nesuteikė jam, kaip darbdaviui, teisės naudotis verslo liudijimu ir kad žmonės dirbtų jam, prisidengę verslo liudijimu. Verslo liudijimas yra savarankiška, nepriklausoma veikla – asmuo pats priima sprendimus, pats apsirūpina darbo medžiagomis, darbo įrankiais, pats tariasi dėl atlygio, tai yra, vykdo individualią veiklą. Šiuo atveju jie yra du darbininkai, kuriuos kviečiasi S. R. atlikti trečiajam asmeniui tam tikrus darbus, su trečiuoju asmeniu dėl pinigų tariasi pats S. R.. Šiuo atveju verslo liudijimas tampa tik priedanga nelegaliam darbui paslėpti. Į bylą pateikti verslo liudijimai, kuriuos turėjo S. K. tuo laikotarpiu, kai buvo dirbama Pakruojyje, visiškai neįrodo to, kad jis dirbo legaliai. Turimi verslo liudijimai suteikia asmeniui verstis individualia veikla, tačiau nedraudžia dirbti, sudarius darbo sutartį. Būtent šis faktas, kad S. K. turi verslo liudijimus, niekaip neįrodo, kad, remiantis jais, jis atliko darbus objekte Pakruojyje. Jis lygiagrečiai galėjo užsiimti individualia veikla, atlikti darbus kažkur kitur, pagal įgytus verslo liudijimus. Pats S. K. savo parodymuose minėjo, kad dėl darbo pobūdžio jis tarėsi su S. R., tarėsi ir dėl darbo užmokesčio, kad S. R. vadovavo šiam objektui. Lygiai tą patį patvirtino ir liudytojas M. U.. Namo savininkas A. M. pats nurodė, kad tartasi dėl darbo buvo su S. R., o S. R. tarėsi su kitais darbuotojais. Mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas teisingai ir pagrįstai, reikia spręsti dėl administracinės nuobaudos skyrimo S. R. Teismui siūlo nuobaudą skirti savo nuožiūra, atsižvelgiant į asmens socialinę padėtį ir panašiai.

Liudytojas M. U. parodė, kad S. R. pažįsta, santykiai dabar nėra geri. Pažįsta jį dėl to, kad kartu dirbo. Tada rado skelbimą internetinėje svetainėje, kad ieškoma fasado apšiltintojų. Pasiskambino, susitiko su, kaip dabar žino, S. R. prie „Maximos“. Jis sakė, kad reikalingi darbininkai, jų labai trūksta. Aptarė, kiek mokės už darbą. Sutarė, kad bus mokama po 30 Lt už m² ir reikės klijuoti polistirolą, armuoti, dėti dekorą. Sakė, kad iš viso yra 550 m². Tarėsi, kad mokės pagal kvadratūrą, plius papildomi darbai. Į darbą pažadėjo vežioti. Iš pradžių nežinojo, pas ką dirbs. Kitą dieną atvyk į darbo vietą. Tą dieną jį atvežė S. R., o jiems iš paskos kitu automobiliu važiavo kitas - S. K.. Ten, kur reikėjo atlikti darbus, buvo dviaukštis nuosavas namas. Su namo savininku nieko nekalbėjo. Dirbo beveik 2,5 mėnesio. Apšiltino namą, uždėjo dekorą, dėjo palanges, padarė pakalimus. Darbo laikas būdavo maždaug nuo 8.00 val. iki 17.00 val. Apie dvi savaites nuo darbų pradžios į darbą vežiojo S. R., po to vežiojo kitas - S. K.. Jam S. R. duodavo pinigų benzinui. Penktadieniais S. R. jam duodavo po 200 Lt avansą, po to iš viso pradėjo dalinti po 20 Lt. Galvojo, kad visą sumą jam išmokės darbų pabaigoje. Paskaičiavo, kad iš viso jam yra sumokėta 1200 Lt, o turėjo gauti virš 9000 Lt. Kai pradėjo ieškoti atlyginimo, S. R. jam liepė neskambinėti ir pamiršti jo telefono numerį. Tada atvažiavo pas A. M., namo savininką. Jis pasakė, kad su S. R. atsiskaitė, pinigus sumokėjo, gali būti, kad sakė, jog sumokėjo 100 000 Lt. A. M. pasakė, jog nesupranta, dėl ko jam nesumokėjo. Dirbant jokių konfliktų, incidentų lyg ir nebuvo, išskyrus incidentą, kad jis nusimaudė šeimininkų baseine, bet jam buvo sargas leidęs tą daryti. Po to išsiaiškino. Dėl kokybės buvo pretenzijos dėl palangių. Pretenzijas reiškė A. M.. Jis mano, kad jo darbdavys buvo S. R.. Jis su juo iki galo neatsiskaitė ir dabar. Jie su S. R. dėl darbų tarėsi kaip su darbdaviu. Jis buvo pasiėmęs jo pasą nusikopijuoti, todėl manė, jog tą daro dėl įdarbinimo. Jam davė ir kažkokį dokumentą pasirašyti. Jis nepasižiūrėjo, ką pasirašo. To dokumento kopijos negavo. Dėl darbo laiko sprendė patys su kitu bendradarbiu: iš pradžių dirbo nuo 8.00 val. iki 17.00 val., po to, vasarą, dirbdavo atsižvelgdami į orą. Medžiagas ir darbo įrankius jam suteikė S. R. Jis nesakė, kad jis turi įsigyti verslo liudijimą. Jis galvojo, kad dirba įmonėje. Net nenuėjo į darbo biržą, nes galvojo, kad jie per sistemą mato apie įsidarbinimą. Po to buvo pašalintas iš darbo biržos, kad laiku neatvyko. Jis žino, kad jo porininkui S. R. sumokėjo 9000 Lt. Nežino, dėl ko su juo nebuvo atsiskaityta. Jis suprato, kad dirba S. R. Yra anksčiau dirbęs pagal darbo sutartį. Yra buvę ir taip, kad darbo sutarties antro egzemplioriaus jam ir nedavė. S. K. jam sakė, kad pas S. R. dirba jau dvejus metus. Ar jis turi verslo liudijimą, jam nesakė. Apie tai, kad būtų sugadinęs medžiagas, nieko nežino. Jis galvojo, kad galbūt S. R. su juo neatsiskaitė iš gobšumo, norėdamas, kad jam liktų daugiau pinigų. Darbas buvo pabaigtas iki galo, tik tada nustojo dirbti ir nebemokėjo pinigų. Prieš pasiūlydamas darbą, S. R. jo apie verslo liudijimą neklausė. Darbo metu vasarą yra per pietus gėręs silpno alaus, daugiau nieko. Pripažįsta, kad baseine maudėsi nuogas. Prie namo šiltinimo darbų klijavo putų polistirolą, armavo, dėjo dekorą. Tokiame darbe patirties turėjo. Savo transporto priemonės neturėjo, savo darbo įrankių nenaudojo.

Liudytojas A. M. parodė, kad S. R. pažįsta, siejo darbiniai santykiai. Panevėžio laikraštyje rado skelbimą, kad atlieka įvairius darbus. Išeitų, kad pagal šį skelbimą paskambino S. R.. Jam reikėjo apšiltinti namą. Pradžioje S. R. atvažiavo, apžiūrėjo. Kitą kartą jau atvažiavo du žmonės. Sutarė, kad už visus darbus jis sumokės 55 000 Lt. Į šią sumą įėjo ir statybinių medžiagų kaina. Statybines medžiagas jie galėjo pirkti savo nuožiūra. Jis tų žmonių neįdarbino, jam sakė, kad jie dirba pagal verslo liudijimus. Su dirbančiais bendravo mažai, daugiausia tuo metu, kai buvo remontuojamas namas, buvo išvykęs. Buvo taip, kad jam dukra paskambino ir pranešė, kad vienas darbininkas, kaip dabar žino, - M. U., baseine maudosi nuogas, yra girtuokliaujama. Pasakė, kad nebenori to žmogaus matyti. Buvo sumažinta ir darbų kaina. Pinigus mokėjo dalimis. Pinigus mokėjo S. R. ir kitam S., tai yra K. M. U. pinigų nėra išmokėjęs. Iš viso gal sumokėjo 40 000 Lt su viršum. Pretenzijas dėl atliekamų darbų ir girtuokliavimo išreiškė S. R.. Dėl darbų atlikimo tarėsi su S. R. ir S. K.. Pirma objekto apžiūra vyko su S. R. Buvo sudarytas žodinis susitarimas. Manė, kad asmenys dirba su verslo liudijimais. Gegužės mėnesį kažkurio iš dirbančiųjų verslo liudijimą matė. Pagrindinę pinigų dalį sumokėjo S. R. Kaip jie tarpusavyje pasidalino pinigus, nežino. Buvo išmokėta apie 40 000 Lt už darbus ir statybines medžiagas. Buvo kalbėta, kad 1 m² atliktų darbų bus mokama apie 100 Lt. Ten iš viso yra 550 m². Namas buvo šiltintas polistirolu, dėtas dekoras. Suma už darbus buvo sumažinta už ne laiku atliktus darbus ir nekokybiškumą. Mokesčių inspekcijoje jam neuždavė klausimo apie verslo liudijimų turėjimą. Statybines medžiagas greičiausiai vežiojo S. R., šiaip jis nematė. Priimant atliktus darbus, dalyvavo trise: jis, S. R. ir S. K.. Jis tikrai sakė, kad tas kitas darbuotojas prie jo namų nebesirodytų, nes tuo laiku kaip tik dingo jo asmeniniai instrumentai iš jo garažo. Darbo įrankių jiems nedavė, jie turėjo patys. Su darbuotojais atsiskaitė per tris kartus. Pildydamas klausimyną mokesčių inspekcijoje, nemelavo. Kad M. U. dirbdamas girtavo, sprendžia iš jo dukters skambučio ir to, kad kai prie namo buvo du kartus, matė vartojant alkoholį. Tuo ir remiasi.

Nagrinėjamu atveju S. R. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas būtent už nelegalų darbą - ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, nurodant, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, o taip pat DK 99 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių reikalavimus.

Administracinė atsakomybė dėl nelegalaus darbo yra įtvirtinta ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje. Nelegalaus darbo apibrėžimą pateikia Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad nelegalus darbas – darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties (DK 98 str. 1 d. 1 p.); darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią (DK 98 str. 1 d. 2 p.); darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos (DK 98 str. 1 d. 3 p.); darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų (DK 98 str. 1 d. 4 p.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pagal Darbo kodekso 99 straipsnio 2 ir 3 dalis būtent darbdavys užtikrina, kad darbo sutartis su darbuotoju būtų sudaroma raštu dviem egzemplioriais, ji būtų pasirašyta darbdavio arba jo įgalioto asmens ir darbuotojo, o vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteiktas darbuotojui (DK 99 str. 2 d.), be to, darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių (DK 99 str. 3 d.), o pagal DK 99 straipsnio 6 dalį darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad siekiant veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant minėto DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2005 m. liepos mėn. 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos; Administracinių teismų praktika Nr. 7; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009, Nr. N575-859/2011 ir kt.).

Kaip matyti iš visos bylos medžiagos, t.y. rašytinių įrodymų: administracinio teisės pažeidimo protokolo (1-3 b. l.), operatyvaus patikrinimo pažymos (4 b. l.), M. U. pareiškimo (5-6 b. l.) S. K. (7 b. l.), A. M. (9-11 b. l.), paties S. R. (11-13 b. l.), paaiškinimų, duotų ikiteisminio teisės pažeidimo tyrimo metu, priešpriešinės informacijos surinkimo pažymos (8 b. l.), nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos (22 b. l.), verslo liudijimų (23-25 b. l.), bei paties S. R. ir liudytojų S. K., M. U. bei A. M. parodymų teismo posėdžio metu, teismas daro išvadą, jog tarp S. K. ir M. U. bei S. R. susiklostę faktiniai santykiai 2014 m. gegužės-liepos mėnesių laikotarpiu atitinka darbo sutarties požymius ir S. R. padaryta veika yra teisingai kvalifikuota Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį ir pilnai įrodyta. Byloje neginčijamai nustatyta ir pats S. R. bei liudytojas A. M. patvirtino, kad tarp jų buvusio žodinio susitarimo pagrindu - dėl konkretaus atliktino darbo (rezultato pasiekimo) – 550 m² gyvenamojo namo apšiltinimo, apdailos, sumokant 55 000 Lt, t.y. 100 Lt už 1 m², S. R. organizavo šį darbą ir leido dirbti jo naudai M. U. ir S. K., remontuojant gyvenamąją namą, adresu (duomenys neskelbtini), nepasirašęs su šiais darbuotojais darbo sutarčių, neįteikęs jų antrųjų egzempliorių bei nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios. Šie darbuotojai - M. U. ir S. K. tiek teismo posėdžio metu, tiek rašytiniuose paaiškinimuose, teiktuose Panevėžio apskrities VMI (6-7, 8 b. l.) patvirtino dirbę 2014 m. 2014 m. gegužės-liepos mėnesių laikotarpiu (duomenys neskelbtini), remontuojant šiuo adresu esantį A. M. gyvenamąjį namą: jį apšiltinant, armuojant, dedant dekorą ir t.t., o taip pat abu vienareikšmiškai patvirtino, kad šiems darbams vykdyti juos pasisamdė būtent S. R.. Šias aplinkybes tiek ikiteisminio teisės pažeidimo tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu nuosekliai patvirtino ir liudytojas A. M.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga liudija, kad nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo išankstinis susitarimas dėl darbo, t. y. tiek S. R., tiek abu liudytojai S. K. bei M. U. pripažino, jog būtent S. R. pakvietė abu šiuos asmenis vykdyti gyvenamojo namo remontą Pakruojyje, būtent jis nurodė ir tarėsi su šiais asmenimis, kokiems darbams reikalingi darbininkai, kur yra darbo vieta, kokios profesijos, t.y. statybininko kvalifikacijos, reikalingi darbuotojai, o taip pat su jais susitarė ir dėl atlygio, už atliktą darbą taip pat mokėjo būtent S. R.. Dar daugiau, pats S. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prireikus trečio žmogaus darbams atlikti, jis įdėjo skelbimą į laikraštį, kad jam reikalingas pagalbinis darbininkas ir į šį skelbimą atsiliepusiam M. U. pasiūlė darbą Pakruojyje, susitarė dėl visų aukščiau paminėtų darbo sąlygų. Abu teisme apklausti liudytojai S. K. bei M. U. patvirtino, kad, jų supratimu, su S. R. susiklostę faktiniai santykiai atitiko būtent darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius, t.y. juos siejo darbiniai santykiai. Liudytojas M. U. nurodė, jog jis suprato dirbantis įmonėje, kad dirba S. R.. Abu šie liudytojai taip pat vienareikšmiškai patvirtino, kad jokių savarankiškų sprendimų nei dėl darbo apimties ir pobūdžio, nei dėl darbo laiko, jie patys nepriiminėjo, savo įrankių nenaudojo ir pan., t.y. visi klausimai, susiję su darbu Pakruojyje, vykdant A. M. gyvenamojo namo apšiltinimą ir apdailą, buvo sprendžiami būtent S. R. Taip pat būtent S. R. darbams atlikti parūpindavo darbo įrankius ir medžiagas, o pastarųjų įgijimą, pagal jo ir A. M. susitarimą, - apmokėdavo A. M. pagal pateiktus čekius. Be to, iš minėtų liudytojų parodymų akivaizdu, kad jokių savarankiškų sprendimų jie nepriiminėjo ir dėl darbo laiko, nuvykimą į darbo vietą, pasak liudytojo M. U., taip pat organizavo būtent S. R., nes šis liudytojas nurodė, kad kelias savaites nuo darbų pradžios į darbą vežiojo pats S. R., po to vežiojo S. K., kuriam S. R. duodavo pinigų kurui. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas S. K.. Taigi, buvo nustatyta ir darbo tvarka: darbo laikas – nuo 8 iki 17 val., teismo posėdžio metu abu šie liudytojai patvirtino, kad jie laikėsi šios nustatytos darbo tvarkos, o ne patys dirbdavo laisvai ir kada jie norėjo. Byloje nustatyta, kad S. K. bei M. U. už darbą buvo atsilyginama ir pinigus sumokėjo būtent S. R: liudytojas M. U. nurodė, kad S. R. periodiškai – penktadieniais jam mokėjo atlygį - duodavo po 200 Lt avansą, po to pradėjo mokėti po 20 Lt, liudytojas S. K. pastarąsias aplinkybes patvirtino matęs, taip pat patvirtino, kad ir jam už darbą sumokėjo būtent S. R.. Netikėti nuosekliais ir išsamiais šių teisme apklaustų liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo, jie ne tik kad neprieštarauja vieni kitiems ir visoms faktinėms bylos aplinkybėms, įskaitant šių liudytojų pirminius paaiškinimus, jie atitinka iš esmės ir paties S. R. poziciją. Be to, visos S. K. bei M. U. nurodytos aplinkybės dėl jų įdarbinimo, vykdyto būtent S. R., atitinka ir liudytojo A. M. nurodytas aplinkybes. Dar daugiau, darbų paskirstymas ir numatymas konkrečios dėl darbuotojų kvalifikacijos, rodo ir paties S. R. parodymai teismo posėdžio metu apie tai, kad M. U. gebėjo atlikti mažiau darbų, jo paslaugų buvo atsisakyta anksčiau, nei darbai buvo baigti, o taip pat byloje visuma nustatytų duomenų patvirtina, kad jam S. R. sumokėjo mažiau, nei buvo susitarę ir pan., kas atitinkamai rodo, kad būtent S. R. vertino savo pasamdytų darbuotojų kvalifikaciją, paskirstė darbo funkcijas pagal kvalifikaciją, t.y. šie asmenys vykdė tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtas darbo funkcijas, o S. K. ir M. U. pakluso tokiai nustatytai tvarkai, t.y. S. R. atliko darbdavio funkcijas šių asmenų atžvilgiu, o darbuotojai veikė ne savo rizika.

Dėl visų aukščiau paminėtų byloje nustatytų aplinkybių atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens S. R. argumentai, jog jokių darbo teisinių santykių tarp jo ir S. K. bei M. U. nesusiklostė, o jie dirbo vienodomis sąlygomis, visi buvo lygūs, darbas dalijamas į vienodas tris dalis, visi dirbs savarankiškai pagal išsiimtus verslo liudijimus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Teismas, spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo ar civilinė – privalo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu ir civiliniu kodeksu bei atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002). Byloje nėra jokių duomenų, kad visi trys A. M. gyvenamojo namo apšiltinimo ir apdailos darbus atlikę asmenys dirbo savarankiškai pagal išsiimtus verslo liudijimus, kad su visais asmenimis buvo susitarta dėl konkrečių iš anksto apibrėžtų užduočių atlikimo, siejamų būtent su konkrečiu gaunamu rezultatu, kad kiekvienas jų veikė visiškai savarankiškai dėl kiekvienam nustatytos užduoties atlikimo, tame tarpe ir dėl laisvo darbo laiko, naudojamų medžiagų ir įrankių, priimamų sprendimų, kaip atlikti jam nustatytą (apibrėžtą) konkrečią užduotį ir pan. Priešingai, visi aukščiau nurodyti byloje nustatyti duomenys liudija, jog S. R. ir S. K. bei M. U. siejo būtent darbo sutarties teisiniai santykiai. Be to, atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms S. R. teiginiai, kad kiekvienas buvo atsakingas už tam tikrą sritį, taip pat ir jo atstovės advokato padėjėjos argumentas, kad iš namo savininko parodymų akivaizdu, jog jo buvo samdomi visi darbuotojai. Abu liudytojai S. K. bei M. U., o taip pat pats S. R. patvirtino, kad jokių šių liudytojų susitarimų dėl darbo, tame tarpe ir suformuojant konkrečias ir kiekvienam atskirai užduotis, būtent su namo savininku A. M. nebuvo. Be to, nors byloje esantys S. K. 2014 metais išduoti verslo liudijimai patvirtina, kad 2014 m. gegužės-liepos mėnesių laikotarpiu jis turėjo teisę savarankiškai statybos darbų veiklai (23-25 b. l.), tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovo pozicija, jog turimas verslo liudijimas, suteikiantis asmeniui verstis individualia veikla, nedraudžia dirbti, sudarius darbo sutartį. Šiuo atveju byloje nustačius aukščiau paminėtus būtent darbo teisinius santykius, verslo liudijimo turėjimas neturi reikšmės veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą. Verslo liudijimą turinčio gyventojo veiklos santykiai su kitais asmenimis iš esmės turi skirtis nuo darbdavio ir darbuotojo santykių ir neturėti įprastiems darbo santykiams būdingų požymių: susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo laiko, atostogų ir pan. Vykdydamas veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, gyventojas pats sprendžia su veikla susijusius klausimus, pats dengia jo veiklos vykdymo išlaidas ir užtikrina, kad jo faktiškai vykdoma veikla neišeitų už individualios veiklos, apmokestintos nustatytu fiksuotu pajamų mokesčiu ir įrašytos verslo liudijime, ribų. Nustačius darbo sutarties požymius, verslo liudijimo išdavimo faktas neturi reikšmės nelegalaus darbo konstatavimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje N575-2744/2011, 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-454/2012). Taigi, remiantis paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, teismas taip pat pritaria institucijos atstovo išskirtiems asmens, vykdančio veiklą pagal verslo liudijimą, požymiams, kurie šią veiklą atriboja nuo darbo teisinių santykių, t.y. jog verslo liudijimas yra savarankiška, nepriklausoma veikla – asmuo pats priima sprendimus, pats apsirūpina darbo medžiagomis, darbo įrankiais, pats tariasi dėl atlygio, tai yra, vykdo individualią veiklą, t.y. įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 ir 22 dalyse.

Kartu teismas atkreipia dėmesį, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo S. R. pozicija dėl tiek jo paties, tiek ir S. K. bei M. U. vykdytų statybos darbų Pakruojyje, būtent savarankiškai ir verslo liudijimų pagrindu, nenuosekli ir prieštaringa. Kaip minėta, S. R. teismo posėdžio metu tvirtino laikantis, jog viso susitarimo pagrindas - visi trys lygūs ir dirbs savarankiškai pagal išsiimtus verslo liudijimus. Tačiau tiek bylos medžiaga, tiek jis pats pirmojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad verslo liudijimo net jis pats neturėjo (nors A. M. patvirtino jį turįs) ir jo neišsiėmė net vėliau, beje, dėl nepaaiškintų, o tuo pačiu ir nesuprantamų, priežasčių,- „kilo daug problemų“. Tuo tarpu kitame teismo posėdyje nurodydamas, kad su kaltinimais nesutinka, nes dirbo verslo liudijimo pagrindu. Duomenų apie tai, kad jis turėjo verslo liudijimą jam inkriminuojamu laikotarpiu, byloje nėra, o į bylą pateikta nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 649530 (22 b. l.) nepatvirtina šių aplinkybių, nes joje nurodoma, kad S. R. individualią veiklą vykdo nuo 2015-03-09 pagal veiklos rūšį – statybos baigimas ir apdaila. Todėl įvertinus S. R. argumentus dėl visų trijų asmenų savarankiško darbo Pakruojyje, apšiltinant ir atliekant apdailos darbus A. M. gyvenamajam namui, atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai, kita vertus, paties S. R. nenuoseklumas ir aplinkybių prieštaringumas vertintinas kaip gynybinė taktika, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą veiką.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą S. R. atstovės išreikštą nuomonę dėl susidariusios situacijos įvertinimo, galimai S. R. padarius ATPK 172 straipsnyje numatytą pažeidimą, o ne ATPK 41³ straipsnyje numatytą pažeidimą. Lietuvos Respublikos ATPK 172 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Ši norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl siekiant asmenį pagal šią normą patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatą. Šiuo atveju S. R. atstovė ne tik kad nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos galimai pažeidė S. R., ji nenurodė net jokių aplinkybių, kurių pagrindu jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal šią teisės normą. Fiziniai asmenys gali verstis komercine ūkine veikla, steigti įmones ir kitokius juridinius asmenis ir panašiai (CK 2.4 str.). Fiziniai asmenys, neįsteigę įmonės, gali verstis komercine ūkine veikla Vyriausybės nustatyta tvarka įsigiję verslo liudijimą (LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 22 d., 10 str. 2 d. ir 26 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas). Taigi, fizinis asmuo, pasirinkęs atitinkamą komercinės ūkinės veiklos būdą, jį privalo realizuoti taip, kad nebūtų pažeidžiamos įstatymų saugomos kitų asmenų teisės ir interesai. Asmuo, vykdydamas individualią veiklą, neturėdamas verslo liudijimo, o taip pat neturėdamas individualios veiklos vykdymo pažymos, suteikiančių teisę versti minėta veikla, iš esmės tokiais veiksmais pažeidžia minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių nuostatas bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių reikalavimus, kas atitiktų Lietuvos Respublikos ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymius. Tačiau byloje aukščiau nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su S. R. įvykdyta veika, nepanaikina jo atsakomybės pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad paminėtų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 3 punkte nurodoma, kad gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomas vienas iš šių fizinių asmenų: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Tačiau, kaip paminėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. R. nei verslo liudijimo, nei individualios veiklos vykdymo pažymos protokole nurodomu laikotarpiu neturėjo. Dar daugiau, byloje nenustatyta, kad S. K. bei M. U. būtų sieję su juo šeiminiais ar artimos giminystės ryšiais. Kita vertus, S. K., ketindamas pasitelkti į verslo liudijimą neįrašytus fizinius asmenis, jis turėjo pasirinkti kitą ūkinės veiklos formą, nei veikla pagal verslo liudijimą, t. y. steigti įmonę ar registruoti individualią veiklą ir sudaryti su darbuotojais darbo sutartis. Kaip pats S. R. nurodė, jis statybų veikla užsiima apie 5 metų laiko, anksčiau panašią veiklą buvo registravęs mokesčių inspekcijoje, verslo liudijimus įsigydavo, šiuo metu vykdo individualią veiklą (22 b. l.), todėl teismo vertinimu, S. R., užsiimdamas tokiomis veikomis, ne tik kad galėjo, bet ir privalėjo žinoti apie reikalavimus, keliamus darbo teisiniams santykiams ir veikloms, vykdomoms pagal išduotus verslo liudijimus ar individualios veiklos vykdymo pažymas. Kita vertus, tai, kad asmuo, turintis verslo liudijimą, negali būti atsakingas už nelegalų darbą, yra neteisingas ir visiškai nepagrįstas. Todėl, atsižvelgiant į byloje nagrinėjamu atveju nustatytus realiai susiklosčiusius teisinius santykius, nėra jokio pagrindo perkvalifikuoti S. R. padarytos veikos į ATPK 172 straipsnio 1 dalį, o taip pat byloje nesant jokių įrodymų, kad asmuo pažeidė verslo liudijime įrašytos veiklos vykdymo tvarką – atskiras užduotis įvykdė ne tie asmenys, kurie įrašyti verslo liudijime, kas sudarytų ne ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, bet ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimo sudėtį, teismui nekyla abejonių, kad S. R. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Kartu pabrėžtina, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pasisakyta dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo ypatingos procesinės ir įrodomosios reikšmės. Tai yra ATPK 260 straipsnyje nustatyto turinio dokumentas, kuriuo formuluojamas kaltinimas, t. y. apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas tiktai tada, kai administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo stadijoje yra nustatomas konkretus pažeidimo įvykis. Pabrėžtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Šiuo atveju S. R. administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 172 straipsnio (ir atitinkamos dalies) iš vis nebuvo surašytas ir kaltinimai padarius šiame straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą jam nebuvo pateikti. Teismas negali išplėsti kaltinimo ribų, įrašant naujus duomenis dėl nurodomo administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybių. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašo, t. y. kaltinimą suformuoja, ir jį palaiko tam įgaliota įstatyme numatyta institucija, o ATPK 284 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę tik pakeisti nuorodą į ATPK straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą pažeidimą, bet ši teisės norma negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę teismui savo iniciatyva kvalifikuoti asmens padarytus pažeidimus, kurie nebuvo nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole.

S. R. kaltu dėl padaryto teisės pažeidimo nepripažino, Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad jis administracine tvarka už tos pačios rūšies teisės pažeidimus nebaustas ir nėra anksčiau padaręs nusikaltimų. Nors S. R. į bylą pateikė dviejų dukrų gimimo liudijimus (26-27 b. l.), bei vienos iš dukrų neįgalumą patvirtinančią pažymą (37 b. l.), tačiau šie duomenys nesuteikia pagrindo tenkinti jo atstovės prašymo skirti švelnesnę nuobaudą, nei sankcijoje už jo padarytą pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje,- kas įtvirtinta ATPK 30¹ straipsnyje. Nors šie dokumentai nepatvirtina jokių išskirtinių ir ypatingų aplinkybių, kurių pagrindu gali būti administracinė nuobauda švelninama, t.y. šiuo atveju nenustatyta komplekso faktinių duomenų, bylojančių S. R. naudai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-08-02 nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1396/2007, 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2999/2011 ir kt.), tačiau iš šių dokumentų matyti, kad jis su žmona išlaiko dvi mažametes dukras, jokio pastovaus darbo neturi, vykdo tik individualią veiklą, byloje duomenų apie anksčiau padarytus kokius nors teisės pažeidimus nėra, todėl atsižvelgus į visas išdėstytas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, S. R. skirtina sankcijoje už jo padarytą pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, minimali 1736 eurų bauda (po 868 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį) (ATPK 30, 30², 31, 32 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 224 str., 281 str., 284 str., 286-288 str., 302² str., 302⁴ str., teisėja

nutaria:

S. R. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti 1736 (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt šešių) eurų bauda (po 868 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį).

Bauda turi būti sumokėta per 40 dienų nuo nutarimo įteikimo pažeidėjui dienos į valstybės pajamas, sumokant ją į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM), įmokos kodas – 6020.

Laiku nesumokėjus baudos ir nepaprašius mokėjimą išdėstyti per ilgesnį laiką, pažeidėjui gresia papildomos išlaidos. Jeigu baudą priverstiniu būdu išieškos antstolis, pažeidėjui teks sumokėti ne tik baudą, bet ir atlyginti vykdymo išlaidas, kurios gali būti didesnės už baudą.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.