Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė M. G. paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, M. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 10 d., apie 1.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) m., prie (duomenys neskelbtini) esančios kavinės „R. a.“, lauke, bendrininkų grupėje kartu su Š. A., M. G., E. D., tyčia, be jokios priežasties dėl chuliganiškų paskatų pašalinių asmenų akivaizdoje priėjęs prie G. B. rankos kumščiu sudavė jam vieną smūgį į veidą, po to kavinės „R. a.“ viduje bendrais veiksmais su M. G. sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam G. B., Š. A. E. D. pargriovus A. B. ant žemės, jis stovėdamas prie baro, gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam A. B. spyrė jam koja vieną kartą į veidą, E. D. lauke, prie įėjimo į kavinę, priėjęs prie A. B. ir pasakęs „Pašokam“, sudavė du smūgius ranka į veidą nukentėjusiajam A. B., šis dėl suduotų smūgių pargriuvo ant žemės, po to E. D., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, kavinėje „R. a.“, tyčia, be jokios priežasties M. G. ir Š. A. tampant už marškinėlių nukentėjusįjį A. A., priėjęs prie A. A., dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį A. A. į kairę ausį, po to E. D. suimdamas ranka už kaklo stumdė prie baro stovėjusį V. D., M. G. laikant V. D. už rūbų E. D. kairės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. D. vieną smūgį į veidą, po to E. D. baro viduje užsimojo suduoti smūgį A. B. ir jį apkabinęs pervertė ant žemės, M. G. bendrais veiksmais su M. G. sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam G. B., tokiais bendrais veiksmais M. G. ir M. G. nukentėjusiajam G. B. padarė sužalojimas: dešinio skruostikaulio lūžį ir kraujosruvą dešinės akies vokuose – nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, ar skirti kitą, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo reikalavimus (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. G. laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydžius, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmes nuteistajam, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, įvertino tai, kad M. G. įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios įstatymų leidėjo priskiriamos nesunkių (BK 284 str. 1 d.; 11 str. 3 d.) ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 138 str. 2 d. 8 p.; 11 str. 4 d.), jog nusikalto būdamas teistas keturis kartus, turėdamas neišnykusį teistumą, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad M. G. už nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirtos bausmės visiškai atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu skirta subendrinta bausmė, laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, yra mažesnė netgi vienos iš jo padarytos sunkesnės nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Dėl to nuteistajam paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtas ar dar labiau jas švelninti, nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Taigi tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta, ar bausmė, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo mažinti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio, ar skirti nuteistojo pageidaujamą bausmės rūšį. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Todėl nuteistojo skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis M. G. teisei priešingo elgesio. O vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo M. G. apeliacinį skundą ir sutrumpinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, ar skirti kitą bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Todėl nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.