Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad M. S., gim. (duomenys neskelbtini), Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., už tai, kad 2016 m. kovo 23 d. 19.10 val., Kaune, Kovo 11-osios g., vairuodamas transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas pavargęs, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodamas nedavė kelio ir susidūrė su greta ta pačia kryptimi važiavusiu automobiliu, dėl ko buvo apgadinti automobiliai. Po eismo įvykio M. S. nesustojo, nepažymėjo įvykio vietos KET nustatyta tvarka, neužpildė eismo įvykio deklaracijos ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, taip pažeisdamas KET 9, 14, 104, 219.1, 220 punktų reikalavimus. Už padarytus pažeidimus jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

M. S. skundžia šį Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą, prašo jį panaikinti dalyje dėl administracinės nuobaudos skyrimo pagal ATPK 130 str. 1 d., ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Skunde M. S. nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad jis sąmoningai vengė bendradarbiauti su tyrimą vykdžiusiais pareigūnais, kas kartu leido teigti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį. Mano, kad tokios išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Skunde nurodo, kad neneigia, jog galėjo apgadinti kitą automobilį, tačiau nepripažįsta, kad iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Savo skunde teigia, kad vairuodamas dėl nuovargio ir prastos savijautos užsnūdo, o blogą sveikatos būklę grindžia prie skundo pridėtu šeimos sveikatos centro išrašu.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į LAT praktiką, kad ATPK 130 str. 1 d. turi būti taikoma tais atvejais, kai buvo padaryta didelė žala, kai yra pagrindai leidžiantys manyti, kad pasitraukimas iš įvykio vietos buvo dėl kitų aplinkybių, tokių kaip galimas girtumas ar neturėjimas teisės vairuoti. Tvirtina, kad iš įvykio vietos tyčia nepasišalino, didelė žala padaryta nebuvo, kitų aplinkybių byloje nenustatyta, todėl mano, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius administracinės teisės pažeidimą numatytą ATPK 130 str. 1 d. Taip pat nurodo, kad jo darbas yra Vilniaus mieste, į kurį vyksta kiekvieną darbo dieną, todėl netekęs teisės vairuoti transporto priemonę – negalės nuvykti į darbą.

Motyvuojamoji dalis

M. S. skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. M. S. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, pripažįsta ir neginčija, tačiau nepritaria apylinkės teismo vertinimui ir išvadai, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir taip padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teismų praktika, pagrįstai M. S. veikoje nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kyla tuomet, kai vairuotojas pasitraukia iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Siekiant asmenį nubausti už šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs ir, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Kaip ir nurodė M. S. savo skunde – šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, ir nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja – pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Nors pažeidėjas ir neneigia, kad galėjo apgadinti kitą automobilį, tačiau esminis argumentas, kurį akcentuoja M. S. – yra tai, kad jis nesuprato, nejautė, kad būtų kliudęs kitą automobilį, kadangi dėl nuovargio ir prastos sveikatos buvo trumpam užsnūdęs prie vairo, kas paneigia jo tyčią pasišalinti iš įvykio vietos. Analogiškus argumentus pažeidėjas buvo nurodęs ir savo paaiškinime (b. l. 6) bei pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 27-30), tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismui, kuris tokius M. S. parodymus pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pritaria Institucijos atsiliepime į skundą išdėstytoms aplinkybėms, kad M. S., būdamas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turėjo žinoti ir vadovautis KET nustatytu reikalavimu, kuriame numatyta, kad neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Šiuo atveju, pažeidėjas nurodė, kad buvo pavargęs ir užsnūdęs, todėl nejautė ir nesuprato įvykus susidūrimui, tačiau taip pat teigė, kad pabudęs priešais pamatė stovintį automobilį, todėl metėsi į kairę pusę. Tai patvirtina, kad autoįvykis įvyko jau būnant M. S. budriam, dėl ko jis negalėjo nejausti smūgio į kitą automobilį bei paneigia pažeidėjo skundo argumentą, kad tuo metu nesuvokė, kad nuvažiuoja iš įvykio vietos, nes buvo užsnūdęs.

Kad M. S. negalėjo nejausti susidūrimo su kitu automobiliu įrodo ir ant abiejų transporto priemonių po įvykio atsiradusios akivaizdžios braukimo žymės. Pagal transporto priemonių techninės apžiūros aktą bei pridėtas fotonuotraukas prie jų, nustatyta, kad ant M. S. automobilio priekinių ir užpakalinių kairės pusės durų yra gilios braukimo žymės, ant užpakalinio kairės pusės sparno, užpakalinio bamperio kairės pusės šoninės dalies yra braukimo žymės (b. l. 9-15). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad braukimo žymės užfiksuotos būtent kairėje M. S. automobilio pusėje, kurioje sėdi vairuotojas. Pagal minėtą aktą, ant vairuotojo durelių yra gilios braukimo žymės, todėl akivaizdu, kad M. S., būdamas jau prabudęs, negalėjo nesuvokti ir nejausti ar negirdėti susidūrimo su kitu automobiliu. Todėl kaip pasirinkta gynybine versija vertinami ir M. S. skunde nurodomi argumentai, kad su juo susisiekusiems pareigūnams nurodė, kad jokio įvykio nebuvo, nes pats nesuprato, kad susidūrimas buvo bei, kad pareigūnų skambutį suprato kaip juoką.

Skundo argumentą, kad nėra padaryta žymi žala, paneigia ant automobilių užfiksuoti apgadinimai. Nors apeliantas ir nurodo, kad įbrėžimai yra pavieniai ir nežymūs, tokią jo versiją paneigia byloje esančios fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti apgadinimai tiek nukentėjusiojo automobilio (b. l. 10-12), tiek paties pažeidėjo (b. l. 13-15). Kad pažeidimas visgi nėra nežymus, nurodė ir pats pažeidėjas posėdžio metu: „Buvo vakaras, apžiūrinėjau automobilį, tokio ryškaus nesimatė“ (b. l. 29). Taip pat pažymėtina, kad nors automobilį M. S. apžiūrėjo po kelių dienų, kada jau buvo informuotas pareigūnų apie autoįvykį, tačiau net ir apžiūrėjęs – į pareigūnus pats ir toliau nesikreipė.

Be to, skunde nurodomą argumentą, kad pažeidėjo darbas yra Vilniuje ir automobilis yra būtinas jam kasdieniame darbe, paneigia paties M. S. nurodomos aplinkybės, kad nors autoįvykis įvyko trečiadienio vakarą, sekančias dienas jis buvo išvykęs į darbą su kolega, automobilis buvo paliktas Kaune, juo naudojasi žmona.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutarime padarė pagrįstą išvadą, kad M. S. apgadinęs svetimą turtą, sąmoningai, tai yra tyčia, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos ir tinkamai pritaikė ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas, nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti, vadovaujantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą nepakeistą ir M. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.