- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-337-275/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- E. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos J. T. firmos „Cikfarma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamos J. T. firmos „Cikfarma“ ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės E. K. priešieškinį likviduojamai J. T. firmai „Cikfarma“ dėl skolos išieškojimo regreso tvarka ir sutarties dėl žalos padengimo pripažinimo negaliojančia, trečiajam asmeniui esant Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarei J. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas likviduojama J. T. firma „Cikfarma“ kreipėsi į teismą antruoju patikslintu ieškiniu (t.2, b. l. 56-60), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės E. K. 4404,98 Lt žalą ir įpareigoti padengti antstolių reikalaujamą iš ieškovės 8573,10 Lt skolą. Nurodė, kad pagal 2001-02-23 išduotą įgaliojimą J. T. firma „Cikfarma“ įgaliojo atsakovę tvarkyti visus įmonės ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus ir atlikti kitus įgaliojime išvardintus veiksmus. Atsakovė, kaip įgaliotinė, netinkamai vykdė pareigas, nes neteikė deklaracijų mokesčių inspekcijai, Sodrai, nemokėjo privalomų mokesčių, neatsiskaitinėjo su kreditoriais, dėl ko buvo išduoti vykdomieji raštai ir pradėtas priverstinis įsiskolinimų išieškojimas per antstolių kontoras bei nebuvo atsiskaityta su valstybės biudžetu. Atsakovė, kaip ieškovo įgaliotinė, privalėjo jai duotą pavedimą vykdyti sąžiningai ir rūpestingai, kad tai geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus ir atlikti visus veiksmus taip, kad būtų išvengta nuostolių padarymo įgaliotojui. Atsakovė šių pareigų nevykdė, ir padarė nuostolių ieškovui, todėl privalo atlyginti ieškovui visus patirtus nuostolius, atsiradusius jai veikiant pagal ieškovo išduotą įgaliojimą ir netinkamai vykdant savo, kaip įgalioto asmens, pareigas. Pripažindama savo netinkamą įgaliotinės pareigų atlikimą ir dėl to atsiradusius įsiskolinimus, atsakovė ir ieškovas 2006-04-12 sudarė sutartį, kuri buvo patvirtinta notarine tvarka, pagal kurią ji įsipareigojo iki 2006-09-12 padengti 14 681 Lt žalą, atsiradusią jai veikiant pagal minėtą įgaliojimą.
Atsakovė E. K. kreipėsi į teismą priešieškiniu (t. 1, b.l. 117-121), kuriuo prašė priteisti iš ieškovo jos naudai 37 892,72 Lt, kas sudaro 13 536,98 JAV dolerių, ir pripažinti negaliojančia 2006-04-12 tarp šalių sudarytą sutartį dėl 14 681 Lt žalos atlyginimo, kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo. Nurodė, kad 2000-05-04 tarp Lietuvos Taupomojo banko ir ieškovo buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią jam buvo suteiktas 19 000 JAV dolerių kreditas, kurio grąžinimui buvo įkeistas atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė, bijodama prarasti įkeistą būstą, su kredito davėju 2005-03-25 pasirašė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią asmeniškai perėmė ieškovo skolinius įsipareigojimus pagal 2000-05-04 kredito sutartį. Atsakovė asmeniškai įvykdė skolinius įsipareigojimus bankui, sumokėdama jam 11 890 JAV dolerių paskolos ir 1 646,98 JAV dolerių palūkanų. Atsakovė, įvykdžiusi ieškovo prievolę, perėmė kreditoriaus teises, susijusias su skolininku – ieškovu, todėl turi teisę reikalauti iš ieškovo jos sumokėtą kredito dalį ir palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-03-12 sprendimu ieškovės likviduojamos J. T. firmos „Cikfarma“ ieškinį atmetė. Atsakovės E. K. priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė E. K. iš likviduojamos J. T. firmos „Cikfarma“ 37 892,71 Lt. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė ekonominiu spaudimu būtų vertęs ją sudaryti sandorį, kadangi ekonominiu spaudimu negali būti laikomi sąžiningi ieškovo veiksmai, tai yra kreipimasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prašant ištirti, ar atsakovė, veikdama pagal įgaliojimą, nepadarė nusikalstamos veikos.
Nurodė, jog iš ieškovo priteistas įsiskolinimas susidarė jam neapmokėjus 2000-01-18 PVM sąskaitos-faktūros ir 2000-02-22 PVM sąskaitos-faktūros serija LBB Nr. 9320982. Teismas sprendė, kad ieškovo įsiskolinimas tretiesiems asmenims buvo susidaręs iki įgaliojimo atsakovei išdavimo, o teismo sprendimu priteistas jau pasibaigus įgaliojimo terminui, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog įsiskolinimai ir su jų išieškojimu antstolių kontorose susidariusios vykdymo išlaidos būtų susidarę atsakovei veikiant pagal įgaliojimą, jie negali būti kildinami iš šalių 2006-04-12 sudarytos sutarties dėl žalos atlyginimo. 2008-09-18 ieškovo atstovas J. T. pateikė teismui pareiškimą dėl atsisakymo nuo reikalavimo dėl 1 822,07 Lt priteisimo iš atsakovės E. K. (skola UAB „Falck Security“) paaiškėjus, kad skola padengta ir 2008-10-01 teismo nutartimi ieškovo atsisakymas nuo dalies reikalavimų 1 822,07 Lt sumai buvo priimtas, todėl pagal CPK 294 str. 2 d. ieškovas neteko teisės vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ieškovas, formuluodamas savo reikalavimus, prašo įpareigoti atsakovę antstolio kontorai pervesti išieškotojui skirtas lėšas ir su išieškojimu susijusias vykdymo išlaidas, bei padengti ieškovo įsiskolinimą biudžetui, nereikalaudamas jų priteisti ar pripažinti atsakovės asmenine prievole.
Pagal Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus pažymą ieškovas biudžetui yra skolingas 659,48 Lt. (t. 1, b.l. 93), kuriuos taip pat prašo įpareigoti padengti atsakovę, kaip skolą, susidariusią šiai veikiant pagal įgaliojimą. Kaip jau buvo minėta, įgaliojimo atsakovei suteikimas nelaikytinas jos paskyrimu įmonės vadove, todėl nepanaikina paties įmonės vadovo atsakomybės ir teisių bei pareigų, susijusių su įmonės valdymu, įskaitant ir pareigas savalaikiai mokėti privalomus mokėti mokesčius. Ta aplinkybė, kad šalys sudarė sutartį dėl žalos, atsiradusios atsakovei veikiant pagal įgaliojimą, atlyginimo, nesudaro pagrindo nesant reikalavimo dėl atitinkamos žalos atlyginimo priteisimo įpareigoti atsakovę atlyginti ieškovo įsiskolinimus tretiesiems asmenims. Tokio pobūdžio reikalavimas reikštų skolos perkėlimą, kuris be kreditoriaus ir naujojo skolininko sutikimo yra negalimas (CK 6.115-6.116 str.). Dėl šių aplinkybių ieškovo reikalavimas įpareigoti padengi 659,48 Lt įsiskolinimą valstybės biudžetui atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo regreso tvarka 37 892,72 Lt
Teismas nurodė, kad atsakovė 2005-03-25 skolos perkėlimo sutartimi perėmusi ieškovo skolą ir ją už ieškovą kreditoriui pilnai sumokėjusi, minėtos sutarties pagrindu įgijo regreso teisę, tai yra teisę reikalauti iš ieškovo to, ką ji už skolinių įsipareigojimų turėjusį ieškovą sumokėjo šio kreditoriui (CK 6.111 str.). Ieškovas, atsikirsdamas į šį priešieškinio reikalavimą nurodė, kad pagal 2000-05-04 paskolos sutartį gautus pinigus atsakovė panaudojo išimtinai savo, o ne ieškovo interesais, ir įvykdžiusi 2005-03-25 skolos perėmimo sutartį, padengė savo asmeniniais, o ne ieškovo interesais panaudotą paskolą, todėl pirminis skolininkas yra pati atsakovė ir prievolė yra pasibaigusi sutapus kreditoriui ir skolininkui (CK 6.126 str. 1 d.). Teismas šiuos ieškovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas tuo, kad iš 2000-05-04 paskolos sutarties, 2001-05-07 papildomo susitarimo prie jos turinio matyti, jog paskola buvo suteikta ne kokių nors asmenų asmeninių poreikių tenkinimui, o apyvartinių lėšų prekybai vaistais papildymui. Ieškovui nepateikus jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, jog paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį ar gautos lėšos perduotos asmeninėn atsakovės nuosavybėn. įvertinant ir tą aplinkybę, jog paskolos sutarties sudarymo metu atsakovė neturėjo jokių ieškovo jai suteiktų įgalinimų ir nebuvo sutarties šalimi. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog skolos perkėlimo sutartį su banku atsakovė sudarė savo noru, siekdama, jog jai priklausantis pagal paskolos sutartį įkeistas butas nebūtų parduotas iš varžytinių, skolos perėmimo sutarties galiojimui ir įsipareigojimų pagal ją įvykdymui įtakos neturi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas likviduojama J. T. firma „Cikfarma“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-12 sprendimą pakeisti, ieškovo reikalavimus patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti pilnutinai. Nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė pavedimą ir padarė žalą įmonei. Savo kaltę ji pripažino pasirašydama 2006-04-12 sutartį dėl žalos atlyginimo geruoju. Šią sutartį teismas paliko galioti. Vadinasi, remiantis šia sutartimi, CK 6.245 str. 3 d. bei 6.256 str. 2 d., ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovė įvykdytų prisiimtą prievolę ir atlygintų žalą. Teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, faktiškai atleido atsakovę nuo sutartinės atsakomybės, nors to nenumato įstatymas, o pati atsakovė dalį žalos padengė - 5 720 Lt sumokėdama V. S., A. L., G. M. antstolių kontorai, kuri vykdė išieškojimus pagal kreditorių reikalavimus. Pagal sutartį atsakovė žalą privalėjo atlyginti iki 2007-09-12, tačiau to nepadarė. Todėl teismas turėjo priteisti ieškovo įmonės naudai likusius 4 404,98 Lt. Tai, jog E. K. suprato ir suvokė, kad faktiškai ėjo įmonės vadovo pareigas ir buvo už tai atsakinga, patvirtina jos pasirašytas kaip įmonės vadovo pelno (pajamų) avansinio mokesčio apyskaita ir pajamų deklaracija už 2001 metus. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovo reikalavimai išieškoti 151,84 Lt už antstolio atliktus priverstinio vykdymo veiksmus ir 2 341,66 Lt G. T. sumokėtus antstoliams, negali būti kildinami iš šalių 2006-04-12 sutarties dėl žalos atlyginimo, nes įmonės skola susidarė dar iki ieškovo įgaliojimo suteikimo atsakovei, t.y. ieškovui neapmokėjus PVM sąskaitos-faktūros. Pavedimo, kuriuo remiantis E. K. vykdė veiklą, esmę sudarė būtent tokia veikla, kurios pasekoje būtų likviduoti įsiskolinimai ir atsirastų pelnas. Ji tokios veiklos nevykdė, dėl to atsirado nuostoliai. Tik 2005-11-23 teismo sprendimu iš ieškovo įmonės buvo priteista 1 836,18 Lt UAB „Lietuvos farmacija“ naudai. Reiškia E. K. 4 metus nieko nedarė, kad likviduoti įsiskolinimą. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą įpareigoti E. K. padengti per antstolių I. G. ir V. M. kontorą iš ieškovo reikalaujamą 7 913,62 Lt sumą ir Vilniaus apskrities VMI reikalaujamą sumokėti 659,48 Lt sumą, viso 8 573,10 Lt skolą. Teismas visiškai nepagrįstai faktiškai pripažino, jog prievolė atsiskaityti su kreditoriais tenka ne asmeniui dėl kurio veiklos įsiskolinimas susidarė, o asmeniui, kuris veiklos nevykdė kelerius metus. Teismas, remdamasis CK 6.111 str., nepagrįstai priteisė iš ieškovo 37 892,72 Lt atsakovės naudai. Atsakovė pagal 2000-05-04 paskolos sutartį gautus pinigus naudojo išimtinai savo, o ne įmonės interesais. Tai patvirtina ieškovo pateikti banko išrašai. Iš tarptautinių mokėjimo pavedimų matyti, kad E. K. įmonės kreditą panaudojo saviems atsiskaitymams su užsienio firmomis, atlikdama pavedimus, pati juos pasirašinėjo. Tokiu būdu atsakovė pažeidė įgaliotojo interesus netinkamai vykdydama pavedimą. Atsakovė suprato, kad panaudojo pinigus ne pagal paskirtį, todėl 2005-03-25 neturėdama kitos išeities pasirašė su banku skolos perkėlimo sutartį ir įsipareigojo vietoje firmos „Cikfarma“ sumokėti skolą bankui. Atsakovė, įvykdžiusi 2005-03-25 skolos perkėlimo sutartį ir atsiskaičiusi su banku, iš esmės padengė savo asmeninį kreditą, nes jis įmonės interesais nebuvo naudojamas.
Atsiliepimas
Atsakovė E. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo J. T. firmos „Cikfarma“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nepaneigiantį pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio mėn. 19 d. nutartimi buvo sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas pagal J. T. skundą. 2014 m. kovo mėn. 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, ieškovo atstovui pranešus, kad ikiteisminis tyrimas, dėl kurio byla buvo sustabdyta, nutrauktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2014 m. vasario mėn. 12 d. buvo priimtas nutarimas atmesti nukentėjusiojo J. T. skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kaip nepagrįstą. Nutarime nurodyta, kad remiantis specialisto išvadomis J. T. firmos „Cikfarma“ 2001-2002 nepateisintos išlaidos sudarė 1374, 76 Lt, tačiau remiantis liudytojų parodymais šios išlaidos yra pateisintos. Nurodyta, kad 2003 m. nepateisintų išlaidų nebuvo, o nustatyti, ar 2004-2006 m. buvo nepateisintų išlaidų, kurios leistų manyti, kad buvo pasisavintos, iššvaistytos ar apgaulės būdu užvaldytos įmonei priklausančios lėšos ar turtas, nėra galimybės dėl dokumentų nebuvimo.
Apeliantė – J. T. firma „Cikfarma“ skunde nurodo prašymą pakeisti teismo sprendimą, apeliantės prašymą pilnai patenkinti dėl to, kad atsakovė netinkamai vykdė pavedimą ir tuo padarė žalą įmonei, tačiau nenurodė, kad būtų nepagrįstos teismo sprendimo išvados dėl atsakovės atsakomybės pagal ieškovės išduotą įgaliojimą. Atsakovė negali būti atsakinga pagal jai išduotą įgaliojimą, nes jame nebuvo numatyta civilinė atsakomybė už netinkamai atliktus veiksmus, kuriuos įgaliojo ją atlikti ieškovė. Atsakovė negali būti atsakinga kaip įmonės vadovė- darbuotoja, padariusi žalą ieškovei - J. T. firmai, nes ji nebuvo priimta į darbą firmoje „Cikfarma“ vadovės pareigoms, todėl, remiantis LR Darbo kodekso normomis nėra materialiai atsakinga už žalą, galimai atsiradusią firmai.
Ieškovei reiškiant ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovė nesustabdė įmonės veiklos, jos savininkui nurodžius, kad atsakovė sudarinėjo įmonės vardu sandorius, nemokėjo mokesčių valstybei ir neteikė deklaracijų mokesčių inspekcijai ir Sodrai, neatsiskaitė su kreditoriais už pateiktas prekes, ieškovės pareiga buvo įrodyti, kad atsakovė privalėjo sustabdyti įmonės veiklą, ir atlikti arba neatlikti tam tikrus veiksmų, kuriais būtų išvengta žalos firmai. Ieškovės išduotame 2001 m. vasario 23 d. įgaliojime atsakovei buvo nurodyta, kad ji įgaliojama atstovauti įmonei, disponuoti jos lėšomis ir kt. ( t. I, b.l.8) ir šis įgaliojimas galioja trejus metus. Ieškovė nurodė, jog atsakovė dirbo ieškovo įmonėje vadove, užsiėmė vaistų prekyba, prašė jai suteikti įgaliojimus įmonę valdyti, tačiau nepateikta byloje duomenų, kad atsakovė buvo priimta į darbą ar perkelta įmonės vadove.
Įgaliojimas buvo išduotas galiojant CK 1964 m. redakcijai, todėl jo sudarymui taikomos šio kodekso normos. Pagal šio kodekso 67 straipsnį įgaliojimu buvo laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens ( įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui ( įgaliotiniui ) atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Kadangi ieškovės išduotame įgaliojime buvo nurodyta, kad atsakovė įgaliojama atstovauti įmonei visose valstybinėse, visuomeninėse ir kt. organizacijose, šioje dalyje įgaliojimas atitiko įgaliojimo sąvokai, tačiau įgaliojime nurodymas tvarkyti visus ūkinius, finansinius ir juridinius įmonės reikalus, sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius, naudotis ir valdyti įmonės sąskaitas, iš esmės buvo įpareigojimas atlikti įmonės vadovo pareigas, tačiau neaptariant, koks atlyginimas bus mokamas atsakovei už jai pavestą darbą, todėl pagal savo turinį šis įgaliojimas atitiko pavedimo sąvokai, nurodytai 1964 m. CK 397 straipsnio 1 dalyje – pavedimo sutartimi įgaliotinis įsipareigoja atlikti įgaliotojo vardu ir sąskaita tam tikrus juridinius veiksmus. Surašyto įgaliojimo nepasirašė atsakovė, ji raštu nebuvo įsipareigojusi atlikti įgaliotojo vardu ir sąskaita tam tikrų juridinių veiksmų, tačiau tai, kad ji faktiškai įgaliojime nurodytus veiksmus vykdė, reiškia, kad juos turėjo atlikti sąžiningai, pagal savo turimus sugebėjimus savo veiksmais nedaryti žalos kitam asmeniui, t.y. įgaliotojui.
Byloje turėjo būti padaryta išvada, kokio dydžio žala atsirado ieškovui, dėl kokios priežasties atsirado ši žala, ar atsakovės atliekami veiksmai pagal įgaliojimą buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. Iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovės atstovas teigia, jog 12978,08 Lt žala atsirado dėl :
7913,62 Lt kaip skolos ir vykdymo išlaidų apmokėjimo , nes ieškovė turėjo sumokėti už prekes UAB „Vilres“ ir vykdymo išlaidas byloje; 2341,66 Lt žala atsirado ieškovei nesumokėjus kreditoriui G. P. bei dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo byloje; 659,48 Lt – dėl nesumokėjo į valstybės biudžetą; 1911,48 Lt+151,84 Lt -antstolių kontorų naudai, vykdant išieškojimus iš ieškovės įmonės.
Kaip matyti iš ieškinio pagrindo, ieškovė teigia, kad sumos, kurias įmonė turėjo sumokėti kreditoriams ar valstybei, yra įmonei padaryta žala. Šie reikalavimai atmesti pagrįstai, nes byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovė, kaip įgaliotas asmuo, sudarė sutartis su asmenimis, kuriems įsipareigojo apmokėti ( UAB „Vilres“, G. P., UAB „Folk Security) už prekes ar paslaugas, tačiau sudarytos sutartys buvo nepagrįstos, priešingos įmonės interesams. Dėl to, kad šių kreditorių naudai buvo išieškotos lėšos, nereiškia, kad jas turi apmokėti atsakovė, nes skolininku išieškotojų atžvilgiu buvo ieškovė ir todėl jos pareiga buvo apmokėti pagal sudarytas su šiais asmenimis sutartis už prekes ar paslaugas, pareigos neįvykdymas laiku, nereiškia, kad pareiga pereina atsakovei. Mokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį buvo ieškovės pareiga, todėl įmonės skola biudžetui - 659,48 Lt ( t. I, b.l.93) nėra įmonei atsiradusia žala, o jos neįvykdyta prievole, kurią privalo atlyginti įmonė, o ne jos vadovas. Tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad mokesčiai valstybei buvo sumokėti ir priskaičiuoti nepagrįstai dėl atsakovės kaltės, šių sumų sumokėjimas galėtų būti vertinamas kaip žala įmonei. Tokių įrodymų ieškovas byloje nepateikė, iš 2006-04-11 VMI pažymos matyti, kad ieškovė buvo nesumokėjusi valstybei pelno mokesčio, todėl iš jos buvo išieškoma 659,48 Lt pelno mokesčio. Įmonei priskaičiuotų mokesčių valstybei mokėjimas yra įmonės pareiga, todėl šie mokesčiai nėra žala įmonei.
Ieškovė, teigdama, kad žala įmonei atsirado dėl to, kad skolos kreditoriams buvo išieškomos priverstine tvarka per antstolių kontoras, turėjo įrodyti, kad visiems kreditoriams, dėl kurių skolų išieškojimo ieškovė turėjo vykdymo išlaidų, skolos galėjo būti sumokėtos be ginčo, nesikreipiant dėl priverstinio išieškojimo. Nei vienu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreditoriui pateikus reikalavimą, atsakovė, kaip įgaliotas asmuo, turėjo apmokėti šiuos reikalavimus, tačiau jai to neatlikus, atsirado žala- apmokėjimas už priverstinį skolos išieškojimą.
Byla buvo sustabdyta, sudarant ieškovei galimybę pateikti byloje įrodymus dėl aplinkybės, jog skolų neapmokėjimo laikotarpiu įmonė turėjo lėšų, tačiau jos buvo nepateisinamai išmokėtos ar iššvaistytos dėl atsakovės kaltės, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo įrodytos, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad priverstinio skolų išieškojimo išlaidos atsirado įmonei dėl atsakovės kaltės.
Apeliaciniame skunde ieškovės atstovas prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuriuo atmestas ieškinys, dalyje ir patenkinti ieškinį dalinai, priteisti ieškovei 4404,98 Lt žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą patenkinti ieškinį tuo pagrindu, kad tarp šalių buvo sudaryta 2006-04-12 sutartis dėl žalos atlyginimo, nurodė, jog įsiskolinimai, kuriuos prašoma priteisti, nėra šios sutarties dalyku, nes atsakovė įsipareigojo atlyginti žalą, atsiradusią atsakovei realizuojant teises ir pareigas, kilusias iš 2001-02-23 įgaliojimo, o ieškovo įsiskolinimas tretiesiems asmenims buvo susidaręs iki įgaliojimo atsakovei išdavimo. Šių teismo išvadų ieškovė nepaneigė apeliacinio skundo argumentais, todėl teismo sprendimas šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas. Be to, įsipareigojimas atlyginti žalą neatima iš asmens teisės ginčyti savo atsakomybę, t.y. atsisakymas nuo teisės ir nesant įrodytos prievartos tokiam atsisakymui, negalioja.
Dalyje dėl priešieškinio teismas tenkino atsakovės reikalavimą tuo pagrindu, kad nebuvo įrodyta, jog ieškovės gauta 2000-05-04 paskola buvo panaudota ne firmos, o asmeniniams atsakovės poreikiams tenkinti. Atsakovė reikalavimą priteisti 37892,71 Lt už skolininką – ieškovę sumokėtą sumą, grindė 2005-03-25 skolos perkėlimo sutartimi. Ieškovė gali reikšti ieškinį atsakovei tuo pagrindu, kad pasiskolintus pinigus pagal 2000-05-04 paskolos sutartį perdavė ne įmonei, o perskolino atsakovei, tačiau tokio reikalavimo nereiškia, prašo nustatyti, kad ieškovės gautą paskolą atsakovė naudojo savo asmeniniais interesais, atsiskaitymams su užsienio firmomis. Pridėti tarptautinio mokėjimo pavedimai ( b. l. 172-5-182, t. I) įrodo aplinkybę, kad jais mokėjo firma „Cikfarma“, o ne atsakovė. Parašas mokėjimo pavedimuose nėra įrodymu, kad šie apmokėjimai buvo daromi atsakovės interesais, kad ieškovė nebuvo įsigijusi prekių, už kurias mokėjo nurodytais pavedimais. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus priešieškinio patenkinimo dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.