- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-39-193-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Eligijus Gladutis, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- L., L. T.
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-39-193/2007 m.
Teisėjas Gytis Stasevičius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
2007 m. vasario 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. T. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-21 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
L. T. nuteistas už tai, kad jis 2005-04-23 apie 23.00 val., prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia, peiliu dūrė vieną kartą M. D. į koją ir du kartus į krūtinės sritį, tuo nukentėjusiajam M. D. padarė kairės šlaunies sužalojimą, krūtinės kairės pusės sužalojimą su širdiplėvės pažeidimu ir kairio VIII šonkaulio sužalojimą (lūžimą) su kraujo išsiliejimu kairėje krūtinės ertmėje, t.y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. D. sveikatą.
Šalies argumentai
L. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-21 nuosprendį ir išteisinti jį BK 28 str. pagrindu arba taikyti BK 28 str. 3 d., 4 d., 62 str. 2 d. 5 p. ir skirti švelnesnę bausmę arba sušvelninti jam paskirtą bausmę atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurias ignoravo pirmosios instancijos teismas, nes skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas nurodo, kad jis dūrė peiliu nukentėjusiajam ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau peiliu nukentėjusiajam jis dūrė gindamasis, t.y. tik po to, kai nukentėjusysis užpuolė jį ir smogė jam į galvą bei spyrė koja, nuo ko jis apsvaigo, jam buvo sukeltas stresas. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, nes teismo posėdžio metu apklausti liudytojai parodė, jog nukentėjusysis prie jo pribėgo ir smogė jam kastetu ar į jį panašiu daiktu per galvą. Specialistas savo išvadoje konstatavo, jog nuo nukentėjusiojo smūgio jam buvo sulaužytas smilkinkaulis, kas rodo, jog nukentėjusysis prieš jį panaudojo sveikatai ir gyvybei pavojingą smurtą, šis smurtas buvo realus ir akivaizdžiai pavojingas, todėl buvo sąlygos ginčiai. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog jis išprovokavo nukentėjusįjį smurtiniams veiksmams, nes plūdimasis negali pateisinti pavojingų smurtinių veiksmų ir jų išprovokuoti. Apeliantas taip pat nurodo, kad nepagrįsta apylinkės teismo išvada, jog jis peiliu dūrė nukentėjusiajam gulint, nes to nepatvirtina specialisto išvada. Kita vertus, jei jis nukentėjusįjį sužalojo tuoj po jo pavartoto smurto, klaidingai suvokdamas apie jo dar galimą pavojų sau ir siekiant nuo jo apsiginti, tai tokie jo veiksmai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ prasme, turėjo būti įvertinti kaip padaryti dėl neatsargumo. Be to, apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimas buvo atliktas neišsamus, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl visai kitokių nusikalstamų veikų ir dėl to nepriimtas joks sprendimas, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu jis susitaikė su nukentėjusiuoju, nuoširdžiai prisipažino sužalojęs jį, sąžiningai ir atvirai paaiškino visas įvykio aplinkybes, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, apeliantas taip pat nurodo, kad smurtą prieš jį vartoti pirmas pradėjo nukentėjusysis, todėl jo veiksmai mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne pagrindu nuo jų gintis, tai neabejotinai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgęs į tai, apeliantas nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo L. T. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę.
Apelianto skunde nurodyti argumentai, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip būtinoji gintis, nes M. D. jis sužalojo gindamasis, nepagrįsti ir atmetami. Pagal BK 28 str., asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis padarė nusikalstamą veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima prieš tokią tiesioginės žalos grėsmę, kurią galima pašalinti duodant atkirtį besikėsinančiajam. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio metu patikrintų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad M. D. iš A. K. sužinojo apie prie kultūros namų prasidėjusį konfliktą tarp jaunuolių, todėl išėjo į kiemą ir pamatė, kad L. T., bandydamas ištraukti J. T. iš prie kultūros namų stovinčio automobilio (duomenys neskelbtini), sudavė jam kelis smūgius ranka, t.y. atliko smurtinius neteisėtus veiksmus. M. D., gindamas J. T. nuo neteisėtų L. T. veiksmų, nustūmė L. T.. M. D., nustūmęs L. T., nebepuolė jo ir jo atžvilgiu kitų veiksmų nebeatliko, tačiau L. T., toliau tęsdamas savo neteisėtą veiką, keikėsi viešoje vietoje ir įžeidinėjo M. D., taip neteisėtais ir visuomenėje nepriimtinais veiksmais provokuodamas muštynes, o M. D. priėjus prie jo, tarp L. T. ir M. D. kilo muštynės. Muštynių metu M. D. sudavė smūgį L. T. ranka į veidą, tačiau vėliau jis pargriuvo ant nugaros, po ko L. T., M. D. gulint ant nugaros, dūrė pastarajam peiliu į koją ir krūtinę. Iš to matyti, kad M. D., nustūmęs L. T. nuo automobilio, neketino pulti L. T. ir nebuvo tolesnio konflikto iniciatoriumi – L. T. pats savo neteisėtais veiksmais išprovokavo tolesnį konfliktą, tačiau būtinoji gintis negalima nuo savo paties neteisėtais veiksmais išprovokuoto elgesio. L. T. išprovokavus, vyko dviejų lygiaverčių jaunuolių konfliktas, kurio metu jie abu vadovavosi puolamais interesais ir smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokiu būdu šio konflikto metu nebuvo besiginančiųjų, nebuvo ir pavojingo kėsinimosi. Konfliktas baigėsi ne vienam iš muštynėse dalyvavusių jaunuolių jas nutraukus, o L. T. panaudojus peilį. Muštynių metu L. T. buvo suduoti smūgiai ir šiais veiksmais jis buvo nesunkiai sužalotas, tačiau ši aplinkybė, nesant pavojingo kėsinimosi, nesuteikė L. T. teisės į būtinąją gintį. Be to, M. D. buvo sužalotas jau gulintis ant žemės, t.y. tuo metu, kai jis nebekėlė jokios grėsmės L. T., todėl nagrinėjamoje situacijoje L. T. nebebuvo būtinybės gintis nuo M. D. veiksmų ir dėl to jį sunkiai sužaloti. Tokiu būdu L. T. veiksmus padarant sunkų sveikatos sutrikdymą M. D. vertinti kaip būtinąją gintį ar kaip padarytus dėl neatsargumo peržengiant būtinosios ginties ribas ir atsižvelgus į BK 62 str. 2 d. 5 p. švelninti bausmę, nėra pagrindo.
Nepagrįstas ir apelianto skundo teiginys, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neneigė aplinkybės, jog M. D., suduodamas L. T., rankoje turėjo nenustatytą daiktą, nuteistojo įvardijamą kastetu. Šios aplinkybės taip pat neneigė ir pats nukentėjusysis M. D., tvirtindamas, kad konflikto metu rankoje turėjo durų rankeną. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog paneigtas L. T. aiškinimas ne apie tai, jog nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, o apie tai, kad L. T. veikė būtinosios ginties sąlygomis (t.2, b.l. 29). Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad L. T. nukentėjusįjį M. D. sužalojo veikdamas ne būtinosios ginties sąlygomis, todėl apylinkės teismo teiginys, kad paneigtas L. T. aiškinimas, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, pagrįstas byloje surinktais bei teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, apeliacinio skundo motyvai šioje dalyje atmetami.
Apylinkės teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, jog nustatyti, ar nukentėjusiajam peiliu buvo durta jam stovint ar gulint, yra sunku (t.2, b.l. 6). Iš apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusiojo M. D., liudytojų J. L., D. D., K. V., A. M. ir G. S. duotų parodymų matyti, jog muštynių su L. T. metu M. D. nugriuvo ant žemės ir L. T. M. D. peiliu dūrė pastarajam gulint ant žemės. Nuteistasis L. T. teismo posėdžio metu taip pat parodė, jog jis dūrė nukentėjusiajam M. D. gulint (t.1, b.l. 187). Taigi, nors iš teismo medicinos specialisto išvados konkrečiai nesimato, ar M. D. buvo durta pastarajam gulint, ar stovint, tai, kad nukentėjusiajam buvo durta gulint, nustatyta kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais – paties nuteistojo, nukentėjusiojo, o taip pat liudytojų parodymais, todėl apelianto skundo teiginys, kad jis peiliu dūrė nukentėjusiajam stovint, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.
Apelianto argumentai, kad dėl jam nežinomų priežasčių sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš M. D. dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto buvo priimtas remiantis klaidingai priimta išvada, jog jo – apelianto – sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, tikrinamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui jokios reikšmės neturi, nes nuosprendis priimtas ne remiantis išnagrinėtais įrodymais kitoje – nutrauktoje – byloje, o įrodymais, išnagrinėtais kaltinamojo L. T. byloje, gautoje su kaltinamuoju aktu.
BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, kurią prašo skunde pripažinti apeliantas, konstatuoti, būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliaciniame skunde akcentuojama tik tai, kad apeliantas davė nuoširdžius parodymus apie faktines bylos aplinkybes. Vien faktinių aplinkybių pripažinimas, nekonstatavus nuoširdaus gailėjimosi, nėra pagrindu pripažinti esant ginčijamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kokios aplinkybės rodo, kad L. T. nuoširdžiai gailisi, ar gailėjosi padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos baudžiamojo įstatymo numatytos veikos šalia kitko yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį. Tokių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, tokių aplinkybių buvimo nekonstatuoja ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl tenkinti šioje dalyje skundo pagrindo taip pat nėra.
BK 59 str. 1 d. 6 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nukentėjusysis provokuoja, t.y. sąmoningai kursto pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, arba elgiasi rizikingai, t.y. neatsargiai, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį patį, skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Kaip jau nurodyta, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad konfliktą, kurio metu buvo sužalotas M. D., savo neteisėtais ir visuomenėje nepriimtinais veiksmais išprovokavo pats nuteistasis L. T., todėl jo veiksmais išprovokuoti nukentėjusiojo M. D. veiksmai negali būti pripažinti provokuojančiais ar rizikingais, o apelianto argumentai, kad M. D. veiksmai mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne pagrindu nuo jų gintis, tai neabejotinai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
2005-04-25 L. T. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 str. 2 d., 284 str. 1 d. (t.1, b.l. 83), tačiau vėliau, po 2006-05-06 specialisto išvados gavimo (t.1, b.l. 61) paaiškėjus naujoms aplinkybėms (nustačius tikslų M. D. sveikatos sutrikdymo mastą), 2006-07-26 įtarimas L. T. buvo patikslintas ir jam buvo pranešta, kad jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., t.y. nusikalstamą veiką, už kurią jis ir nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu (t.1, b.l. 97). Tikslinant įtarimą BPK reikalavimai nepažeisti. Kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad L. T. kaltinamas padaręs tą pačią nusikalstamą veiką, kuri buvo nurodyta 2006-07-26 pareikštame įtarime, ir nurodė tas pačias aplinkybes, kurios ir buvo nurodytos 2006-07-26 pareikštame įtarime (t.1, b.l. 129). Kaltinamajame akte prokuroras nurodė teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, įtariamojo vardą, pavardę ir kitus būtinus duomenis, aprašė nusikalstamą veiką, nurodė atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nurodė pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas ir kitus būtinus duomenis, nurodytus BPK 219 str. Apeliantas savo skunde nenurodė konkrečių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo surašytas BPK reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir ikiteisminis tyrimas negalėjo būti baigtas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, todėl apeliacinis skundo ir šioje dalyje tenkinti pagrindo nėra.
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę L. T., atsižvelgė į L. T. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nusikaltimo stadiją (padarytas tyčinis, sunkus, baigtas nusikaltimas), tinkamai įvertino L. T. asmenybę (jis yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į nukentėjusiojo poziciją (su nukentėjusiuoju susitaikė ir nukentėjusysis jam pretenzijų neturi) bei kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes.
BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl nesant BK 62 str. numatytų pagrindų skirti švelnesnę bausmę, apylinkės teismas L. T. teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Teismas nuosprendžiu, nesant L. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri žymiai mažesnė už BK 135 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. T. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
NUTARĖ:
L. T. apeliacinį skundą atmesti.