- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-18
- Bylos Nr.
- A-403-502-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. M. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2006 m. birželio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-6)-12PR-44 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. M. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)”. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl narystės (duomenys neskelbtini) Muslim League partijoje, jo gyvybei (duomenys neskelbtini) gresia pavojus. Pareiškėjo tvirtinimu, Migracijos departamentas išsamiai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepaskyrė pateiktų dokumentų ekspertizės, dėl ko visai be pagrindo abejojo pateiktų dokumentų tikrumu. Atsakovas, pareiškėjo teigimu, neteisingai vertina jo pilietybės valstybėje susiklosčiusią padėtį žmogaus teisių srityje.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie tariamą pastarojo persekiojimą yra neįtikinamas. Migracijos departamentas nurodė, kad abejoja pareiškėjo pasakojimu apie jo priklausymą (duomenys neskelbtini) Muslim league – N partijai, nes pareiškėjas neišdėstė savo politinių pažiūrų, nepateikė detalios informacijos, kokios būtų galima tikėtis iš tvirtas politines nuostatas turinčio asmens, kuris aktyviai jas reiškia ir kurios būtų jo persekiojimo priežastis. Net ir darant prielaidą, kad šis asmuo buvo minėtos partijos narys, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šios priežasties jis buvo ar galėjo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsiliepime pabrėžė, kad Migracijos departamento surinktoje informacijoje apie pažeidžiamas asmenų grupes, kurie gali bijoti persekiojimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Muslim League N partijos nariai neminimi, ataskaitose niekur nefigūruoja šios partijos nariai kaip persekiojimo ar diskriminacijos, prilygstančios persekiojimui, aukos. Individualiai išnagrinėjus konkrečiai šio asmens prieglobsčio prašymą bei aplinkybes, susijusias su juo, nebuvo nustatyta, kad šį asmenį būtų persekioję dėl jo politinių įsitikinimų, net jei vertintume jo situaciją be bendros saugumo padėties šios partijos narių atžvilgiu (duomenys neskelbtini) (kaip minėta, nėra duomenų, kad tokie asmenys (duomenys neskelbtini) persekiojami). Pareiškėjo pateiktus dokumentus: kelias visiškai skirtingas partijos nario korteles, įvairių policijos nuovadų raštus, jo ir jo giminaičių liudijimus, pažymą apie tėvo mirtį, atsakovas prašė vertinti kaip siekimą vilkinti prieglobsčio suteikimo procedūrą, nes jis jau ne pirmą kartą skundžia Migracijos departamento sprendimus pateikdamas vis naujus dokumentus. Todėl prašo palikti Migracijos departamento 2006 m. birželio 1 d. sprendimą nepakeistą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis R. M. A. Migracijos departamentui 2004 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio l dalimi, prieglobsčio prašytojui pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas, jeigu užsienietis dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės neįrodo, kad pareiškėjas iš kilmės šalies išvyko dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir pagrįstos baimės, kad pareiškėjas dėl savo politinių įsitikinimų gali būti persekiojamas savo šalyje bei negali ar bijo naudotis (duomenys neskelbtini) valstybės gynyba. M. A. prieglobsčio prašytojo anketoje nurodė, kad savo šalyje priklausė Navaz Sarif politinei grupei, rinkiminės kovos į parlamentą metu susirėmė su konkuruojančios partijos nariu. 2004 m. balandžio 4 d., turint ketinimą jį nužudyti, buvo užpultas. Būtent šis įvykis, kaip nurodė pareiškėjas prieglobsčio prašytojo anketoje, ir paskatino palikti savo pilietybės valstybę. Tuo tarpu teisme pareiškėjas jau teigė, kad Navaz Sarif politinėje grupėje vykdė išimtinai humanitarinę pagalbą. Dėl geros veiklos, kitos grupuotės nariai siekė jį įtraukti į savo veiklą. Jam atsisakius, prasidėjo persekiojimas bei iškilo grėsmė gyvybei. Teismo nuomone, šie pareiškėjo pasakojimai yra akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl besąlygiškai tikėti pareiškėjo pateikta istorija nėra pagrindo. Be to, bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas palaiko nuolatinius ryšius su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis, iš jų gauna korespondenciją. Iš 2004 m. lapkričio 9 d. pažymos “Dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikoje” taip pat matyti, kad (duomenys neskelbtini) režimas politinių partijų veiklos nepersekioja. Duomenų apie tai, kad šiuo metu tarp politinių grupuočių vyksta kruvini susirėminai, taip pat nėra. Atsižvelgdamas į nustatytus faktus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių motyvų, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas teisme pripažino, jog jis dėl persekiojimo, susijusio su jo tariamai politine veikla, pagalbos į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas nesikreipė. Be to, pareiškėjas, savo persekiojimą siedamas su vienos politinės grupuotės tam tikrais nariais, nenurodė priežasčių, trukdančių jam persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę. Pareiškėjo teiginys, jog jo persekiojimas galimas visoje šalyje, nėra įtikinamas. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašyme suteikti pabėgėlio statusą, nurodyta grėsmė būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų, nėra reali. Teismas taip pat nurodė, kad Įstatymo 92 straipsnio l dalyje numatyta, kad sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tam būtinas Europos Sąjungos Tarybos sprendimas, kuriuo paskelbiamas užsieniečių antplūdis į Europos Sąjungą. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad laikinoji apsauga taikoma Bendrijos mastu ir tik išimtinais atvejais, todėl juridinio pagrindo M. A. suteikti laikinąją apsaugą nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 87 straipsnyje numatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) aktyviai veikia religiniai ekstremistai. Tarptautinės organizacijos taip pat pažymi, kad prievartos ir smurto aukomis dažniausiai tampa moterys, faktinė jų, kaip žmogaus teisių subjektų, padėtis labai bloga. Prieglobsčio prašytojo byloje nustatyta, kad M. A. religija – islamas, todėl tikėti, kad pareiškėjas, būdamas vyru ir išpažindamas oficialiąją religiją, savo pilietybės valstybėje bus žeminamas, kankinamas, nežmoniškai su juo elgiamasi nėra pagrindo. Tokio pobūdžio nuogąstavimų neišsakė ir jis pats. Kadangi (duomenys neskelbtini) kariniai konfliktai nevyksta, todėl ir pagal Įstatymo 87 straipsnio l dalies 3 punktą papildoma apsauga pareiškėjui nesuteiktina. Teismas taip pat konstatavo, kad, atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pastarasis prarado teisę ir būti Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietį R. M. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sąlygų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nėra.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti 2006 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/6-6)-12PR-44 bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo asmens bylą išnagrinėti ir sprendimą priimti iš naujo.
Apeliantas nurodo, kad teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Byloje yra visa eilė dokumentų, patvirtinančių jo baimę būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), grėsmę jo gyvybei bei sveikatai dėl politinės veiklos. Teismas visiškai netyrė ir sprendime neaptarė byloje esančio pagrindinio dokumento, įrodančio persekiojimo faktą – Muslim League (N) partijos išduotos pažymos. Ši pažyma patvirtina persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl narystės Muslim League (N) partijoje ir įrodo, jog jis nebuvo eilinis partijos narys. Be to, visi pateikti dokumentai yra patvirtinti parašais ir antspaudais, ir teismas, nurodydamas, kad jie nepatvirtina persekiojimo fakto, turėjo tai pagrįsti, t. y. savo iniciatyva ar įpareigoti Migracijos departamentą atlikti šių dokumentų ekspertizę. Tačiau teismas šių įrodymų visiškai netyrė, jų nevertino, o tik konstatavo, jog nepateikti persekiojimą pagrindžiantys įrodymai. Todėl akivaizdu, jog teismo sprendimas priimtas neištyrus visų byloje esančių įrodymų, jiems prieštarauja, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas neteisingai pritaikius Įstatymo 86 ir 87 straipsnius. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismai jau du kartus buvo grąžinę jo bylą Migracijos departamentui, tam, kad būtų įvertinti pateikti dokumentai, tačiau abu kartus Migracijos departamentas priimdavo sprendimus, neatlikęs šių dokumentų ekspertizės, t. y. konstatuodavo, jog jie yra galimai suklastoti, neturėdamas tai pagrindžiančios ekspertizės išvados. Akivaizdu, jog teismas paliko galioti nepagrįstą Migracijos departamento sprendimą. Teismas, palikdamas galioti Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), taip pat pažeidė Įstatymo 130 straipsnį, kadangi remiantis pareiškėjo pasakojimu, byloje esančiais įrodymais bei bendra informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad jam yra nesaugu (duomenys neskelbtini), ten gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Todėl remiantis asmens negrąžinimo principu jis neturėjo būti išsiųstas į valstybę, kurioje jam gresia pavojus. Todėl teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl šios priežasties naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Migracijos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į skundą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Be to, pažymi, kad apelianto nuomone, „teismas nurodydamas, kad dokumentai nepatvirtina jo persekiojimo fakto turėjo tai pagrįsti, t. y. savo iniciatyva ar įpareigoti Migracijos departamentą atlikti šių dokumentų ekspertizę”. Atsakovo nuomone, toks apelianto reikalavimas prieštarauja logikai ir sveikam protui, kadangi 2006 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad „šių dokumentų turinys visiškai neįrodo pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės šalyje”. Atsižvelgiant į tai, kad M. A. R. pateiktų dokumentų turinys negali turėti esminės įtakos Migracijos departamento sprendimui, reikalavimas atlikti jų ekspertizę neturi prasmės ir yra eilinis akivaizdus apelianto mėginimas vilkinti prieglobsčio suteikimo procedūrą, piktnaudžiaujant jam suteikta sprendimų apskundimo teise. Remiantis tuo, darytina išvada, kad M. A. R. sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią apeliantas pateikė Migracijos departamentui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, buvo išnagrinėta tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo R. M. A. apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjamo šioje byloje ginčo esmė – įrodymų, kurie galėtų būti pagrindas suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vertinimas.
Bendrosios įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje, kuriame, be kitų nuostatų, yra įtvirtinta principinė taisyklė, kad ,,jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.“.
Įvertinusi visumą byloje esančios medžiagos ir sprendžiamam ginčui taikytinas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė pagrįstą išvadą, kad vertinant pagal byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), sąlygų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nėra.
Pagrindinis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad byloje yra visa eilė dokumentų, patvirtinančių jo baimę būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), grėsmę jo gyvybei bei sveikatai dėl politinės veiklos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir sprendime neaptarė byloje esančio pagrindinio dokumento, įrodančio persekiojimo faktą – Muslim League (N) partijos išduotos pažymos. Vertindama šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kolegija sprendžia, kad nei ši pažyma, nei kiti dokumentai, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo priklausymą (duomenys neskelbtini) veikiančiai politinei partijai, savaime neįrodo persekiojimo fakto, kadangi iš 2004 m. lapkričio 9 d. pažymos “Dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikoje” matyti, kad Musharafo režimas politinių partijų veiklos nepersekioja. Duomenų apie tai, kad šiuo metu tarp politinių grupuočių vyksta kruvini susirėminai, taip pat nėra. Pažymėtina, jog pareiškėjas teisme pripažino, kad jis dėl persekiojimo, susijusio su jo tariamai politine veikla, pagalbos į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas nesikreipė, o savo persekiojimą siedamas su vienos politinės grupuotės tam tikrais nariais, nenurodė priežasčių, trukdančių jam persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę. Pareiškėjo teiginys, jog jo persekiojimas galimas visoje šalyje, nėra įtikinamas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo R. M. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.