- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- I2-702-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02315-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 21R-337(AG-272/03-2019) (toliau – Sprendimas Nr. 2); 2) panaikinti 2019 m. kovo 18 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –Tarnyba) direktoriaus sprendimą Nr. S-937 (toliau – Sprendimas Nr. 1); 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo svarstyti klausimą dėl teigiamos rekomendacijos dėl M. K. nuotolinio mokymosi gyvenant Lietuvoje išdavimo (b. l. 13–16).
Pareiškėja paaiškina, kad Tarnybos direktorius Sprendimu Nr. 1 nepatenkino pareiškėjos prašymo išduoti teigiamą rekomendaciją jos sūnui M. K. leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Komisijai, tačiau Komisija šį pareiškėjos skundą dėl Sprendimo Nr. 1 panaikinimo atmetė.
Pareiškėja nurodo, jog nesutinka su Komisijos ir Tarnybos direktoriaus priimtais sprendimais, kadangi jie yra formalūs, juose netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės. Mano, kad, Tarnybai ir vaiko ugdymo įstaigai nesutariant dėl rekomendacijos dėl vaiko mokymosi nuotoliniu būdu būtinumo ir šių įstaigų nebendradarbiavimui, nukenčia vaiko interesai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) su pareiškėjos skundo argumentais nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 46–49).
Nurodo, kad pareiškėja, ginčydama Komisijos sprendimą, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ar argumentų. Vien aplinkybė, kad priimtas sprendimas pareiškėjos netenkina, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Komisija netinkamai vertino, tyrė ar analizavo ginčo faktines aplinkybes. Priešingai, Tarnyba mano, jog Komisija tinkamai įvertino pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog jos rekomendacija ugdymo įstaigai nėra įpareigojimas, ir kiekvienu konkrečiu atveju pati ugdymo įstaiga, siekdama užtikrinti moksleivio teises, įtvirtintas Švietimo įstatymo (toliau – ŠĮ) 46 straipsnyje, įvertina mokinio ir jo šeimos situaciją, jo galimybes mokytis pagal nuotolinio ugdymo programą ir kitas svarbias aplinkybes, susijusias su vaiko teisės į mokslą užtikrinimu. Todėl net ir esant teigiamai Tarnybos rekomendacijai dėl vaiko nuotolinio mokymosi, Tarnyba, veikdama pagal savo kompetenciją, negali įpareigoti ugdymo įstaigos vadovą (ne) priimti atitinkamus sprendimus.
Pažymi, kad pareiškėjos argumentai, jog jos vyresnysis sūnus baigė vidurinę mokyklą nuotoliniu būdu, neturi reikšmės šiuo atveju nagrinėjamam nepilnamečio M. K. atvejui. Pabrėžia, jog kiekvienu konkrečiu atveju, ar vaikas gali mokytis nuotoliniu būdu, vertinama individualiai, atsižvelgiant į šeimoje susiklosčiusią situaciją, įvertinus, dėl kokių svarbių priežasčių vaikas neturi galimybės lankyti ugdymo įstaigos.
Atsiliepimas
Atsakovės įsitikinimu, Tarnyba ir Tarnybos skyrius tinkamai įvertino anksčiau nurodytus objektyvius duomenis dėl vaiko M. K. teisių ir geriausių jo interesų užtikrinimo, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą dėl rekomendacijos teikimo dėl vaiko mokymosi nuotoliniu būdu, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovė (atsakovės atstovas) nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Kad administracinė byla būtų išnagrinėta objektyviai ir nuodugniai, prie šios administracinės bylos pridedama Komisijos byla dėl V. K. skundo dėl Tarnybos veiksmų nagrinėjimo Nr. AG-272/03-2019 (toliau – Komisijos byla).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 21R-337(AG-272/03-2019) ir Tarnybos direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-937 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybą iš naujo svarstyti klausimą dėl teigiamos rekomendacijos dėl M. K. nuotolinio mokymosi Lietuvoje išdavimo pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Tarnybos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – Skyrius), prašydama išduoti rekomendaciją leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą jos nepilnamečiam sūnui M. K. (Komisijos byla, b. l. 43). Pareiškėja kartu su prašymu pateikė Kazlų Rūdos pedagoginės psichologinės tarnybos (toliau – Kazlų Rūdos PPT) 2018 m. gegužės 23 d. pažymą Nr. 481 „Dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo“ (toliau – Pažyma), kurioje nurodoma, kad pareiškėjos sūnui nustatyti nedideli specialieji ugdymosi poreikiai ir rekomenduojama vaiką palaipsniui integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, skatinant kuo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais, taip pat pasiūlyta vaiką mokyti naudojant įprastinius ugdymo metodus (Komisijos byla, b. l. 9–13).
Skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 4 d. prašymą, 2018 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 12SD-595 „Dėl nuotolinio mokymosi“ nurodė, jog, vadovaudamasis Pažyma dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo, siūlo pareiškėjos nepilnametį vaiką palaipsniui integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, ugdyti pagal bendrąsias programas, naudojant įprastinius ugdymo metodus.
Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus raštu, pakartotinai 2018 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Skyrių, prašydama išduoti rekomendaciją leisti M. K. taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą (Komisijos byla, b. l. 47). Skyrius 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. 12SD-116 „Dėl V. K. prašymo“ pareiškėjai atsakė, kad ji nepateikė papildomų duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, jog pakartotinai būtų buvę tiriami vaiko ugdymosi poreikiai ar būtų atsiradę kitų naujų aplinkybių, nei buvo Skyriui pateikiant 2018 m. rugsėjo 10 d. atsakymą raštu Nr. 12SD-595 „Dėl nuotolinio mokymosi“. Skyrius minėtu raštu taip pat konstatavo, jog pareiškėja nevykdo Kazlų Rūdos PPT specialistų rekomendacijų, toliau vaiką ugdo nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu, vaikas gyvena izoliuotoje aplinkoje, nepakankamai bendrauja su bendraamžiais, kitais žmonėmis, šeimoje užfiksuoti rizikos veiksniai: tėvų hipergloba, pernelyg stipri kontrolė, netinkamų vaiko nuostatų formavimas. Todėl savo ruožtu pakartotinai rekomendavo palaipsniui integruoti M. K. į bendrojo ugdymo mokyklą, mokyti vaiką naudojant įprastinius ugdymo metodus.
Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus atsisakymu išduoti rekomendaciją jos nepilnamečiam sūnui, 2019 m. vasario 19 d. pateikė skundą Tarnybos direktoriui (Komisijos byla, b. l. 65–67), nurodydama, jog Skyriaus išvada dėl vaiko gyvenimo socialiai izoliuotoje aplinkoje nepagrįsta įrodymais, taip pat neaišku, kokiais kriterijais remiantis nustatyta, kad vaikas nepakankamai bendrauja su bendraamžiais. Pareiškėja skunde taip pat paaiškino, kad Kazlų Rūdos PPT išvados yra priešingos nepriklausomų ekspertų VšĮ „Meda Project“ pateiktoms išvadoms ir rekomendacijoms, todėl būtina pakartotinai vertinti šias aplinkybes ir svarstyti klausimą dėl teigiamos rekomendacijos išdavimo leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą iš naujo.
Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2019 m. vasario 19 d. skundą, 2019 m. kovo 18 d. atsakyme Nr. S-937 „D. V. K. skundo“ nurodė, kad pareiškėjos prašymas išduoti teigiamą rekomendaciją negali būti tenkinamas, kadangi Skyriaus specialistų apsilankymo šeimoje metu nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių vaikas negalėtų integruotis į mokyklos socialinį gyvenimą. Taip pat Tarnyba pažymėjo, kad šiuo metu neturi duomenų, kad minėtos nustatytos aplinkybės būtų pasikeitusios bei dėl pareiškėjos nuolatinio gyvenimo užsienyje. Be to, Tarnybos nuomone, jos pateikta VšĮ „Meda Project“ pažyma negali būti vertinama kaip išvada, nes tai nėra įstaiga, teikianti išvadas apie vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas bei padedanti jas išspręsti, surasti jam optimalią ugdymo vietą ir formą. Taip pat Tarnyba pasiūlė pareiškėjai kreiptis į ugdymosi įstaigą, kuri kompetentinga spręsti dėl vaiko nuotolinio mokymosi tikslingumo (Komisijos byla, b. l. 22–25).
Pareiškėja, ginčydama Tarnybos 2019 m. kovo 18 d. atsakymą Nr. S-937 „D. V. K. skundo“, 2019 m. balandžio 26 d. pateikė skundą Komisijai, teigdama, kad Tarnybos atsakymas yra formalus, paneigiantis vaiko interesus (Komisijos byla, b. l. 1–7) . Pareiškėjos nuomone, prieštaringos išvados sudaro pagrindą pakartotinai vertinti vaiko ugdymosi poreikius ir svarstyti prašymą dėl rekomendacijos leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą išdavimo.
Komisija 2019 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-337 (AG-272/03-2019), kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (Komisijos byla, b. l. 78–81).
Pareiškėja ginčija Komisijos ir Tarnybos direktoriaus sprendimus teigdama, kad jie yra formalūs, priimti neįvertinus visų faktinių aplinkybių bei paneigiantys vaiko interesus.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo
veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovo priimtiems sprendimams, kaip indvidualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.
ABTĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).
Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).
Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.
Teismas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, jog Tarnybos direktoriaus ir atitinkamai Komisijos sprendimas yra formalūs, priimti neįvertinus visų ginčo aplinkybių. Teismas, įvertinęs sprendimų turinį nustatė, jog ginčijami sprendimai yra motyvuoti, argumentuoti ir pagrįsti teisės aktų normomis, nurodyta apskundimo tvarka, terminai ir pasirašyti įgaliotų pareigūnų. Iš ginčijamų sprendimų turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai. Priimti sprendimai nesukėlė teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržė pareiškėjos galimybės tinkamai apginti savo teises, o tai reiškia, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi VAĮ 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėja teismui neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimti ginčijami sprendimai yra neteisėtas ar negaliojantis bei nenurodė objektyvių priežasčių, dėl ko atsakovo ir Komisijos priimtus sprendimus laiko nepagrįstais. Pareiškėjos abstraktūs argumentai, kuriais ji grindžia sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, teismo vertinimu, yra išimtinai pareiškėjos subjektyvi, gynybinė pozicija.
Pareiškėjos įsitikinimu, prieštaringos Kazlų Rūdos PPT ir VšĮ „Meda Project“ išvados sudaro pagrindą pakartotinai vertinti vaiko ugdymosi poreikius ir svarstyti prašymą išduoti rekomendaciją leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą.
Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai, atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, pagal įstatymą turi teisę parinkti švietimo ir (ar) mokymosi formą. Mokymosi pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas formas ir mokymo organizavimą pagal šias formas reglamentuoja Mokymosi pagal formaliojo švietimo programas formų ir mokymo organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-1049 (toliau – Aprašas), kurio 1 ir 6.3 punktuose įtvirtintas nuotolinis mokymo proceso organizavimo būdas.
Pagal minėto Aprašo 11.2 papunktį, nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu (grupinio mokymosi forma) mokomi 7–18 metų (iki 21 metų – turintys specialiųjų ugdymo poreikių) mokiniai pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, laikinai išvykę į užsienį, taip pat mokiniai pagal savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padalinių rekomendaciją.
Primintina, jog pareiškėjos siekiama gauti Skyriaus rekomendacija leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą jai neišduodama remiantis Kazlų Rūdos PPT pažyma, kurios pagrindu M. K. nustatyti nedideli specialieji ugdymo poreikiai, rekomenduojant palaipsniui integruoti vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą, parinkti tinkamą vietą klasėje, kartu skatinant kuo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais. Atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad pareiškėjos sūnui būtų taikomas nuotolinio mokymosi organizavimo būdas, jis turi patenkinti bent vieną iš Aprašo 11.2 papunktyje nurodytų kumuliatyvių sąlygų, t. y. arba jis turi būti laikinai išvykęs į užsienį, arba jam nuotolinis mokymosi organizavimo būdas dėl nustatytų specialiųjų ugdymo poreikių siūlomas vaiko teisių apsaugos padalinio rekomendacija. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos sūnus netenkina nė vienos iš Aprašo 11.2 papunktyje nustatytų sąlygų, laikytina, jog jam pagrįstai netaikytinas nuotolinio mokymosi organizavimo būdas.
Pareiškėjos teigimu, prieš priimdama sprendimą dėl rekomendacijos leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą, Tarnyba turėtų įvertinti VšĮ „Meda Project“ pažymą ir jos pagrindu išduoti prašomą rekomendaciją. Šioje pažymoje pažymima, jog M. K. specialiųjų ugdymo poreikių neturi, taip pat rekomenduojama ugdyti pagal iki šiol taikytą ugdymosi programą, moksleiviui išreiškus norą integruotis į bendrojo švietimo sistemą, tai daryti palaipsniui, stebint raidos pokyčius.
ŠĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokinio specialiuosius ugdymo poreikius (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertina pedagoginė psichologinė tarnyba (toliau – PPT). Šiai tarnybai taip pat suteikta teisė siūlyti ugdymo formą, būdus ir metodus, prireikus rekomenduoti teikti specialiąją pedagoginę, psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pagalbą, rekomenduoti vaikui mokyklą.
Kaip teisingai atsiliepime pažymėjo atsakovė, VšĮ „Meda Project“ neturi teisės aktais jai suteiktų teisių vertinti mokinio specialiųjų ugdymo poreikių, taip pat nėra žinoma pažymą surašiusios specialistės kvalifikacija bei pažyma nėra patvirtina parašu. Dar daugiau, Komisija, remdamasi VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2019 m. gegužės 6 d. duomenimis, nustatė, kad VšĮ „Meda Project“ vykdo neformalų švietimą, vykdo bei įgyvendina asmens bei šeimos emocinį intelektą lavinančias ir ugdančias inovatyvias bei prevencines, reabilitacines ir konsultacines programas ir projektus. Todėl, teismo įsitikinimu, Tarnyba pagrįstai atsisakė vertinti VšĮ „Meda Project“ pažymą dėl pareiškėjos sūnaus nuotolinio mokymosi organizavimo. Pabrėžtina, jog klausimas dėl rekomendacijos nuotoliniam mokymui išdavimo būtų svarstomas tik tuo atveju, jeigu pareiškėja pateiktų naują PPT pažymą ar kitus naujas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti ginčijamus sprendimus bei įpareigoti atlikti veiksmus, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.