Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, dirbantis, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

T. G. mušdamas nežymiai sutrikdė asmens sveikatą, o būtent: jis, 2022 m. vasario 24 d. apie 21.45 val., teritorijoje tarp namų (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui su nukentėjusiuoju A. L. dėl nukentėjusiojo šuns lojimo, tyčia vieną kartą sudavė smūgį nukentėjusiajam į smakro sritį savo dešine ranka, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą smakre, kas pagal specialisto išvadą Nr. G 762/2022(01) vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais veiksmais T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis T. G. paaiškino, kad savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažįsta. Parodė, kad kaltinime nurodytą vakarą apie 9 val. išėjo su šunimi pasivaikščioti. Su šunimi eina ten, kur negyvenama teritorija, reikia praeiti 3–4 namus. Visada veda šunį prisisegęs. Už jo namo yra vaikų žaidimo aikštelė, ji neaptverta, tai nėra šunų vedžiojimo aikštelė, ten negalima paleisti šunų. Beeinantis pro aikštelę, jis buvo užpultas nukentėjusiojo A. L. šuns. Jis sustojo, o A. šuo agresyviai pribėgo, lojo, taikėsi kąsti jo šuniui į užpakalines kojas. Jis prisitraukė savo šunį, kelis kartus pasakė „pasiimkite šunį“. Ten stovėjo 5–8 žmonės, buvo tamsu. Pribėgo A. ir pasiėmė šunį. Jam paėjus dar 20 m, A. šuo vėl juos užpuolė, pradėjo loti. Jis sustojo, laikė savo šunį, kad jo nepultų. Jo paties šuo nepuola, jis visiškai neagresyvus. Jis pasakė „pasiimkite šunį“, tada A. pribėgo, pasiėmė šunį už antkaklio ir nusivedė. Jis pagalvojo, kad A. prisisegė šunį. Toliau ėjo link perėjos, reikėjo pereiti gatvę, tuomet A. šuo užpuolė juos trečią kartą, vėl taip pat lojo, buvo agresyvus, buvo nuo visų susirinkusiųjų nutolęs apie 30 m. Jis savo šunį patraukė nuo A. šuns, kad jo nepultų, nekąstų, ir garsiai pasakė, kad pasiimtų šunį. Niekas neatėjo, gal per toli buvo ir negirdėjo. 5–6 kartą sakė „pasiimkite šunį“. Šuo darėsi vis agresyvesnis, taikėsi jiems kąsti. Jis pasiėmė šuns pavadėlį (jis yra tekstilinis, pusantro metro) ir pasakė, kad ginsis. Tada A. bėgo ne prie savo šuns, o prie jo, ir pasakė „žadi mano šunį mušti, tuoj pats gausi į galvą“. Vieną, antrą kartą pasakė. A. artėjo prie jo mosikuodamas, sakydamas „tuoj į galvą gausi“. Jis tada nustūmė A. su dešine ranka. Tuomet iš minios pradėjo artėti pora vyriškių, sakė „ko mosikuojiesi, tuoj gausi į galvą“. Jis tada apsisuko ir nuėjo toliau. Pasivaikščiojęs, po kokio pusvalandžio ar daugiau, grįžo vėl per pievas. Grįžtant nebuvo tų žmonių, buvo tik keletas, todėl jis galvojo, kad viskas, išsisklaidė, nėra A. su šunimi. Priėjus prie aikštelės, prie jo prisikabino M. U. ir L. K. Jie šūkaliojo „ko tu čia vaikštai, ateik pasišnekėsime, tuoj išsiaiškinsime“. Jis, nieko nesakydamas, vengdamas konflikto, norėjo greičiau grįžti namo. Jie sekė jį iš paskos. Jis tada ėjo ne į laiptinę, o į „parkingą“, nes taip buvo arčiau. Tada, jam regis, L. sulaikė duris, pasakė „mes tave surasime, sužinosime, kur gyveni, tu čia nevaikščiosi“, grasino. Jis turi vaizdo įrašą, kaip jį persekiojo. Prie (duomenys neskelbtini) namo yra kamera, kuri galėjo užfiksuoti visą įvykį, apie tai buvo sakęs tyrėjai. Skambino įmonei, kuri prižiūri kamerą, bet ji pasakė, kad neduoda fiziniams asmenis leidimo susipažinti, nedalina medžiagos. Po kokio mėnesio, gegužės 3 d. vėl ėjo pro šalį, buvo užpultas to paties šuns, kaip visada sustojo, bet šuo jį apkandžiojo, važiavo į ligoninę, jį paskiepijo nuo stabligės, pasakė sužinoti, ar šuo skiepytas.

Atsakydamas į klausimus parodė, kad įvykis įvyko 2022 m. vasario 24 d. Nors kaltinime nurodyta, kad 21.45 val., tačiau mano, kad viskas įvyko anksčiau, nes jis su šunimi išeina pasivaikščioti 21.00 – 21.15 val. Įvykio vieta – aikštelė, pieva, tarp (duomenys neskelbtini) namų. Nesutiko, kad minėta aikštelė skirta vedžioti šunis, nes tokius dalykus nustato savivaldybė. Nekonfliktavo su nukentėjusiuoju, tik sakė, kad pasiimtų šunį, nes jis juos puolė. A. matė, kad jis laiko pavadį, ir sakė „tu ką, žadi trenkti mano šuniui, tu pats tuoj gausi į galvą“. A. pirmą kartą nieko nesakė, pasiėmė šunį ir nuėjo, šuns nepririšo. Matėsi, kad A. šuo taikėsi kąsti jo šuniui į galines kojas. Jo šuo 40–50 cm ūgio, A. šuo per pusę mažesnis. Neįsivaizduoja, kaip A. galėjo susižaloti, nes jis tik pastūmė A. su ranka. Jis A. stūmė ne į veidą. Nepajuto rankoje jokių skausmų, nubrozdinimų. Kai atstūmė A., pavadėlio toje rankoje nelaikė, pavadėlį laikė kairėje rankoje. Aikštelėje kiekvieną vakarą susirenka žmonės (apie 5–8 žmones), visi jie turėjo palaidus šuniukus. Tie žmonės buvo nuo jo apie 30 m atstumu. Kai teikė policijai savo vaizdo įrašą, jis buvo filmuotas tą patį vakarą. Iki įvykio neturėjo jokių santykių su tais asmenimis, nė vieno jų nepažįsta, jų vardus ir pavardes sužinojo iš bylos. Negalėjo pasakyti, kodėl tie žmonės (M. ir L.) jį persekiojo, ragino jį sustoti, išsiaiškinti, pasikalbėti. Kai atstūmė A., kažkas iš tos minios artėjo link jų, sakė „tu čia daugiau (duomenys neskelbtini) nevaikščiosi“. Buvo tamsu, jis matė priėjusį vienintelį A. Didžioji dalis stovėjo, pora artėjo link jo, tuomet jis pasišalino. Gyvenime nėra susidūręs su tokiais konfliktais, jam tai buvo šokas. Kai pastūmė A., jis paėjo žingsnį atgal.

Po liudytojų apklausos kaltinamasis paaiškino, kad neturi metalinio pavadėlio, visi pavadėliai yra tekstiliniai. Paaiškino, kad pirmuosius kelis kartus šuo laikėsi ganėtinu atstumu. Trečią kartą sustojo prie žibintų, prašė pasiimti šunį, šuo bandė įkąsti jo šuniui į kojas. Tada jis su kojomis bandė padaryti taip, kad A. šuo neįkastų jam arba jo šuniui. A. šuns nespardė, o gynėsi ir prašė pasiimti šunį.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. L. parodė, kad įvykis įvyko apie 21.45 val. Ten yra pieva ir aptverta vaikų žaidimo aikštelė. Jo šuo nedidelis, iki šiol su juo nebuvo jokių problemų, nei lojo, nei kandžiojosi, vaikai su juo žaidžia. Pirmą kartą, kai šuo išbėgo, išgirdo lojimą, atėjo, pasiėmė šunį, nusinešė atgal, neprisegė. Antrą kartą šuo nubėgo prie žmogaus, lojo, bet jis nematė, kad šuo bandytų įkąsti, nes šuo buvo tam tikru atstumu, žiūrėjo į kitą šunį ir lojo. T. tuo metu užsimodavo ranka arba koja, sakė „patrauk šunį arba trenksiu“. Tuomet jis pasiėmė šunį, nusinešė, neprisegė. Trečią kartą, kai šuo nubėgo, prasidėjo žodinis konfliktas. T. vėl užsimojo, šuo dar labiau lojo, jis pasakė T. „nedrįsk trenkti, eik toliau ramiai“. Jis priėjo prie T., šuo buvo šalia, o T. be jokios priežasties trenkė jam su kumščiu – ne stūmė, o trenkė. Kiek spėjo pamatyti, lyg kažkas buvo užvyniota ant T. rankos – ar grandinėlė, ar minkštas diržas. Matydami tai, kiti liudytojai artinosi prie jų sakydami „kas tau darosi“. Jis šunį nusipirko praeitų metų pavasarį, tuo metu toje pačioje aikštelėje matė T. su šunimi. Kaip T. minėjo, jis dažnai toje aikštelėje nesilanko. Jis matė T. toje aikštelėje 1–2 kartus, ne daugiau. T., matydamas prie jo ateinančius kitus žmones, pasišalino. Jis tuomet pasilenkė prisegti šunį ir pamatė, kad ant šuns yra kraujo, patyrė nedidelį šoką. Galvojo, kad T. trenkė jo šuniui, ieškojo, kur šuo sužeistas, bet jam pasakė, kad „tau pačiam bėga kraujas“. Jis prasisegė striukę, jam pasakė, kad yra didelė žaizda, ją reikia siūti. Grįžo namo, nuplovė žaizdą, užklijavo pleistrą, važiavo į gydymo įstaigą, kad suteiktų medicininę pagalbą. Kai jam suteikė pagalbą, jis papasakojo apie įvykį, kad jam trenkė, buvo žodinis konfliktas. Grįždamas namo, važiavo pro policijos komisariatą, esantį (duomenys neskelbtini), bet šis jau nebedirbo. (Duomenys neskelbtini) pasitarė, kad į policiją dėl įvykio nesikreips, bet po tam tikro laiko atėjo į aikštelę su šunimi, žmonės, kurie matė įvykį, pasakė, kad T. tą vakarą buvo grįžęs mosikuodamas pagaliu, kad jie ėjo iš paskos T., sakė jam, jog pastarasis prakirto žmogui smakrą, jis yra ligoninėje ir kreipsis į policiją. Kitą kartą liudytojai sakė, kad T., eidamas su žibintuvėliu, švietė žmonėms į akis. Iš tokių T. veiksmų nusprendė, kad ne viskas gerai klostosi, T. ieško preteksto konfliktui, todėl nusprendė važiuoti į komisariatą, bet taip sutapo, kad jam paskambino tyrėja, nes ši gavo iš ligoninės medžiagą. Atsakydamas į klausimus, parodė, kad aikštelėje nematė ženklų, jog ji yra skirta vedžioti šunis. Jo šuo prie T. buvo atbėgęs tris kartus. Mano, kad jis turėjo prisegti savo šunį, bet nepagalvojo, kad gali išsirutuliuoti toks konfliktas. Šunį prisegė, kai ėjo namo, eidamas ranka užspaudęs laikė žaizdą, kuri buvo prasivėrusi ir stipriai bėgo kraujas. Kartu su juo stovėjo M. ir L., buvo kelios moterys, kurios ateina su šunimis. Po konflikto buvo priėję keli žmonės ir matė jo žaizdą, sakė, kad reikia kreiptis į gydymo įstaigą, kad bėga kraujas, jo striukė kruvina – taip jam pasakė A. Žaizda atrodė bauginančiai, atsivėrusi, matėsi mėsa. Prisimena, kad T. jam trenkė, tai nebuvo pastūmimas. Tai matė ir kiti. Vertina, kad T. veiksmas buvo sąmoningas, apgalvotas. Patvirtino, kad buvo kitas įvykis, yra nagrinėjama kita byla, bet T. jo šuo neįkando, T. bandė išprovokuoti, kad turėtų argumentą savo naudai. Jis pats vengia konfliktinių situacijų. Po įvykio liko žymė, susiūtas smakras. Jo šuo už T. šunį yra per pusę mažesnis. Įvykio vieta yra pakankamai erdvi. Vaikų aikštelė aptverta, yra žmonių, kurie palieka vaikus žaisti aikštelėje, o su šunimis eina į pievą. Aikštelė yra tarp gyvenamųjų namų, centre. Kai atėjo į aikštelę, pirmą kartą paleido šunį, jis 5 sekundes palakstydavo, pasižiūrėdavo į T. šunį ir vėl nubėgdavo. Matė, stebėjo savo šunį. Jo šuo nepuolė, nubėgdavo apsiuostyti. Šuo mėgsta žaisti, lakstyti. Pribėgęs jo šuo lojo ant T. šuns. Pirmą kartą pasiėmė savo šunį, nes matė, kad loja. Antrą kartą pasiėmė, nes kaltinamasis užsimojo su ranka ir koja, kas parodė, kad žmogus yra piktas, sakė „trauk šunį arba trenksiu“. Jis pats nebuvo nusiteikęs agresyviai, negrasino trenkti į galvą, prašė eiti ramiai toliau. T. nepribėgo mušti, bet kai jis priėjo arčiau, kilo žodinis konfliktas. Trečią kartą kai buvo priėjęs, konfliktavo žodžiais, po to pasiėmė šunį. Šunį pasiėmė po smūgio.

Po liudytojų apklausos nukentėjusysis paaiškino, kad muštynių nebuvo, buvo tik vienas smūgis iš kaltinamojo pusės, prieš tai buvo žodinis konfliktas. Einant prie šuns buvo žodinis konfliktas, nes kaltinamasis užsimodavo su koja, su ranka, taip dar labiau paskatindamas šunį loti. Jis pats sakė „nedrįsk spirti, eik toliau“. Ėjo prie šuns, kalbėjo. Nebuvo įsiaudrinęs, griežtai pasakė, kad nedrįstų spirti šuniui, nei stūmė, nei spyrė, nei trenkė. Iš jo pusės nebuvo jokių veiksmų, kad norėtų spirti ar sužaloti.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas L. K. parodė, kad įvykis įvyko žiemą, buvo sniego, apie 21.20 val. Jis išėjo pavežioti šunį, aikštelėje buvo 5–6 žmonės su šunimis. Palei aikštelę už maždaug 10 m yra šaligatvis, kuriuo su šunimi ėjo kaltinamasis T. G. Prie jų pribėgo nukentėjusiojo A. L. šuo, palojo ant jų. Jis matė, kaip T. su šuns grandine stovi, grasina, rėkia „patraukite šunį, nes vošiu“. Arčiausiai buvo A. šuo, bet jis pribėgo–palojo, pribėgo–palojo, nėjo toliau. A. pasakė T. „nemušk šuns, palik, pasiimsiu“ ir ėjo link T. T. pradėjo mosikuoti kojomis, sakyti „trauk šunį, nes vošiu“. T. ir A. atsistojo vienas priešais kitą krūtinėmis, ir buvo toks smūgis, kaip per rūbus ,,žich“. Jis pats stovėjo šone gal 8–10 m atstumu, kai išgirdo smūgį. A. nenukrito, todėl jis pagalvojo, kad gal nepataikė. T. čiupo staigiai šunį. Jis pats nuėjo prie A., paklausė „kaip jautiesi“. A. pasilenkė prie šuns, glostė, norėjo jį pasiimti. Jis pats pažiūrėjo, pamatė kraują ant šuns, ant sniego, pradėjo šaukti „kraujas bėga, sužalojo žmogų“. Atėjo pora merginų, pora vyrų. Visi pasakė, kad reikia kreiptis į gydytoją. Po to jis pradėjo dairytis, kur dingo T., bet jo nebebuvo. Viena mergina pasakė, kad eis pro tą pusę ir palydės A. Praėjo 10–15 min., pamatė, kad T. eina link jų, bet jau su lazda (1 m ilgio ir 8 cm storio), suka lazdą rankose. Jis stovėjo arčiausiai ir pasakė T. „sužalojai žmogų, palauk, pakalbėkime, mes kviesime policiją“. T. nieko nesakė, nuėjo toliau. Jis pats ėjo T. iš paskos, pasakė „parodysi, kur gyveni, policijai nereikės ieškoti“. T. bėgte nubėgo į požeminę perėją, atsisuko ir pasakė „aš tave atsiminsiu“. Jis pats grįžo atgal, bet jau nieko nebebuvo.

Atsakydamas į klausimus liudytojas parodė, kad buvo vakaras, tamsu, bet jie vedžiodami šunis stovi palei gatvę, kur yra žibintai, todėl viskas gerai matėsi. Konfliktas kilo dėl to, kad aplojo šuo – nepiktai, 2–3 kartus buvo pribėgęs. A. pasakė „nemušk šuns, pasiimsiu savo šunį“ ir ėjo link T. T. ir A. sustojo vienas priešais kitą 5 cm atstumu. Iš pradžių T. stovėjo prie šaligatvio, A. ėjo link jo, tada T. kelis žingsnius prisiartino prie jo, ir abu stovėjo ant žolės. Smūgį matė iš 8–9 m atstumo, tiesiogiai. Matė, kad bręsta konfliktas. Tarp jo paties ir T. su A. kitų asmenų nematė, taigi, kiti buvo jam už nugaros, kitų asmenų nematė. Tarp T. ir A. nebuvo keiksmažodžių, raginimų, įžeidinėjimų, konflikto. T. šuns pavadėlis buvo metalinis. Matė šį pavadėlį prieš smūgį. Smūgis buvo su ranka, su kumščiu. Matė ištiestą ranką link A. veido. Ranka skrido tiesiai į A., į veido sritį. Po to priėjo M., J., regis, buvo ir A. A. arba J. pasakė, kad palydės A., nes eina į tą pačią pusę. Atsakydamas į prokuroro klausimą, ar galėjo T. pasirodyti, kad A. šuo yra agresyvus, parodė, šuo bėgo į T., sustojo per 2 m, lojo, skalijo. A. šuo lojo ne ant kaltinamojo, o ant jo šuns. A. šaukė šuniui „grįžk“. Atsakydamas į klausimą, ar A. šuo reagavo į komandą, parodė, kad šuo yra jaunas, atbėgdavo prie šeimininko ir vėl išbėgdavo. A. ėjo prie T. sakydamas „nespardyk šuns, aš pasiimsiu savo šunį“. T. šuniui neįspyrė, bet imitavo smūgį, kad spirs. T. tuo metu buvo piktas, agresyvus, suko grandinę – šuns pavadėlį. Atsakydamas į teismo klausimą parodė, kad nematė kaltinamojo sugniaužto kumščio, matė tik tai, kad ranka ištiesiama link A. veido, girdėjo rūbų sušlamėjimą. Atsakydamas į nukentėjusiojo klausimą parodė, kad žaizda ant A. veido atsirado iš karto po konflikto, A. pasiėmė šunį, ir už 20–30 sekundžių pamatė lašantį kraują. Atsakydamas į kaltinamojo klausimą parodė, kad buvo pakeltas kaltinamojo balso tonas, girdėjo jį sakant „patraukite šunį arba spirsiu“, nukentėjusysis pasakė „nedrįsk jam spirti, pasiimsiu šunį“, jis pats tikrai negrasino kaltinamajam susidorojimu, pasakė „T., sužalojote žmogų, sustokite, pasikalbėkime“. Atsakydamas į teismo klausimą parodė, kad prieš konfliktą stovėjo aikštelėje, po to matė, kad bręsta konfliktas, todėl ėjo link jų, norėjo išskirti, bet ten labai greitai viskas gavosi.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. U. parodė, kad įvykis įvyko vasario pabaigoje, vakare, po 21.00 val., kai visi susirenka su šunimis. Buvo jis pats, nukentėjusysis A. L., L., J. Šunys, kaip visada, buvo palaidi. Tada pro šalį ėjo kaltinamasis T. G., kažkodėl jis tą vakarą buvo piktas. Prie T. pribėgo B. (A. šuo), palojo; A. pasikvietė šunį prie savęs, tada B. vėl pribėgo. Tada T. pasuko keliuku, B. dar kartą pribėgo, vėl aplojo. Tada T. pradėjo kojomis spardyti, bandyti įspirti šuniui. Tada A. atsistojo, vienas šalia kito stovėjo, pasakė „baik spardyti šunis“. Jis pamatė, kaip T. nei iš šio, nei iš to užsimojo ir trinktelėjo A. A. pasitraukė, T. nuėjo toliau. Jie norėjo pažiūrėti, ar nesužeidė B. Kaip tik ant B. nukrito kraujo lašas. A. pakėlė galvą. Tuomet jie pasakė „prakirtimas yra, važiuok į ligoninę, kad tau susiūtų“. Tada T. grįžo su rąstu. Jis su L. pasakė T. „sustok, palauk, išsiaiškiname, kas buvo, reikia kviesti policiją, nes A. sužeidei“. T. ėjo toliau, jie ėjo iš paskos, negrasino, norėjo pasikalbėti, sužinoti, kur gyvena. T. nuėjo į požeminį parką ir pasakė L. „aš tave prisiminsiu“.

Atsakydamas į klausimus liudytojas parodė, kad A. nuo T. stovėjo apie pusę metro atstumu. Jis pats viską labai gerai matė, nes į juos žiūrėjo. Grupelė žmonių stovėjo ant žolės, o T. su A. ant šaligatvio, taip pat ir smūgio metu. L. stovėjo šalia jų, jie visi stovėjo toje pačioje vietoje. Ten viskas matosi, nes nėra jokių medžių. T. bandė įspirti B. su koja. Atėjo A., pašnekėjo, nebuvo nei keiksmažodžių, nei grasinimų. Buvo vyriškas pokalbis „nespardyk šunų“. Nežino, kodėl T. ranką pakėlė. Matė rankos pakėlimą, kad buvo kažką ant rankos užsivyniojęs. A. smakrą prakirto, taigi, tai buvo pavadėlis, pavadėlio grandinėlė. Matė, kad ant dešinės T. rankos buvo kažkas užvyniota, bet nematė, kad tai buvo grandinėlė. Buvo kumštis, trenkė į smakrą. T. ir A. pokalbio negirdėjo. Girdėjo tik tai, kad A. sakė „nespardyk šuns“. Iš T. keiksmažodžių negirdėjo. Prieš konfliktą T. ėjo pro šalį, pribėgo A. šuo, tada T. nepuolė spardyti, pasakė „patraukite šunį“. A. šunį pasiėmė, tada T. nusuko, vėl atbėgo B., tada T. bandė šuniui įspirti. Pribėgęs šuo draugiškai lojo per atstumą 1–1,5 m. Viskas gerai matėsi, nes dega šviesos. Be jo įvykį stebėjo L., J., dar kažkas buvo. Arčiausiai buvo jis, viską matė geriausiai. Nežino, kur stovėjo L. Prieš jį L. nebuvo, prieš jį buvo A. Jis stovėjo ir kalbėjo su A., kuris smūgio nematė, nes stovėjo nugara. Po smūgio T. nuėjo toliau. Tada jie visi vienu metu priėjo prie A. pasižiūrėti. Pamatė kraujo lašiuką, nes A. šuo yra baltas. Stovėdamas aikštelėje (visi aikštelėje, niekas nėjo arčiau), pirmą kartą pamatė T. tokiu atstumu, kaip nuo tribūnos iki automobilių stovėjimo aikštelės krūmų, kurie matosi pro teismo posėdžių salės langą. Viskas vyko labai greitai, kelių sekundžių reikalas. T. su šuniu ateidavo anksčiau į aikštelę, yra pora kartų bendravę aikštelėje. T. niekada toks nebuvo, pirmą kartą taip atsitiko. Liudytojas, apžiūrėjęs įvykio vietos apžiūros protokolo nuotraukas (b. l. 18‑22), parodė 5 nuotrauką, nurodė, kad ties pirma priešais stovinčio daugiabučio laiptine, ties pievos viduriu, stovėjo jis su kita kompanija, visas veiksmas vyko šalia ant šaligatvio, ties žibintu.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja J. R. parodė, kad įvykis įvyko žiemą, vasario pabaigoje, apie 21.00 val. Visi susitiko vedžioti šunis, viskas buvo kaip ir visada, lakstė šunys. T. ėjo su savo augintiniu, pribėgo keletas šunų, tame tarpe ir B. Kai kurie pakviesti šunys grįžo prie šeimininkų. A. nuėjo pasiimti savo šuns, nes šis nepaklausė ir negrįžo. Tada T. ėjo toliau, vėl pribėgo keletas šunų ir B. Kiti šunys nubėgo, o B. liko. T. tą vakarą buvo piktas, pradėjo kelti kojas, norėdamas spirti B. A., eidamas pasiimti šuns, sakė T. „eik ramiai, nespirk šuniui“. Kai priėjo A., susitiko su T., kilo žodinis konfliktas. Situacija pasirodė nemaloni, todėl ji nusisuko ir tęsė pokalbį su kita moterimi. Po minutės ar kelių išgirdo, kaip kiti sako „ei–ei, ką darai“. Pasisuko ir išgirdo, kaip T. trenkė A., paties smūgio nematė. T. pradėjo šalintis. Kažkas pasakė „sustok, pasiaiškinsime, iškviečiame policiją“. A. pasilenkė prie B. apžiūrėti, ar jai viskas gerai, tada priėjo pasižiūrėti ir moterys, A. pasakė „nesupratau, iš kur čia kraujas“. A. atsistojo, ir tada visi pamatė, kad jam bėga kraujas per barzdą link kaklo.

Atsakydama į klausimus liudytoja parodė, kad B. pribėgo prie T. du kartus. Su ja stovėjo moksleivė, dar A., L., M. Visi buvo pasibarstę, per kelis metrus vienas nuo kito. Viena akimi žiūrėjo, kas vyksta, ir kalbėjosi, nėjo artyn. Priėjo tuomet, kai T. nueidinėjo, kai A. pasilenkęs prie šuns jį apžiūrinėjo. Matė, kaip A. priėjo prie T., pradėjo kalbėtis, jai situacija pasirodė nemaloni, todėl nusisuko. Taip, A. pasiėmė šunį. Nežino, kada buvo smūgis, nematė. Neatsimena, kada A. pasiėmė šunį – prieš smūgį, ar po jo. Konfliktas įvyko prie žibinto, palei kelią. Situacija buvo nemaloni, nes buvo agresija, keliama koja, spiriama šuniui, nors šuo nepuolė, šuo lojo kaip ir visi kiti šunys, po to kilo žodinis konfliktas. Matomumas buvo geras, yra du žibintai, gatvė apšviesta. Smūgis buvo prie žibinto, o ji pati stovėjo pievoje.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja A. R. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje šeimininkai buvo susitikę su šuniukais. T. G. ėjo pro šalį, ir B. nubėgo prie jo šuniuko. B. visada taip daro, ji nepiktybiška. A. L. pakvietė B. pas save, ji neklausė. Matėsi, kad T. nepatenkintas, A. sakė „eik, nieko nedaryk ir viskas bus gerai“. Tačiau T. pradėjo spardyti šunį, tada A. nuėjo pasiimti savo šunį ant rankų, nes šuo buvo paleistas, tada ir įvyko konfliktas. Ji pati stovėjo nugara prie J., todėl nematė paties smūgio ar veiksmo. Kiti žmonės, stovėję veidu į konfliktą, pradėjo sakyti „kas čia darosi“. Ji pati buvo už poros metrų, todėl atsisukusi pamatė, kad ten yra įvykęs kažkoks konfliktas. Ji pastebėjo, kad B. kailis yra kruvinas. Ji pagalvojo, kad galbūt kažkas įkando ar kažkas kitas įvyko. Pradėjo apžiūrinėti B., nes A. buvo šoko būsenoje, nesuprato, kas vyksta, kai pamatė kraujuotą B. Apžiūrėję šuniuką, lyg ir nieko nepastebėjo, o prieš tai kraujo tikrai nebuvo. Ji pradėjo kalbėti su A., kaip jis jaučiasi, kas nutiko, tada pamatė, kad jo visas smakras ir skarelė kraujuoti. Tada pastebėjo, kad jo lūpa praskelta. Dar pastovėjo ir išsiskirstė, o A., kiek jai žinoma, nuvažiavo į ligoninę, jam susiuvo žaizdą. A. buvo sužalotas konflikto metu. Ji paties smūgio nematė, tai buvo minučių reikalas. Mano, kad konfliktiškas buvo T., o A. buvo labai ramus, pats nesuprato, kas įvyko. Jie norėjo kviesti greitąją, bet A. pasakė, kad pats grįš namo ir viską susitvarkys. Konflikto metu A. elgėsi ramiai, pasakė „eik tolyn, nieko neatsitiks, nieko nedaryk ir tas šuo nieko nedarys“. Kiek prisimena, T. nieko neatsakė nukentėjusiajam, bet matė, kaip jis ketino spirti šuniui. Iš viso buvo du konfliktai, vienas su šuniu, kitas su A. Pirmas konfliktas buvo, kai T. ketino nuskriausti šunį, pradėjo su koja jį spardyti, šuo buvo aktyvus, bet tikrai nebuvo nusiteikęs agresyviai.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė K. G. patvirtinto savo teiktą specialisto išvadą Nr. G762-2022 (01) pilna apimtimi, taip pat paaiškino, kad nustatyta žaizda yra muštinė, o ne kirstinė, nes veido sritis yra tokia vieta, kad už odos poodžio yra dantys, todėl, kontaktuojant su kietu paviršiumi, kirstinė žaizda būtų gilesnė, netgi būtų pažeidžiami kaulai, be to, kirstinės žaizdos yra kitoks mechanizmas. Nustatyta žaizda galėjo būti padaryta suduodant kumščiu. Žaizda negalėjo būti padaryta suduodant delnu, plaštaka, nes tokiu atveju žaizda susidaro ne išorėje, o gleivinėje, kontaktuojant su dantimis, todėl atsiranda gleivinės žaizdos. Tokiu atveju (duomenys neskelbtini) gydytojas būtų aprašęs, kad žaizda yra iš vidaus, tuomet ji pati neatmestų galimybės, kad galėjo būti suduota plaštaka. Taigi, šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad sužalojimas buvo odoje ir poodyje, mažai tikėtina, kad būtų suduota delnu. Sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kumščiu slydimo būdu. Sužalojimas galėjo būti padarytas plika ranka, nes medicinos dokumentuose nėra aprašyti pabrozdinimai ar įspaudai. Padaryta žaizda negalėjo būti padaryta atstumiant, nes žaizda per didelė ir per gili, o atstūmimo atveju dažniausiai būna nubrozdinama oda, matomi odos įbrėžimai nagu, o šiuo atveju buvo pažeista ir oda, ir poodis, gilesnė žaizda, vadinasi, turėjo būti kažkoks pagreitis.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamasis T. G. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta. 2022 m. vasario 24 d. apie 21–21.15 val. jis išvedė šunį pasivaikščioti. Išėjęs iš namų, jis ėjo pro tarp (duomenys neskelbtini) namų esančią pievelę. Eidamas pro tą pievelę, neaptvertoje pievoje matė 5-8 asmenų grupelę, kurie buvo su palaidais šunimis. Jo šuo visada būna pririštas pavadėliu, neagresyvus, dresuotas. Įpusėjus pievelę, jam einant šaligatviu, vienas iš pievoje buvusių šunų atsiskyrė ir lodamas pradėjo bėgti link jo. Tas šuo atbėgo prie jo, lojo ir puolė jį ir jo šunį. Jis su savo šuniu sustojo ir garsiai prašė šeimininko, kad prisirištų savo šunį, tą pakartojo apie 2-3 kartus. Iš asmenų grupės atėjo vyras, rėkdamas šuns vardą B. Šunį pasišaukė pas save ir toliau neprisirišęs šuns nuėjo prie šunų grupelės. Praėjus dar apie 20 m, to paties šuns puolimas pasikartojo. Šis vėl lojo ant jų, buvo agresyviai nusiteikęs, vis puolė link jų. Jie vėl su šuniu sustojo, ir jis dar kartą paprašė, kad šeimininkas prisirištų savo šunį. Šeimininkas priėjo prie šuns, paėmė jį už apykaklės ir nusivedė prie šunų. Jis manė, kad minėto šuns savininkas prisisegė šuniui pavadėlį. Jis toliau su šuniu ėjo link perėjos, norėdamas nueiti į kitą kelio pusę. Praėjus apie 30 m, ties pėsčiųjų perėja, tas šuo dar kartą pribėgo prie jų, atrodė, kad jis buvo dar agresyviau nusiteikęs, dar labiau lojo ant jų ir šį kartą bandė įkasti jo šuniui į užpakalines kojas. Jis savo šunį laikė su pavadėliu prispaudęs sau prie kojos, apie 5 kartus prašė, kad šeimininkas prisisegtų savo šunį. Matydamas, kad to šuns elgesys tampa dar agresyvesnis, jis atsistojo tarp savo šuns ir to kito šuns, kad tas šuo neįkastų jo šuniui, ir dar kartą rėkė, kad šeimininkas prisirištų savo šunį. Šuns puolimas nesumažėjo, jis tapo dar agresyvesnis. Pamatė, kad tas pats vyras iš minios artėja prie jų, jis šiam dar kartą pakartojo, kad prisirištų savo šunį, nes jis pradės gintis. Vyras artėjo link jo, o ne link savo šuns. Kai jis šio paprašė prisisegti šunį, ir šis jam pasakė „tu ką, žadi trenkti mano šuniui?“, į ką jis pasakė „prisisekite savo šunį, nes aš ginsiuosi nuo jo“. Tada šis artėjo link jo sakydamas „tu ką, žadi trenkti mano šuniui, tuoj aš tau pačiam trenksiu“, priartėjo prie jo per ištiestą ranką, tuomet užsimojo dešinės rankos kumščiu ir jam pasakė „tuoj aš tau trenksiu į galvą“. Jis, siekdamas išvengti sužalojimų ir apsaugoti save, dešine ranka paleido pavadėlio virvę ir stumtelėjo vyriškį nuo savęs, kairėje rankoje laikė šuns pavadėlį. Vyriškis atsitraukė apie 30 cm, ir jie su šuniu skubiai pasišalino. Girdėjo, kaip iš tos asmenų minios keli vyrai rėkė: „ko tu čia mosikuojiesi, tuoj tu čia nevaikščiosi, kur bėgi, ateik pasikalbėti“ ir panašiai, tuo pačiu jie artėjo link jo. Nė vieno iš ten buvusių asmenų jis nepažįsta. Iš jo pusės A. atžvilgiu jokio smūgio nebuvo, išskyrus pastūmimą. To vyro šuns dydis buvo panašus į raselo terjero – nedidelis, baltas su tamsiomis dėmėmis. Pavedžiojęs šunį, po maždaug 30 min. ėjo atgal, matė, kad pievelėje buvo likę tik keli asmenys, tarp kurių to vyriškio su agresyviu šuniu nebebuvo. Praėjus tuos asmenis, jie pradėjo jį sekti sakydami jam „sustok, ateik čia pasišnekėti“. Jis, nereaguodamas į jų prašymus ir bijodamas dėl savo sveikatos, skubiai norėjo grįžti namo, tačiau jie sekė jį nuo tos pievos iki jo namų, vis rėkdami sustoti, pasišnekėti ir išsiaiškinti. Jis, stengdamasis kuo greičiau nuo jų atitrūkti, ėjo ne į laiptinę, o į artimiausią įėjimą – „parkingą“, nes jis buvo arčiau nei laiptinė. Vienas iš vyriškių pribėgo prie „parkingo“ durų, jas sustabdė ir dar jam rėkė grasindamas, kad jį suras, sužalos, jis daugiau nevaikščios ir panašiai. Tai pasakęs šis asmuo uždarė duris, ir jis per „parkingą“ grįžo namo. Po šio įvykio vyriškio su šuniu nebesutiko, tačiau dabar, pamatęs pievelėje asmenis su šunimis, bando jų išvengti ir keliauja aplink (b. l. 94–97).

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas įtariamasis T. G. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, lieka prie savo anksčiau duotų parodymų. Kaip jis pats matė, nukentėjusiojo šuo lakstė be pavadėlio, be antsnukio, neaptvertoje erdvėje, kuri yra bendro naudojimo paskirties, taip pat ten vaikai žaidžia futbolą, ir tuo šis pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 21 punktą, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį. Įvykio vietos apžiūros protokole yra nuotraukos, tačiau tai ne ta vieta, kur įvyko konfliktas tarp jo ir A. L. Nufotografuota vieta yra arti (duomenys neskelbtini) namo, o konfliktas vyko arti (duomenys neskelbtini) namo. 2022 m. vasario 24 d. A. L. nėjo pasiimti savo šuns, o artėjo prie jo, mosikavo rankomis, buvo agresyviai nusiteikęs, užsimojęs kumščiu jam trenkti, grasino jam žodžiu. Prieš tai jis buvo apie penkis kartus įspėjęs nukentėjusįjį, kad prisisegtų ir pasiimtų savo agresyvų šunį. Kai A. L. priartėjo prie jo, jis, norėdamas sulaikyti minėtą asmenį nuo smurtinio poveikio, ištiesė savo dešinę ranką krūtinės aukštyje, norėjo prilaikyti minėtą asmenį, kad nesuduotų jam smūgio, nes matė, kad šis jau buvo užsimojęs savo dešinės rankos kumščiu. Kairėje rankoje jis laikė pavadėlį, kuriuo buvo prisegtas jo šuo, todėl jis fiziškai negalėjo trenkti asmeniui su ranka, ant kurios buvo pavadėlis, nes jis yra gan trumpas, o paties šuns juk jis nepakeltų, nes šuo sveria apie 30 kg. Jo veiksmuose nebuvo tyčios, taip pat jis neatliko jokių fizinių veiksmų, kuriais galėtų sukelti asmeniui fizinį skausmą. Po avarijos jo dešinysis rankos riešas yra patyręs daugybę lūžių bei sufiksuotas metaliniais virbalais. Su šia ranka negali daryti jokių fizinių veiksmų, pakelti sunkių nešulių. Prie apklausos pridės medicininius dokumentus, kurie patvirtina traumos sunkumo pobūdį. Taip pat pageidauja pateikti 2022 m. vasario 24 d. vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad jį persekioja du asmenys iš tos šunų vedžiojimo grupelės, M. U. grasino jam susidorojimu, antro asmens duomenų nežino. Apie savo šunį gali pasakyti tik tai, kad jis yra dvejus metus lankęs dresūros pamokas, jie dalyvauja įvairiose tarptautinėse parodose, šuo yra daugkartinis (duomenys neskelbtini) čempionas. Jei bus reikalinga, bus galima pateikti tą patvirtinančius dokumentus (b. l. 103–108).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis A. L. parodė, kad 2022 m. vasario 24 d. apie 21.15 val. išėjo pasivaikščioti, pavedžioti šuns į šunų vedžiojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Aikštelė yra įrengta pievoje, todėl tikslaus adreso nurodyti negali, tačiau minėta aikštelė yra tarp (duomenys neskelbtini). Atėjęs į minėtą šunų aikštelę, savo šunį paleido nuo pavadėlio, kad šis galėtų išsilakstyti. Maždaug už pusvalandžio, jo šuniui lakstant aikštelėje, šalia aikštelės pasirodė vyras, kuris buvo maždaug (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, maždaug 180 cm ūgio, vilkėjęs žalios spalvos striukę, ant galvos užsidėjęs kepurę, buvo su panašiu į vižlų veislės šuniu. Minėtą vyrą galės atpažinti. Jo šuo pribėgo prie minėto vyro šuns ir pradėjo loti, po to jis priėjo, pasikvietė šunį atgal ir grįžo į šunų vedžiojimo aikštelę, o minėtas vyras ėjo toliau. Jo šuo vėl pribėgo prie to šuns, tada minėtas asmuo užsimojo spirti jo šuniui, užsimodavo ranka, tačiau nespyrė ir netrenkė, o jo šunį tokie veiksmai suerzino, todėl šis pradėjo dar labiau loti. Pamatęs bandymus suduoti jo šuniui, jis priėjo prie minėto vyro, pasakė jam pastabą, jog pastarasis nebandytų trenkti jo šuniui ir eitų toliau ramiai nesimosikuodamas, o šis pasakė jam patraukti šunį arba suduos, tada tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Jam priėjus arti prie minėto vyro, kad patrauktų savo šunį, vyras savo dešine ranka, užsivyniojęs ant rankos galimai metalinę grandinėlę arba šuns pavadėlį, trenkė jam į smakro sritį. Po tokių minėto asmens veiksmų jis pajuto fizinį skausmą. Po šio smūgio prie jo priėjo jo pažįstamas M. U., o jam trenkęs vyras iš karto pasišalino. Vėliau, jam priėjus prie žmonių, kurie buvo netoli šunų stovėjimo aikštelės, jie jam pasakė, kad jo smakras raudonas, ir tada jis pamatė, kad jam iš smakro bėga kraujas, tačiau, ar tie žmonės matė įvykį, jis nežino. Tą patį vakarą apie 22.58 val. jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur buvo apžiūrėtas gydytojo, jam diagnozuota kirstinė žaizda smakre, ji buvo susiūta. Minėtą vyrą jis dažnai matydavo vaikščiojantį su šuniu ir per kaimynus sužinojo, kad tai yra T. G. Dėl šio vyro veiksmų jam turtinė žala nepadaryta, tačiau jis pajuto fizinį skausmą ir jam reikėjo siūti smūgio metu padarytą žaizdą smakro srityje. Kiek jam yra žinoma, įvykio vietoje vaizdo stebėjimo kamerų nėra (b. l. 36‑40).

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas nukentėjusysis A. L. parodė, kad 2022 m. vasario 24 d. apie 21 val. jis išėjo iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), išvesti savo šunį pasivaikščioti. Jie kiekvieną vakarą eina į tą pačią aikštelę, esančią tarp (duomenys neskelbtini). Aikštelė nėra aptverta, tiesiog bendro naudojimo žalia zona. Šioje pievoje jis paleidžia šunį nuo pavadėlio ir leidžia palakstyti su kitais šunimis. Belakstant šunims, jo šuo pamatė vyrą, kuris netoliese vedžiojo šunį, ir lodamas pribėgo prie jų. Jis nuėjo, pasikvietė šunį prie savęs, šuo grįžo prie jo, vyras pradėjo eiti toliau, ir jo šuo vėl pribėgo prie jų. Tada jis vėl ėjo pasiimti savo šunį, kuomet tas vyras bandė užsimoti tai su koja, tai su ranka, ir pasakė, kad spirs jo šuniui. Jis pasakė, kad nedrįstų spirti jo šuniui ir toliau ramiai praeitų pro juos. Tarp jų su tuo vyru prasidėjo žodinis konfliktas. Jis priartėjo prie to vyro, nes jo šuo buvo prie pat to vyro, kuomet žodinio konflikto metu iš niekur nieko vyras trenkė jam dešinės rankos kumščiu jam į kairės pusės žandikaulio sritį. Iš karto jam neskaudėjo, tikriausiai buvo šoko būsenoje, nes nesitikėjo, kad taip nutiks. Tik po kelių minučių pajuto didelį fizinį skausmą. Kiek matė, ant to vyro dešinės rankos buvo užvyniotas greičiausiai pavadėlis, dėl to smūgio metu jam buvo prakirsta smūgio vieta. Šį jų konfliktą matė kiti su šunimis buvę asmenys. Keli asmenys pribėgo prie jų sakydami tam vyrui „ką čia darai, raminkis“. Kai priėjo asmenys, tas vyras pasišalino. Žmonės jam pradėjo sakyti, kad jam bėga kraujas, prakirstas žandikaulis ir greičiau kreiptųsi į gydymo įstaigą. Tada pasiėmė šunį, grįžo namo ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur jį nusiuntė į (duomenys neskelbtini). Kitą dieną M. U. jam pasakė, kad tą patį vakarą tas vyras dar praeidinėjo pro tą aikštelę turėdamas rankoje kažkokį pagalį. Taip pat minėjo, kad kelios dienos po šio įvykio eidamas pro aikštelę tas pats vyriškis švietė aikštelėje buvusiems asmenims į veidus žibintuvėliu, dėl kokios priežasties, nežino. Po įvykio iš karto nusprendė nesikreipti į policijos įstaigą, nes pripažįsta, kad šiek tiek yra ir jo kaltės, nes šuo buvo paleistas, taip pat tai iš matymo pažįstamas asmuo, šunys kartais kartu pažaidžia, tad nenorėjo šiam sukelti didesnių problemų. Tačiau, kai jam M. U. nurodė visas šias prieš tai išdėstytas aplinkybes, nusprendė kreiptis į policijos įstaigą, kad ateityje tas žmogus neišprovokuotų didesnių konfliktų su kitais asmenimis, kurie renkasi aikštelėje su šunimis. Civilinio ieškinio kol kas reikšti nepageidauja. Kai pamatys asmenis, kurie tą vakarą buvo aikštelėje kartu su šunimis, paprašys, kad jie nurodytų savo kontaktus ir atvyktų į apklausą (b. l. 42–43).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas M. U. parodė, kad gyvena pažymoje nurodytu adresu. Netoli jo namų yra pieva, kurioje kiekvieną vakarą aplinkinių namų gyventojai susitinka ir vedžioja šunis. 2022 m. vasario 24 d. apie 21.30 val. išėjo su savo šuniu pasivaikščioti į minėtą aikštelę, priėjęs pamatė, kad jo pažįstamas A. L. taip pat yra minėtoje aikštelėje, kurioje buvo paleidęs savo šunį. Tas šuo pribėgo prie kito, jam iš matymo pažįstamo T., pavardės nežino, šuns, po to grįžo pas A. L. T. vėl ėjo šaligatviu aplink aikštelę su savo šuniu, tada A. šuo vėl pribėgo prie T. šuns, o T. tuo metu užsimojo trenkti A. šuniui, tačiau netrenkė. Tuo metu prie jo priėjo A., ir tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas, kadangi A. norėjo apginti savo šunį, kad T. šio nesužalotų. Tuo metu T. elgėsi agresyviai ir žodinio konflikto metu savo dešinės rankos kumščiu, ant kurio buvo užsivyniojęs pavadėlio grandinę, trenkė A. į smakro sritį. Jis stovėjo netoliese, todėl priėjo prie A. ir pamatė, kad šiam iš smakro bėga kraujas. Norėjo pakalbėti su T., tačiau šis iš karto pasišalino. Po to A. nuėjo namo, o T. po kiek laiko grįžo į tą pačią šunų vedžiojimo aikštelę su mediniu pagaliu. Kokiu tikslu T. atsinešė tą pagalį, nurodyti negali, tačiau mano, kad tą pagalį atsinešė gynybai, nes galvojo, kad jie gali šį užpulti. Pirmą kartą matė T. tokį agresyvų, nes, kaip ir minėjo, dažnai visi kartu vedžioja savo šunis, anksčiau niekada jokių konfliktų su juo nebuvo, visi gražiai bendraudavo. Jis nežino, kas šį kartą T. pasidarė. Kiek jam yra žinoma, A. L. tą patį vakarą važiavo į (duomenys neskelbtini), kur buvo susiūta T. padaryta žaizda (b. l. 46–49).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas L. K. parodė, kad 2022 m. vasario 24 d. apie 21 val. jis išėjo iš namų išvesti savo šuns. Kaip visada ėjo į pievelę (duomenys neskelbtini) namų. Ten dažnai susirenka keli šeimininkai ir leidžia savo šunims palakstyti. Tuo metu jų buvo apie 5 asmenis. Kažkuriuo momentu pro šalį, apie 15 m nuo jų ėjo T. su savo šuniu. A. šuo pribėgo prie T. šuns apie 5–6 m atstumu ir pradėjo loti. T. ėjo toliau aplink pievą, nenuėjo šalin. A. šuo vis tiek lojo ant T. šuns, tuomet T. pradėjo rėkti „pasiimk savo šunį arba vošiu, spirsiu“ ir tuo metu rankoje pradėjo sukti metalinę grandinę. Matė, kad T. buvo agresyviai nusiteikęs. A. ėjo link savo šuns, tačiau T. vis kartojo, kad suduos šuniui, o A. vis sakė „tik pabandyk“. A. priartėjus prie T., jie atsistojo vienas priešais kitą, o jis nuo jų stovėjo apie 10 m atstumu. Jiems stovint vienam priešais kitą pamatė, kad T. iš niekur nieko sudavė smūgį A. į žandikaulio sritį. Sudavęs smūgį T. su šuniu iš karto pasišalino iš vietos. Kadangi A. buvo su gobtuvu, pamanė, kad šiam nieko rimto neatsitiko. Priėjęs prie A. matė, kad šis bando surasti savo šunį ir priklaupė ant kelių. Tuomet paklausė šio, ar viskas yra gerai, tas atsakė, kad taip, tačiau tuo metu ant sniego pamatė, jog nuo A. veido nukrito keli kraujo lašai. Tuomet paprašė, kad kas nors prieitų ir pašviestų žibintuvėliu. Pašvietus į A. pamatė, kad maždaug apie 3 cm yra prakirsta apatinė lūpa iki smakro, iš kur ir bėgo kraujas. Jie padavė šiam sniego, kad pašaldytų, tačiau pasakė, kad reikia važiuoti į ligoninę susiūti žaizdą. Kartu su jais grupelėje buvusi mergina pasakė, kad eina ta pačia kryptimi kaip A., padės parvesti šunį, tuomet jie išėjo. Kiek žino, A. nuvažiavo į ligoninę. Maždaug po 10 minučių T. vėl ėjo aikštelės pakraščiu, šio rankoje matė didelį pagalį. Jis priėjo arti T., pasakė, kad šis sužalojo žmogų, tas nieko nesakė, bet rankoje pradėjo sukti tą pagalį, tikriausiai dėl to, jog jis neprieitų. Jis šiam dar pasakė atsiprašyti A., tuomet jie niekur nesikreips, tačiau šis tik pagąsdino jį su tuo pagaliu ir greitu žingsniu ėjo link namų. Jis sekė paskui T., kad išprovokuotų pokalbį, tuomet pasakė „gerai, parodyk kur gyveni“, šis atsisuko ir dar jam pagrasino „aš tave atsiminsiu, mes dar susitiksime“, tuomet nubėgo į požeminį garažą, ir daugiau jis šio nebesivijo. Po šio įvykio vakarais būdamas pievelėje dažnai mato, kad T. eina pro juos, filmuoja juos, šviečia žmonėms pievelėje į akis, tačiau ko jis nori ir su kokiu tikslu tai daro, nežino. Viena iš merginų pasakojo, kad T. ją filmuoja ir dienos metu, kuomet ji vaikšto su šuniu. Kiek pamena, vasaros metu T. pats ateidavo, prisijungdavo prie jų grupelės ir paleisdavo savo šunį palakstyti su jų šunimis (b. l. 51–53).

Iš 2022 m. kovo 3 d. A. L. protokolo–pareiškimo nustatyta, kad 2022 m. vasario 24 d. apie 21.45 val. šunų vedžiojimo aikštelėje, kuri yra tarp namų, adresu (duomenys neskelbtini), tarp jo ir iš matymo pažįstamo vyro įvyko žodinis konfliktas dėl jo šuns lojimo, po to minėtas vyras, užsivyniojęs ant rankos galimai metalinę grandinėlę arba šuns pavadėlį, savo dešine ranka trenkė jam į smakro sritį. Po tokių minėto vyro veiksmų jis pajuto fizinį skausmą, jam reikėjo siūti smakro srityje esančią žaizdą (b. l. 1–4).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. kovo 10 d. specialisto išvados Nr. G 762/2022(01) nustatyta, kad remiantis A. L. apžiūros ir medicinos dokumento duomenimis, pateikiama išvada: A. L. nustatyta muštinė žaizda smakre, padaryta paveikus kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi, prieš kreipiantis medicinos pagalbos į (duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 24 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad A. L. nustatytą sužalojimą galėjo pasidaryti griūdamas ir kontaktuodamas su kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi. A. L. sužalojimo jam padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse. Labiausiai tikėtina, kad sužalojimo jam padarymo metu užpuolikas buvo prieš nukentėjusiojo veidą. Nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Nustatyta viena muštinė žaizda (b. l. 33–34).

Iš 2022 m. kovo 3 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad A. L. atpažino T. G., kaip asmenį, kuris jam trenkė į smakro sritį 2022 m. vasario 24 d. apie 21.45 val. (b. l. 67–74).

Iš 2022 m. balandžio 26 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kartu su Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialiste K. G. apžiūrėtas T. G. dokumentas – rentgeno diagnostinio tyrimo protokolas. Specialistė pateikė išvadą, kad remiantis T. G. 2021 m. birželio 14 d. rentgeno diagnostinio tyrimo protokolu, neatmetama galimybė, kad T. G. galėjo padaryti A. L. nustatytą sužalojimą, nes nėra duomenų apie dešinės plaštakos funkcijos sutrikimą (b. l. 64–66).

Iš Vilniaus AVPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos I. B. 2022 m. rugpjūčio 17 d. el. laiško matyti, kad atsakydama į prokuroro suformuluotą užduotį, tyrėja nurodo, kad ant kaltinime nurodytų namų, taip pat ant (duomenys neskelbtini) namo nėra vaizdo stebėjimo kamerų; jokioje apklausoje nėra užfiksuota, kad įtariamasis būtų minėjęs apie šią kamerą; po įvykio praėjo daugiau nei 5 mėnesiai, todėl vaizdo įrašų nėra galimybės gauti, nes jie taip ilgai nesaugomi (b. l. 179–180).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, arba jis trumpam susargdinamas.

Teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, daro išvadą, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės dėl kaltinamajam T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės pasitvirtino. Kaltinime nurodyta, kad T. G. mušdamas nežymiai sutrikdė asmens sveikatą, o būtent: jis, 2022 m. vasario 24 d. apie 21.45 val., šunų vedžiojimo aikštelėje, kuri yra tarp namų (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui su nukentėjusiuoju A. L. dėl nukentėjusiojo šuns lojimo, tyčia vieną kartą sudavė smūgį nukentėjusiajam į smakro sritį savo dešine ranka, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą smakre, kas pagal specialisto išvadą Nr. G 762/2022(01) vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Teismas pirmiausia pažymi, kad byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina ir dėl to iš esmės joks ginčas nekyla, jog kaltinime nurodytoje vietoje – tarp namų (duomenys neskelbtini) – yra teritorija, kurioje yra vaikų žaidimo aikštelė, taip pat pieva, kurioje žmonės susirenka vežioti šunis, tačiau šioje vietoje nėra ženklų, nurodančių, jog tai yra būtent šunų vedžiojimo aikštelė, todėl teismas šią aplinkybę patikslina, kartu pažymėdamas, jog tai jokios įtakos kaltinamojo teisinei padėčiai neturi. Toliau teismas nurodo, kad byloje esantys įrodymai taip pat vienareikšmiškai patvirtina ir dėl to iš esmės joks ginčas nekyla, jog prieš tai paminėtoje teritorijoje kaltinime nurodytu laiku, kaltinamajam T. G. už pavadėlio vedžiojant savo šunį, prie jų pribėgo ir lojo palaidas nukentėjusiojo A. L. šuo, todėl kaltinamasis prašė nukentėjusiojo savo šunį pasiimti, ką šis ir padarė. Kaltinamajam toliau einant su savo šunimi, prieš tai nurodyta situacija pasikartojo, nes nukentėjusysis savo šuns neprisirišo. Trečią kartą pasikartojus tai pačiai situacijai, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas ir įvyko fizinis kontaktas, po kurio nukentėjusysis patyrė kaltinime nurodytą sužalojimą – nukentėjusiojo smakre buvo padaryta muštinė žaizda, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Kaltinamasis T. G. tiek apklaustas teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nežymiai sužalojus nukentėjusįjį nepripažino ir parodė, kad smūgio dešine ranka į nukentėjusiojo smakro sritį nesudavė, o tik nustūmė jį su ranka į krūtinės sritį. Teismas, įvertinęs tai, jog prieš tai nurodytą kaltinamojo iškeltą versiją paneigia kiti byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai, jo duotus parodymus vertina kritiškai, kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. L. parodė, kad kaltinamasis be jokios priežasties trenkė jam su kumščiu, tai nebuvo pastūmimas, kaltinamojo veiksmas buvo sąmoningas, apgalvotas. Liudytojas L. K. parodė tiesiogiai matęs kaltinamojo suduotą smūgį nukentėjusiajam; jis tuo metu buvo netoli, ėjo artyn kaltinamojo ir nukentėjusiojo, nes matė, kad tarp jų bręsta konfliktas; matė ištiestą kaltinamojo ranką link nukentėjusiojo veido, ranka skrido tiesiai į nukentėjusiojo veido sritį. Liudytojas M. U. parodė, kad stebėjo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo vykusį konfliktą, todėl matė, kaip kaltinamasis nei iš šio, nei iš to užsimojo ir trinktelėjo nukentėjusiajam, matė rankos pakėlimą, buvo kumštis, kaltinamasis trenkė į nukentėjusiojo smakrą. Liudytojos J. R. ir A. R. parodė, kad nors ir nematė kaltinamojo nukentėjusiajam suduoto smūgio ar kito veiksmo, nes tuo momentu buvo nusisukusios, tačiau matė, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktinė situacija ir jog būtent kaltinamasis šioje situacijoje buvo agresyviai nusiteikęs, priešingai nei nukentėjusysis, kuris prašė kaltinamojo eiti ramiai toliau ir nieko nedaryti jo šuniui. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog agresyviai nusiteikęs buvo būtent kaltinamasis, o ne nukentėjusysis, patvirtino ir prieš tai minėti liudytojai L. K. ir M. U. Teismas nenustatė, kad nukentėjusysis ar kuris nors iš prieš tai nurodytų liudytojų siektų apkalbėti ar neteisingai apkaltinti kaltinamąjį T. G. Nors teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis akcentavo, kad liudytojai nuo konflikto vietos buvo nutolę apie 30 m, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia liudytojų parodymų teisingumo, nes byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad konfliktas įvyko prie gatvės apšvietimo stulpo, kas, kaip nurodė ir liudytoja J. R., lėmė gerą situacijos matomumą. Teismas remiasi prieš tai nurodytais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, logiški, iš esmės sutampa tarpusavyje, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. O būtent – teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė K. G., pilna apimtimi patvirtinusi savo teiktą specialisto išvadą Nr. G762-2022 (01), kurioje, be kita ko, nurodyta, jog labiausiai tikėtina, kad sužalojimo padarymo metu užpuolikas buvo prieš nukentėjusiojo veidą, papildomai paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatyta žaizda negalėjo būti padaryta kaltinamojo nurodytais būdais, nes jeigu būtų suduota delnu, plaštaka, tokiu atveju žaizda būtų susidariusi ne išorėje, o gleivinėje, kontaktuojant su dantimis; nukentėjusiajam padaryta žaizda negalėjo būti padaryta ir atstumiant, nes žaizda per didelė ir per gili, o atstūmimo atveju dažniausiai būna nubrozdinama oda, matomi odos įbrėžimai nagu, o šiuo atveju buvo pažeista ir oda, ir poodis, gilesnė žaizda, vadinasi, turėjo būti kažkoks pagreitis; nustatyta žaizda galėjo būti padaryta kumščiu. Teismas apibendrina, kad prieš tai aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamasis T. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sudavė smūgį nukentėjusiajam į smakro sritį savo dešine ranka.

Aplinkybę, kad nukentėjusysis patyrė kaltinime nurodytus padarinius – buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. kovo 10 d. specialisto išvada Nr. G 762/2022(01), kurioje nurodyta, kad A. L. yra nustatyta viena muštinė žaizda smakre, padaryta paveikus kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi, prieš kreipiantis medicinos pagalbos į (duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 24 d.; sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šios išvados teisingumu ar pagrįstumu, be to, kaip jau buvo minėta, teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė K. G. patvirtino šios išvados teisingumą pilna apimtimi.

Aplinkybę, kad kaltinamojo veiksmai – panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį – tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo nežymiu sveikatos sutrikdymu, patvirtina nukentėjusiojo A. L., liudytojų L. K., M. U., J. R. ir A. R. nuoseklūs ir iš esmės tarpusavyje sutampantys parodymai apie tai, kad iš karto po to, kai kaltinamasis T. G. sudavė nukentėjusiajam A. L. kaltinime nurodytą smūgį, priėję liudytojai pamatė ant nukentėjusiojo šuns ir sniego kraują, taip pat pamatė, jog kraujuoja iš nukentėjusiojo smakre esančios žaizdos. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis į (duomenys neskelbtini) kreipėsi 2022 m. vasario 24 d. 22.58 val. (b. l. 13), t. y. tą patį vakarą po aptariamo konflikto, kas taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis jam nustatytą sužalojimą patyrė dėl kaltinamojo veiksmų.

Vertinant kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, teismui nekyla abejonių dėl to, jog jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti nurodyti padariniai ir jų norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Taigi, kaltinamojo T. G. veiksmai yra teisingai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

BK 140 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Teismas, skirdamas bausmę T. G., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis.

Pirmiausia, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – padarytas vienas baigtas nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas žmogaus sveikatai, buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, kaltinamasis atliko vieną spontanišką fizinio poveikio veiksmą, pavartotas smurtas nebuvo intensyvus.

Teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – neteistas (b. l. 79), administracine tvarka baustas, paskirtos baudos sumokėtos (b. l. 80–82), turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba (b. l. 83), (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į prieš tai išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro siūlomą laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmę, jos dydį nustatant artimą minimaliam šios rūšies bausmės dydžiui (BK 48 straipsnio 2 dalis), įpareigojant kaltinamąjį visu laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, arba gydymusi, taip pat atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Teismo vertinimu, atsižvelgus į minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, tokia bausmė ir jos dydis nebus per griežta, atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Kaltinamajam T. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 109–112), paliktina galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2022 m. kovo 15 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl 53,83 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo, nes nukentėjusysis A. L. buvo sužalotas ir dėl patirtų sužalojimų buvo gydomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš PSDF lėšų (b. l. 57). Kartu su civiliniu ieškiniu pateiktas nukentėjusiojo A. L. gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusiajam 2022 m. vasario 24 d. suteikta skubios medicinos pagalbos IV paslauga (53,83 Eur) (b. l. 58). Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad dėl kaltinamojo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Žalos dydis pagrįstas byloje esančiu gydymo paslaugos apskaitos išrašu. Teismas, atsižvelgęs į prieš tai išdėstytas aplinkybes, vertina, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas pilnai, o patirtas žalos atlyginimas sumokėtinas į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos banko sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, mokėjimo paskirtį nurodant „Žala PSDF už A. L. gydymą“ (b. l. 59).

Šioje baudžiamojoje byloje proceso išlaidų nėra, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir baudžiamajai bylai nagrinėti taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301–305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

pripažinti T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmę, įpareigojant jį visu laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, arba gydymusi, taip pat atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

T. G. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš T. G. 53,83 Eur (penkiasdešimt tris eurus ir 83 ct) turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (53,83 Eur), skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje).

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti T. G., kad nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės apribojimas, privalo:

1) atvykti į Probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba Probacijos tarnybos šaukimo gavimo;

2) vykdyti probacijos sąlygas ir individualiame probuojamojo priežiūros plane nustatytas priemones, padedančias įvykdyti probacijos sąlygas, informuoti probuotoją apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3) pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba;

4) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų baudžiamojo poveikio priemonių įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

5) jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti baudžiamojo poveikio priemonių, įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.