Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė dėl Utenos AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo) per 2017 m. rugpjūčio 10 d. - 2018 m. birželio 1 d. laikotarpį.

Utenos AVPK pateikė duomenis, pagal kuriuos, M. E., turintis suimtojo statusą, Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 5 d., nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 12 d., nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 2 d., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 26 d., nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 6 d., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. balandžio 18 d., nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. (b. l. 12-13).

Teismas nenustatė pagrindo abejoti Utenos AVPK pateiktais duomenimis ir sprendžia, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 5 d., nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 12 d., nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 2 d., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 26 d., nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 6 d., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. balandžio 18 d., nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš policijos įstaigos veiklos, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, turi pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodytos teisės normos taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui, išskaičiavus iš bendro gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo plotą, turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius ir kameras, kuriose tuo metu pareiškėjas buvo laikomas, kamerų plotą, bendrą jose buvusių asmenų skaičių Utenos AVPK nurodė atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgais užima 1,02-1,04 kv. m plotą (b. l. 13). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Utenos AVPK pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Atsižvelgus į byloje nustatytus duomenis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: 1) nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. kameroje Nr. 10, kurios plotas – 18,49 kv. m, kartu su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 6,16 kv. m); 2) 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 17,08 kv. m, su vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 8,54 kv. m); 3) nuo 2017 m. rugpjūčio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas – 17,56 kv. m, kartu su vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 8,78 kv. m); 4) nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas – 16,81 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,60 kv. m); 5) nuo 2018 m. sausio 2 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas – 17,16 kv. m, su vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 8,58 kv. m); 6) nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 5 d. – kameroje Nr. 2, kurios plotas – 16,81 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,60 kv. m); 7) 2018 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 17,08 kv. m, su 3 asmenimis (vienam asmeniui teko 4,27 kv. m), ši kamera yra sulaikymo, į kurią talpinami asmenys, etapuoti iš kitų įstaigų, o po 1-3 val. jie paskirstomi į gyvenamąsias patalpas; 8) nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 12 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas – 16,81 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,60 kv. m); 9) 2018 m. sausio 29 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas – 17,16 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,72 kv. m); 10) nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 2 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas – 16,81 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 4,20 kv. m); 11) 2018 m. vasario 23 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas – 17,16 kv. m, vienas; 12) nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 26 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 17,08 kv. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,69 kv. m); 13) nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas – 17,29 k. m, su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,76 kv. m.); 14 nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 17,08 kv. m, su 5 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,69 kv. m); 2018 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 5, kurios plotas – 17,16 kv. m; 16) nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 17,08 kv. m, su 3 asmenimis (vienam asmeniui teko 4,27 kv. m); 17) 2018 m. balandžio 13 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas – 17,29 kv. m, su 1 asmeniu (vienam asmeniui teko 8,40 kv. m); 18) nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. balandžio 14 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas – 16,81 kv. m, su 1 asmeniu (vienam asmeniui teko 8,40 kv. m); 19) nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas – 16,88 kv. m, su 1 asmeniu (vienam asmeniui teko 8,40 kv. m); nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas – 17,64 kv. m, su 2 asmenimi (vienam asmeniui teko 5,88 kv. m).

Išanalizavus ir įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 5 d., 2018 m. sausio 8 d., nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 12 d., nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 2 d., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 26 d., nuo 2018 m, kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 6 d., nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m, gegužės 2 d. buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad aukščiau išvardintais laikotarpiais buvo pažeista M. E. subjektinė teisė būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ( neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto).

Be to, pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė neužtikrintą privatumą naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

Minėta, kad Utenos AVPK atsiliepime nurodė, jog Areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, bei pripažino, kad durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta.

Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenustatyta. Formaliuoju požiūriu, sanitarinio mazgo atitvėrimas areštinės kamerose 120-130 cm aukščio sienele laikytinas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus teisės aktuose. Tačiau sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, jog naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į EŽTT jurisprudenciją, yra nurodęs, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės 120-130 cm aukščio sienele asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista M. E. teisė privačiai naudotis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

Be to, M. E. teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir jo teisės į privatumą pažeidimas, kadangi kamerų duryse įrengti langeliai, pro kuriuos galima matyti, kaip naudojamasi tualetu.

Vertinant šį pareiškėjo teiginį, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu išaiškinimu. Apeliacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl tuo tikslu kameros duryse yra įrengtas stebėjimo langas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, vadovaujantis aukščiau paminėta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Utenos AVPK nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog pro kameros duryse esantį langelį pareigūnai gali stebėti kaip asmuo naudojasi sanitariniu mazgu. Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos dalies atskirtas 125 cm aukščio pertvara, ir pripažino, jog durų ar užuolaidų, uždengiančių sanitarinį mazgą, nėra įrengta.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimus yra pagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę – suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova - vienam asmeniui – 1 vienetas; spintelė – vienam asmeniui – 1 vienetas; stalas – 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba – 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė – 1 vienetas patalpai; valymo inventorius – 1 komplektas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

Teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė, jog areštinės kamerose turi būti įrengtos rūbų spintos. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai apie teisės naudotis drabužių spinta aprūpintomis Areštinės kameromis pažeidimą atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Areštinės kamerose įrengti stalai, kurių paviršiaus išmatavimai yra 45 cm x 90 cm. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas dar su dviem ar trimis asmenimis, daroma išvada, jog M. E. skundo teiginiai, kad jis ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, vertinami kaip pagrįsti.

Vertinant šį M. E. teiginį, atsižvelgiama į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, jog kartu su lovomis turi būti įrengtos kopėtėlės ar kitokie įrenginiai, skirti patekti į antrąjį lovos aukštą. Be to, Utenos AVPK pateikti paaiškinimai ir fotonuotraukos leidžia daryti išvadą, kad Areštinėje esančios lovos nėra dviaukštės (b. l. 87-92). Byloje duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi dviaukšte lova ir būtų teikęs skundus dėl apsunkinto patekimo į jam paskirtą miegojimo vietą antrame dviaukštės lovos aukšte, nenustatyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai apie pažeistą jo teisę naudotis tinkama miegojimo vieta atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog pro kameros langą į kameras nepatekdavo natūrali saulės šviesa, todėl kamerose ištisą parą veikė dirbtinis apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai su grotomis. Teismas nenustatė jokio pagrindo abejoti šiais duomenimis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galimai netinkamų apšvietimo sąlygų Areštinėje buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie netinkamas apšvietimo sąlygas grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikomi nepagrįstais ir atmetami.

Kaip jau minėta, Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, reikalavimų naktiniam apšvietimui teisės aktai nėra nustatę.

Utenos AVPK duomenų apie dirbtinę apšvietą, buvusią kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas M. E., nepateikė. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad NVSC pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Pareiškėjas duomenų, kad jis dėl netinkamos kamerų apšvietos būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ar kitas kompetentingas institucijas, nepateikė.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punkte yra numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Teismo vertinimu, viena iš priemonių siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, yra naktinis kameros apšvietimas. Išjungus kamerų naktinį apšvietimą, Utenos AVPK pareigūnai neturėtų galimybės stebėti kamerose esančių asmenų ir užkirsti kelią galimiems drausmės pažeidimams arba savęs žalojimo atvejams. Teismo vertinimu, naktinis apšvietimas kamerose įrengtas siekiant teisėtų tikslų, t. y. užtikrinti jose laikomų asmenų saugumą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas suimtas ginčo laikotarpiu, dieninio ir naktinio apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Utenos AVPK areštinės kamerose nebuvo įrengta kabelinė televizija, neveikė radijo taškas.

2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 7.20 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm), radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms). Teritorinių policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, kad areštinės kameroje turi būti sudarytos galimybės naudotis kabeline televizija. Taigi, Utenos AVPK, nesudariusi pareiškėjui galimybės žiūrėti kabelinę televiziją, pareiškėjo teisių nepažeidė.

Vertinant pareiškėjo teiginius, jog ginčo laikotarpiu kamerose neveikė radijo taškas, atsižvelgiama į tai, kad M. E. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog dėl ginčo laikotarpiu neveikiančio radijo taško būtų kreipęsis į Utenos AVPK vadovybę. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kokius konkrečius neigiamus išgyvenimus patyrė dėl galimai neveikiančio radijo taško kamerose. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginys dėl galimai pažeistos teisės naudotis radijo tašku atmetamas kaip nepagrįstas.

Ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė, jog laisvės atėmimo vietose ar areštinėse laikomus asmenis privaloma aprūpinti indų plovikliais. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus skirti šią priemonę ar skundus dėl neskiriamo indų ploviklio, M. E. nepateikė.

HN 134:2015 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Utenos AVPK atsiliepime nurodė, jog kamerų valymui reikalingas inventorius, t. y. šluota, šluostė ir kt. yra išduodami į kiekvieną kamerą. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovės atstovo paaiškinimais. Vertinant pareiškėjo teiginius, daroma išvada kad jis aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo nurodė itin abstrakčiai, t. y. nenurodė kada, kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo inventorius.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės gauti kameros priežiūrai skirtas priemones ir indų ploviklį buvo pažeistos.

M. E. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu Areštinės kameros buvo nedezinfekuojamos.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Be to, nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, ginčo laikotarpiu apie kamerose atsiradusius įvairius kenkėjus būtų informavęs Utenos AVPK, kuris privalėtų nedelsdama imtis Apraše nustatytų veiksmų.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad galėjo pasivaikščioti kiemelyje tik 1 val. per parą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore; du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną suteikiamu nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą.

Teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnį, nei 1 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore. Dėl šios priežasties M. E. argumentas dėl jo teises pažeidžiančios pasivaikščiojimo laiko trukmės atmetamas kaip nepagrįstas.

M. E. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad Areštinėje ginčo laikotarpiu į kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo, areštinės tualetuose nenusileisdavo arba prastai nusileisdavo vanduo.

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, minėta higienos norma nenumato reikalavimo, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į kameras. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai apie teisės naudotis karštu vandeniu kamerose pažeidimą atmetami kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginį dėl netinkamo šalto vandens teikimo į tualetą, atsižvelgiama į tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl galimai Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose nenusileidžiančio ar prastai nusileidžiančio vandens tualetuose buvo kreipęsis į Utenos AVPK ar kompetentingas institucijas, o pastarosios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai dėl neužtikrinto vandens tiekimo į tualetus vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Areštinės kameros buvo avarinės būklės, jose buvo drėgna.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi, pagrįsdama savo reikalavimus ar atsikirtimus į skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (NVSC patikrinimo aktų ar kitų kompetentingų institucijų dokumentų), kuriuose būtų konstatuota, jog Areštinės kameros yra avarinės būklės ar drėgnos. Pareiškėjas objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, buvo avarinės būklės ar kad šiose kamerose buvo drėgna, nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015; 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl avarinės kamerų būklės ir drėgmės kamerose vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

M. E. tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Areštinėje jam išduodama patalynė buvo dvokianti, nedezinfekuota, sintetinė.

Higienos normos HN 134:2015 nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje ( 41 punktas); draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas).

Atsakovės atstovas nurodė, jog Areštinėje išduodama patalynė švari, jos sudėtyje yra ne mažiau nei 40 procentų medvilnės. NVSC Utenos departamento 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto Nr. (9-12 15.4.8)PA-7831 duomenys leidžia teigti, kad patikrinimo metu Utenos AVPK areštinėje pažeidimų dėl asmenims išduodamos netinkamos patalynės būklės nenustatyta, priešingai, šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Areštinėje visos patalpos, įranga, inventorius yra valomi ir dezinfekuojami specialiais valikliais (b. l. 80-81). Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Utenos AVPK vadovybę ar kitas kompetentingas institucijas skundais dėl netinkamos patalynės būklės.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė gauti tinkamos kokybės, švarią patalynę buvo pažeista.

Pareiškėjas M. E. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu iki 6 val. ryto buvo ribojama elektra, todėl rytais negalėdavo atsigerti karštos arbatos.

Utenos AVPK papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad ginčo laikotarpiu elektra į Areštinės kameras buvo tiekiama visą parą, jokių gedimų nebuvo registruota. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu M. E. į Utenos AVPK vadovybę skundais dėl į kameras neteikiamos ar su pertrūkiais tiekiamos elektros nesikreipė.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo tvirtinimai apie tai, jog ginčo laikotarpiu Areštinės kamerose iki 6 val. nebuvo tiekiama elektra, objektyviais įrodymais nepagrįsti, todėl atmetami.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Utenos AVPK areštinėje jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona.

Suimtųjų ir nuteistųjų teisę į pasimatymus reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatyme ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintos nuostatos. Teisė į pasimatymus yra viena iš suimtųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis. Teismo vertinimu, nuo kiekvieno konkretaus kalinamo asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys. Tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga, veikiant jam priskirtos kompetencijos ribose, pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti pasimatymus su žmona ir kitais artimaisiais. Pareiškėjas, nurodydamas, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai, neišdėstė jokių konkrečių su šiais jo nurodomais pažeidimais susijusių aplinkybių, priešingai, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad objektyviais įrodymais nepagrįsti ir abstraktūs teiginiai dėl teisės į pasimatymų pažeidimus nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Utenos AVPK pažeidė pareiškėjo teisę pasimatyti su artimaisiais.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Areštinės kontrakcijose ir kanalizacijoje yra asbesto.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kanalizacijose ir konstrukcijose asbesto nėra. Byloje nebuvo pateikta jokių konkrečių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, galėjo būti kenksmingų asbesto dalelių, dulkių ar pan., turėjusių neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant ginčą, vertinama, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo, kalinamo Utenos AVPK areštinėje, sveikatai būtų kokiu nors būdu pakenkta ar tam būtų kilusi reali rizika dėl galimai esančio asbesto pastato konstrukcijose, todėl pareiškėjo teiginiai apie asbestu užterštą aplinką atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog Areštinės pareigūnai atsisakydavo iš jo priimti prašymus, juos registruoti, atsisakymo pagrįstai nemotyvuodavo.

Vertindamas šiuos pareiškėjo teiginius, teismas sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet nepriimtų iš jo prašymų, skundų ir pan.), konkrečių pareigūnų, atsisakiusių priimti jo kreipimusis, pavardžių nenurodė, neaprašė konkrečių įvykių aplinkybių.

Įvertinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, jog faktiniais duomenimis nepagrįsti ir abstraktūs pareiškėjo tvirtinimai, kad Utenos AVPK pareigūnai užkirto kelią pasinaudoti teise teikti prašymus, skundus, pareiškimus, vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami.

Be to, pareiškėjas neturtinęs žalą kildino ir iš to, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą į savaitę.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ši policijos areštinėje laikomų asmenų teisė ginčo laikotarpiu buvo įtvirtinta ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 59 punkte.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, jog Areštinėje yra laikomasi minėtų teisės aktų reikalavimų ir asmenims sudaromos galimybės pasinaudoti dušu kartą savaitę. Pareiškėjas iš esmės pripažino, kad galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę.

Remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir įvertinus pareiškėjo bei atsakovės atstovo paaiškinimus, nėra pagrindo konstatuoti M. E. teisės pasinaudoti dušu pažeidimo.

Pareiškėjas prašė priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.). Taigi, pagal suformuotą nuoseklią teisminę praktiką, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendžiama, kad, nors pareiškėjas ir buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, įvertinus tai, jog nustatyti pareiškėjo teisių į privatumą, nustatyto gyvenamojo ploto normą, naudojimosi kamerose esančiu stalu pažeidimai nebuvo ilgalaikiai ir intensyvūs, nes trukdavo su pertraukomis ir tik po kelias dienas, taip pat nenustačius duomenų apie šių pažeidimų nepataisomą ar itin gilų poveikį pareiškėjo asmens fizinei ar psichinei sveikatai, pakankama satisfakcija už patirtą neturtinę žalą yra M. E. teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas policijos įstaigos areštinėje pažeidimo pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2017 m. rugpjūčio 10 d. - 2018 m. birželio 1 d. laikotarpiu buvo pažeista M. E. teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Kitą skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.