Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-19 · Administracinė byla Nr. I-1804-243/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-19
Bylos Nr.
I-1804-243/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02798-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1804-243/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02798-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 19 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Vida Stonkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. skundu prašo priteisti 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. Nurodo, jog Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) buvo laikomas kameroje Nr. 235, kurioje jam neužtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamais plotas, tenkantis vienam asmeniui, kameroje esantis sanitarinis mazgas neatitiko higienos normos reikalavimų, nes jame nebuvo ventiliacijos, praustuvės, veidrodžio, šalto vandens tiekimo sistemos. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo sienelės buvo apie 2 metrus aukščio, tačiau tai neužtikrino asmens privatumo, nes jis galėjo būti girdimas kitų nuteistųjų. Tvirtina, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, skriaudą, kurie pasireiškė emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 235, kurios plotas yra 15,32 kv. m., o maksimalus kalinių skaičius kameroje – 4, todėl net esant visoms užimtoms vietoms vienam asmeniui teko daugiau nei teisės aktais numatytas minimalus 3,6 kv. m. plotas. Nurodo, jog Kauno TI yra reguliariai tikrinamas nacionalinio ir regioninio visuomenės sveikatos centrų, kurie tikrina patalpų atitikimą higienos normos reikalavimams ir patikrinimo aktuose teigia pastabas. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu visuomenės sveikatos centrai neužfiksavo pažeidimų, kurie būtų analogiški ar susiję su pareiškėjo skunde nurodytais. Atsikirtimą grindžia tuo, jog Kauno TI kameros ventiliuojamos per langus, be to, veikia mechaninė ventiliacijos sistema ir kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra veikiantys, nuo bendros erdvės atskirti metaline sienele, kurios aukštis 2,1 metro, praėjimas atitveriamas durimis, veikia ištraukiamoji ventiliacija, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Argumentuoja, jog pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Kauno TI savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui A. D. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos padarymo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovės atstovė atsiliepime ir pareiškėjas nurodė, jog jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 235. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad kameros Nr. 235 plotas – 15,32 kv. m., o maksimalus kalinių skaičius kameroje – 4 (b. l. 17), todėl net esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasi plotas yra 3,83 kv. m., t. y. didesnis už minimalų 3,6 kv. m. plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas skunde patvirtino, jog minėtoje kameroje dažniausiai buvo laikomas dar su trimis asmenimis, t. y. asmenų skaičius neviršijo maksimalus kalinių skaičius kameroje. Pareiškėjui argumentuojant, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, nurodytina, jog Įsakyme nėra numatyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas, baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-185-556/2019).

Įvertinus šiuos įrodymus, spręstina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą taip pat kildina iš to, jog sanitarinis mazgas neatitiko higienos normos reikalavimų, nes jame nebuvo ventiliacijos, praustuvės, veidrodžio, šalto vandens tiekimo sistemos, sanitarinio mazgo sienelės buvo apie 2 metrus aukščio, tačiau tai neužtikrino pareiškėjo privatumo, nes jis galėjo būti girdimas kitų nuteistųjų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Iš į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 27, 29-32) matyti, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (atsakovės atstovas nurodo, kad Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m. metaline sienele), jie uždari (yra sienelė, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis. Teismo vertinimu, tokios sąlygos atitinka Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas neturėjo žeminti pareiškėjo garbės ir orumo, o tuo pačiu buvo užtikrintas jo privatumas. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje atitikties teisės aktų reikalavimams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-839-552/2018, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2351-629/2018 ir kt.).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nenustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, veiksmų ar neveikimo laikant jį areštinėje laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. D. skundą dėl 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Teisėja Vida Stonkuvienė