Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu atsakovės atstovas nurodo, kad vadovaujantis Trumpalaikių ir Ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356, 10 priedu, kuriame aprašytos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2. punktu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Lukiškių TI-K nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu kreiptųsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, prašymais ar pareiškimais.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra.

Atsakovės atstovo Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nes nebuvo leista apsipirkti prieš ilgalaikį pasimatymą, be to, ilgalaikio pasimatymo metu nebuvo sudaryta galimybė išeiti į tam tikrą vietą parūkyti.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 4 d. pateikė Lukiškių TI-K administracijai prašymą leisti įsigyti maisto prekių ir būtiniausių reikmenų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir kad 2017 m. gegužės 6 d. įvyko ilgalaikis pasimatymas su E. Z. (b. l. 30).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. BVK 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas šio Kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nurodytas maistas. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims turi būti sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas BVK 173 straipsnio 4 dalyje nurodytas maistas. Ši teisės norma alternatyviai nustato galimybę arba sudaryti sąlygas įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybių, nemokamai patiekti maistą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė E. Z. 2017 m. gegužės 4 d. atliko banko pavedimą ir į Lukiškių TI-K sąskaitą pervedė 30,00 Eur, mokėjimo paskirtis grynųjų pinigų įmokėjimas į D. K. (po santuokos pareiškėjo pavardė pasikeitė iš K. į Ž. (b. l. 15)) sąskaitą (b. l. 5). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo sąskaitoje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. pinigų nėra (b. l. 29). AB SEB bankas 2017 m. gruodžio 4 d. rašte patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. 16 val. 35 min. į Lukiškių TI-K sąskaitą Fabijoniškių skyriuje buvo atliktas 30 Eur grynųjų pinigų įmokėjimas (b. l. 68). Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. pranešime patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. D. Ž. (K.) į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur. Nuteistųjų ir suimtųjų piniginės lėšos gaunamos dienos metu į asmenines sąskaitas įskaitomos tik sekančią dieną, todėl D. Ž. tais pinigais galėjo pasinaudoti tik sekančią dieną, t. y. 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 75).

Iš šių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjo D. Ž. sutuoktinės 2017 m. gegužės 4 d. atliktu pavedimu pinigai į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesti 2017 m. gegužės 5 d. Vadinasi, nuo 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje turėjo turėti lėšų ir turėjo turėti galimybę apsipirkti parduotuvėje. Šią aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K (b. l. 75). Pareiškėjo ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine įvyko 2017 m. gegužės 6 d., tačiau prieš įvykstant ilgalaikiam pasimatymui pareiškėjui buvo neleista apsipirkti. Todėl darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dėl galimybės apsipirkti, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigos parduotuvėje galėjo apsipirkti tik 2017 m. gegužės 11 d. Tai patvirtina prie skundo pridedamas kvitas (b. l. 5), be to, šios aplinkybės nepaneigia ir Lukiškių TI-K pateiktas išrašas iš duomenų sistemos, kad pinigų pareiškėjo sąskaitoje yra tik 2017 m. gegužės 11 d. (b. l. 29). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi Lukiškių TI-K pateikti prieštaraujantys duomenys (išrašas iš duomenų sistemos, kad pinigų pareiškėjo sąskaitoje yra tik 2017 m. gegužės 11 d. (b. l. 29) ir Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyriaus 2017 m. gruodžio 15 d. pranešimas, kad D. Ž. (K.) į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur ir tais pinigais galėjo pasinaudoti tik sekančią dieną, t. y. 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 75)) vertinami pareiškėjo naudai.

Kita vertus, kaip jau minėta, BVK 94 straipsnio 2 dalies nuostata yra alternatyvi, todėl nesant galimybei asmeniui apsipirkti, į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims, turi būti tiekiamas maistas nustatytas teisės aktų tvarka. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo žmona E. Ž., asmeniškai telefonu informavo, kad maisto produktus įsigys pati 2017 m. gegužės 6 d. atvykusi į ilgalaikį pasimatymą, tačiau, atvykusi į priklausantį ilgalaikį pasimatymą, pranešė, kad namuose paliko mokėjimo kortelę, todėl negalės įsigyti maisto produktų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir informavo, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje yra pakankamai lėšų maisto prekėms įsigyti (b. l. 25, 27). Pagal Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-355 „Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.2 punkto nuostatas, asmenys, atvykę į ilgalaikius pasimatymus, gali išsirinkti iš sąrašo norimas, sumokėti už jas banko mokėjimo kortele. Neįvykus apsipirkimui (pareiškėjo sutuoktinei neatsinešus į ilgalaikį pasimatymą banko kortelės) 2017 m. gegužės 6 d. pareiškėjo žmonai E. Ž. buvo suteiktas įstaigoje gaminamas maistas (b. l. 25), o pareiškėjas 2017 m. gegužės 6 d. raštiškai patvirtino, kad įstaigoje gaminamo maisto ilgalaikio pasimatymo metu atsisakė (b. l. 28). Vadinasi, pareiškėjui ir jo sutuoktinei Lukiškių TI-K ilgalaikio pasimatymo metu skyrė maitinimą, tokiu būdu įgyvendindama BVK 94 straipsnio 2 dalies alternatyviąją kitą sąlygą. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti vertinamos tik kaip papildoma argumentacija sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą, nes, kaip jau minėta pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti dėl lėšų trūkumo sąskaitoje iki 2017 m. gegužės 11 d., nors byloje Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius patvirtino, kad D. Ž. pinigais galėjo pasinaudoti 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 75).

Pareiškėjas skunde teismui taip pat reiškia pretenzijas, kad ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo sudaryta galimybė išeiti į tam tikrą vietą parūkyti.

Trumpalaikių ir Ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356, 10 priedo, kuriame reglamentuotos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2. punkte nustatyta, kad asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti.

Iš šios teisės normos darytina išvada, kad pasimatymo metu draudžiama rūkyti tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems. Vadinasi, Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovės atstovo atsiliepimą, nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo metu negali būti draudžiama rūkyti, nes tokiu būdu diskriminuojami rūkantys asmenys, o tai draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikoma Konvencija tiesiogiai (b. l. 32–33).

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji (Konvencija) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tiesioginis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03; Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64-67 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007. Teismų praktika Nr. 27, 47-56 p.).

Konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.