Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. V., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. kovo 13 d. nutartimi V. V., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri skundžiama apylinkės teismo nutartimi jam buvo pratęsta. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad V. V. psichinė būsena yra stabili ir gerėjanti, tačiau ji nėra iš esmės pagerėjusi, jo kritika dėl ligos ir nusikalstamos veikos yra dalinė, jis nėra stebimas dar pakankamą laiką tam, kad toliau galėtų gydytis savarankiškai ambulatorinėmis sąlygomis.

3. Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Esminis apelianto skundo argumentas yra tas, kad jo psichikos būklė yra stabiliai pagerėjusi, todėl jam šiuo metu taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje galėtų būti pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Su tuo, pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus medicininius dokumentus bei bylos medžiagą, negalima sutikti. Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas sutinka su esmine apylinkės teismo išvada, kad nors V. V. psichikos būklė šiuo metu yra stabiliai pagerėjusi, tačiau dar nėra galimybės jo gydymą užtikrinti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju pakankamai svarbią reikšmę įgyja V. V. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Bylos duomenimis, 2018 m. V. V. buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas. Iki nusikalstamos veikos jis psichiatrijos stacionare nesigydė, tačiau prieš kelis metus lankėsi pas psichiatrą dėl nemigos. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo V. V., pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad V. V. psichikos būklė stabili, pagerėjusi; jis elgiasi be agresijos, vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo, vaistus vartoja, formaliai pripažįsta ligą, tačiau turi abejonių. Komisijos metu kiek įsitempęs, nerimastingas, visapusiškai orientuotas. Jo kontaktas formalus – į klausimus atsako aptakiai, ne visi jo atsakymai pagal klausimo prasmę. Suvokimo sutrikimų neišsakė, elgesyje neatsispindi. Nuotaika kiek pakili, emocijos stokoja adekvatumo (3 – 4 b. l.). Komisija rekomendavo tęsti V. V. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (2 b. l.). Šios ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje sutiko su Komisijos išvada. Ji teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad gydymo pradžioje buvusi aktyvi V. V. psichopatologija blanksta, tačiau išlieka savęs pervertinimo idėjos, nerealūs planai ateičiai. Ji nurodė, kad tolesniu V. V. gydymu stacionare gali būti pasiekta geresnė jo psichikos būklė bei išspręsti kiti klausimai, susiję su socialinių paslaugų jam teikimu, ateityje pakeitus jam gydymo režimą (22 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį V. V. gydymą stacionare dėl nepakankamų galimybių užtikrinti jo tinkamą priežiūrą ambulatorinėmis sąlygomis. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Sutikti su apelianto skundo argumentais, kad jam reikia skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, nėra pagrindo, nes jam atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte nustatyta diagnozė, kuri nekelia abejonių dėl jam diagnozuoto psichikos sutrikimo.

8. Nepaisant to, kad tiek Komisija savo išvadoje, tiek ligoninės atstovė teismo posėdyje patvirtino, jog V. V. psichikos būklė yra stabiliai pagerėjusi, tačiau įvertinus kitus bylos duomenis, abejotina, ar šiuo konkrečiu atveju tolimesnis jo gydymas ambulatorinėmis sąlygomis užtikrins priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Kaip nurodoma Komisijos išvadoje, V. V. formaliai pripažįsta savo ligą, tačiau stokoja kritikos savo būsenai bei susirgimui, kas sudaro pagrindą teigti, jog jis pats savarankiškai gydytis negali, kadangi egzistuoja reali tikimybė, jog jis nesilaikys tokio gydymo sąlygų. Tai patvirtina ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. raštas, iš kurio matyti, kad anksčiau V. V. nereaguodavo į socialinių darbuotojų raginimus ir rekomendacijas keisti savo gyvenimo būdą, ieškotis darbo (19 b. l.).

9. Nėra pakankamai svarūs ir apelianto skundo argumentai, kad jis palaiko socialinius ryšius su savo motina ir broliu, kurie užtikrintų jo priežiūrą ambulatorinėmis sąlygomis. Iš to paties 2019 m. rugsėjo 6 d. rašto matyti, kad V. V. motina gyvena su sugyventiniu bei nepilnamete dukra kitame kaime – (duomenys neskelbtini) k., jų šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Motinai priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) k., kuriame V. V. gyventų, šiuo metu gyvena du jo broliai, iš kurių vienas yra neįgalus dėl psichinės sveikatos sutrikimų, kitas – susirado darbą užsienyje ir ruošiasi išvykti. Apylinkės teismo posėdyje V. V. artimieji, kurie galėtų jį prižiūrėti ambulatorinio gydymo metu, nedalyvavo, jie apklausti nebuvo, nors jo motinai apie šį teismo posėdį buvo pranešta. Vadinasi, nebus kam rūpintis V. V., jam grįžus iš ligoninės. Atsižvelgiant į visus šiuos duomenis darytina išvada, kad V. V. socialiniai ryšiai nėra pakankami, gilūs bei pastovūs, t. y. tokie, kurie galėtų jam daryti teigiamą įtaką ambulatorinio gydymosi metu. Taigi, nors V. V. psichikos būklė ir yra pagerėjusi bei stabili, tačiau šiuo metu jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne, kadangi nėra jokios galimybės jam užtikrinti ambulatorinio gydymo tęstinumo bei kad tokio gydymosi režimo jis pats savarankiškai laikysis. Esant tokiai situacijai bei apelianto požiūriui į savo psichikos būklę, jo savarankiškas gydymasis ambulatorinėmis sąlygomis nebus efektyvus ir kels pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams.

10. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis apygardos teismas abejoja galimybe šiuo metu užtikrinti tinkamą V. V. elgesio kontrolę ir efektyvų ambulatorinį jo gydymą bei sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje jam tikslinga kol kas tęsti. Taigi, skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia. Pažymėtina, kad esant akivaizdžiam V. V. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. V. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.