Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Remigijus Preikšaitis, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro pareigūnas 2013-02-05 V. N. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2013-02-05 21.10 val., Klaipėdos r. sav., kelio Jakai – Dovilai – Laugaliai 4 kilometre, vairuodamas automobilį Opel Vectra, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, pažeidė pirmumo kelio ženklo Nr. 204 „Stop“, pastatyto prieš geležinkelio pervažą, reikalavimus, t. y. nesustojo prieš šį ženklą. Tokiais savo veiksmais V. N. padarė administracinį tesės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 125 straipsnyje.

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro 2013-02-12 nutarimu V. N. buvo nubaustas pagal ATPK 125 straipsnį 500 Lt dydžio bauda su specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su apylinkės teismo nutarimu kategoriškai nesutinka, kadangi teismas ignoravo ir nevertino svarbių aplinkybių. 2013-09-16 į teismo posėdį jo prašymu atvyko du liudytojai: I. N. ir I. P. I. P. yra invalidas ir jam sukėlė didelių fizinių sunkumų atvažiuoti į teismą ir dėl savo neįgalumo jis nusileisdamas iš 4 aukšto nesugebėjo laiku atvykti į teismo posėdį. Jis kartu su liudytojais atvyko į teismą 9.20 val. pavėlavus 20 min. Tačiau byla jau buvo išnagrinėta ir jis užėjęs pas sekretorę sužinojo, jog teismo posėdis yra baigtas, teisėja išėjo priimti procesinio sprendimo. Apeliantas pažymi, jog buvo nustebęs, kad taip greitai galėjo būti išnagrinėta byla, apklausti liudytojai ir teismui to galėjo pakakti, jog būtų galima priimti procesinį sprendimą. Jo, V. N., iškviesti liudytojai tam ir buvo reikalingi, jog teismas galėtų visapusiškai įvertinti situaciją dėl galimai padaryto nusižengimo ir suprasti, kodėl policijos pareigūnai taip nenorėjo apklausti automobilyje tuo metu sėdėjusius žmones. Tai yra būtent tuos žmones, kurie kartu su juo važiavo ir galėjo patvirtinti, jog jis sustojo prie „Stop“ ženklo.

Apylinkės teismas bylą išnagrinėjo per 15 min., todėl galima pagrįstai manyti, jog bylą nagrinėjusi teisėja, iš anksto buvo susidariusi savo nuomonę šioje byloje, ir jokie kiti įrodymai jos nebedomino. Toliau apeliaciniame skunde V. N. akcentuoja, jog policijos pareigūnai teismo posėdžio metu davė priesaiką ir meluodami pareiškė, kad jis automobilyje važiavo vienas ir kitų žmonių automobilyje jie nematė. Už melagingus parodymus pareigūnai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Liudytoja I. N. jau 9.30 val. tą pačią dieną su apelianto prašymu pateikė teismui savo paaiškinimus raštu, kuriuose išdėstė faktines aplinkybes dėl nagrinėjamo įvykio, susiklosčiusių aplinkybių prie „Stop“ ženklo. Apylinkės teismas ne tik nepaminėjo apie pateiktą paaiškinimą, bet ir visiškai neatsižvelgė į žmogaus, kuris buvo įvykio liudininkas, parodymus. Apeliantas mano, kad teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir vienpusiškai vertino faktines aplinkybes dėl galimai padaryto nusižengimo. Tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas ir negalėjo priimti teisėto bei pagrįsto procesinio sprendimo.

Toliau apeliantas savo skundą motyvuoja tuo, kad apylinkės teismui paduotame skunde jis pabrėžė, jog jam pačiam prašant Kelių policija nepateikė jokios filmuotos medžiagos, kuri galėtų paneigti, kad jis nesustojo prie „Stop“ ženklo. Kiekviename policijos automobilyje yra įrengta video kamera, kuri naudojama tam, jog būtų užfiksuoti pažeidimai, tuo pačiu turimas objektyvus to pažeidimo įrodymas. Automobilyje, kuriuo važiavo pareigūnai A. Z. ir V. Č., taip pat buvo įrengta video kamera minėtiems tikslams. Teismas neatsižvelgė į jo prašymą pateikti video įrašus. Apylinkės teismas priimdamas procesinį sprendimą vadovavosi tik Kelių policijos biuro pareigūnų pateiktais paaiškinimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu ir kosminio vaizdo žemėlapio vektorine duomenų baze (teismas nesvarstė). Apeliacinis skundas apibendrinamas nurodant, kad byla buvo išnagrinėta neatsižvelgiant į jo prašymus, šališkai ir neobjektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Apeliantas V. N. neigia padaręs jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 125 str., nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir prašo administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks apeliacinio skundo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 125 str. numatyta, kad kelio ženklo „Stop“ reikalavimo nesilaikymas, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, – užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dviejų iki šešių mėnesių.

Kelių eismo taisyklių 175 punkte numatyta, kad duodamas kelią artėjančiai bėginei transporto priemonei, taip pat tuo atveju, kai važiuoti per geležinkelio pervažą draudžiama, vairuotojas privalo sustoti prieš „Stop“ liniją, kelio ženklą „Stop“, šviesoforą, pakeliamąjį užtvarą, o jeigu jų nėra – ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo pirmojo bėgio. Vairuotojas privalo sustoti prieš „Stop“ liniją, kai ji naudojama su kelio ženklu „Stop“, o jeigu jos nėra – prieš minėtą kelio ženklą, net ir mirksint baltam šviesoforo signalui. Prieš pradėdamas važiuoti vairuotojas privalo įsitikinti, kad prie geležinkelio pervažos neartėja bėginė transporto priemonė.

Taigi ši Kelių eismo taisyklių punkto nuostatos analizės neleidžia abejoti, jog prieš kelio ženklą „Stop“ vairuojamas automobilis turi visiškai sustoti, t. y. būti nepristabdytas, nesulėtintas greitį ir pan., o būtent visiškai sustabdytas.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs visus byloje surinktus įrodymus neabejoja, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas V. N. padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 125 str. numatytą pažeidimą. Byloje surinkti duomenys neleidžia abejoti, kad jis 2013-02-05 21.10 val. Klaipėdos r. sav., kelio Jakai – Dovilai – Laugaliai 4 kilometre, vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, pažeidė pirmumo kelio ženklo Nr. 204 „Stop“, pastatyto prieš geležinkelio pervažą, reikalavimus, t. y. nesustojo prieš šį ženklą. Jo kaltė padarius šį pažeidimą yra įrodyta visiškai.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad tik teismas nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą gali spręsti, pakanka jam byloje surinktų įrodymų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, ar ne.

Nagrinėjamu atveju įrodymų visumą byloje sudaro 2013-02-05 Administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 6-7), vyriausiojo patrulio A. Z. 2013-02-05 Tarnybinis pranešimas (b. l. 8), policijos pareigūnų R. P., A. Z., V. Č. teisme duoti parodymai, iš dalies paties pažeidėjo V. N. duoti parodymai (b. l. 52-54,59-60) bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Apygardos teismas sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs apelianto skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nubaustas yra pagrįstai. Tai, kad apeliantas pateikia savo įvykio versija ir aiškina, jog iš tikrųjų buvo sustojęs prie ženklo „Stop“, o policijos pareigūnai davė melagingus parodymus, be to, tai gali patvirtinti jo nurodomi tariami įvykio liudininkai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti niekaip kitaip tik kaip pažeidėjo gynybinės pozicijos ir siekimo išvengti administracinės atsakomybės.

Byloje esantis 2013-02-05 Administracinio teisės pažeidimo protokolas patvirtina, jog surašant šį protokolą administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo grafoje „Asmens pasiaiškinimas“ nurodė: „vairuodamas automobilį pristabdė prie STOP ženklo ir nuvažiavo. Dėl pažeidimo gailiuosi“ (b. l. 7). Taigi byloje esančiais duomenimis yra aiškiai užfiksuota, jog apeliantas iš karto po padaryto pažeidimo užfiksavimo nurodė, kad buvo pristabdęs, tačiau būtent to, kad buvo visiškai sustojęs, nenurodė. Be to, jis pažymėjo, dėl padaryto pažeidimo gailisi. Akcentuotina, kad duodami pirminius paaiškinimus administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys paprastai dar neturi laiko sugalvoti pakankamai įtikinamos savo gynybinės pozicijos bei suderinti jos su kitais asmenimis (galimais liudytojais ir kt.).

Be to, iš protokolo taip pat matyti, jog pažeidėjas su protokolu susipažino, protokolo kopiją gavo, teisės ir pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 str., jam buvo išaiškintos (b. l. 7). Iš vyriausiojo patrulio A. Z. 2013-02-05 Tarnybinio pranešimo matyti, kad vairuotojas V. N. pažeidėjo KET 175 punkto reikalavimus, tai yra nesustojo prie kelio ženklo „STOP“, kuris pastatytas prieš geležinkelio pervaža. Vairuotojas paaiškino, kad jis pristabdė, bet pilnai nesustojo, nes traukinio nebuvo, jis su pažeidimu sutiko (b. l. 8).

Įrodymų vertinimo aspektu paminėtina ir tai, kad nagrinėjant administracinėn atsakomybėn patraukto V. N. skundą apylinkės teisme 2013-08-06, jis parodė, kad jis sustabdė mašiną, mašina neberiedėjo, įjungė antrą bėgį ir nuvažiavo (b. l. 53). Apygardos teismas sprendžia, kad tokiu būdu paties apelianto parodymai netiesiogiai įrodo, jog jis nebuvo visiškai sustojęs, o tik gerokai sumažinęs greitį, kadangi visuotinai yra žinoma, kad visiškai sustojus pradedama važiuoti (pajudėti iš vietos) jungiant pirmąją pavarą, tuo tarpu antroji pavara jungiama keičiant (mažinant arba didinant) važiavimo greitį. Todėl jeigu tikėti apelianto versiją, t. y. tuo, jog jis prie ženklo „Stop“ automobilį buvo trumpam sustabdęs visiškai, darytina išvada, kad pajudėti iš vietos jis galėjo tik pirmąją pavara. Dėl šių motyvų darytina išvada, kad pažeidėjas nurodydamas, kad įjungė antrą bėgį ir nuvažiavo, pats netiesiogiai patvirtino, jog visiškai sustojęs nebuvo.

Kitame teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas A. Z. parodė, jog buvo tamsus paros metas, kelyje Jakai-Dovilai, netoli geležinkelio pervažos, su kolega stovėjo aikštelėje. Nuo Klaipėdos pusė važiavo automobilis, kuris nesustodamas prieš geležinkelio pervažą, nuvažiavo. Vyriškis paaiškino, kad prilėtino greitį ir viskas, niekam važiuoti netrukdo. Surašė protokolą, pažeidėjas pasakė, jog „rašykit ką norit, jeigu atimsit teises, išvažiuosiu į užsienį“. Iki aikštelės nuo pervažos yra 10 m., todėl matomumas puikus, niekas nieko neužstoja <<...>> pažeidėjas net nesustojo, jis tik sumažino greitį, nebandė daryti sustojimo. Pažeidėjas sakė, jog jam nebūtinai reikia sustoti (b. l. 59). Toliau teismo posėdyje buvo apklaustas kitas policijos pareigūnas – V. Č. Jis parodė, kad dirbo su kolega Z., stovėjo prie geležinkelio pervažos aikštelėje ir stebėjo geležinkelio pervažą, čia buvo kelyje Jakai-Dovilai. Aikštelė labai arti pervažos, automobilis pravažiavo nesustojęs, jį pasivijo, jis nepralėkė dideliu greičiu, bet nesustojo prie geležinkelio pervažos. Pažeidėjas aiškino, kad jis pristojo, bet sustoti neprivalo, sulėtino greitį ir viskas. Jis važiavo vienas. Pažeidėjo bendravimas buvo toks, jog „aš jus išlaikau, o jeigu atimsit teises, išvažiuosiu į užsienį“ (b. l. 60). Taigi iš šių policijos pareigūnų duotų parodymų galima spręsti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidimo užfiksavimo metu kritiškai vertino(a) pačią Kelių eismo taisyklių 175 punkto nuostatą, bandydamas sumenkinti šios nuostatos privalomumą jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, aiškindamas, jog visiškai sustoti nėra būtina (tikslinga ir t.t.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad minėtų policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir dėl esminių įvykio aplinkybių vieni kitiems neprieštarauja. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti policijos pareigūnai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu galėtų būti šališki ar suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti nebūto pažeidimo padarymu. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² str. už melagingus parodymus yra numatyta administracinė atsakomybė. Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, visi apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad policijos pareigūnai meluoja ar neteisingai nurodo įvykio aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti.

Visi nurodyti administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai Apygardos teismui neleidžia abejoti, kad V. N. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį „Opel Vectra“ pažeidė pirmumo kelio ženklo Nr. 204 „STOP“, pastatyto prieš geležinkelio pervažą, reikalavimus, t. y. nesustojo prieš šį ženklą ir taip padarė administracinį tesės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 125 straipsnyje.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuras 2013-02-12 nutarime tinkamai kvalifikavo V. N. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 125 straipsnį. Patvirtindamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Papildomai pažymėtina, kad apeliantas tik teismo posėdžio vykusio 2013-08-06 metu nurodė, jog jam inkriminuoto pažeidimo padarymo metu su juo automobilyje buvo ir liudininkai I. N. ir I. P. bei prašė šiuos liudytojus apklausti (b. l. 53). Tačiau byloje esantis teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad į bylos nagrinėjimą 2013-09-16 nei pažeidėjas, nei jo minėti liudytojai neatvyko (b. l. 59-60). Apeliantas akcentuoja, kad jis su liudytojais į minėtą teismo posėdį pavėlavo tik 10 min., o šie liudytojai gali nurodyti reikšmingas byloje aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas nesistengė šių liudytojų apklausti, todėl pažeidėjas teigia, kad apylinkės teismas buvo šališkas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apelianto argumentai bei galimi minėtų liudytojų parodymai negalėtų paneigti neginčijamai nustatyto fakto, jog V. N. vairuodamas automobilį „Opel Vectra“ pažeidė pirmumo kelio ženklo Nr. 204 „STOP“, pastatyto prieš geležinkelio pervažą, reikalavimus, t. y. nesustojo prieš šį ženklą. Be to, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pateiktas apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.