Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-10-02 · Civilinė byla Nr. 2A-215/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-02
Bylos Nr.
2A-215/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas
Ieškovas
A. A., A.
Atsakovas
O. D.
Trečiasis asmuo
UAB „Pakrijas“
Kategorijos
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-215/2006Procesinio sprendimo kategorijos 27.7; 44.5.2.17; 114.9.6.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant: ieškovui A. A. ir jo atstovui adv. Romualdui Mikliušui,atsakovui O. D. ir jo atstovui adv. Gintarui Tamošiūnui,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1179-39/2005 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui O. D. , trečiajam asmeniui UAB „Pakrijas“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui O. D. dėl 549 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo trečiojo asmens UAB „Pakrijas“ naudai. Ieškovas nurodė, kad jis yra UAB „Pakrijas“ akcininkas, o atsakovas yra šios bendrovės vadovas, turintis 76 proc. visų bendrovės akcijų. 2004 m. gruodžio 8 d. atsakovas, kaip bendrovės vadovas, veikdamas UAB „Pakrijas“ vardu, sudarė su UAB „Alauša“ pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „Pakrijas“ pardavė, o UAB „Alauša“ nupirko pastatą - parduotuvę - degalinę ir kitus kiemo statinius (kolonėlės – 3 vnt., cisternos – 4 vnt., kiemo aikštelė), esančius (neskelbtini duomenys), Vilniuje, už 2 360 000 Lt kainą. Ieškovas nurodė, kad šis sandoris yra akivaizdžiai nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas, juo bendrovei buvo padaryta didelė turtinė žala, nes pagal 2003 m. gruodžio 31 d. atliktą to turtinio objekto įvertinimą jo rinkos vertė sudarė 2 909 000 Lt. Šis turto vertinimas atsakovui buvo žinomas. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, siekiant nustatyti parduodamų pastatų rinkos vertę sutarties sudarymo metu, surasti pirkėjų, galinčių pasiūlyti didesnę kainą. Atsakovas, sudarydamas minėtą pirkimo - pardavimo sandorį, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje numatytą juridinio asmens valdymo organo pareigą elgtis sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu, pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį ir UAB „Pakrijas“ įstatų 5 skirsnio 5.17 punkte nustatytą bendrovės valdymo organo prievolę veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bendrovė patyrė 549 000 Lt dydžio žalą. Ieškovas nurodė, kad pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis aukščiau nurodytas pareigas, privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendime rašoma, kad 2004 m. gruodžio 8 d. tarp UAB „Pakrijas“ ir UAB „Alauša“ buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuria pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko pastatą - parduotuvę - degalinę, esančią (neskelbtini duomenys), už 2 360 000 Lt kainą. Iš UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pateiktos turto vertės nustatymo pažymos matyti, kad parduotuvės - degalinės su kitais statiniais rinkos vertė 2003 m. gruodžio 31 dieną sudarė 2 909 000 Lt. Šiuo atveju turto rinkos vertė buvo nustatyta finansinei atskaitomybei, pažymint, jog turto vertė nebūtinai turi būti suprasta kaip pinigų suma, kurią gali sumokėti pirkėjas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad iš UAB „Liturta“ 2004 m. lapkričio 5 d. pateiktos išvados dėl turto vertės matyti, jog degalinės su technologine įranga rinkos vertė vertinimo dieną sudarė apie 2 300 000 Lt, o likvidacinė vertė -1 600 000 Lt. 2005 m. vasario 11 d. UAB „Krivita“ atliko nekilnojamojo turto - parduotuvės - degalinės ir kiemo statinių, esančių (neskelbtini duomenys), vertinimą, ir konstatavo, jog turto rinkos vertė 2004 m. gruodžio 8 dieną sudarė 2 100 000 Lt. UAB korporacija „Matininkai“ 2005 m. rugpjūčio 23 d. atliko degalinės komplekso, esančio (neskelbtini duomenys), ekspertinį vertinimą ir nustatė, jog parduotuvės - degalinės ir kitų kiemo statinių rinkos vertė 2004 m. gruodžio 8 dieną buvo 2 250 000 Lt, o likvidacinė (priverstinio pardavimo) vertė – 1 800 000 Lt. Be to, turto vertintojas pažymėjo, kad reali sandorio suma gali skirtis apie 10-15 proc. nuo nustatytosios vertės. Teismas atsižvelgė į tai, kad turto įvertinimo ekspertizę atlikęs D. Milašauskas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimus, suteikiančius teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Ekspertizę atlikęs asmuo atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, o jo kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai išduoti kompetentingos institucijos – LR audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos. Ekspertizę atlikęs D. Milašauskas teismo posėdyje, prieš pateikdamas išvadą, prisiekė ir pasirašė priesaikos tekstą, todėl CPK 217 straipsnio reikalavimai buvo įvykdyti, įstatymo nustatyta ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka pažeista nebuvo. Teismo įsitikinimu, turto ekspertizės aktas yra reikiamai patvirtintas, atitinka įstatymo bei CPK reikalavimus ir buvo tinkamai ištirtas teismo posėdyje. Teismas neturėjo pagrindo abejoti eksperto išvados pagrįstumu, atsižvelgdamas ir į tai, kad pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalį turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime pažymėta, kad ekspertizė buvo atlikta pagal 2005 m. gegužės 26 d. teismo nutartį, todėl UAB korporacija „Matininkai“ pateiktas vertinimo aktas gali būti laikomas eksperto išvada CPK 177 straipsnio 2 dalies prasme. Ieškovo atstovo argumentus, jog ekspertizę galėjo atlikti tik asmenys, įrašyti į LR finansų ministro patvirtintą ekspertų sąrašą, teismas atmetė kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys paneigia ieškovo teiginius, jog UAB „Pakrijas“ turtas pirkėjui UAB „Alauša“ parduotas už aiškiai mažesnę kainą, nei buvo nustatyta to turto rinkos vertė. Teismas atsižvelgė ir į aplinkybę, kad UAB „Pakrijas“ iš AB Vilniaus banko buvo paėmęs 1 498 000 Lt dydžio paskolą, kurią iki 2005 m. vasario 1 d. privalėjo grąžinti. Analizuodamas atsakovo, kaip įmonės vadovo faktinius veiksmus, teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovas veikė tokiu rūpestingumo ir apdairumo laipsniu, koks atitinkamoje situacijoje buvo būtinas. Teismo nuomone, parduodant turtą pagal 2004 m. gruodžio 8 d. pirkimo ir pardavimo sutartį už joje nurodytą kainą, UAB „Pakrijas“ interesai pažeisti nebuvo, nes degalinė buvo realizuota už realią rinkos kainą. Teismas laikė, kad atsakovo įmonės vadovas, priimdamas sprendimą parduoti parduotuvę - degalinę ir kitus kiemo statinius už 2 360 000 Lt, sąžiningai veikė įmonės interesais, jo veiksmai atitiko protingo žmogaus elgesio tokiomis aplinkybėmis standartus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo paskirtą ekspertizę atliko asmuo, kuris nesispecializuoja degalinių vertinimui. Skiriant šią ekspertizę buvo manyta, kad ją atliks UAB korporacijos ,,Matininkai“ ekspertas Deveikis, kuris yra įrašytas į ekspertų vertintojų sąrašą. Paaiškėjus, kad tas ekspertas šioje turto vertinimo įmonėje nebedirba, teismas privalėjo skirti naują ekspertizę, kurią atliktų asmuo, turintis neginčijamą kvalifikaciją ir esantis patvirtintame ekspertų sąraše. To nepadarius, liko abejonės dėl teisingo degalinės įvertinimo, nebuvo užtikrintas objektyvus bylos išnagrinėjimas.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas ėmėsi visų priemonių, siekdamas kuo pelningiau parduoti bendrovės turtą. Tokių įrodymų byloje nėra. Be to, dėl atsakovo veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas O. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 1 000 Lt atstovavimo išlaidų. Nurodo, kad paties ieškovo prašymu pirmosios instancijos teismas ekspertizę pavedė atlikti UAB korporacijai ,,Matininkai“. Atlikta ekspertizė faktiškai patvirtino ieškinio nepagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, neturėdamas jokio pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ieškovo apeliacinis skundas nėra argumentuojamas absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Taip pat nenustatyta ir tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nagrinėti bylą neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinio skundo dalykas grindžiamas netinkamu byloje surinktų įrodymu vertinimu. Skundo pagrindas ribojamas iš esmės dviem motyvais: 1. teismui nebuvo pagrindo remtis abejotinomis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis; 2. nėra įrodymų, kuriais paremtos teismo išvados, kad atsakovas ėmėsi priemonių kuo pelningiau parduoti bendrovės turtą. Su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kuriais grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą.

Byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė. Tokio pobūdžio ekspertizes atlieka turtą ir verslą vertinančios įmonės, turto vertintojai, turintys VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotus kvalifikacijos atestatus, suteikiančius teisę verstis atitinkama turto vertinimo veikla (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 17 str., 27 str.). Atsižvelgus į bylos šalių nuomonę, turto vertinimo ekspertizę buvo pavesta atlikti turto vertinimo įmonei UAB korporacijai „Matininkai“. Ekspertizę atliko šios įmonės darbuotojas D.Milašauskas. Byloje pateikti VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduoti atestatas ir pažymėjimai, patvirtinantys įmonės ir jos darbuotojo turto vertintojo D.Milašausko teisę verstis turto vertinimo veikla, turto vertintojo kvalifikaciją vertinant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei verslą (t. 2, b. l. 105-108). Apelianto teiginiai, kad ekspertizės išvadų objektyvumu verčia abejoti tai, jog turtinis objektas buvo vertinamas Vilniuje, o vertinimą atlikęs specialistas gyvena Šiauliuose, kad ekspertizę atlikęs asmuo nesispecializuoja vertinant degalines, yra tik niekuo nepagrįstos prielaidos, neduodančios objektyvaus faktinio pagrindo abejoti ekspertizę atlikusio asmens kompetencija ir kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas įvertino ekspertizę atlikusio asmens kompetenciją bei kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, eksperto paaiškinimus dėl jo patirties ir kvalifikacinio pasirengimo atlikti tokio pobūdžio tyrimus, todėl padarė teisingą išvadą, kad abejoti ekspertizę atlikusio asmens gebėjimais įvertinant ekspertinių tyrimų objektą nėra pagrindo. Pagal CPK 212 straipsnio 2 dalį ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Ši teisės norma įtvirtina taisyklę, kad civilinėje byloje ekspertu ar ekspertais gali būti skiriami ne tik asmenys, įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, bet ir kiti asmenys, kurie turi specialių žinių atsakyti į byloje iškylančius klausimus. Asmuo, turintis turto vertintojo kvalifikaciją, gali savarankiškai vertinti konkrečios srities objektus. Turto vertintojų kvalifikacijos lygiai apibūdinti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Tiek turto vertintojas ekspertas, tiek ir turto vertintojas savarankiškai gali vertinti visus tam tikros konkrečios srities objektus. Nėra duomenų, kad turto vertintojui D.Milašauskui šiuo atveju būtų pavesta įvertinti daiktą, turintį statusą unikalaus, retai rinkoje parduodamo objekto, kurį įvertinti galėtų tik vyresnysis turto vertintojas ar turto vertintojas ekspertas. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos normos turinį, vertintojas ekspertas, be galimybės vertinti konkrečios turto srities objektus, dar turi ir teisę teikti išvadas ginčytinais turto vertės nustatymo klausimais. Ši norma leidžia daryti išvadą, kad atlikti teismo ekspertizes, susijusias su turto įvertinimu, gali ne tik asmuo, kuriam priskirti vertintojo eksperto kvalifikacijos darbai, bet ir reikiamą kvalifikaciją turintis kitas turto vertintojas. Išdėstytų argumentu pagrindu atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kad šioje civilinėje byloje teismo paskirtą ekspertizę galėjo atlikti tik toks asmuo, kuris įrašytas į turto vertintojų ekspertų sąrašą, patvirtintą LR finansų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 230. Ekspertizę atliekantis asmuo turi teisę savarankiškai pasirinkti tyrimo būdus ir metodus. CPK 214 straipsnio 3 dalyje numatyta eksperto teisė atsisakyti duoti išvadą, jeigu jis mano, kad pateikta medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją. Ekspertizės akte išsamiai išdėstyti atlikti tyrimai, išanalizuoti savarankiški turto vertinimo būdai ir metodai. Eksperto atsakymų į užduotą klausimą turinys aiškiai patvirtina, kad ekspertui D.Milašauskui pakako kompetencijos ir medžiagos pateikti išvadas dėl tiriamojo objekto vertės ir atsakyti į teismo užduotus klausimus.

Byloje pateiktas turto vertinimo ekspertizės aktas visiškai atitinka turto vertinimo ataskaitai keliamus reikalavimus, numatytus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje. Akte smulkiai aprašytas tyrimo turinys panaudojant du atskirus turto vertės nustatymo metodus, išvados dėl turto vertės pagal eksperto taikytus vertės nustatymo metodus ir būdus detaliai argumentuotos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abejoti atliktos ekspertizės išvadomis nėra pagrindo. Ekspertizė paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, eksperto atliktas turto įvertinimas nenuginčytas, todėl pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje sukauptus įrodymus dėl parduoto turto kainos teisingumo ar neteisingumo pagrįstai rėmėsi eksperto nustatyta turto rinkos verte. Pažymėtina ta aplinkybė, kad teismas vertino eksperto išvadą kitų įrodomąją reikšmę turinčių duomenų visumos kontekste. Eksperto išvada dėl atsakovo parduoto degalinės komplekso rinkos vertės iš esmės atitinka šio objekto įvertinimo duomenis, užfiksuotus kituose rašytiniuose šaltiniuose (UAB „Liturta“ preliminari išvada dėl turto vertės, UAB „Krivita“ atlikto turto įvertinimo ataskaita – t. 1, b. l. 102-104, 108). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad ieškovo pateikta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pažyma dėl turto vertės (2 909 000 Lt) nustatymo (t. 1, b. l. 41) turi mažesnę įrodomąją vertę kitų įrodymų atžvilgiu, nes tas vertinimas buvo atliktas dar prieš metus iki turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo, vertinimas atliktas naudojant tik vieną vertės nustatymo metodą, vertė nustatoma finansinės atskaitomybėms duomenims sudaryti, vertinimą atlikę asmenys pateikė pastabas, kad nurodyta turto vertė negali būti suprasta kaip kaina, kurią galėtų sumokėti galimas pirkėjas. Nepaneigia teismo paskirtos ekspertizės išvadų ir apelianto papildomai pateikti turto vertės nustatymo pažyma bei komercinis pasiūlymas, nes juose fiksuojami duomenys dėl kito juridinio asmens turto, kuris techninėmis ir ekonominėmis charakteristikomis nėra tapatus atsakovo sudaryto pirkimo – pardavimo sandorio objektui.

Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi elgtis sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo juridiniam asmeniui padarytą žalą atlyginti. Viena iš juridinio asmens valdymo organo netinkamo pareigų vykdymo pasireiškimo formų yra akivaizdžiai nenaudingų, ekonomiškai nuostolingų sandorių sudarymas. Tokiais neteisėtais sandoriais juridiniam asmeniui padarytą žalą turi atlyginti juos sudaręs valdymo organo narys, konstatuojant, kad jis netinkamai vykdė savo pareigas arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai, sąžiningai ir rūpestingai (CK 2.87 str. 7 d., 6.246 str. 1 d.). Nagrinėjamu pirkimo – pardavimo sandoriu atsakovas pardavė UAB „Pakrijas“ turtą už kainą, didesnę nei nustatyta to turto rinkos vertė. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas, veikdamas nesąžiningai, neprotingai ar nerūpestingai sudarė UAB „Pakrijas“ nenaudingą, ekonomiškai nuostolingą sandorį. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir detaliai išanalizavo atsakovo pasirašytos 2004 m. gruodžio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, objektyviai įvertino atsakovo veiksmų atitikimą rūpestingo, apdairaus ir sąžiningo elgesio standartams, todėl padarė iš esmės teisingą išvadą, jog atsakovas, sudarydamas šį sandorį, savo pareigas atliko tinkamai, jokios žalos jo atstovaujamai sandorio šaliai, t. y. UAB „Pakrijas“ nepadarė. Atsakovo veiksmai sudarant minėtą sandorį buvo teisėti, sąžiningi ir protingi, todėl ieškovo reikalavimas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą atmestas pagrįstai. Objektyvaus turinio įrodymais nepatvirtinti ir tie apelianto teiginiai, kad atsakovas pasirinko netinkamą turto pardavimo būdą, kad nesiėmė veiksmingų priemonių gauti kuo didesnę naudą iš pirkimo – pardavimo sandorio.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą.

Pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio – 7490 Lt sumokėjimas iki bus išnagrinėtas jo apeliacinis skundas. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, nesumokėta mokesčio už skundą dalis turi būti priteista iš apelianto. Iš apelianto kitai šaliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. A. į valstybės biudžetą 7490 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme. Priteisti iš ieškovo A. A. atsakovui O. D. 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Gintaras PečiulisKonstantinas GurinasVigintas Višinskis