- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-26
- Bylos Nr.
- A-63-805-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- P. Š.
- Atsakovas
- Kalėjimų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos
- Advokatai
- Stanislava Vida Bagdanskienė
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
P. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) neišmokėto darbo užmokesčio dalį už darbą nakties metu – 3405 litus 36 centus, už darbą švenčių dienomis – 632 Lt 36 ct, už viršvalandinį darbą – 4281 Lt 85 ct bei teismo išlaidas – už kopijavimo paslaugas 36 Lt. Bendra reikalavimo suma – 8355 Lt 53 ct.
Nurodė, kad sumos neišmokėtos už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d., kai pareiškėjas ėjo Apsaugos ir priežiūros skyriaus budėtojo pareigas Kalėjimų departamente.
Paaiškino, kad tarnybos Kalėjimo departamente Statuto 42 straipsnio reglamentuojamos priemokos, jų dydžiai nenustatyti. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 193 straipsnis numato, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos). DK 194 straipsnis nustato, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis. Įstatyme buvo nustatyti mažesni priemokų dydžiai, todėl susidarė skirtumas tarp priklausančių priemokų už darbą nakties metu bei poilsio ir švenčių dienomis.
Paaiškino, kad atsakovas mažino darbo užmokestį įsakymais.
Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, Konstitucijos 48 straipsniu ir mano, kad darbdavių sprendimai, pažeidžiantys konstitucinius principus, yra neteisėti. Teigia, kad tai patvirtino Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 13 d. nutarime. Taip pat remiasi administracinių bylų praktika, suformuota 2005 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1762-05. Pažymi, kad galiojant Valstybės tarnybos įstatymo 2002 m. balandžio 23 d. redakcijai, galiojo ir Darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos, įtvirtinusios skirtingą apmokėjimą, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o 7 straipsnyje buvo numatyta kaip turi būti apmokama už viršvalandžius, 8 straipsnis numatė apmokėjimą už darbą švenčių dienomis. Numatytas apmokėjimas atitiko ir Darbo kodekso nuostatoms.
Paaiškino, kad aplinkybė, jog tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje nebuvo sukonkretintas priemokų mokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, nereiškia, kad toks apmokėjimas nebuvo nustatytas kituose įstatymuose.
Šalies argumentai
2006 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas paskaičiuoti ir išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, naktinį bei viršvalandinį darbą. 2007 m. vasario 5 d. pareiškėjui buvo pasiūlyta pripažinti, kad yra 1500 Lt skola. Pareiškėjas teigia, kad ši suma neatitinka realios situacijos, kad laikotarpyje nuo 2002 m. gegužės iki 2003 m. liepos naktinis darbas sudarė apie 750 valandų, viršvalandinis darbas – 120 val. Tuo metu pareiškėjo pareiginė alga buvo 1375 Lt. Remiantis pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatomis, nepriemoka už darbą naktį yra 2864 Lt, už viršvalandinį darbą – 458 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas laikotarpis yra nuo 2002 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, nustatyta, kad pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius jam priklausytų išmokėti 1509,14 Lt. Tokia suma susidaro apskaičiuojant išdirbtus viršvalandžius ir už juos sumokant pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo pateiktas prašymas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Su darbo užmokesčiu susijusiems teisiniams santykiams taikoma 3 metų ieškinio senaties terminas. Todėl prašė teismą taikyti šį terminą.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 193 TE buvo nustatyta, jog Kalėjimų departamento valstybės tarnautojams už faktiškai dirbtą laiką švenčių dienomis mokėti 10 procentų priemoką, skaičiuojamą nuo pareiginės algos dydžio. Šiame įsakyme nustatyta, kad priemoka už darbą nakties metu nebus mokama, kadangi darbuotojams nakties budėjimo metu buvo suteikta teisė ilsėtis, jiems šiuo laikotarpiu suteikta teisė nevykdyti pareigų, dėl to už darbo valandas nakties metu apmokėjimas nepriklausė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo P. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad P. Š. nuo 2000 m. liepos 4 d. tarnavo Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Organizacinio skyriaus Budėtojų dalies inspektoriumi, nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Kalėjimų departamento Organizacinio skyriaus budėtojų tarnybos budėtoju (b.l. 87, 90, 1 tomas), 2003 m. liepos 24 d. pareiškėjas atleistas iš tarnybos (b.l. 100, 1 tomas).
Pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą (b.l. 7, 1 tomas), prašydamas išmokėti nepriemoką už viršvalandinį, nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, susidariusią 2003 metų sausio – liepos mėnesiais. Pareiškėjas 2006 m. lapkričio 27 pakartotinai kreipėsi į Kalėjimų departamentą (b.l. 8, 1 tomas), kuriuo prašė išmokėti nepriemoką, tik nurodė didesnį periodą – nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2003 m. liepos mėn.
2007 m. vasario 19 d. pareiškėjui pateiktame Kalėjimų departamento direktoriaus rašte Nr. 15-566 (b.l. 9, 1 tomas) nurodyta, kad pareiškėjui atvykus 2007 m. vasario 5 d. į Kalėjimų departamentą, pareiškėjas nesutiko su Kalėjimų departamento paskaičiavimais, todėl pareiškėjui pasiūlyta kreiptis į teismą.
Remiantis bylos duomenimis teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas niekada nesutiko su pareiškėjo paskaičiuoto įsiskolinimo išmokėjimu. Kalėjimų departamentas niekada nėra pateikęs oficialaus pasiūlymo, kurią skolos dalį pripažįsta. Remiantis bylos duomenimis nustatė, kad 2007 metų pradžioje Kalėjimų departamente vyko pokalbis su pareiškėju ir jam buvo paaiškinta, kokia galimai nepriemoka susidarė už jo nurodytą laikotarpį. Kalėjimų departamento pažyma dėl galimo įsiskolinimo pateikta teismui (b.l. 187, 1 tomas) patvirtina, kad galimas 1509,14 Lt įsiskolinimas už viršvalandinį darbą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimu įsiskolinimas susidarė 2002 m. gegužės – 2003 m. liepos periodu, o prašymą teismui pareiškėjas pateikė tik 2007 m. kovo 5 d., t.y. praleidęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą ir atsakovas prašo taikyti senaties terminą.
Teismo nuomone, tokie faktai, kad atsakovas tarėsi su profsąjungomis dėl įsiskolinimo, kad nagrinėjo šiuos klausimus su pavaldžiomis įstaigomis (b.l. 136-137, 1 tomas), kad įsiskolinimą sumokėjo kitiems pareigūnams, kad dėl įsiskolinimo tarėsi su pačiu pareiškėju 2007 metais, kad teismo pareikalavimu išdavė pažymą, kurioje apskaičiuotas įsiskolinimas už viršvalandžius, Civilinio kodekso (CK) 1.130 straipsnio 2 dalies taikymo prasme nereiškia, kad Kalėjimų departamentas pripažino skolą. Pažymėjo, kad skolos pripažinimas pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį turi būti aiškus ir konkretus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A/10-2517/2006, A/14-2352/2006). Pažymos pateikimas teismui apie įsiskolinimą teismo pareikalavimu neišreiškia atsakovo pozicijos, kad jis skolą pripažįsta (LVAT administracinė byla Nr. A/14-2352/06).
Atsiliepimas
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nuo pat pradžių teikdamas atsiliepimą į skundą, taip pat vėliau, bylos nagrinėjimo eigoje reikalavo taikyti ieškinio senatį, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo yra pateiktas teismui praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.
III.
P. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 8319,53 Lt (3405,36 Lt - už naktinį darbą, 632,32 Lt - už darbą švenčių dienomis, 4281,85 Lt- už išdirbtus viršvalandžius) ir bylinėjimosi išlaidas - 36 Lt už kopijavimo paslaugas, žyminį mokestį bei teisinių paslaugų išlaidas.
1. Įstatymo leidėjo valia tam tikri civilinių santykių subjektų atlikti veiksmai ieškinio senaties termino eigą nutraukia. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ieškinio pareiškimas arba skolininko atlikti veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę, ieškinio senaties termino eigą nutraukia, todėl terminas prasideda iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Teisėjų Senatas 2002 m. gruodžio 20 dienos nutarimo „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių Įstatymų normų“ Nr. 39 14.12 punkte yra išvardinti pavyzdiniai skolos pripažinimo atvejai. Vienas iš tokių atvejų - pareikštos pretenzijos pripažinimas. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. 1S-2867 „Dėl pareigūnams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“ pabrėžiama, kad remiantis vieninga teismų praktika, pareigūnams turi būti išmokėta priemokų dalis už viršvalandinį, nakties darbą, darbą poilsio ir švenčiu dienomis už 2003 - 2005 m. periodą. Taip pat numatyta, kad 2007 metais gavus šiam tikslui papildomus asignavimus, būtina išmokėti ir likusią nesumokėtą priemokų dalį. Mano kad šis faktas traktuotinas kaip apelianto pareikštos pretenzijos pripažinimas, nuo kurio ieškinio senaties terminas nutrūko ir prasidėjo iš naujo. Nurodė, kad ir kiti atsakovo veiksmai traktuotini kaip apelianto pretenzijos pripažinimas - atsakovas yra ne kartą pažymėjęs, jog pagal teisės aktų reikalavimus yra skolingas apeliantui 1509,14 Lt. Tai nurodyta 2007 m. kovo 16 d. atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, 2007 m. liepos 13 d. atsakovo rašte dėl rašytinių įrodymų pateikimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Buhalterinės apskaitos skyriaus 2007 m. liepos 13 d, pažymoje Nr. LV-1211 bei nesumokėto atlyginimo už viršvalandžius paskaičiavime. Kitiems atsakovo darbuotojams nepriemokos už viršvalandini darbą, darbą naktimis bei švenčiu dienomis buvo išmokėtos (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2006 m. lapkričio 27 d. pranešimas Nr. 22-1199 dėl nesumokėtų priemokų pagal 2006 m. spalio 23 d. darbuotojo (duomenys neskelbtini) prašymą). Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas pareiškėjo teiginiams, kad kitiems atsakovo darbuotojams minėtos nepriemokos buvo išmokėtos, neprieštaravo.
Šalies argumentai
2. Apeliantas mano, kad teismas neatsižvelgė į jo interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra konstatavęs, kad ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856, 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis Nr. 3K-3-944). Tuo tarpu pirmos instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad atsakovas skolą pripažino.
3. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos ir teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas, iš karto po 2006 m. rugsėjo 15 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo išleidimo, aktyviai siekia apginti savo pagristą teisę į nesumokėtą darbo užmokesčio dalį bei pagrįstai nesutiko su atsakovo pasiūlymu išmokėti jam tik dalį priklausančių pinigų. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo interesus bei aktyvų reagavimą į savo teisių pažeidimą. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856, 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis Nr. 3K-3-944). Tuo tarpu pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti jam priklausančią nepriemoką, todėl jo veiksmai negali būti laikomi neveikimu arba neragavimu į teisės pažeidimą.
4. Teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo (adm. byla Nr. A1 - 2517/2006), kurioje teismas pabrėžė, jog skolos pripažinimas turi būti aiškus ir konkretus. Tačiau paminėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos, kadangi tuo atveju LVAT konstatavo, jog byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas pripažino prievolę CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme (atsakovas atsiliepimuose į skundus skolos fakto nepripažino).
Pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senatas 2002 m. gruodžio 20 dienos nutarime „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų“ Nr. 39 yra pažymėjęs, kad visada būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir tik tada konstatuoti, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į konkrečias, specifines šiai situacijai aplinkybes, kurios patvirtina skolos pripažinimo faktą.
5. Atsakovas remiasi 2002 m. liepos 16 d. įsakymu, kuriame nustatyta, kad priemokos už darbą nakties metu negali būti mokamos, kadangi darbuotojams nakties budėjimo metu yra suteikta teisė ilsėtis. Šis argumentas pareiškėjo manymu yra nepagristas, kadangi nakties darbo metu apeliantas privalėjo atlikti tam tikras pareigas: palaikyti ryšį su visomis Lietuvoje esančiomis įkalinimo įstaigomis, reaguoti į bet kokį įvykį, susijusį su tiesioginėmis darbo funkcijomis, pildyti budėjimo žurnalą, todėl teisė ilsėtis naktį realiai nebuvo įgyvendinama (LAT 2005 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-449).
Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. 1S-2867 „Dėl pareigūnams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“ buvo pasirašytas 2006 m. rugsėjo 15 d., todėl atsakovas nepagrįstai remiasi 2002 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 193. 2002 metais galiojo Lietuvos Respublikos Darbo apmokėjimo įstatymas, kurio 7 straipsnis nustatė, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio tarifinio atlygio (mėnesinės algos). Darbo apmokėjimo įstatymas neteko galios 2003 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, kurio 93 straipsnyje įtvirtinta analogiška nuostata dėl apmokėjimo už naktinį darbą.
Konstitucinis teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo VII dalies 10 punkte konstatavo, jog pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus“.
Vidaus tarnybos statutas neapibrėžia darbo nakties metu sąvokos ir priemokų už darbą nakties metu dydžio, todėl turi būti vadovaujamasi DK normomis, reglamentuojančiomis šiuos klausimus. DK 154 ir 193 straipsnių nuostatos įpareigoja už darbą naktį, t. y. darbą nuo dvidešimt antros iki šeštos valandos mokėti ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos), nepriklausomai nuo to, kokias konkrečias funkcijas pareigūnas šiuo laiku atliko (LVAT 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis adm.byla Nr. A16 - 1645/2006, LVAT 2007 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. A-415-386-07).
Mano, kad remiantis šiais argumentais, DK 193 straipsniu bei vieninga teismų praktika, apeliantas turi teisę į pusantro nustatyto valandinio atlygio už darbą naktį už 2002 m. gegužės mėn. 1 d. - 2003 m. liepos 31d. laikotarpį, kas sudaro 3405,36 Lt (atidirbtų valandų paskaičiavimai pateikti byloje).
6. Atsakovas nepagrįstai remiasi 2002 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 193, kurio 1.1 punkte yra numatyta, kad Kalėjimų departamento valstybės tarnautojams už faktiškai dirbtą laiką švenčių dienomis būtina mokėti 10 procentų nuo pareiginės algos dydžio priemoką 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. 1S-2867 „Dėl pareigūnams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“ yra nustatyta, kad remiantis vieninga teismų praktika, pareigūnams turi būti išmokėta priemokų dalis ne tik už viršvalandinį bei naktinį darbą, bet ir darbą poilsio ir švenčių dienomis už 2003 - 2005 m. periodą. Iki apeliacinio skundo parengimo dienos už darbą švenčių dienomis apeliantui nebuvo sumokėta. Remiantis DK 194 straipsnio 2 dalimi už darbą švenčių dienomis apeliantui turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis, kas sudaro - 632,32 Lt (atidirbtų valandų paskaičiavimai pateikti byloje).
Atsiliepimas
7. Remiantis DK 193 straipsniu už išdirbtus viršvalandžius atsakovas privalo sumokėti apeliantui ne mažiau kaip pusantro jam nustatyto valandinio atlyginimo. Pažymėjo, jog 1509,14 Lt suma už išdirbtus viršvalandžius, kurią nurodo atsiliepime bei kituose dokumentuose atsakovas, neatitinka tikrovės, kadangi iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo laiko grafikų matyti, jog apeliantui priklauso - 4281,85 Lt (atidirbtų valandų paskaičiavimai pateikti byloje).
Šalies argumentai
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. rugsėjo 15 d. raštas nėra įsakymas, tai rekomendacinio pobūdžio raštas, adresuotas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų direktoriams, kuriame nėra imperatyviai nurodyta, kokie turi būti atliekami veiksmai, todėl nėra pagrindo šį raštą įvardinti kaip dokumentą, kuriuo pripažįstama skola apeliantui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al0-2517/2006 yra konstatavęs, kad skolos pripažinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį turi būti aiškus ir konkretus. Tarnybinis susirašinėjimas sprendžiant neišmokėtų darbo užmokesčių valstybės tarnautojams klausimą negali būti laikomas veiksmu, kuris sudarė realų pagrindą pareiškėjui manyti, kad jo teisės gauti visą darbo užmokestį pažeidimas bus pašalintas gera valia. Šioje byloje nėra duomenų, kad Kalėjimų departamentas pripažino prievolę CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme.
2007 m. liepos 13 d. Kalėjimų departamento rašte Nr. 1S-2388 „Dėl rašytinių įrodymų pateikimo“ nurodoma, kad buvo nustatyta, jog P. Š., jeigu teismas netaikytų ieškinio senaties termino, priklausytų 1509,14 Lt už dirbtus viršvalandžius. Minėtame rašte ir pažymoje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad Kalėjimų departamentas pripažįsta skolą, atsakovas turi pareigą pateikti teismui ir savo darbuotojams pažymas apie darbo užmokestį nepriklausomai nuo savo pozicijos jų reikalavimų atžvilgiu.
Šalies argumentai
Apelianto nurodytuose LAT nutartyse yra pakankamai plačiai aprašytas senaties institutas. LAT išaiškino, kad ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės apžeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str.), į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.
Apeliantas vadovaudamasis LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Nr. 3K-3-856, sąmoningai cituoja netikslų nutarties tekstą apie asmens aktyvų reagavimą į savo teisių pažeidimą, taip siekdamas sau palankaus teismo sprendimo. Iš LAT nutarties turinio matyti, kad reagavimu į savo teisės pažeidimą yra laikoma tik ieškinio pareiškimas, o ne kokie nors kitokie veiksmai. Mano, kad P. Š. 2006 m. rugsėjo 26 d. ir 2006 m. lapkričio 27 d. prašymai, negali būti vertinami kaip aktyvus reagavimas į savo teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Pareiškėjas į teismą su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies už darbą naktį, švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą už 2002 m. gegužės-2003 m. liepos mėn. kreipėsi 2007 metų kovo 5 d.( b.l. 2). Valstybės tarnautojų ginčams dėl neišmokėto darbo užmokesčio taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, nes valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai šių teisinių santykių nereguliuoja ( Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, jog ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nurodo, kad skolos pripažinimą patvirtina atsakovo 2007-01-22 raštas Nr. 1S-286, 2007-02-19 raštas Nr.-1S-566, 2007-06-12 raštas Nr.9-9903, iš kurių turinio matyti, kad skola pripažįstama, nesusitarta tik dėl išmokėtinos sumos dydžio.
( b.l. 9, 10,135). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės pripažino skolą, nesutarė tik dėl mokėtinos sumos dydžio.
Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti-taikyti ieškinio senaties terminą. Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovas atsiliepimuose į skundus skolos nepripažino, todėl nėra pagrindo laikyti, kad ieškinio senaties terminas nutrūko, nes skolininkas pripažino prievolę.
Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, sprendime nurodė, kad pareiškėjas P. Š. į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl sumų, susijusių su darbo užmokesčiu, priteisimo, atsakovas skolos niekada nepripažino ir reikalavo taikyti ieškininę senatį. Pareiškėjas į teismą kreipėsi pasibaigus ieškininės senaties terminui Atsakovui nepripažinus skolos, senaties termino eiga nenutrūko, todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, skundas teismo atmestas.
Ieškininės senaties institutas nustatytas abiejų teisinio santykio šalių interesais. Jo tikslas-sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taikant ieškininę senatį reguliuojančias normas, būtina atsižvelgti tiek į ieškininės senaties instituto tikslus, tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nagrinėjamu atveju skundas teismui paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnis apibrėžia ieškinio senaties pabaigos teisines pasekmes. Šio straipsnio pirma dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Minėto straipsnio 2 dalis teigia, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio terminas atnaujinamas.
Pirmos instancijos teismas, atmetė pareiškėjas skundą tuo pagrindu, kad skundas teismui paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui, nustatytam Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Šį terminą atnaujinti teismo neprašė, todėl jo skundas pagrįstai atmestas, kaip paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs. Todėl ieškinio pareiškimas ir skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo teisines pasekmes tik tada, kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui.
Ieškinio senaties termino nutraukimas, nereiškia pasibaigusių ieškininės senaties terminų atstatymo ir yra reikšmingas tik reikalavimams, kuriems pareikšti trejų metų terminas dar nesuėjus iki skundo padavimo teismui.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė ieškininės senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Teismas pagrįstai ieškininės senaties pradžios terminą skaičiavo nuo tos dienos, kada pareiškėjas faktiškai gavo mažesnį nei priklauso darbo užmokestį.
Argumentas, kad kitiems darbuotojas buvo išmokama darbo užmokesčio nepriemoka už tą patį laikotarpį, šioje konkrečioje byloje nėra reikšmingas, nes kiekvienas konkretus atvejus sprendžiamas individualiai.
Teismas teisingai įvertino šios bylos aplinkybes, todėl naikinti sprendimą apeliacinio skundo ar kokiais kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.