- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- A-62-3618-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. Ž. skundu prašė panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-209-11 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių nedelsiant priimti sprendimą dėl 100 procentų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00281-10, priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjai padarytą 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas, 5 procentus metinių palūkanų, kreiptis į prokuratūrą dėl padarytų pažeidimų, piktnaudžiavimo teisėmis, vilkinimo atlikti pareigas.
Nurodė, jog Sprendimu jai suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje ir paskirtas advokatas A. J.. Pareiškėjos teigimu, ji nepasitiki paskirtu advokatu, nesutinka, kad jis atstovautų ją baudžiamojoje byloje, advokatas su ja nebuvo susisiekęs, nesusipažino su byla, neišdėstė savo pozicijos. Teigė, kad Tarnyba, pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgė į jos siūlymą dėl konkretaus advokato ir užkirto galimybę turėti tinkamą gynėją, kuris jai priklauso pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnį. Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nurodyta, jog Sprendimas galioja tik iki 2012 m. vasario 13 d., advokatas paskirtas tik jos atžvilgiu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, o ne iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla teisme, be to, advokatas Tarnybai nepateikė BPK 51 straipsnyje numatyto ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimo paskirti jai advokatą. Teigė, jog toks Sprendimas pažeidžia jos teises, nes turi papildomai rūpintis, kas ją atstovaus teisme. Nurodė, kad advokatas su ja nesudarė atstovavimo sutarties, kurioje būtų nurodyta advokato atsakomybė ir funkcijos. Argumentavo, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo ar paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali jos teikti konkrečioje byloje. Taip pat nurodė, kad jai nepriimtinos skundžiamame Sprendime nurodytos sąlygos, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas gali būti nutrauktas, jeigu ji nebendraus ir nebendradarbiaus su advokatu, pateiks neteisingus duomenis apie bylos esmę, turtą ir pajamas, kad privalės sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas numatytais atvejais ir kitos sąlygos. Teigė, jog tokia situacija žemina jos orumą, pažeidžia jos teises, varžo teisę turėti tinkamą gynėją, jai pablogėjo sveikata ir pan., todėl turi būti atlyginta jos patirta 100 000,00 Lt neturtinė žala ir priteistos 5 procentų metinės palūkanos.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pareiškėja T. Ž. 2011 m. vasario 3 d. prašyme suteikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje nenurodė jokių bylos aplinkybių ir numerio, pateikė tik šaukimą atvykti pas tyrėją apklausai. Tarnyba, siekdama išsiaiškinti bylos aplinkybes, telefonu susisiekė su tyrėja ir tokiu būdu gavo detalesnę informaciją, vadovaudamasi VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalimi. Teigė, kad paskyrė pareiškėjai advokatą, dirbantį Klaipėdos mieste, įrašytą į antinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų sąrašą, o pareiškėjos teiginiai apie jo reputaciją yra tik jos pačios subjektyvi nepagrįsta nuomonė, kurios skleidimas turi piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba požymių. Nurodė, jog advokatas pareiškėjai paskirtas ne pagal BPK 51 straipsnio nuostatas, o pagal VGTPĮ 21 straipsnio 6 dalį, nes iki jo paskyrimo nebuvo gautas tyrėjos ar prokuroro nutarimas dėl gynėjo būtinumo, ir ne pati pareiškėja sprendžia, ar jai būtinas advokatas. Tarnybos teigimu, pareiškėjos reikalavimas, kad advokatas su ja sudarytų atstovavimo sutartį, taip pat nepagrįstas, nes antrinės teisinės pagalbos teikimo atveju teisės aktai nenumato sutarčių sudarymo. Antrinės teisinės pagalbos teikimo pagrindas baudžiamojoje byloje yra advokato orderis arba Tarnybos sprendimas. Nurodo, jog antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai paskyrė ikiteisminio tyrimo ir pirmos instancijos teismo stadijose, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 5 patvirtintomis rekomendacijomis, pagal kurias, siekiant užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimo efektyvumą, stabilumą, kokybę, ekonomiškumą, antrinės teisinės pagalbos teikimas skaidomas bylos stadijomis. Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad antrinė teisinė pagalba jai paskirta vienam konkrečiam procesiniam veiksmui – jos apklausai. Dėl pareiškėjos argumento, kad jai nepriimtinos skundžiamo sprendimo 6.2 ir 6.6 punktuose nurodytos sąlygos ir pareiškėjos pareigos, nurodė, jog šiuose punktuose atkartotos VGTPĮ nuostatos ir niekaip nepažeidžia pareiškėjos teisių bei interesų. Pažymėjo, kad visos Sprendime nurodytos esminės sąlygos yra teisėtos ir pagrįstos, įtrauktos remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtinta rekomenduojama sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma. Nurodė, kad skundžiamu Tarnybos Sprendimu pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje, kurioje ji įtariama nusikalstamos veikos padarymu, todėl Tarnyba nepažeidė, o priešingai – padėjo pareiškėjai realizuoti jos teises, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje. Anot Tarnybos, pareiškėjos nuomonė apie jai paskirtą advokatą nėra pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai Tarnybos sprendimas negalėjo sukelti jokių neigiamų pasekmių, be to nėra civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 - 6.250, 6.246 - 6.247 straipsniuose.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas įvertino ginčo esmę ir pažymėjo, kad garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Teismas, išanalizavęs VGTPĮ 9 straipsnio, 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, pažymėjo, kad nėra baigtinio pagrindų, kuriems esant gali būti pakeičiamas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, sąrašo, todėl Tarnyba sprendimą turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Tačiau, anot teismo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis į Tarnybą, prašydama pakeisti jai paskirtą advokatą. Taip pat nėra duomenų, kad ir advokatas būtų pateikęs tokį prašymą. Pareiškėja prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nurodė, jog prašo advokato, dirbančio Klaipėdos mieste. Būtent toks advokatas jai ir buvo paskirtas. Nors pareiškėja prašymą pakeisti paskirtą advokatą kitu grindė tuo, kad advokatas, jos teigimu, su ja nebuvo susisiekęs, nesusipažino su byla, neišdėstė savo pozicijos, jos neatstovauja ir nebendrauja, tačiau nei Tarnybai, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų teiginius dėl advokato negalėjimo tinkamai atlikti savo pareigas ir jai atstovauti. Priešingai, anot teismo, iš faktinės situacijos matyti, jog advokatas T. Ž. paskirtas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu, o jau 2011 m. kovo 10 d. ji padavė skundą teismui. Teismas šios aplinkybės pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėja yra iš anksto neigiamai nusiteikusi prieš jai paskirtą advokatą ir pati net neketina su juo bendradarbiauti. Teismas akcentavo, kad VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Anot teismo, fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą dėl skundžiamo Sprendimo nuostatų, įtvirtinančių jos pareigas, pakeitimo. Pabrėžė, kad įgyvendinti VGTPĮ tikslus ir suteikti realią bei tinkamą teisinę pagalbą fiziniams asmenims, kuriems tokią teisę užtikrina teisės aktai, padeda advokatai, kurių pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas. Būtent šios VGTPĮ nuostatos, nustatančios pareiškėjos pareigas, yra perrašytos skundžiamame Sprendime, su kurio punktais pareiškėja nesutinka. Taip pat teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad advokatas su ja nesudarė sutarties, kurioje būtų aptartos advokato pareigos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Tarnybos sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą ir yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą bei jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas (VGTPĮ 18 str. 6 d.). Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog Tarnybai nėra nustatyta pareiga pareiškėjo prašymu pakeisti paskirtą advokatą. Absoliučią teisę pasirinkti advokatą pareiškėja turėtų, jeigu pati sudarytų sutartį su advokatu ir mokėtų jam už suteiktas paslaugas. Dėl pareiškėjos teiginio, kad neužtikrinta galimybė jai turėti gynėją baudžiamojoje byloje pagal BPK 51 straipsnį, teismas akcentavo, kad šis straipsnis įtvirtina atvejus, kai gynėjo dalyvavimas baudžiamojoje byloje yra būtinas, tačiau T. Ž. nepriklauso nei vienam asmenų ratui, numatytam BPK 51 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo atveju gynėjo dalyvavimas nėra būtinas. Dėl pareiškėjos argumento, jog nėra ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro motyvuoto nutarimo, kuriuo gynėjo dalyvavimas būtų pripažintas būtinu (BPK 51 str. 2 d.), nurodė, jog tokio nutarimo ir neturi būti, o pareiškėjai advokatas paskirtas jos prašymu VGTPĮ 21 straipsnio 6 dalies pagrindu. Teismas nesutiko ir su pareiškėjos argumentais, kad jos teisės pažeidžiamos, nes advokatas skundžiamu Sprendimu jai paskirtas tik ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, o pats ginčijamas Sprendimas galioja tik vienerius metus. Teismas įvertino VGTPĮ 18 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatas ir pažymėjo, jog nors VGTPĮ tiesiogiai ir nėra įtvirtintas sprendimo, kuriuo asmeniui suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, galiojimo terminas, tačiau iš šių nuostatų akivaizdu, jog sprendimai yra peržiūrimi praėjus vieneriems metams nuo jų priėmimo patikrinant, ar nepasikeitė asmens turtinė padėtis, kuri yra vienas iš kriterijų gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taip pat nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos (kurios nuostatai ir sudėtis patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1R-347) 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 5 buvo patvirtintos rekomendacijos, pagal kurias, siekiant užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimo efektyvumą, stabilumą, kokybę, ekonomiškumą, antrinės teisinės pagalbos teikimas skaidomas bylos stadijomis. Be to akcentavo, jog Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antrinę teisinę pagalbą visose bylos ikiteisminėse (neteisminėse) ir teisminėse stadijose paprastai teikia vienas (tas pats) advokatas. Pareiškėjai pageidaujant vieno advokato visose proceso stadijose, VGTPĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu bylos, kurioje prašoma parinkti gynėją, ankstesnėje stadijoje (procesiniame veiksme) įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, gynėju paprastai parenkamas advokatas, teikęs antrinę teisinę pagalbą šiam įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam. Aiškinant šias normas lingvistiškai, anot teismo, žodis „paprastai“ nereiškia būtinai ar privalomai. Teismas aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad nėra priežasčių, dėl kurių advokatas A. J. negali T. Ž. teikti antrinės teisinės pagalbos. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPA-209-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą ir paskirti kitą advokatą pareiškėjai nėra teisinio pagrindo, nes ginčijamu Sprendimu T. Ž. suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir paskirtas advokatas. Spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą, teismas vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindus ir sąlygas, ir pabrėžė, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus keturis elementus, lemiančius pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); kaltę (CK 6.248 str.); teisės pažeidimu padarytą žalą. Pabrėžė, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Anot teismo, pareiškėja turėjo nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jos nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pateiktame skunde, kaip nurodė teismas, apsiribojama neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiais teiginiais – patirtu sukrėtimu, nemiga, širdies priepuoliais, depresija ir kt. Pareiškėja nepateikus jokių įrodymų, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtumo elemento CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Teismas, nenustatęs, kad dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, taip pat netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl 5 procentų metinių palūkanų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą. Dėl pareiškėjos prašymo atsižvelgti į minėtus pažeidimus, akivaizdžiai trukdant siekti teisingumo byloje ir už piktnaudžiavimą savo tarnybinėmis teisėmis, sąmoningą vilkinimą, atsisakymą atlikti savo pareigas, visišką neveikimą ir teisių pažeidimą kreiptis į prokuratūrą, pranešant dėl tokių pažeidimų, teismas nurodė, kad pareiškėjos prašyme nurodytų pažeidimų nenustatyta, todėl kreiptis į prokuratūrą nėra pagrindo.
III.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir šališkas. Teismas akivaizdžiai veikė prieš pareiškėją, šiurkščiai pažeidė visas jos teisės, procesines normas, įstatymo reikalavimus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, jai ir jos atstovui nedalyvaujant. Akcentuoja, kad tokiu būdu buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Nurodo, kad, neturėdama advokato, negalėjo realizuoti teisės pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, jai nebuvo suteikta galimybė teisingai ir tinkamai apginti savo teises į teisingą ir nešališką šios bylos nagrinėjimą. Pabrėžia, kad advokato pagalba šioje byloje jai itin svarbi, reikalinga ir būtina. Samdyti privatų advokatą jai neleidžia sunki finansinė padėtis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė motyvuotą protestą, o vėliau ir pakartotinį protestą dėl šios administracinės bylos visiško sustabdymo dėl neužtikrintos teisės į nešališką ir teisingą teismą, teismo pirmininkės A. R. neteisėto ir brutalaus baudžiamojo persekiojimo, dėl ko tolimesnis bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme tapo negalimas, tačiau teismas dėl protesto sprendime nepasisakė, pažeisdamas procesinės teisės normas. Pažymi, kad iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl visų neišnagrinėtų administracinių bylų perdavimo nagrinėti visiškai kitos teritorijos teismui, tame tarpe ir dėl šios administracinės bylos. Akcentuoja, kad teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ 81 straipsnį ir atsisakė aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, jų aplamai nerinko ir nenustatė jokių bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai visiškai netyrė, bylos faktiškai neišnagrinėjo. Pabrėžia, kad teismas nepanoro išsiaiškinti ir įsitikinti, kad advokatas A. J. negalėjo ir negali aplamai jai atstovauti nei vienoje byloje, taip pat ir baudžiamojoje, nes pats tariamai yra kaltinamasis, pasidavęs saugumo spaudimui, veikiantis prieš žmogų, todėl ji turi teisę šiuo advokatu nepasitikėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti proceso dalyviams nedalyvaujant. Pabrėžia, kad pareiškėjo advokato ar atstovo paskyrimas ir jo dalyvavimo užtikrinimas nėra bylą nagrinėjančio administracinio teismo pareiga. Nesutinka, kad buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Pabrėžia, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos gina asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, teisę turėti advokatą, o ne tokią pareiškėjos administracinėje byloje teisę. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pareiškėja T. Ž. per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Atsakovo teigimu, minėta nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą, anot atsakovo, teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas buvo neveiksmingas. Pažymi, kad pareiškėjos teiginiai, jog teismas buvo šališkas ir suinteresuotas, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar objektyviais įrodymais. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška ir objektyvia byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-209-11 teisėtumo ir pagrįstumo bei iš netinkamo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veikimo minėto Sprendimo priėmimo metu kildinamos neturtinės žalos, 5 procentų metinių palūkanų atlyginimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme VGTPĮ įtvirtintos procedūros ir taisyklės laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šių taisyklių nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
Konkrečiu atveju pareiškėja skunde Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-209-11 panaikinimo pagrindu nurodė šiuos Tarnybos, jos nuomone, padarytus pažeidimus – Tarnyba buvo šališka, neteisėtai užklausė ir vadovavosi žodžiu gauta informacija iš tyrėjos D. B., nepagrįstai, neatsižvelgusi į pareiškėjos siūlymą, antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė netinkamą ir nekompetentingą advokatą A. J., antrinę teisinę pagalbą skyrė terminuotai, tik iki 2012 m. vasario 13 d., ir tik ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo proceso metu, nebuvo sudaryta atstovavimo sutartis su advokatu. Teigė, kad Sprendimo sąlygos (akcentavo 6.2 ir 6.6 punktus) yra neteisėtos, pažeidžia jos interesus ir yra palankios tik Tarnybai.
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir bylai aktualų VGTPĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPA-209-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti naują sprendimą ir paskirti kitą advokatą pareiškėjai nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei administracinės bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Nustatyta, kad 2011 m. vasario 3 d. prašymu Nr. ATP-232 pareiškėja T. Ž. siekė gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje (b. l. 34-38). Minėtame prašyme pareiškėja nurodė, kad kviečiama apklausai kaip įtariamoji Klaipėdos miesto 1-ojo policijos komisariate pas vyresniąją tyrėją D. B., tačiau baudžiamosios bylos numerio ir aplinkybių nežino. Esant tokiai situacijai, Tarnyba, siekdama išsiaiškini kokioje konkrečioje baudžiamojoje byloje pareiškėjai reikalinga antrinė teisinė pagalba, teisėjų kolegijos nuomone, teisėtai pasinaudojo VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalimi suteiktais įgalinimais ir užklausė pačios pareiškėjosnurodytos vyr. tyrėjos D. B. papildomų duomenų, kurių pagrindu 2011 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-209-11. Sprendimas priimtas kompetentingo subjekto – Tarnybos Teisės skyriaus vedėjos K. G., laikinai einančios Tarnybos direktoriaus pareigas, nepažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų terminų (2011 m. vasario 5 d. ir 2011 m. vasario 6 d. buvo nedarbo dienos). Sprendimas atitinka VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalyje nurodytus turinio reikalavimus, inter alia 2 punkte nurodyta, kad pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą advokato nustatytomis darbo dienomis ir valandomis teikti skiriamas advokatas A. J., kurio darbo vieta yra Bokštų g. 3, Klaipėda, tel. 8 46 410 352, 8 682 31588 (VGTPĮ 18 str. 4 d. 9 p.). Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad advokatas A. J. paskirtas, neatsižvelgiant į jos nuomonę, pažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 5 dalį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad lingvistinis ir loginis minėtos teisės normos aiškinimas suponuoja išvadą, jog asmens, siekiančio gauti antrinę teisinę pagalbą, siūlymas dėl konkretaus advokato sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimančiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nėra privalomas ir turi būti įvertinamas kitų aplinkybių visumoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad VGTPĮ negarantuoja asmeniui absoliučios teisės pasirinkti jo pageidaujamą advokatą. Konkrečiu atveju pareiškėja T. Ž. 2011 m. vasario 3 d. prašyme Nr. ATP-232 nenurodė, kad advokatas A. J. dėl objektyviai pagrįstų aplinkybių negalėtų atstovauti jos interesus, neišreiškė pozicijos dėl konkrečios advokato kandidatūros, o prašė skirti advokatą Klaipėdos mieste iš sudaryto antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų sąrašo, kas ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad pareiškėjos teiginiai dėl advokato nebendravimo su ja, netinkamo atstovavimo yra neįrodyti. Be to, yra nereikšmingi vertinant Tarnybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes pareiškėjos modeliuojama situacija susiklostė jau po Sprendimo priėmimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų informavusi Tarnybą prieš Sprendimo priėmimą apie objektyviai egzistuojančias aplinkybes, trukdančias advokatui A. J. suteikti pareiškėjai kokybišką antrinę teisinę pagalbą. Taip pat iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja, išreikšdama abejones dėl tinkamos paskirto advokato atstovavimo, prašymo Tarnybai VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies pagrindu nepadavė, o iš karto kreipėsi į teismą, skųsdama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-209-11, kas kelia abejonių dėl pareiškėjos siekių, tinkamo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl Tarnybos netinkamo veikimo BPK 51 straipsnio, įtvirtinančio būtinas gynėjo dalyvavimo sąlygas, požiūriu. Konkrečiu atveju BPK 51 straipsnio būtino gynėjo dalyvavimo sąlygos nebuvo nustatytos, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro motyvuoto nutarimo ar teismo motyvuotos nutarties, kuriais pripažįstama, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, nebuvo gauta, todėl Tarnyba teisingai pareiškėjos 2011 m. vasario 3 d. prašymą Nr. ATP-232 sprendė bendra VGTPĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka (VGTPĮ 21 str. 6 d.). Dėl pareiškėjos argumento, kad tarp jos ir advokato nebuvo sudaryta atstovavimo sutartis, pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal VGTPĮ atveju pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas yra sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 18 str. 6 d.), jokia atstovavimo sutartis pagal VGTPĮ įtvirtintą reguliavimą nėra sudaroma. Sprendimu antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00281-10 pareiškėjai buvo skirta, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme, Sprendimo galiojimo terminas numatytas iki 2012 m. vasario 13 d. Nėra pagrindo teigti, kad šios Sprendimo nuostatos pažeidžia pareiškėjos teises ir yra neteisėtos. Iš VGTPĮ 18 straipsnio 8 dalies normos matyti, kad visi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimai, praėjus metams nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos, yra peržiūrimi, patikrinant, ar asmens turtinė padėtis nepasikeitė ir ar jis toliau turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat, įvertinus VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies ir 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, matyti, kad VGTPĮ nepaneigia galimybės antrinės teisinės pagalbos teikimą skaidyti etapais pagal bylos proceso stadijas ir imperatyviai nenumato, kad asmeniui visose proceso stadijose antrinę teisinę pagalbą teiktų tas pats advokatas. Be to, Tarnyba vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. posėdžio metu priimtu sprendimu Nr. 5 nuo 2010 m. liepos 1 d. priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atskiromis stadijomis. Nepaneigta, kad tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti antrinės teisinės pagalbos kokybę, efektyvumą ir ekonomiškumą. Pažymėtina, kad pasibaigus Sprendimo galiojimo terminui ar Sprendime nurodytoms bylos proceso stadijoms pareiškėja turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas jai dar bus aktualus. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimo 6.2 ir 6.6 punktai yra neteisėti ir pažeidžia jos interesus, pažymėtina, kad minėti Sprendimo punktai atitinka VGTPĮ 19 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio nuostatas ir yra įtraukti į Sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 patvirtinta rekomenduojama Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo forma. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos argumentai pripažįstami nepagrįstais. Pareiškėja teigė, kad Tarnyba buvo šališka, spręsdama jos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Priešingai, tai, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-209-11 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, paneigia pareiškėjos keliamą versiją dėl Tarnybos ar jos darbuotojų tyčinio veikimo prieš pareiškėjos interesus.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-209-11 panaikinimo ir įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių nedelsiant priimti sprendimą dėl 100 procentų valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00281-10. Palikus galioti skundžiamą Sprendimą, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos bei pareiškėjos nurodyto dydžio palūkanų priteisimo. Pareiškėjos skundą atmetus, pagrįstai pareiškėjai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 44 str. 1 d.). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais dėl pareiškėjos T. Ž. reikalavimo kreiptis į prokuratūrą dėl padarytų pažeidimų, piktnaudžiavimo teisėmis, vilkinimo atlikti pareigas netenkinimo, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu dėl nagrinėjamo ginčo esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o savo poziciją grindė abstrakčiais argumentais apie pirmosios instancijos teismo pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus nevykdymą. Pareiškėja teigė, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino dėl advokato A. J. reputacijos. Nurodė, kad advokatas buvo atleistas iš Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo pareigų, pats yra įtariamasis, pasidavęs saugumo spaudimui, veikiantis prieš žmogų, todėl ji turi teisę juo nepasitikėti. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėja skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, minėtų argumentų dėl advokato A. J. reputacijos nebuvo nurodžiusi, jokių kitų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje taip pat nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas objektyviai neturėjo galimybės jas ištirti ir įvertinti. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nurodydama apie tariamai neigiamą advokato A. J. reputaciją, taip pat nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms patvirtinti. Be to, akcentuotina, kad minėtos naujai pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl advokato A. J. reputacijos nėra reikšmingos sprendžiant dėl Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPA-209-11 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes neįrodyta, kad tokios aplinkybės realiai egzistavo ir buvo Tarnybai žinomos Sprendimo priėmimo metu. Pažymėtina, kad VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalis suteikia galimybę pareiškėjai motyvuotu prašymu (inter alia iškeliant klausimą dėl advokato A. J. reputacijos) kreiptis į Tarnybą dėl advokato pakeitimo. Duomenų, kad pareiškėja šia teise pasinaudojo, nėra. Kokių kitų konkrečių duomenų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo, kokių įrodymų neanalizavo, į kokius jos esminius argumentus neatsakė, pareiškėja nenurodė, todėl nėra įmanoma aiškiai identifikuoti, kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti, ir juos teisiškai įvertinti. Teisėjų kolegija jokių akivaizdžių ir esminių pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylai aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, padarytos išvados yra motyvuotas, pagrįstos įrodymų ir bylai aktualaus teisinio reglamentavimo analize, o vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas ne jos naudai, yra netinkamas, nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Šie argumentais atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos bei jos atstovo nedalyvavimo pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas jau buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, tačiau pareiškėjai neatvykus į 2011 m. birželio 8 d. posėdį, bylą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tik 2011 m. birželio 7 d. (dieną prieš teismo posėdį) pateikė protestą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, teisėjų kolegijos bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės nušalinimo, bylos perdavimo kitam apygardos administraciniam teismui, teigdama, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės iniciatyva pradėjus jos atžvilgiu ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, tolimesnis administracinės bylos nagrinėjimas šiame teisme negalimas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos proteste reiškiamus prašymus ir 2011 m. birželio 8 d. nutartimi pagrįstai atsisakė juos tenkinti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkė neįėjo į bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 dalimi, teismo pirmininkas, organizuodamas administravimą teisme, negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad šis imperatyvus įpareigojimas buvo nevykdomas ir administracinę bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teisėjų kolegijai buvo daromas realus poveikis. Pareiškėja pateikė pakartotinį protestą, iš esmės analogišką ankstesniam, tačiau tai ji padarė 2011 m. birželio 16 d., t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną, po to, kai administracinė byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas svarstyti šį protestą ir dėl jo pasisakyti neprivalėjo. Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus dėl ginčo esmės, o pirmosios instancijos teismas juos išanalizavo ir motyvuotai atsakė (ABTĮ 81 str.). Proceso pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, inter alia pateikdama prašymą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjos teisė į teisminę gynybą. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Pareiškėja šioje administracinėje ginčo byloje nėra įtariamoji ar kaltinamoji, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.