Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) bauda.

D. G. pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. G. paskirta subendrinta 60 MGL (3 000 Eur) baudos bausmė.

Nuosprendžiu patenkintas civilinės ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) civilinis ieškinys ir iš nuteistosios D. G. priteista civilinei ieškovei 1 512,92 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2.12. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje remiamasi LAKD duomenimis, kurie atskleidžia privataus D. G. gyvenimo aplinkybes. Proceso metu pateikta LAKD ir VSAT sutartis įtvirtina, kad duomenis galima naudoti tik pagal Asmens duomenų bendrąjį reglamentą, atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas. Visgi gynėjas pažymi, kad nusikalstamų veikų atskleidimą ir tyrimą reglamentuoja ne sutartys tarp institucijų, o Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas ir BPK, kuriais šiuo atveju nebuvo vadovautasi, dėl ko daroma išvada, kad duomenys apie D. G. privatų gyvenimą gauti neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu gynėjas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti D. G. išteisinamąjį nuosprendį argumentuodamas tuo, kad nuteistoji neturėjo tyčios pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu gauti turtinę naudą, neteisingi duomenys pateikti tik dėl klaidos, atsiradusios dėl nesusipažinimo su Aprašu. Be to, gynėjas nurodo, kad D. G. veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kuris sudarytų pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę, o VSAT savo teises galėjo ginti pasitelkdama kitus būdus.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis užfiksuotais nuteistosios automobilio judėjimo maršrutais, mobiliojo telefono buvimo vietos duomenimis, liudytojų M. L. ir R. A. parodymais, iš dalies ir pačios nuteistosios parodymais, byloje esančiais dokumentais, nustatė, kad D. G. sąmoningai įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis į važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitas, kurių pagrindu jai kaip kompensacija už važiavimo išlaidas buvo išmokėta iš viso 2 142,70 Eur. Vis dėlto faktinės važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidos buvo ženkliai mažesnės – 629,78 Eur, kadangi nuteistoji nuvažiuodavo mažesnį atstumą, nei nurodytas minėtose ataskaitose, ir tokiu būdu D. G., panaudodama apgaulę ir žinomai suklastotus tikrus dokumentus, neteisėtai įgijo svetimą turtą – 1 512,92 Eur iš VSAT biudžeto.

7. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad nuteistosios kaltė negalėjo būti grindžiama LAKD pateiktais duomenimis, kadangi, kaip teigia apeliantas, jie atskleidžia nuteistosios privataus gyvenimo aplinkybes. Tokiems argumentams teisėjų kolegija nepritaria. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog įrodymais baudžiamajame procese gali būti ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nagrinėjamu atveju duomenys apie D. G. automobilio judėjimą atitinkamo kelio atkarpose buvo gauti tarp LAKD ir VSAT sudarytos sutarties pagrindu, tokie duomenys gauti sutartyje nurodytų įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu siekiant nusikalstamų veikų prevencijos, atskleidimo bei ištyrimo (6 t., b. l. 8-11). Šie duomenys sudarė vadą ikiteisminio tyrimo pradžiai, jie buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka atliekant kitus veiksmus, palyginti su kitais surinktais duomenimis. Be kita ko, LAKD duomenys tik patvirtina automobilio važiavimą konkrečiu kelio ruožu, vaizdo kameros fiksavo atitinkamas kelio atkarpas, kuriose ir buvo užfiksuotas nuteistosios automobilis nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Taigi nuteistosios privatus gyvenimas tiesiogiai nebuvo fiksuojamas, nebuvo sekamas ir detalus D. G. važiavimo maršrutas. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo išvadai, kad pateikti duomenys atskleidžia nuteistosios privataus gyvenimo aplinkybes ir tokiais duomenimis negalėjo būti remtasi priimant skundžiamą nuosprendį.

8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar D. G. veiksmuose yra visi BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai, esminis klausimas yra tai, ar nuteistoji faktiškai patyrė išlaidas, nurodytas pateiktuose dokumentuose, dėl ko jai buvo išmokėta kompensacija, ar buvo priešingai – ji įrašė į dokumentus tikrovės neatitinkančius duomenis, juos pateikė ir tokiu būdu nepagrįstai gavo didesnę kompensaciją, faktiškai patirdama ženkliai mažesnes išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji sąmoningai teikė dokumentus, kuriuose buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, bei tų dokumentų pagrindu D. G. išmokėta ženkliai didesnė kompensacija nei pastarosios faktiškai patirtos išlaidos.

9. Atkreiptinas dėmesys, kad, teikdama prašymą atlyginti patirtas išlaidas dėl vykimo į tarnybą ir iš jos, D. G. nurodė konkretų važiavimo maršrutą ((duomenys neskelbtini)), kilometrų skaičių (136 km į vieną pusę), būtent pagal kuriuos nustatyta tvarka ir būdavo apskaičiuojama kompensacija. Be kita ko, nuteistoji įsipareigojo nedelsdama pranešti apie pasikeitusius duomenis, turinčius įtakos važiavimo išlaidų dydžiui, tokiu atveju teikiant naują prašymą (1 t., b. l. 17). Taigi D. G. aiškiai suvokė, kad kompensacija jai bus išmokama pagal prašyme nurodytus duomenis bei vėlesnėse ataskaitose nurodytą dirbtų pamainų ir bendrą nuvažiuotų kilometrų skaičių. Tiriant nuteistosios nurodytų duomenų atitiktį tikrovei buvo nustatyta, kad jos automobilis absoliučią daugumą dienų buvo fiksuojamas kelyje Vilnius-Švenčionys-Zarasai, tuo tarpu vykimas į Kauno miestą nurodytu maršrutu fiksuotas tik pavieniais atvejais. Sutiktina su gynėju, kad asmuo, ketinantis gauti išlaidų transporto paslaugoms atlyginimą, neprivalo iš karto po tarnybos vykti į nurodytą gyvenamąją vietą, gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kai vykstama kitu maršrutu ar automobiliu, nei tokie duomenys nurodyti prašyme, kas atitinkamai rodytų tik techninio pobūdžio išlaidų atlyginimo pažeidimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, anaiptol, ne tokia situacija. Nuteistosios naudojamo mobiliojo telefono duomenys patvirtina, kad D. G. po tarnybos apskritai negrįždavo į Kauną (išskyrus, pavienius atvejus), į tarnybą vykdavo taip pat ne iš savo nurodomos gyvenamosios vietos, o iš Švenčionių rajone esančio (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame gyvena jos motina. Palyginus byloje esantį nuteistosios darbo grafiką su mobiliojo ryšio telefono buvimo vietomis konkrečiomis dienomis ir valandomis, yra akivaizdu, kad ji po tarnybos grįždavo į Švenčionių rajone esantį kaimą, iš kurio sekančiomis dienomis pagal nustatytą grafiką ir vykdavo į tarnybą. Tuo tarpu Kaune nuteistoji praleisdavo didesnę laiko dalį atostogų metu ir laisvomis nuo darbo dienomis, už kurias nėra atlyginamos transporto išlaidos. Tokie duomenys aiškiai paneigia ir apelianto argumentus neva nuteistoji po tarnybos vis tik grįždavo į Kaune nurodomą gyvenamąją vietą, iš kurios vėliau vykdavo į tarnybą.

10. Gynėjas teigimu, nuteistosios mobiliojo ryšio telefono buvimo vietos neatskleidžia faktinės situacijos, kadangi, kaip pažymima, nuteistoji naudodavosi ir kitu telefonu. Visgi tokie argumentai aiškiai prieštarauja bylos medžiagai. Pastebėtina, kad nuteistosios kontaktinis telefono numeris (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas tiek D. G. dalyvaujant pasieniečių mokyklos specializuotose įvadinio mokymų kursuose, tiek Užsieniečių registracijos centro statutinių valstybės tarnautojų iškvietimo sąraše (2 t., b. l. 1-5). Priešingai nei teigia gynėjas, pati nuteistoji nors ir nurodė turinti dar vieną telefono numerį, tačiau tuo pačiu pripažino juo besinaudojanti labai retai. Be to, D. G. aiškiai tvirtino, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso jai (past. teisiamojo posėdžio protokole telefono numeris nurodytas su rašybos klaida (duomenys neskelbtini), nors pati kaltinamoji du kartus pakartojo anksčiau minėtą ir kituose dokumentuose nurodytą numerį), kuriuo ir naudodavosi šiai bylai aktualiu laikotarpiu, o telefono aparatas dažniausiai būdavo su ja. Be kita ko, visiškai nelogiška situacija, jog nuteistoji po tarnybos grįždavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, jame palikdavo telefoną ir išvykdavo į Kauną, o kitą dieną vėl grįždavo jo pasiimti, po ko jau vykdavo į tarnybą. Nustatytos aplinkybės aiškiai rodo, kad didžiąją dalį dienų D. G. po tarnybos ir likdavo Švenčionių r., (duomenys neskelbtini) kaime bei į Kauną negrįždavo nei prašyme nurodytu, nei jokiu kitu maršrutu. Nepaisant to, kad mobiliojo telefono judėjimo duomenys fiksuoti tik nuo 2022 m. spalio 6 d. iki 2023 m. balandžio 6 d., šio laikotarpio duomenys kartu su automobilio judėjimo maršrutais visu šiai bylai aktualiu laikotarpiu, liudytojų parodymais leidžia daryti neabejotiną išvadą apie tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nuteistoji gyveno Švenčionių r., (duomenys neskelbtini) ir į Kauną grįždavo tik atskiromis dienomis.

11. Nuteistosios faktinį gyvenimą Švenčionių rajone esančiame kaime patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos, gyvenančios tame pačiame kaime kaip ir D. G. motina. Liudytoja R. A. parodė, kad pradėjusi dirbti Pabradėje, Krašto apsaugoje, D. G. apsigyveno pas mamą Švenčionių r., (duomenys neskelbtini), kadangi iš šios vietos pastarajai buvo arčiau važiuoti į darbą. Liudytoja taip pat teigė, kad turėdama daugiau laisvadienių nuteistoji važiuodavo į Kaune esantį butą, kuris priklauso nuteistosios šeimai, tame bute ji anksčiau nuolat gyveno, mokėsi (3 t., b. l. 188-190). Liudytoja M. L. taip pat parodė, kad jai yra žinoma, jog pradėjusi dirbti Pabradėje D. G. apsigyveno pas mamą kaime (3 t., b. l. 193). Pažymėtina, kad ir pati nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog būdavo laikotarpių, kai po darbo ji negrįždavo į Kauną ir likdavo pas artimuosius Švenčionių r., (duomenys neskelbtini), paaiškindama, kad artimųjų namai yra netoli nuteistosios darbo, tačiau būdavo dienų, kai ji sugrįždavo ir į Kauną (4 t., b. l. 9-10). Sutiktina su gynėju, kad liudytojų parodymai teisiamajame posėdyje pakito. Antai, M. L. teisme jau teigė nežinanti ir nesidominti, kur gyvena nuteistoji, pažymėjo nepalaikanti su ja jokių santykių, tik matydavo pastarąją pravažiuojančią kaime, tuo tarpu nuteistosios motinos namas iš jos (liudytojos M. L.) namų nesimatydavo. Apie tai, kad D. G. gyveno kaime, liudytoja aiškino sužinojusi iš nuteistosios motinos, su kuria kalbėdavosi (5 t., b. l. 130-139). Liudytoja R. A. teisme parodė, kad D. G. gyvena Kaune ir į kaimą atvažiuodavo retai (6 t., b. l. 62-63). Tuo tarpu pati nuteistoji teigė būdavus tokių atvejų, kai po tarnybos ji likdavo kaime pas motiną, tačiau tvirtino, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Kauno mieste, būtent kur ji praleisdavo daugiausiai laiko (5 t., b. l. 130-139).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisiamajame posėdyje pasikeitę liudytojų R. A. ir M. L. parodymai, taip pat nuteistosios nurodytos ankstesnės aplinkybės yra akivaizdžiai neteisingos. Būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai aiškiai sutampa tiek su nuteistosios naudojamo mobiliojo telefono buvimo vietomis bylai aktualiu laikotarpiu, tiek su duomenimis, kuriuose nuteistosios nurodytas automobilis sistemingai fiksuotas kelyje Vilnius-Švenčionys-Zarasai vykstant iš kaimo į tarnybą ir iš jos atgal į kaimą. Pažymėtina, kad liudytojos R. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apie nuolatinį nuteistosios gyvenimą kaime Švenčionių r. bei vykimą į Kauną tik laisvadieniais, visiškai sutampa su nuteistosios mobiliojo telefono judėjimu. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad liudytojai buvo aiškiai žinomos aplinkybės tiek apie nuteistosios gyvenimą kaime, tiek apie atskiromis dienomis vykimą į Kauną. Liudytojos M. L. bei pačios D. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu taip pat sutampa su fiksuotais automobilio maršrutais, telefono judėjimo vietomis, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą apie tai, kad didžioji laiko dalis buvo praleidžiama kaime, iš kurio ir buvo vykstama į tarnybą bei grįžtama iš jos. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kuriuose bandyta tikinti, kad D. G. į kaimą grįždavo retai ir nuolat gyveno Kaune, aiškiai paneigia nustatyti automobilio maršrutai, mobiliojo ryšio telefono judėjimo duomenys. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne teisiamajame posėdyje, o ikiteisminio tyrimo metu duotais minėtų asmenų parodymais, skirtingų apklausų metu esančius prieštaravimus šalindamas remiantis kitais ištirtais įrodymais.

13. Nustatytų aplinkybių nepaneigia ir gynėjo teikti duomenys apie D. G. mokėjimo kortelės duomenis, sąskaitas už suvartotą elektros energiją Kaune esančiame bute bei sutartį dėl kabelinės televizijos. Kaip nustatyta byloje, nuteistoji po tarnybos atskiromis dienomis išties grįždavo į Kauną. Tai patvirtina judėjimo automobiliu maršrutai, taip pat mobiliojo ryšio telefono judėjimas Kauno mieste. Už šias dienas išmokėtos sumos transporto išlaidoms atlyginti pripažintos kaip pagrįstos. Be to, dalį atostogų ir laisvadienių nuteistoji taip pat praleisdavo Kaune, ką atitinkamai patvirtina ir sąskaitos už elektros energiją, sutartis dėl televizijos. Tuo tarpu nuteistosios mokėjimo kortelės duomenys atskleidžia, kad už įvairius pirkinius ir paslaugas Kauno mieste buvo atsiskaitoma tik atskiromis dienomis (didžiąja dalimi išskirtinai laisvadieniais arba atskirais atvejais paskutinę darbo dieną prieš būsimus laisvadienius ar dieną po jų), o ne nuolatinį kortelės naudojimą atsiskaitymams Kauno mieste. Taigi tokie duomenys neprieštarauja ir niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl nuteistosios grįžimo į Kauną pavienėmis dienomis bei didžiąją dalį praleisto laiko Švenčionių r., (duomenys neskelbtini).

14. Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas ir tarnybinis pranešimas (3 t., b. l. 195), kuriame užfiksuota, kad J. V. ir D. V. 2023 m. balandžio 26 d. nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur daugiabučio gyventojų pasidomėjo, ar šie pažįsta D. G.. Tolesniais tarnybinio pranešimo duomenimis, viena daugiabučio gyventoja nurodė, kad, jos žiniomis, D. G. gyvena Švenčionių rajone su motina. Gynėjo įsitikinimu, nėra galimybės remtis tokiais parodymais, kadangi neaišku, kokia gyventoja buvo apklausta, tokiam asmeniui gynyba negalėjo užduoti klausimų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantis tarnybinis pranešimas nėra tapatus liudytojos parodymams, jis buvo vertinamas kaip rašytinis dokumentas. Tuo tarpu pareigūnai, kurie faktiškai buvo nuvykę į nuteistosios nurodomą gyvenamąją vietą, pirmosios instancijos teisme buvo apklausti kaip liudytojai, abejonių dėl jų vykimo į Kauną aiškinantis šiai bylai reikšmingas aplinkybes neturėjo nei nuteistoji, nei gynėjas. Tai patvirtino ir pati D. G., nurodžiusi, kad jai skambino kaimynai iš Kauno ir pranešė apie pareigūnų domėjimąsi jos gyvenimo aplinkybėmis. Kita vertus, šis tarnybinis pranešimas ir neturi esminės reikšmės nustatinėjant nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, byloje surinktų ir ištirtų kitų įrodymų visiškai pakanka esminėms aplinkybėms nustatyti.

15. Gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma ir tai, kad neteisingus duomenis nuteistoji pateikė tik dėl nesusipažinimo su Aprašu, neturėdama tyčios gauti nepagrįstą išlaidų atlyginimą, be to, ji į tarnybą vykdavo ir kitais automobiliais, kas šioje byloje nebuvo tiriama. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Sutiktina, kad D. G., teikdama prašymą dėl išlaidų atlyginimo už važiavimą į tarnybą ir iš jos, nebuvo susipažinusi su Aprašu, tačiau ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų. Prašymo ir vėlesnių ataskaitų turinys akivaizdžiai parodo, kad nuteistoji nurodė jos vykimo maršrutą, nuvažiuotų kilometrų bei dirbtų pamainų skaičių. Taigi ji neabejotinai suprato, kad jai bus atlyginamos išlaidos pagal dokumentuose nurodytą bendrą dirbtų pamainų ir nuvažiuotų kilometrų skaičių, kompensacijos sumą apskaičiuojant pagal nustatytą tvarką. Tuo tarpu nuteistoji didžiąją dalį dienų į tarnybą bei iš jos vyko ne iš Kauno, o iš Švenčionių r. esančio kaimo. Taigi tikrasis jos nuvažiuojamas atstumas buvo ženkliai mažesnis (27 km vietoje 136 km į vieną pusę) negu nurodytas dokumentuose, dėl ko atitinkamai buvo išmokamos ir didesnės kompensacijos. Suvokdama, kad nuvažiuoja ženkliai mažesnį, nei dokumentuose nurodytą atstumą, D. G. neabejotinai suvokė apie tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymą į dokumentus, kurių pagrindų jai buvo išmokėta ženkliai didesnė kompensacija. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad tikrovės neatitinkantys duomenys galėjo būti užpildyti dėl žmogiškos klaidos ar kitų objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad duomenys apie visiškai kitą, nei nuteistosios važiuotą, maršrutą buvo teikiami sistemingai, ataskaitose nurodytas ženkliai didesnis nuvažiuotų kilometrų skaičius. Taigi D. G. neabejotinai suprato faktiškai nuvažiuojanti aiškiai mažesnį kilometrų skaičių bei gaunanti ženkliai didesnį atlyginimą išlaidų, kurių faktiškai nepatyrė, ir taip veikė sąmoningai. Gynėjo argumentai apie vykimą kitomis transporto priemonėmis taip pat nepaneigia nustatytų bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad visi nustatyti atvejai, kai D. G. važiuodavo į Kauną ir atgal į tarnybą, buvo pripažinti kaip pagrįsti atlyginamų išlaidų prasme. Likę atvejai, kai nuteistoji važiuodavo iš Švenčionių rajone esančio (duomenys neskelbtini) kaimo į tarnybos vietą, taip pat buvo įvertinti apskaičiuojant nuvažiuotą atstumą ir pagal tai apskaičiuota, kokio dydžio išmoką nuteistoji turėjo teisę gauti. Taigi iš nuteistosios bendrai gautos išlaidų atlyginimo sumos (2 142,70 Eur) buvo pašalintos faktiškai patirtos išlaidos vykstant tiek iš Kauno, tiek iš Švenčionių rajone esančio kaimo (bendrai 629,78 Eur), šių išlaidų atlyginimą D. G. turėjo teisę gauti nepaisant to, kokiais automobiliais ji važiavo, todėl bendra nepagrįstai išmokėta suma siekia 1 512,92 Eur. Tokios byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina nuteistosios tyčią, panaudojant apgaulę, teikiant suklastotus dokumentus, gauti ženkliai didesnes išmokas transporto išlaidoms atlyginti.

16. Nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi ir tai, kad į ataskaitas buvo pildomas dirbtų pamainų, o ne faktiškai važiuotų dienų skaičius. Šiuo atveju nėra svarbu tai, ar nuteistoji į tarnybą atvykdavo sau priklausančiu, ar kitu automobiliu, ar ją atveždavo kiti asmenys, kadangi buvo atlyginama už nurodytą kiekvienos pamainos bendrą nuvažiuotų kilometrų skaičių. Tokie duomenys atsispindi ir teiktose ataskaitose. Nesutiktina su gynėju, jog nuteistajai per mėnesį būdavo apmokami tik 7-8 važiavimai į tarnybą ir iš jos. Kaip matyti iš darbo grafikų, važiavimo asmeniniu transporto išlaidų ataskaitų, D. G. 2022 m. balandžio – 2023 m. kovo mėnesiais, kiekvieną mėnesį dirbo nuo 6 iki 14 pamainų. Visos nurodytos patirtos išlaidos, nepriklausomai nuo dirbtų pamainų skaičiaus, buvo apmokamos, atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą, nustatantį maksimalų kelionės išlaidų apmokėjimo dydį (5 t., b. l. 172-174). Tai patvirtina ir VSAT vado įsakymai dėl važiavimo išlaidų kompensuojamos sumos už keliones į tarnybos vietą ir iš jos, kurių pagrindų ir buvo išmokėtos nuteistosios ataskaitose nurodytos išlaidos. Taigi bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad nuteistajai buvo atlyginamos visos jos nurodytos išlaidos pagal dirbtų pamainų ir nurodytų nuvažiuotų kilometrų skaičių.

17. Apeliaciniame skunde taip pat įrodinėjama, kad VSAT pažeistas teises galėjo ginti pasitelkdama kitus būdus o ne nepagrįstai taikydama D. G. baudžiamąją atsakomybę. Tokiems argumentams taip pat nepritartina.

18. Pažymėtina, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą VSAT specialistė D. G. turėjo teisę gauti kompensaciją už jos turėtas išlaidas vykstant į tarnybos vietą ir iš jos. Nustatytas teisinis reguliavimas įpareigojo nuteistąją prašyme ir ataskaitose nurodyti tokius duomenis, kurie atitiktų faktiškai patirtas išlaidas. Visgi nagrinėjamu atveju buvo visiškai priešingai. Teikdama prašymą dėl išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo ir vėlesnes ataskaitas, D. G. dokumentuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl nuvažiuotą kilometrų skaičiaus ir patirtų išlaidų sumos. Nežinodama šių aplinkybių ir vertindama patirtas išlaidas pagal dokumentuose nurodytus rodiklius, VSAT buvo esmingai suklaidinta dėl tikrosios specialistės patirtų išlaidų sumos. Pažymėtina ir tai, kad tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių pagrindu išmokėtos kompensacijos, buvo teikiami sistemingai ir gana ilgą laikotarpį. Suklastoti dokumentai apima laikotarpį nuo 2022 m. balandžio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. Taigi nuteistoji prieš VSAT panaudojo esminę apgaulę, teikdama suklastotus dokumentus, tokia apgaulė turėjo lemiamą įtaką ir vėlesnių VSAT vado įsakymų, kuriais patvirtintos nuteistosios ataskaitose nurodytos išlaidos bei išmokėtinos kompensacijos, priėmimui. Tokie veiksmai negali būti laikomi įprasta praktika tarp valstybės institucijos ir joje dirbančio tarnautojo, netaikant už tokius veiksmus baudžiamosios atsakomybės.

19. Nagrinėjamu atveju yra nustatytos ir aplinkybės, patvirtinančios iš esmės apsunkintą VSAT galimybę atkurti pažeistas teises kitomis priemonėmis. Apeliaciniame skunde minima komisija, skirta kelionės išlaidų pagrįstumo patikrinimo klausimams nagrinėti, ar VSAT atstovo E. P. paaiškinimai neleidžia daryti priešingos išvados. Iš VSAT atstovo duotų paaiškinimų yra akivaizdu, jog komisija skirta tokiems atvejams, kai kompensacijų prašantys darbuotojai pateikia netikslius duomenis, kuriais remiantis nustatomas per didelis ar per mažas kompensuojamos sumos dydis (netikslumai mažareikšmiai – 30-50 Eur), ar padaro kitus techninio pobūdžio pažeidimus, kurie yra atsitiktiniai, vienkartiniai. Be to, ir pats E. P. teigė, jog šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra vienas pirmųjų, iki tol nebuvo panašių įvykių. Tai, kad D. G. veiksmais iš esmės buvo apsunkinta VSAT galimybė atkurti pažeistas teises kitomis priemonėmis, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės. Nuteistoji nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie nuvažiuotą kilometrų skaičių vykstant į tarnybą ir iš jos bei patirtų išlaidų sumą. Tokių duomenų pagrindu, be kita ko, buvo išmokėtos kompensacijos pagal dokumentuose nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. G. padarytos veikos identifikavimui buvo būtina atlikti BPK numatytus veiksmus. Tik baudžiamojo proceso eigoje buvo nustatyta, kad nuteistoji didžiąją laiko dalį praleisdavo Švenčionių r., (duomenys neskelbtini) kaime, iš kurio ir vykdavo į tarnybą bei iš jos. Tokių aplinkybių nustatymui buvo būtina išreikalauti ir mobiliojo ryšio telefono judėjimo duomenis, dėl ko, vadovaujantis BPK 155 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas prokuroro nutarimas susipažinti su informacija, atlikti kitus procesinius veiksmus, be kurių tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas ir nepagrįstos kompensacijos išmokėjimas nebūtų nustatytas. Šios aplinkybės paneigia, kad tarp VSAT ir D. G. buvo susiklostę tik tarnybiniai santykiai. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja tokį veikos pavojingumą, sistemiškumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), kriterijus. Savo veiksmais D. G. sudarė tokią situaciją, kai civilinės ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas, o panaudota apgaulė pagrįstai pripažinta kaip esminė, atitinkanti sukčiavimo nusikaltimo požymius.

20. Atsižvelgdama į visų anksčiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog D. G. suklastojo prašymą dėl važiavimo išlaidų asmeniniu transportu kompensavimo ir vėlesnes ataskaitas, nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis, ir juos panaudojo bei tokių duomenų pagrindu nuteistajai buvo išmokėta 2 142,70 Eur kaip kompensaciją už važiavimo išlaidas, nors realiai patirtos važiavimo išlaidos buvo mažesnės, t. y. nuteistajai turėjo būti sumokėta tik 629,78 Eur suma. Tokiu būdu nuteistoji pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl neteisėtai įgyto svetimo turto – 1 512,92 Eur iš VSAT biudžeto, jai paskirta bausmė taip pat atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumą, nuteistosios asmenybę ir negali būti pripažįstama kaip pernelyg griežta.

21. Gynėjas taip pat prašė priteisti D. G. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinį skundą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo priteisti D. G. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. G. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios D. G. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko prašymą priteisti D. G. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.