Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Apeliantė atkreipia dėmesį į liudytojo J. B. parodymus, jog jis 2001 m. birželio 4 d. vakarą ją matė miške, todėl nesupranta, kodėl nuosprendyje rašoma, jog ji tą patį 2001 m. birželio 4 d. vakarą buvo Vilniuje. Liudytoja I. R. paliudijo, kad apeliantė 2001 m. birželio 4 d., apie 21 val., pasiprašė nakvynės, o liudytoja A. S. neatsimena, ar ji (apeliantė) pas ją buvo 2001 m. birželio 4 d. ar birželio 5 d. Nurodo, jog jei tai būtų buvę 2001 m. birželio 4 d. vakarą, tai ji autostopu per 2 val. nebūtų galėjusi atvažiuoti pas R., tuo labiau vakare, kai užmiesčio keliais važiuoja mažiau mašinų. Teigia, kad savo mašina ji negalėjo važiuoti tokį ilgą atstumą, kadangi nebuvo atlikta automobilio techninė apžiūra. Faktą, kad ji Vilniuje buvo 2001 m. birželio 5 d., patvirtina ir teismui pateiktas traukinio bilietas. Klausia, kokia prasmė buvo 2001 m. birželio 4 d. važiuoti į Vilnių, o po to vėl grįžti į mišką.

Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog iš jos tėvo namų paimti ginklai bei šoviniai yra susiję su įvykdytu nusikaltimu arba su ja. Pabrėžia, jog neatsižvelgta į biologinės ekspertizės išvadas, kurios patvirtino, kad ant jos palto bei pirštinių rastas žmogaus kraujas, paneigiantį ekspertizės aktą Nr. 7655/7879, t.y. pateikusį išvadą, jog ant palto yra ne žmogaus kraujas, o ant pirštinių kraujo dėmių iš viso nerasta. Mano, jog tai galėjo būti rūdžių arba tepalo dėmės, vizualiai panašios į kraujo dėmes, tą patvirtino ir pakartotinai atlikta ekspertizė (aktas Nr. 1266/4160). Pabrėžia, jog visi įrodymai buvo paneigti dar ikiteisminio tyrimo metu, todėl jų įvardijimą nuosprendyje vadina šiurkščia manipuliacija. Bereikšmiu vadina faktą, jog įvykio vietoje buvo rasti R. N. automobilio „Toyota“ rato pėdsakai. Teigia, jog atliktos kvapų, pirštų atspaudų ir kitos ekspertizės patvirtino jos nekaltumą. Taip pat atkreipia dėmesį, jog įvykio vietoje buvo rastos cigaretės, tačiau ji niekuomet nerūkė. Apeliantės manymu, eilė aplinkybių rodo (pavyzdžiui, mėgintuvėlio šukės, servetėlės, anoniminis laiškas, sunaikintas tvenkinys), kad tam tikri asmenys bando ją susieti su įvykdytu nusikaltimu. Skunde svarsto, jog tai galėtų būti ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba tretieji asmenys, tarp jų tie du vyriškiai matę ją dieną iki įvykio. Pažymi, kad farmacijos versle R. N. turėjo priešų bei konkurentų, kurie žinojo tarp jų kilusį ginčą dėl nesumokėto atlyginimo už darbą ir galėjo tuo pasinaudoti.

Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji R. N. ikiteisminiame tyrime ir teisme paaiškino, jog ne tik A. A. , bet ir tretieji asmenys buvo nusiteikę prieš jos vyrą R. N. , šį faktą patvirtina nukentėjusiosios R. N. 2002 m. kovo 14 d. pareiškimas. Pabrėžia, jog liudytojų V. R. ir I. R. parodymai tik patvirtina nuteistosios A. A. parodymus, jog ji, iškylaudama gamtoje, nakvojo minėtų liudytojų namuose. Nurodo, jog iš liudytojų J. E. , J. B. , D. V. , G. V. , R. V. bei M.B. parodymų akivaizdžiai matyti, kad jie nežino ir nematė asmens, nušovusio R. N. . Nors šie liudytojai nurodė nužudytojo R. N. sodybos apylinkėse matę A. A. , tačiau ši aplinkybė tik patvirtina A. A. parodymus apie tai, kad ji tose vietovėse poilsiavo. Be to, anksčiau paminėti liudytojai patvirtino, kad ties R. N. sodyba yra tvenkinys, kuriame jie nesimaudo, tačiau tai sutampa su A. A. parodymais, kad ji poilsiavo ir maudėsi tame tvenkinyje, kuris tuo metu buvo tinkamas maudynėms. Gynėjo manymu, liudytojų D.J., B. M. , J. G. , B. S. parodymai yra niekiniai, kadangi juose nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. A. įvykdė R. N. nužudymą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į atliktų ekspertizių išvadas, t.y. kompleksinė trasologinė balistinė teismo medicininė ekspertizė patvirtino, jog iš kratos metu rastų medžioklinių šautuvų nustatyti, ar tyrimui pateiktos grankulkės bei grankulkių dalys buvo iššautos iš tyrimui pateiktų medžioklinių šautuvų negalima. Ekspertizės aktas Nr. 11-1954 pateikė kategorišką išvadą, jog nėra galimybės nustatyti, ar deformuotos grankulkės buvo iššautos iš kurio nors paimto šautuvo. Ekspertizės aktas Nr. 11-4022 patvirtino, jog negalima nustatyti, kad servetėlė, surasta įvykio vietoje, bei servetėlė, paimta iš A. A. namų, yra pagamintos vienu metu, kadangi kelių artimų gamybos partijų servetėlės gali turėti vienodus rodiklius. Be to, nė viena biologinė ekspertizė nepatvirtino, jog pas nuteistąją A. A. būtų surasta vienų ar kitų pluoštų, kraujo ar kitų pėdsakų, susijusių su įvykio vietoje rastu R. N. lavonu. Taigi, gynėjo manymu, ekspertų išvados nepaneigė jo ginamosios parodymų bei jų tikrumo, priešingai - jos tik parodė teismo neobjektyvumą. Neobjektyvia vadina teismo išvadą, jog A. A. buvimo įvykio vietoje faktą patvirtina moteriškų batelių pėdsakai, kadangi kolegija nepasisako, kokie objektyvūs įrodymai patvirtina šį faktą. Nesutinka su teismo nuomone, jog A. A. buvimą įvykio vietoje įrodo ten rastos mėgintuvėlio šukės, nes nuteistoji buvo glaudžiai susijusi su farmacija. Gynėjas pabrėžia, jog šis teismo motyvas neįrodo A. A. buvus įvykio vietoje, nes ir nužudytasis R. N. buvo susijęs su farmacine veikla (vadovavo farmacinei bendrovei), todėl rastos mėgintuvėlių šukės galėjo priklausyti jam pačiam.

Nurodo, jog apygardos teismo nuosprendžio surašymo forma neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t.y. pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 304 str. – 307 str. nuostatos, kuriomis remiantis apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti nusikalstamos veikos aplinkybes, kurias teismas pripažįsta įrodytomis. Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje tokio išdėstymo nėra, nuosprendis pradedama kaltinimo formulavimu, nenurodant, kokiu būdu buvo sužalotas R. N. . Pažymi, jog nuosprendžio surašymą pradėjus kaltinimo formulavimu bei liudytojų parodymų perkėlimu į nuosprendį, lieka neaišku, kokias aplinkybes nustatė pats teismas. Teigia, jog taip surašoma išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis (Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 3 d.). Taip pat pabrėžia, jog nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys patvirtina tik tą faktą, jog R. N. buvo sužalotas, tačiau jie neįrodo, kas tai padarė. Nuosprendžiu nepaneigtas jo ginamosios aiškinimas, kad ji įvykio vietoje matė du vyriškius, važiuojančius žalios spalvos „Mercedes Benz“ automobiliu. Teigia, kad šie asmenys, kaip ir nenustatyti tretieji asmenys, galėjo būti susiję su R. N. nužudymu. Nesutinka su teismo išvada, kad neįtikėtina, jog A. A. į R. N. sodybą vyko, norėdama išsimaudyti ten esančiame tvenkinyje, kadangi šis tvenkinys nėra tinkamas maudynėms, be to, oras buvo vėsus, vanduo neįšilęs. Gynėjo teigimu, nuteistoji A. A. ilsėtis vyko vasaros pradžioje (2005 m. birželio 4 d.), tokiu metu yra įšilęs ne tik tvenkinio ar ežero, bet ir jūros vanduo. Pabrėžia, kad tvenkinio fotonuotraukos darytos po įvykio praėjus 4 metams, kuomet sodyboje niekas nebegyveno. Nepaneigtas liko A. A. teiginys, jog tuo metu prie tvenkinio buvo įrengta užtvanka, todėl jame iš tiesų buvo galima maudytis.

Gynėjo skunde nepagrįsta įvardinta ir ta teismo išvada, jog R. N. galėjo būti nužudytas vien dėlto, kad A. A. norėjo dirbti jo vadovaujamoje bendrovėje, o šis jos nepriėmė. Pati A. A. patvirtino su R. N. teisme taikiai išsprendusi šį tarp jų kilusį ginčą, tą patvirtina ir byloje esanti Kauno m. apylinkės teismo 200 m. balandžio 3 d. nutartis. Atkreipia dėmesį, jog teismas A. A. kaltę dėl R. N. daiktų vagystės grindžia tuo, kad rasti daiktai buvo pabrėžtinai pedantiškai supakuoti, kas rodo, kad tą padarė moteris bei atitinka nuteistajai būdingą perdėtą kruopštumą. Gynėjo manymu, toks teismo manymas tėra prielaida, nes kruopštumu pasižymėti gali ne tik moteris, bet ir vyras, be to, jo ginamoji yra ne vienintelė moteris, kuriai būdingas kruopštumas. Pažymi, kad teismas A. A. kaltę pagrindė ir jos tėvo G. K. parodymais, jog jis mokė savo dukrą, kaip reikia elgtis su medžiokliniu šautuvu, šaudyti, tačiau teisme tėvas šių parodymų nepatvirtino. Mano, jog teismas, vadovaudamasis šiais G. K. parodymais, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatas. Skunde atkreipia dėmesį, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, jog nenustatytas ginklas, kuriuo nušautas R. N. , o vėliau teismas, prieštaraudamas savo ankstesniems teiginiams bei bandydamas paneigti ekspertų išvadas, tvirtina, jog rasti medžiokliniai šautuvai galėjo būti panaudoti R. N. nužudymui, tačiau kuo konkrečiai jis buvo nušautas, ekspertai atsakyti negali. Pabrėžia, jog nepaneigtas lieka jo ginamosios aiškinimas neturėjus tikslo nužudyti R. N. , jų santykiai nebuvo priešiški, A. A. ir anksčiau lankėsi nužudytojo R. N. sodyboje jam pačiam kviečiant, bendrovę paliko savo noru, kadangi ieškojo geriau apmokamos darbo vietos, atitinkančios jos gabumus.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo surašytame nuosprendyje nėra įvardinti įrodymai, patvirtinantys A. A. kaltę, teismo išvados nepagrįstos įrodymais, t.y. tokiu būdu nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų. Pažymi, kad, priešingai nei nurodoma minėtame Senato nutarime, teismas akcentuoja, jog „kaltinamoji smulkiai atsimena visas įvykio aplinkybes, nurodo, kur, ką ir kada veikė, tačiau viską dėsto sau palankia linkme ... kaltę patvirtinančias aplinkybes arba jai nepalankius įrodymus bei užduodamus klausimus ji neigia arba teigia nieko nepamenanti“. Gynėjo manymu, tokia teismo išvada rodo, jog buvo ignoruojami ne tik Senato nutarimo išaiškinimai, bet ir Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d., 22 str. 3 d., 44 str. 5 d., 6 d. reikalavimai.

Atsikirtimu į nuteistosios A. A. ir jos gynėjo apeliacinius skundus nukentėjusioji R. N. prašo atmesti nuteistosios A. A. ir jos gynėjo apeliacinius skundus, o Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Mano, jog teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patvirtinti teisme. Nurodo, kad nuteistosios ir jos gynėjo skunduose dėstomi teiginiai akivaizdžiai prieštarauja bylos aplinkybėms. Niekine vadina gynėjo skundo argumentą, kad jo ginamajai nebuvo taikytos konstitucinės nuostatos bei pažeista asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai nagrinėtų nepriklausomas teismas. Pabrėžia, kad visi teismo posėdžiai buvo vieši, A. A. turėjo gynėją, be to, nurodo, jog nagrinėjant bylą buvo matyti akivaizdus A. A. noras klaidinti teismą, vilkinti bylos nagrinėjimą, pateikiant vis naujas bylas versijas (pavyzdžiui, įvykio vietoje atsiradęs žalios spalvos automobilis, vyriškiai), o į jai užduotis nenaudingus proceso dalyvių klausimus A. A. iš viso neatsakydavo arba pateikdavo painius bei išsisukinėjančius atsakymus. Nesutinka su advokato argumentu, jog A. A. atžvilgiu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2 d., kadangi tokiu būdu suabejota ne tik teisėjų kolegijos kompetencija, bet ir nešališkumu. Pažymi, jog nagrinėjant bylą teisme, taip pat ir apeliaciniame skunde gynėjas nenurodė konkrečių pažeidimų, kuriais būtų pažeistos nuteistosios konstitucinės ar kitos teises. Atsikirtime nukentėjusioji kai kuriuos gynėjo skundo argumentus įvardija kaip nelogiškus, prieštaraujančius vieni kitiems. Mano, kad A. A. pagrįstai nuteista dėl jai inkriminuotų nusikaltimų, kadangi su jais nuteistąją sieja nusikaltimo vieta, laikas, motyvai, įkalčiai iš įvykio vietos bei jos namų, liudytojų parodymai bei kiti įrodymai. Nepagrįstu laiko nuteistosios gynėjo skundo teiginį, kad teismas savo išvadas pagrindė remdamasis teisme nepatvirtintais ir neištirtais įrodymais bei spėlionėmis ir prielaidomis.

Mano, jog atsikertant į nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, būtina atsižvelgti į itin svarbias bylos aplinkybes, leidusiais teisme pagrįsti ir įrodyti A. A. kaltę bei paneigti advokato teiginius. Nukentėjusiosios įsitikinimu, A. A. nusikaltimo padarymo metu buvo nusikaltimo vietoje, jos iškeltos versijos apie tai, kad ji tuo metu buvo Vilniuje nepatvirtino liudytoja A. S. , o net keletą metų saugotas traukinio bilietas patvirtina, jog nuteistoji labai rūpinosi įrodyti savo nekaltumą. Atkreipia dėmesį, kad, būdama D. kaime, A. A. prisistatė svetimu vardu. Ši aplinkybė rodo, kad poilsiauti atvykęs žmogus taip nesielgtų, be to, A. A. , siekdama būti neatpažinta, veidą maskavo bitininko kepurės tinkleliu, vietiniams gyventojams aiškino laukianti iš Kėdainių atvykstančio tėvo, tuo tarpu teisme jau tvirtino, kad atvyko maudytis. Pabrėžia, kad nuteistoji vietinių gyventojų klausinėjo, kur yra R. N. sodyba, kas paneigia, jog nužudytasis anksčiau jai rodė savo šeimos sodybą. Pažymi, jog teisme A. A. aiškino, kad ir 2001 m. birželio 4 d. maudėsi tvenkinyje, tačiau liudytoja J. E. , parodydama, kad nuteistoji 2001 m. birželio 5 d. klausinėjo, kur gyvena R. N. , paneigė šią jos iškeltą versiją. Nurodo, jog pilnai ir visapusiškai paneigta A. A. versija, kad ji į N. sodybą vyko maudytis, kadangi ten yra vienas skaidriausių tvenkinių visame Kauno regione. Teisme apklausti liudytojai, t.y. kaimo gyventojai, R. N. sodybos kaimynai, patvirtino, jog tvenkinys nėra tinkamas maudymuisi, vanduo drumstas. Be to, ir iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad N. sodyboje esantis vandens telkinys netinkamas maudymuisi. Teismui taip pat buvo pateikta meteorologų informacija iš laikraščio „Lietuvos rytas“ apie ypatingai šaltą vasaros pradžią bei maudymuisi netinkamus orus.

Nukentėjusiosios teigimu, jos vyrui R. N. priklausę asmeniniai daiktai (dokumentai, raktai, mobilus telefonas), pagrobti iš nusikaltimo vietos, vėliau buvo rasti išmesti krūmais ir medžiais apaugusioje dauboje šalia nuteistosios A. A. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kur ji mėgino atsikratyti įkalčių. Tvirtina, jog gynėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, jog daiktai buvo rasti liudytojų B. M. ir J. G. sode. Atkreipia dėmesį, kad A. A. kaimynai paliudijo, jog ji 2001 m. birželio 5 d. naktį automobiliu namo grįžo vėlai ir po to dar ilgai kažką tvarkė garaže, kuriame iki 3 val. nakties degė šviesa. Nesutinka su advokato teiginiu, jog mėgintuvėlio šukės galėjo priklausyti nužudytajam R. N. . Pabrėžia, kad UAB „Medfarma“ niekada nevykdė farmacinės veiklos, net neturėjo licencijos šiai veiklai, bendrovė prekiavo laboratorine įranga, tuo tarpu nuteistoji A. A. buvo susijusi su farmacija. Nemano, jog servetėlių radimas A. A. namuose ir nusikaltimo vietoje yra atsitiktinis, be to, atkreipia dėmesį, jog nuteistosios namuose buvo rasti medžiokliniai šoviniai.

Kategoriškai nesutinka su nuteistosios ir jos gynėjo tvirtinimais, kad A. A. neturėjo motyvo nužudyto jos vyrą R. N. . Nukentėjusiosios manymu, tai buvo kerštas. Pabrėžia, jog duodama parodymus teisme, ji (nukentėjusioji) parodė, kad A. A. likus 2 savaitėm iki nusikaltimo prašė, kad ją atgal priimtų į darbą, o R. N. atsisakius, ji telefoniniais skambučiais terorizavo nužudytojo šeimą. Pažymi, kad tokia situacija buvo ir 2000 metais, kai ji buvo atleista iš UAB „Medfarma“, o teisminis ginčas tarp nuteistosios ir R. N. tik formaliai baigėsi taikiai ir tik tuomet, kai A. A. buvo sumokėti jos reikalaujami pinigai. Tvirtina, kad nuteistosios teisme duoti parodymai apie gerus santykius su R. N. tėra melas.

Atsikirtime pabrėžia, kad jos, t.y. nukentėjusiosios samprotavimai niekada neatsiejo A. A. nuo šio nusikaltimo padarymo, ji tik prašė, kad pareigūnai ištirtų, ar A. A. nebuvo papirkta įvykdyti nusikalstamą veiką, kadangi pastaroji nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo metu negalėjo paaiškinti lėšų, kuriomis disponavo po nusikaltimo padarymo pabėgusi į Švediją, keliavusi po Graikiją bei Kretą, kilmės. Taip pat svarbia aplinkybe įvardija A. A. teistumą, susijusį su smurto bei agresijos panaudojimu. Atkreipia dėmesį į Švedijos psichiatrų atliktos ekspertizės išvadas dėl to, kad A. A. stresinėse situacijose regresuoja į primityvų gynybinį lygį, jos psichologiniai savigynos mechanizmai linkę į prievartą, be to, ir Lietuvoje atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės išvados patvirtino gynybišką ir tyčinį elgesį. Pažymi, jog A. A. nuo 201 m. birželio 5 d. slapstėsi, melavo, apsunkino procesą, t.y. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jos teiginiai bei tariamai naujų aplinkybių pateikimas yra jos išankstinis sumanymas suklaidinti teismą. Atsikirtime nukentėjusioji analizuoja A. A. psichologinį paveikslą, pabrėžiant, kad ji nužudžiusi R. N. pabėgo į Švediją, ten prisistatė svetima pavarde bei padarė nusikaltimą, siekdama, jog nebūtų deportuota į Lietuvą. Nurodo, jog A. A. Lietuvoje simuliavo psichikos ligą, klaidino ekspertus. Pažymi, jog nuteistoji tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje atliktų apklausų metu veikė pagal susikurtą modelį, t.y. užduodant jai nepalankius klausimus, atsakydavo, kad nieko neprisimena arba iš viso atsisakydavo duoti parodymus. Pabrėžia, jog A. A. svarbių ir lengvai įsimenamų dalykų teigdavo neatsimenanti, o tuo tarpu tam tikras smulkiais detales net praėjus 4 metams pateikdavo pedantiškai tiksliai, tokiu būdu parodydama, jog jos atmintis yra gera. Nukentėjusiosios įsitikinimu, A. A. viso proceso metu davė išgalvotus, tik jai naudingus parodymus ir taip klaidino teismą. Mano, jog nuteistoji A. A. ir jos gynėjas apeliaciniais skundais siekia sukelti abejones dėl nuteistosios kaltumo, tačiau teismo ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. A. padarė jai inkriminuotus nusikaltimus, už kuriuos teismas ją pagrįstai nuteisė.

Nors abu apeliantai prašo panaikinti nuosprendį ir A. A. išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų, tačiau tenkinti šį prašymą nėra jokio teisinio pagrindo. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad A. A. viso proceso metu kalta neprisipažino ir nurodė eilė versijų, kodėl ji negalėjo padaryti inkriminuotų nusikaltimų.

Gynėjo skundo argumentas, jog nuosprendis surašytas pažeidus Lietuvos Respublikos BPK 301 str. - 305 str. nuostatas yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetamas. Be to, apeliantas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė minėto įstatymo pažeidimai ir kaip jie įtakojo nuosprendį.

Gynėjo skundo motyvai, jog priimant nuosprendį buvo ignoruojami Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d., 22 str. 3 d., 44 str. 5 d., 6 d.-reikalavimai, nepagrįsti, nes nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė šių normų pažeidimai. Kolegija nenustatė jokių motyvų, kurie leistų suabejoti teismo nešališkumu, visame procese nebuvo pažeistos A. A. teisės, byla buvo išnagrinėta objektyviai ir nešališkai, nebuvo pažeistos nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 d.

nuostatos, kuriose kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuojama, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Kiti apelianto skundo motyvai, jog buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 2 d. bei 109 str. 1 d. nurodytų nuostatų yra taip pat deklaratyvūs ir neparemti objektyviais duomenimis. A. A. teisės į gynybą išties nebuvo suvaržytos ar apribotos, nes viso proceso metu ją atstovavo pasirinktas gynėjas, buvo tirtos ir aiškintos visos versijos. kurias pateikė nuteistoji, buvo surinkti ir ištirti, o teisme patikrinti visi įrodymai, tiek A. A. kaltinantys, tiek ją ir teisinantys, todėl nesutinkama, kad byla buvo išnagrinėta šališkai.

A. A. skunde savaip interpretuoja ir perteikia liudytojo J. B. parodymus. Su tokiais skundo teiginiais kolegija nesutinka: apeliantė teigia, jog J. B. patvirtinęs, kad ją matė miške 2001 m. birželio 4 d. vakarą, tačiau iš šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime (2 t., b.l. 156-157) matyti, jog jis matė nuteistąją miške prie automobilio du kartus - 2001-06-05 apie 14-15 vai., o teisme jis nenurodė matęs ją vakare ( 6 t. b.l. 135).

Aplinkybė, kad kaltinamoji į Vilnių vyko birželio 4 d. nepasitvirtino, nes liudytoja A. S. negalėjo nurodyti tikslios A. A. apsilankymo dienos.

Nesuprantama, kodėl A. A. vienur skunde teigia važiavusi pailsėti prie R. N. sodybos savo automobiliu, kitur - jog autostopu, nes automobiliu negalėjo važiuoti tokį ilgą atstumą, kadangi nebuvo atlikta automobilio techninė apžiūra.

Tą aplinkybę, jog ji buvo atvykusi automobiliu VAZ, patvirtino visi ją matę liudytojai: V. ir I.R., J. E. , J. B. , G. ir M. V. .

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, rašytiniai bei kiti pirmosios instancijos teismo aptarti ir nuosprendyje išanalizuoti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad R. N. nužudė A. A. . Šią aplinkybę patvirtina tai, jog nuteistoji dar įvykio išvakarėse atvyko į kaimą, kuriame yra N. sodyba, pernakvojo pas R., o kitą dieną klausė kaimo gyventojos, kur tiksliai ši sodyba yra, po to važinėjo automobiliu po mišką, skaitė sėdėdama automobilyje knygą ir laukė, kada pasirodys R. N. . A. A. su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis išties sieja nusikaltimo motyvas, laikas, vieta, įkalčiai, rasti įvykio vietoje ir namuose, liudytojų parodymai.

Gynėjo skundo teiginys, jog A. A. neturėjo tikslo nužudyti R. N. , paneigiamas, Nors iš byloje esančios Kauno m, apylinkės teismo 2000-04-03 nutarties matyti, kad A. A. su buvusiu darbdaviu R. N. ginčą teisme dėl darbo uždarbio priteisimo išsprendė geruoju ir byla buvo nutraukta R. N. sumokėjus 1000 Lt (3 t. b.l. 19), kaip pati apeliantė teigė, tačiau, kaip patvirtino R. N. , apeliantė ir po to R. N. nepaliko ramybėje, reikalavo priimama į darbą UAB „Medfarma", kuriai vadovavo R. N. ir, skambindama telefonu, jį persekiojo, kadangi šis kategoriškai nesutiko vėl ją priimti į darbą. Atsižvelgiama į tai, kad A. A. , atleista iš UAB „Medfarma" keletą metų negalėjo gauti darbo ir neturėjo pragyvenimo šaltinio, todėl jai buvo būtina bet kokiu būdu vėl sugrįžti į šį darbą. Šios aplinkybės leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog R. N. nuteistoji nužudė būtent kerštaudama už jos atleidimą bei atsisakymą vėl priimti į darbą.

Apeliantės teiginys, jog ji važiavo į tvenkinį, esantį prie R. N. namo, pasimaudyti ir pailsėti, paneigiamas objektyviais bylos duomenimis. Apklausti liudytojai V. R. , M. ir J. B. , R. ir D.V. patvirtino, kad niekas - nei kaimo žmonės, nei atvykusieji tvenkinyje niekada nesimaudė, nes jis tam netinka, o visi maudosi šalia esančioje upėje (6 t., b.l. 135-137; 156). Todėl išties negyvenimiška ir nerealu, jog A. A. , nežinodama kur yra R. N. sodyba, kokio dydžio prie jos esantis tvenkinys, koks jame vanduo, būtų važiavusi tokį didelį atstumą, kad galėtų pasimaudyti ir pailsėti. Be to, byloje esančios fotonuotraukos paneigia apeliantės teiginį apie neapsakomo švarumo ir skaidrumo vandenį tvenkinyje. Byloje esantys duomenys iš ,,Lietuvos ryto" laikraščio (6 t., b.l. 130) rodo, kad 2001-06-05 oro temperatūra dieną buvo tik 13-18 laipsnių šilumos, lietus, perkūnija, vandens temperatūra 13-15 laipsnių. O ir jos apranga (vilkėjo striukę, juodos spalvos kelnes, avėjo ilgaauliniais rudeniniais batais), kaip paaiškino liudytojas V. R. (2 t. b.l. 145-146; b.l. 114-115) rodo, jog oras išties buvo šaltas, maudymuisi netinkamas ir jos atvykimo tikslas buvo kitas.

Negalima sutikti su gynėjo skundo argumentu, jog liudytojai, matę A. A. dieną prieš įvykį ir įvykio dieną nužudytojo R. N. sodybos apylinkėse, patvirtino tą faktą, jog nuteistoji tose vietovėse poilsiavo. Iš liudytojų J. B. (2 t. b.l. 156-157, 163; 6 t. b.l. 135), G. V. (2 t. b.l. 164), R. V. (2 t. b.l. 171-172; 6 t, 136) parodymų, duotų viso proceso metu, matosi, kad nuteistąją jie matė dukart 2001-06-05 apie 14 val. ir 15 val. sėdinčią automobilyje, o vėliau - stovinčią miške prie savo automobilio. Ant veido ji buvo užsidėjusi bitininko kepurę su tinkleliu, kas rodo, jog nuteistoji vengė būti atpažinta, o paklausta, ką čia ji veikia, atsakė, jog laukia tėvo, kuris turi atvykti iš Kėdainių ir atvežti bičių avilius, kuriuos nori pastatyti miške. Šią versiją paneigė tėvas G. K. , paaiškinęs, jog jis niekada neketino vežti avilių į Jonavos raj. Analogišką savo atvykimo tikslą ji paaiškino ir V. R. , kuris, grįžęs iš darbo, sodyboje rado A. A. . Jam pasirodė, kad anksčiau jis ją buvo matęs, o paklausus, ar ji nėra dirbusi ,,Norf Achema" nuteistoji sutriko ir tuoj pat išvažiavo.

Tuo tarpu V. R. žmonai, kuri 2001-06-04 apie 21 val. priėmė nuteistąją nakvynei paaiškino, kad ji į šias apylinkes atvyko iš Vilniaus padėti tėvui pastatyti avilius, tačiau tėvo automobilis sugedo ir jis negali atvažiuoti. Vadinasi, apeliantė jau birželio 4 d. vakarą likdama nakvoti pas R., žinojo, jog tėvas dėl sugedusio automobilio neatvyks, o ji sekančią dieną, t.y. birželio 5 d. apie 15 val. dar aiškino J. B. ir G. V. , kad laukia atvykstančio tėvo su bičių aviliais, t.y. jiems melavo slėpdama savo tikrąjį atvykimo tikslą.

Kad apeliantė norėjo likti vėliau neatpažinta, patvirtino ir liudytoja I. R. , kuriai A. A. prisistatė ne savo vardu, o Rima ir esanti ne iš Kauno, o iš Vilniaus.

Visi aukščiau paminėti liudytojai atpažino A. A. kaip moterį, nakvojusią pas V. ir I. R., važinėjusią automobiliu VAZ netoli R. N. sodybos, sėdėjusią automobilyje, o vėliau stovėjusią šalia jo toje vietoje, kur vėliau buvo rastas nukentėjusiojo lavonas (2 t. b.l. 158-162; 165-167; 173-177). Iš liudytojų J. B. ir G. V. parodymų matyti, kad J. B. sodyba yra netoli R. N. namo, o vieta, kurioje buvo rastas nukentėjusysis yra 200 m. atstumu nuo liudytojo namo.

To paties kaimo gyventoja J. E. parodė, kad A. A. 2001 m. birželio 5 d. apie 14 val. klausė, kur gyvena R. N. , o liudininkei pasakius, jog R. N. nepažįsta, atvykėlė pareiškė, jog jo namą susiras pati (2 t. b.l. 153; 6 t. b.l. 115). Šios liudytojos parodymais paneigta A. A. versija, kad R. N. anksčiau jai buvo rodęs savo sodybą. Tai, kad A. A. anksčiau nėra buvusi R. N. sodyboje, įrodo ir tas faktas, jog šalia jos nurodomo tvenkinio yra ir upė, tačiau ji, nebuvusio toje vietoje to ir negalėjo žinoti, Priešingai, jei ji anksčiau būtų čia lankiusis, būtų teigusi, kad maudėsi ne tvenkinyje, o upėje, kurioje kaimo gyventojai ir maudėsi.

Apeliacinių skundų argumentai, jog R. N. galėjo nušauti 2 nepažįstami vyriškiai, važinėje įtartinu automobiliu įvykio dieną netoli R. N. sodybos yra išgalvoti ir atmestini. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokią versiją A. A. iškėlė tik nagrinėjant bylą teisme, kuris, apklausęs minėtus liudytojus nustatė, kad kito svetimo automobilio, išskyrus šviesios spalvos automobilį VAZ, kuriuo važinėjosi A. A. , tomis dienomis šiose apylinkėse, o ir netoli R. N. sodybos niekas nematė.

Nenustatyta, kad A. A. parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo užrašyti nepilnai ar klaidingai. Iš jos parodymų, duotų teisiamajame posėdyje (6 t. b.l. 111) matyti, jog ji išties paaiškino: „Išgąsdino 2 keisti vyrai, todėl prašiau nakvynės pas žmones, mašiną pastačiau nuošaliau nuo sodybos, nes į kiemą važiuoti buvo nepatogu. Pernakvojau, ryte išvažiavau į Vilnių. Mašiną palikau Jonavos-Ukmergės plente, nes buvo be techninio". Šie nuteistosios parodymai paneigia jos pačios iškeltą versiją, o tuo pačiu atmetami abiejų apeliantų skundų argumentai, jog R. N. galėjo nušauti nepažįstami vyrai, atvykę automobiliu. Pati A. A. , keisdama parodymus ir nebeatsimindama, kada, kam ir ką sakė, o teisiamajame posėdyje nurodžiusi, jog nakvynės pas I. R. 2001 m. birželio 4 d. vakarą pasiprašė todėl, kad išgąsdino 2 keisti vyrai, patvirtina tą faktą, jog nukentėjusįjį sekančios dienos vakarą, t.y. birželio 5 d. nušovė ne keisti vyrai, o A. A. .

Apeliantės iškeltą versiją, jog ji nusikaltimo negalėjusi padaryti dar ir dėl to, jog minėtą vakarą lankėsi pas savo seną pažįstamą A. S. Vilniuje, kuriai grąžino buto raktą ir pasiėmė savo patalynę, teismas taip pat motyvuotai atmetė. Ši liudytoja nepatvirtino konkrečios dienos, kada buvo atvykusi nuteistoji, tik paaiškino, jog ši lankėsi 2001 m. birželio pradžioje, o tikslią dieną negalėjo nurodyti, išvyko apie 19 val., mano, kad buvo atvykusi savo automobiliu (6 t., b.l. 166).

Reikia pažymėti, kad A. A. apklausiama ikiteisminiame tyrime arba atsisakydavo duoti parodymus (4 t. b.l. 56, 67), arba juos duodama buvo nenuosekli, keitė parodymus savaip interpretuodama vienus ir tuos pačius įvykius (4 t. b.l. 57-58; 59-+0,61). Iš jos duotų parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams matyti, jog ji apklausiama pirmą kartą nurodė, kad nepamenanti, kelintą valandą išvyko atgal į Kauną (4 t. b.l. 57-58), o vėliau tvirtino, kad iš Jonavos važiavo į Vilnių apie 15-17 val., visada su savimi pasiimdavo peilį ir skalpelį (4 t. b.l. 59-60). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje vienąkart paaiškino, kad į Vilnių vyko ryte, kitą kart -autobusu 16-18 val., o traukiniu 21.50 val. grįžo atgal. Atvažiuodama į R. sodybą savo automobilį paliko nuošaliau, norėdama apsidrausti, R. N. sodybą susirado pati, su tėvu nesitarė susitikti Jonavos rajone, tėvas anksčiau ją mokė šaudyti iš mažo kalibro šautuvo (6 t. b.l. 111-114). Apeliacinės instancijos teisme ji neigė mačiusi tėvų name šautuvus, teigė, jog tėvas anksčiau ją šaudyti nemokė. Esant tokiems nenuosekliems ir prieštaringiems A. A. parodymams, teismas juos atmetė vertindamas kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors A. A. nesutinka su nuosprendžio teiginiu, kad ji melavo įvykio dieną važiavusi į Vilnių, tačiau ji išties aiškindama šią aplinkybę, kiekvieną kartą pateikia kitas versijas: ikiteisminio tyrimo metu, apklausta pirmą kartą, nurodė, jog negali pasakyti, kur važiavo iš kaimo, mano, jog į Vilnių vyko pakeleivinga mašina (4 t. b.l. 57-58; 59-60); teisiamajame posėdyje teigė, jog savo automobilį VAZ paliko Jonavos-Ukmergės plente ir į Vilnių nuvyko autobusu (6 t. b.l. 111-114). Iškelta nuteistosios versija, jog savo automobilį ji paliko Jonavos raj., o į Vilnių važiavo pakeleivinga mašina ar autobusu, paneigta jau aukščiau išanalizuotais liudytojos A. J. parodymais, kuriais neginčytinai nustatyta, kad nuteistoji į namus Kaune grįžo savu automobiliu įvykio vakarą apie 20,30 val.

A. A. skundo teiginį, jog ji niekada neketino grįžti dirbti į „Medfarma", paneigia nukentėjusioji R. N. , nužudytojo žmona, kuri taip pat dirbo šioje bendrovėje, todėl jai buvo žinoma, kad nuteistoji prašėsi priimama atgal į darbą, o kai R. N. atsisakė, pastaroji persekiojo skambindama jam į namus bei mobilųjį telefoną. Tai, kad A. A. , išėjusi iš darbo konfliktavo su R. N. , buvo žinoma ir jos tėvui G. K. , ką jis ir nurodė ikiteisminiame tyrime.

Aukščiau išanalizuoti ir aptarti įrodymai, kuriais pagrįstos teismo išvados, įrodo ne tik tą faktą, kad A. A. iš anksto ruošėsi ir sugalvojo, kaip nužudyti R. N. , bet ir tai, kaip paslėpti įkalčius ir pabėgti iš Lietuvos. Sekančią dieną po nužudymo A. A. nutraukė netgi terminuotą sutartį banke ir pasiėmusi indėlį 1850 Vokietijos markių, o taip pat iš kito banko JAV dolerius, išvyko iš Lietuvos. Jos staigus ir neplanuotas išvykimas į Švediją, vykstant sekančią dieną po įvykio naktį traukiniu į Rygą, o iš ten lėktuvu į Švediją, rodo, jog apeliantė tikėjosi būti nesusekta ir taip išvengti atsakomybės.

Nors A. A. neigia padariusi R. N. 9 paviršines pjautines žaizdas kakle, tačiau ta aplinkybė, jog pati neneigė pastoviai nešiojusi savo rankinėje peilį ir skalpelį, o taip pat jos padaryto nusikaltimo Švedijoje mechanizmas, pobūdis, nukentėjusios mergaitės, kurią A. A. kėsinosi pagrobti sužalojimai rodo, kad nukentėjusįjį sužalojo ji. Iš byloje esančios medžiagos, gautos iš Švedijos Karalystės teisėsaugos institucijų dėl A. A. ekstradicijos ir vykdant teisinės pagalbos pavedimą (3 t. b.l. 85-192; 4 t. b.l. 1-13; 5 tomas) matyti, jog sulaikius ją 2001-07-05 Gioteborge darant nusikaltimą, buvo surasti ir paimti peilis bei skalpelis (3 t. b.l. 170-171), kuriuos buvo prašoma persiųsti į Lietuvą, tačiau tai padaryti nepavyko, nes Gioteborgo miesto apylinkės teismo 2001-08-29 nuosprendžiu jie buvo konfiskuoti ir policijoje sunaikinti (3 t. b.l. 145).

Iš kompleksinės trasologinės-balistinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 234/2001, 11-2964 (1 t. b.l. 107-115) išvadų matosi, kad tyrimui pateiktos kaklo dešinės pusės žaizdos yra pjautinės, padarytos aštriu, pjaunančiu daiktu ar įrankiu, metalizavusiu geležimi.

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad teismas A. A. kaltę pagrindė ir jos tėvo G. K. parodymais, jog jis mokė dukrą kaip reikia elgtis su medžiokliniu šautuvu, šaudyti ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatas.

ikiteisminio tyrimo metu G. K. apklaustas liudytoju (3 t. b.l. 4-9) išties teigė, jog dukra mokėjo elgtis su ginklais, medžiokliniu šautuvu ir dukra žinojo, kad ginklus laiko po lova. Teisiamajame posėdyje G. K. atsisakė duoti parodymus, o ikiteisminiame tyrime duoti parodymai nebuvo pagarsinti. Iškviestas į posėdį apeliacine tvarka nagrinėjant bylą G. K. taip pat atsisakė duoti parodymus, tačiau jo parodymai ikiteisminiame tyrime (3 t. b.l. 4-9) buvo pagarsinti.

Ekspertas D.Tumėnas posėdyje patikslino, jog laiką - 23 val. 30 min. nutarime jis parašė baigęs lavono apžiūrą, o apžiūrėti jį pradėjo žymiai anksčiau, nes į įvykio vietą atvyko apie 22 vai., o tikslaus laiko šiuo metu nurodyti negali, nes praėjo labai daug laiko.