- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-19
- Bylos Nr.
- A-469-173-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- V.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
dalyvaujant pareiškėjui V.S.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
V.S. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Departamentas) atlikti teisės aktais jo kompetencijai priskirtus veiksmus pagal jo 2005 m. lapkričio 5 d./11 d. skundą (paneigti neatitinkančią tikrovės, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją, kurią pateikė teismui Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologas; atlikti pilnavertį patikrinimą pagal jo skunde išdėstytus faktus; paskirti jam nepriklausomą psichologo atliekamą testavimą, kad būtų tiksliai ir objektyviai nustatytas jo asmenybės tipas; išduoti jam Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologo atlikto testavimo išvadą, kurios pagrindu Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas atsisakė atleisti jį nuo bausmės atlikimo prieš laiką); 2) priteisti iš atsakovo 3850 Lt jam padarytos materialinės ir 10000 Lt moralinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, jog Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologas parengė apie jį psichologinę išvadą, kuri neatitinka faktinių aplinkybių, yra nepagrįsta, ir jos pagrindu Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas netaikė jo atžvilgiu lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Dėl to jis 2005 m. lapkričio 5 d. su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologo pateiktų teismui neatitinkančių tikrovės ir žeminančių jo garbę bei orumą žinių, tokias žinias paneigti, skirti jam nepriklausomą psichologo atliekamą testavimą bei įpareigoti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologų tarnybą išduoti jam testavimo išvadą, paskirti psichologo profesinės kompetencijos patikrinimą. Pareiškėjas nurodė, jog Departamentas ignoravo jo skundą, atsiųsdamas formalų atsakymą, kuriame remiamasi nepatikrinta informacija ir melagingomis žiniomis, t.y. nurodoma, jog jis nesikreipė į 2-ųjų pataisos namų administraciją dėl jį dominančios informacijos, nors pareiškėjas tai darė daugelį kartų (jo prašymų pateikimas užregistruotas 2-ųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojo socialiniams reikalams Č.J. priėmimo asmeniniais klausimais žurnale). Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nepatikrino psichologo paskleistos informacijos, o dėl prašymo skirti nepriklausomą psichologą iš viso nepasisakė. Pareiškėjo manymu, savo neveikimu atsakovas šiurkščiai pažeidė žmogaus teises, kurias užtikrina tarptautiniai teisės aktai, o Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologų tarnyba padarė jam materialinę žalą, kurią sudaro negautas minimalus darbo užmokestis, kurį jis tikrai būtų gavęs, jei būtų atleistas nuo bausmės prieš terminą. Pareiškėjas paaiškino, jog patyrė ir moralinę žalą, nes dėl atsakovo kaltės neišleistas anksčiau laiko iš kalinimo vietos, patyrė dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir pan. dėl siaubingų kalinimo sąlygų (b.l.10-13). Teismo posėdžio metu pareiškėjas nuo reikalavimų paskirti nepriklausomą psichologo atliekamą testavimą bei išduoti jam Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologo atliktą testavimo išvadą atsisakė, paaiškindamas, jog turtinę žalą jam padarė pataisos namai, nes dėl jiems pavaldžios psichologės veiksmų jis nebuvo atleistas nuo likusios bausmės prieš laiką ir prarado galimybę gauti bent minimalų darbo užmokestį. Departamentas, neapgindamas ir ignoruodamas jo teises, atsisakydamas vykdyti jo prašymą, pareiškėjo manymu, padarė jam moralinę žalą. Pareiškėjas neprieštaravo, kad turtinės žalos atlyginimo dalyje atsakovės atstovu būtų laikomi pataisos namai. Pareiškėjas paaiškino iš pradžių prašęs M.Romerio universiteto studentės 2005 m. balandžio 30 d. atlikto psichologinio įvertinimo išvados, o po Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo sprendimo (supratęs, jog yra kita išvada) - ir kitos išvados, tačiau gavęs tik pirmąją išvadą. Pareiškėjo teigimu, 2005 m. lapkričio 29 d. Departamento įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų nei turinio, nei formos atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos jo atžvilgiu netaikytas tik dėl nepagrįstos 2005 m. spalio 3 d. išvados. Pareiškėjas pažymėjo, jog nėra įrodymų, kad jam buvo siūlytas koks nors darbas, be to, fizinio darbo jis dirbti negali, darbas suteikiamas tik 20 proc. kalinių. Pareiškėjo teigimu, 2005 m. spalio 3 d. išvada per trumpa, joje nėra prognozių. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog tai, kad V.S. rašo skundus, nereiškia, jog jis yra blogesnis už kitus (psichologė 2005 m. spalio 3 d. išvadoje nurodė, jog jis yra tiesos ieškotojas). Pareiškėjo atstovo teigimu, teisės aktai nenumato, kad psichologinė išvada būtų tvirtinama pataisos įstaigos vadovo (tvirtinamas tik teikimas teismui), todėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus parašas ant išvados yra pažeidimas. Pareiškėjo atstovas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus 2-ųjų pataisos namų atstovas prašė teismo atleisti pareiškėją nuo bausmės.
Atsiliepimas
Atsakovas bei atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas paaiškino, nagrinėdamas V.S. skundą, įvertinęs psichologinę išvadą „Dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos" teisėtumo ir pagrįstumo aspektais ir atsižvelgęs į tai, jog minėta išvada rengta vadovaujantis nuteistojo asmenybės pažinimo rezultatais, gautais taikant iš dalies formalizuotojo pokalbio metodą, į duomenis, esančius Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, bei nuteistojo psichologinio įvertinimo rezultatus, taip pat į tai, kad jokių pažeidimų ar prieštaravimų įstatymams nenustatyta, ir padaręs išvadą, jog psichologinė išvada yra teisėta ir pagrįsta. Departamento teigimu, teismas nusprendė netaikyti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, remdamasis ne tik psichologo išvada, bet ir teikimu „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų", kuriame apibūdinta pareiškėjo asmenybė. Teismo 2005 m. spalio 21 d. nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas paliko ją galioti. Atsakovo manymu, reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas, nes pagal Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, tai pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (b.l.46-47). Departamento atstovė teisme teigė, jog pareiškėjas kreipėsi dėl studentės 2005 m. balandžio 30 d. išvados įteikimo. Po kreipimosi raštu tai ir buvo padaryta (Vilniaus 2-ieji pataisos namai įteikė dokumentą 2005 m. gruodžio 9 d.). Departamento atstovės paaiškinimu, ruošiant atsakymą pareiškėjui, buvo išreikalauta visa medžiaga, kurios pagrindu surašyta psichologinė išvada, ir patikrinta, ar ji surašyta nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų. Psichologinės išvados teisėtumą ir pagrįstumą įvertino ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, tačiau jis rėmėsi ne tik išvada, kurioje nurodyta ir teigiamų pareiškėjo savybių.
Atsakovės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas paaiškino, jog su teikimu lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos pagal Bausmių vykdymo kodekso 138 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismui buvo įteikta ir psichologinės tarnybos išvada. Departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakyme Nr.4/07-1321 „Dėl pataisos įstaigos psichologinės tarnybos dokumentacijos pildymo metodinių rekomendacijų pavirtinimo" pateiktos psichologinių išvadų rengimo nuteistiesiems rekomendacijos. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologės V.P. psichologinė išvada buvo rengiama remiantis nuteistojo asmenybės pažinimo rezultatais, gautais taikant pusiau struktūruoto pokalbio metodą, duomenimis, esančiais Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų tvirtinimu, V.P. yra kvalifikuota darbuotoja, todėl abejoti jos pateiktos išvados pagrįstumu nėra pagrindo (b.l.88-89). Vilniaus 2-ųjų pataisos namų atstovė teisme pažymėjo, jog pirmas pareiškėjo prašymas pateikti psichologinę išvadą, teiktą Vilniaus m. 3 apylinkės teismui, buvo gautas 2005 m. rugpjūčio 25 d., tačiau prašyta išvada patvirtinta tik 2005 m. spalio 3 d. Taigi, raštu paprašyta įteikti tik studentės išvadą. Atsakovės atstovas paaiškino, jog nuteistųjų testavimas atliekamas kas pusę metų.
Liudytoja V.P. (Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologė, surašiusi 2005 m. spalio 3 d. išvadą) paaiškino su pareiškėju bendravusi du kartus. Vieno bendravimo metu, liudytojos teigimu, jis prašė studentės atlikto vertinimo. Liudytoja teigė 2005 m. balandžio 30 d. išvadą bandžiusi jam įteikti, tačiau V.S., jos teigimu, atsisakė ją paimti, nes ji surašyta lietuvių kalba. Liudytojos paaiškinimu, 2005 m. spalio 3 d. išvada buvo surašyta remiantis studentės atliktu pareiškėjo testavimu, nuteistojo knygelės duomenimis, pusiau struktūruoto pokalbio su nuteistuoju ir kt. metodais, joje įrašyti tik tokie duomenys, kokie reikalingi teismui, todėl prognozių nėra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 15 d. sprendimu bylą dalyje dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigojimo paskirti V.S. nepriklausomą psichologo atliekamą testavimą, kad būtų tiksliai ir objektyviai nustatytas jo asmenybės tipas, išduoti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologo atlikto testavimo išvadą, kurios pagrindu Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas atsisakė atleisti jį nuo bausmės atlikimo prieš laiką, bei paneigti neatitinkančią tikrovės, žeminančią garbę ir orumą informaciją, kurią pateikė teismui Vilniaus miesto 2-ųjų pataisos namų psichologas, nutraukė. Kitoje dalyje skundas patenkintas iš dalies - pripažinta, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos V.S. jam adresuotą 2005 m. lapkričio 5 d.(11 d.) skundą ištyrė ne iš esmės ir ne pagal įstatymus, o likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.
Teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo. Šiuo atveju pareiškėjui atsisakymo nuo skundo dalies teisinės pasekmės žinomos (b.1.144), bylos nutraukimas nepažeidžia kitų asmenų interesų, neprieštarauja įstatymui, todėl atitinkamoje dalyje bylos nagrinėjimas nutrauktinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktas).
Rašytiniai įrodymai patvirtino, jog V.S. yra nuteistasis, laisvės atėmimo bausmę atliekantis Vilniaus 2-iuose pataisos namuose. Nustatyta, jog M.Romerio universiteto studentė 2005 m. balandžio 30 d. surašė pareiškėjo psichologinio įvertinimo išvadą (b.l.60), dėl jos kopijos pateikimo pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 25 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorių (b.1.145), o negavęs atsakymo, 2005 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi pakartotinai (b.1.146). Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologė 2005 m. spalio 3 d. surašė psichologinę išvadą, kurioje pareiškėjas apibūdintas kaip kovojantis už teisybę, stokojantis prosocialių vertybių, linkęs neigti socialines normas bei taisykles, įvykdytus nusikaltimus vertinantis atsainiai, taip pat pažymėta, kad pataisos namuose pareiškėjas nedirba, jo motyvacija dirbti yra žema (b.1.48). Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius 2005 m. spalio 4 d. surašė teikimą „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos", kuriuo perdavė V.S. medžiagą lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos klausimui spręsti teismui (b.1.49). Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs gautą medžiagą, 2005 m. spalio 21 d. nutartimi teikimą atsisakė patenkinti ir lygtinio paleidimo pareiškėjo atžvilgiu netaikė (b. l. 52). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs V.S. apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 24 d. nutartimi pirmos instancijos teismo nutartį paliko galioti (b.1.53). Pareiškėjas 2005 m. lapkričio 5 d. skundu kreipėsi į Departamento direktorių, nurodydamas, jog 2005 m. balandžio mėnesio tris dienas buvo testuotas universiteto specialistų, tačiau šį testą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologai slepia ir atsisako išduoti, todėl, gavęs Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartį ir nustatęs, kad lygtinį paleidimą atsisakyta taikyti remiantis psichologo išvada, be kitko, prašė: 1) išsiaiškinti dėl 2-ųjų pataisos namų psichologo pateiktų teismui apie jį neatitinkančių tikrovės žinių ir oficialiai jas paneigti, paskiriant nepriklausomą testavimą, atliekamą specialistų, nepriklausomų nuo Lietuvos kalėjimų ir stovyklų sistemos; 2) įpareigoti 2-ųjų pataisos namų psichologų tarnybą pateikti jam psichologinio testavimo išvadą, kurią išduoti atsisakoma; 3) paskirti 2-ųjų pataisos namų psichologės profesinės kompetencijos patikrinimą, nes jam kyla pagrįstų abejonių dėl jos profesionalumo ir piktavališko kenkimo kaliniams (b.l.50-51, 86-87). Departamentas, atsakydamas į skundą, 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr.16/07-1745 išaiškino, jog prašymas privačiai informacijai apie save gauti turi būti pateikiamas raštu, o psichologinė išvada parengta pagal psichologinės tarnybos kompetenciją ir naudojant moksliniais tyrimais pagrįstą metodiką. Pažymėta, jog prašymas dėl psichologinės išvados kopijos pateikimo „Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų žurnale" užregistruotas (b.l.14). Nustatyta, jog M.Romerio universiteto studentės 2005 m. balandžio 30 d. psichologinio įvertinimo išvada pareiškėjui įteikta 2005 m. gruodžio 9 d. (b.1.59).
Teismo konstatavimu, šiuo atveju iš esmės ginčas kilo dėl Departamento ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų struktūrinio padalinio - psichologų tarnybos - veiksmų, dėl kurių, pasak pareiškėjo, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Nustatyta, jog pareiškėjas savo 2005 m. lapkričio 5 d. (11 d.) skunde mini dvi išvadas - 2005 m. balandžio 30 d. M.Romerio universiteto studentės atlikto psichologinio testavimo išvadą, dėl kurios išdavimo jis du kartus (2005 m. rugpjūčio 25 d. ir 2005 m. rugsėjo 2 d.) kreipėsi į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorių ir kurią gavo 2005 m. gruodžio 9 d., bei Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologės Vitos Povilaitytės 2005 m. spalio 3 d. išvadą, kuri buvo pateikta teismui lygtinio atleidimo nuo likusios bausmės reikalu ir dėl kurios išdavimo pareiškėjas į pataisos namų administraciją raštu nėra kreipęsis bei kurią įpareigoti jam išduoti Departamento neprašė. Teismas vadovavosi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2003 m. sausio 12 d. redakcija) 7 straipsniu, konstatuodamas, jog pareiškėjui dėl psichologinio testavimo rezultatų iki 2005 m. lapkričio 5 d. su 2005 m. rugpjūčio 25 d. ir 2005 m. rugsėjo 2 d. prašymais kreipusis į Vilniaus 2-uosius pataisos namus (jų gavimas įstaigoje buvo užregistruotas), Departamentas šią skundo dalį išnagrinėjo ne iš esmės ir neatidžiai, manydamas, jog prašoma įpareigoti pateikti pataisos namų psichologės išvadą. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas iki 2005 m. lapkričio 5 d. pataisos namų administracijai skundė psichologės veiksmus, anot jo, surašiusios neteisingą išvadą, ir reikalavo jos kompetencijos patikrinimo bei pakartotinės nepriklausomų psichologų išvados. Teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalis nuteistųjų skundams nagrinėti numato specialią ikiteisminę tvarką, kurios turi būti laikomasi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą paneigti neatitinkančią tikrovės, žeminančią garbę ir orumą informaciją, kurią pateikė teismui Vilniaus 2-ųjų pataisos namų psichologas, administracinėje byloje negali būti keliamas, nes asmens garbė bei orumas yra civilinės teisės objektas, saugomas ir ginamas ne administracinės teisės, o civilinės teisės bei civilinio proceso normų, jų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 15 str., Civilinio kodekso 1.97 str. 1 d., 1.114 str. 1 d., 2.24 str. 1 d.). Todėl byla šioje dalyje nutraukta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 punktas), nurodant, kad toks ginčas gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Įvertinus tai, kad abi išvados pareiškėjui pateiktos, kad dalies reikalavimų pareiškėjas atsisakė, atsižvelgus į teismo išvadas, kad didžioji dalis reikalavimų negali būti tenkinama dėl jų neteismingumo administraciniam teismui ir neišnagrinėjus skundo privaloma ikiteismine tvarka, o taip pat į tai, kad pareiškėjui 2006 m. gegužės 26 d. baigiasi bausmės atlikimo laikas, įpareigojimas atsakovą atlikti pilnavertį patikrinimą pagal 2005 m. lapkričio 5 d./11 d. skunde išdėstytus faktus, teismo konstatavimu, būtų neprotingas ir todėl netikslingas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pagal Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį atsakomybė (šiuo atveju - prievolė atlyginti žalą) atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia likti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalys). Teismo nuomone, tarp atsakovo ir atsakovės atstovo (Kalėjimų departamento) neveikimo, nepilnai (neteisingai) išnagrinėjus pareiškėjo 2005 m. lapkričio 5 d./11 d. skundą, Departamente gautą 2005 m. lapkričio 15 d., ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo neišleidimo iš bausmės atlikimo vietos prieš terminą, padarymo (jei tokia ir buvo padaryta) nėra priežastinio ryšio, nes skundas išnagrinėtas per nustatytą 14 dienų terminą, kai jau buvo įsiteisėjusi Vilniaus 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nutartis netaikyti V.S. lygtinio paleidimo priemonės. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų tarnautojų veiksmuose teismas taip pat neįžvelgė nei veikimo ne pagal įstatymus, nei priežastinio ryšio tarp jo ir pareiškėjo nurodomos žalos, nes byloje nėra konstatuotas 2005 m. spalio 3 d. psichologo išvados nepilnumas ar neobjektyvumas, be to, iš įrodymų matyti, kad abi minėtos teismo nutartys (2005 m. spalio 21 d. ir 2005 m. lapkričio 24 d.), kuriomis netenkintas atsakovės atstovo tarpininkavimas (teikimas) atleisti V.S. nuo likusios bausmės, priimtos ne tiek dėl psichologės išvados, kiek dėl to, kad pareiškėjas buvo keturis kartus pažeidęs režimo reikalavimus, turėjo dvi galiojančias nuobaudas už nustatyto režimo pažeidimus, nei karto nebuvo skatintas, anksčiau jau du kartus teistas (paskutinį kartą - už sunkų nusikaltimą), atsisakė dirbti pasiūlytą darbą. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo nuomonė apie tai, kad, jei psichologo išvada būtų kitokia (jam palankesnė), jis būtų atleistas nuo bausmės anksčiau termino, tėra niekuo nepagrįsta prielaida. Pažymėta, kad, jei teismui ir būtų buvusi pateikta Departamento nuomonė, jog psichologės išvada yra netinkama (nepilna, subjektyvi, per trumpa ir pan.), ji teismui nebūtų privaloma. Todėl reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestas.
Teismas nustatė, jog Vilniaus m. 3 apylinkės teismas, priimdamas nutartį, ištyrė ir įvertino 2005 m. spalio 3 d. psichologinę išvadą, kaip vieną iš įrodymų, kad nustatyti įrodymo sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę bei atsakyti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Teismo konstatavimu, tai nereiškia prejudicinio fakto nustatymo, 2005 m. spalio 21 d. nutartis netrukdo V.S. kreiptis į teismą dėl pažeistų surašant 2005 m. spalio 3 d. išvadą ir 2005 m. lapkričio 29 d. atsakymą teisių gynimo, nes toks ginčas įsiteisėjusia teismo nutartimi nebuvo išspręstas.
III.
Pareiškėjas V.S. apeliaciniu skundu, pateiktu per jį atstovaujantį advokatą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliantas mano, kad teismas pilnai ir visapusiškai neįvertino visų administracinės bylos aplinkybių, turinčių bylai esminės reikšmės, stengėsi ieškoti motyvų, palankių atsakovams, neįvertindamas pareiškėjo pateiktų įrodymų bei motyvų (net atsisakymą dalies reikalavimų įvertino jam nepalankiai, tai turėjo reikšmės priimant sprendimą). Apelianto manymu, teismo išvada, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Skunde pažymima, jog sprendime aptartas klausimas dėl teismingumo ir išankstinio bylos sprendimo ne teismo tvarka turėjo būti sprendžiamas dar svarstant skundo priėmimo klausimą. Apeliantas mano, kad siekiant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, pirmos instancijos teismas turėjo spręsti ir tuos klausimus, kuriems yra nustatyta išankstinė, ikiteisminė nagrinėjimo tvarka. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aptartas sprendimas ne pilnai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnį, nes pagal šį straipsnį, patenkinus skundą (prašymą), teismas privalo panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Pirmos instancijos teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl teismo išlaidų paskirstymo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės atstovo manymu, apelianto argumentai ir reikalavimai nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, jog pareiškėjo atsisakymas nuo skundo dalies yra besąlyginis ir galutinis, tai yra pagrindas teismui nutraukti toje dalyje bylos nagrinėjimą (jis nepažeidžia kitų asmenų interesų, neprieštarauja įstatymui). Pareiškėjo teiginys, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį jo reikalavimų dėl jų neteisingumo administraciniam teismui, atsakovės atstovo manymu, nemotyvuotas, byla šioje dalyje nutraukta teisėtai ir pagristai. Atsiliepime pažymima, jog Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracija veikė tinkamai ir pareiškėjui nepadarė jokios žalos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu nesutinkąs. Departamentas mano, jog pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, teismas visapusiškai bei teisingai įvertino visas administracinei bylai reikšmę turinčias aplinkybes ir motyvus, priėmė argumentuotą sprendimą, tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006 m. gegužės 4 d. rašytiniu pareiškimu teismui pareiškėjas atsisakė skundo reikalavimų įpareigoti atsakovą Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos paskirti nepriklausomo psichologo testavimą bei išduoti 2-ųjų pataisos namų psichologo testavimo išvadą, kuri buvo pateikta teismui sprendžiant jo lygtinio atleidimo nuo bausmės atlikimo klausimą. Šiuo pareiškimu pareiškėjas taip pat patvirtino, kad žino atsisakymo nuo skundo procesines pasekmes, šio savo teiginio apeliaciniame skunde jis neginčija. Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dalyje dėl minimų pareiškėjo reikalavimų nutraukė, toks procesinis sprendimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą taisyklę. Administracinės bylos nutraukimas reiškia, kad teismas nesprendžia pareikštų reikalavimų iš esmės, todėl negali būti vertinamas kaip skundo pagrįstumo patvirtinimas. Taigi nėra pagrindo pripažinti pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas sprendime neteisingai traktavo jo atsisakymą nuo dalies skunde reikštų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai, susiję su garbės ir orumo gynimu nuo tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo yra neteismingi administraciniam teismui, dėl šios sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų nepateikia.
Pirmosios instancijos teismas kitus pareiškėjo skundo reikalavimus išnagrinėjo iš esmės, kartu motyvuojamoje sprendimo dalyje pažymėdamas, kad dėl pataisos namų psichologės veiksmų pareiškėjas visų pirma turėjo pateikti skundą įstaigos vadovui. Taigi nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir tuos pareiškėjo reikalavimus, kuriems numatyta išankstinė neteisminė sprendimo tvarka.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos atsakovų veiksmais, atlyginimo. Bylos medžiaga nėra nustatyta sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti: neteisėtų valstybės institucijų (darbuotojų) aktų, žalos fakto ir dydžio, priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir valstybės institucijų aktų. Pareiškėjo teiginiai apie jam padarytą žalą yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamų reikalavimų patenkinimui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies - pripažinti, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą ištyrė ne iš esmės ir ne pagal įstatymus yra keistina. Visų pirma, konstatavimas, kad viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nėra skundo sprendimas iš esmės ir neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio nuostatų. Teismas priimdamas sprendimą iš esmės turi išspręsti nagrinėjamą administracinį ginčą; arba apginti pažeistas asmens teises ir teisėtus interesus, arba pripažinti, kad skundžiamas aktas yra teisėtas. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje dalyje nesukelia jokių teisinių pasekmių proceso dalyviams, savo pobūdžiu tai galėtų būti sprendimo motyvuojamosios dalies argumentas, jeigu teismas būtų pripažinęs, kad yra pagrindas patenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti pakartotinį jo skundo tyrimą. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pripažino, jog patenkinti šio pareiškėjo reikalavimo nėra pagrindo: jo skundo Kalėjimų departamentui teiginiai, kad pataisos įstaigos psichologė netinkamai atliko savo darbą atsakovo buvo įvertinti ir aptarti pareiškėjui pateiktame atsakyme, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas jau buvo susipažinęs su abiejų psichologinių testų išvadomis, reikalavimų dėl naujo psichologinio tyrimo pareiškėjas bylos nagrinėjimo eigoje atsisakė. Apeliacinio skundo teiginiai šių teismo išvadų nepaneigia. Dėl nurodytų aplinkybių ir šis pareiškėjo reikalavimas turėjo būti atmestas.
Apeliacinio skundo motyvai dėl teismo išlaidų paskirstymo neargumentuoti: pareiškėjas nenurodo, kam, kokiu pagrindu ir kokią sumą teismas turėjo priteisti. Dėl to teisėjų kolegija šios apeliacinio skundo dalies detaliau nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies ir nuspręsta pripažinti, kad atsakovas- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos V.S. skundą ištyrė ne iš esmės ir ne pagal įstatymus pakeisti. Pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.