- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-365-327/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24445-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- P. V.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
P. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2016 m. gegužės 19 d., apie 9 val., pagrobė į UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, kepyklos laiptus atremtą ir paliktą dviratį „Lapierre“, kurio vertė 400 Eur, priklausantį K. Š., ir tokiu būdu K. Š. padarė 400 Eur turtinę žalą.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad kaltinamojo P. V. kaltė yra įrodyta. Teismas, įvertinęs teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kaltinamojo versiją, kad dviratį jis rado UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kartu pažymėdamas ir tai, kad netgi ir kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis (radimo laiką, vietą – aptverta teritorija), nebūtų pagrindo jo veiksmus vertinti kaip radinio pasisavinimą, neužtraukiantį baudžiamosios atsakomybės.Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. prašo jį išteisinti. Skunde nurodo, jog nusikaltimo nepadarė. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kaip ir kur rado dviratį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorija yra stebima vaizdo kameromis, tačiau nebuvo išreikalautos vaizdo išklotinės, galinčios įrodyti nuteistojo nekaltumą. Skunde pažymėta, jog liudytojas D. A. parodė, kad dviratis buvo pavogtas 2016 m. gegužės 19 d. 9 val., o su liudytoju V. J. dviratį iškeitė 2016 m. gegužės 19 d. 12.24 val., nors nuteistojo teigimu, dviratį jis turėjo 3-4 dienas. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir nuteistojo mama. Skunde taip pa pažymėta, jog nuteistasis išsiskyrė su liudytoja A. D. ir mano, kad dėl to ji nusprendė neduoti parodymų ir taip pat nuteikė savo draugę K. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, jog apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nesutampa su teismo vertinimu, nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.P. V. apeliaciniame skunde neigia padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad jis dviračio nevogė, o jį rado.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, juos išanalizavo ir įvertino, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apylinkės teismas P. V. tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir skirdamas bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Apelianto teiginiai, jog jis dviračio nevogė, o jį rado, yra nepagrįsti. Nuteistojo nusikalstami veiksmai yra visiškai ištirti ir įrodyti pirmos instancijos teisme, bei ikiteisminio tyrimo metu. Kaltinamojo parodymai paneigti liudytojos A. D. parodymais, jog vaikščiojant su P. V. prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos dviračio nerado, o taip pat nukentėjusiojo K. Š. parodymais apie dviračio vagystės laiką, liudytojo V. J. parodymais ir susirašinėjimo „Facebooke“ duomenimis dėl dviračio keitimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta K. P. parodė, jog matė P. V. su dviračiu, tačiau jokių kitų aplinkybių neprisiminė. Aplinkybė, kad liudytojoms A. D. ir K. P. nuteistasis aiškino dviratį radęs, nepaneigia jo kaltės dviratį pagrobus. Liudytojos tik patvirtina faktą, kad nuteistasis tuo metu turėjo dviratį, tačiau nei viena iš liudytojų nepatvirtino, kad matė patį dviračio suradimo faktą, kaip aiškino P. V.. Šių liudytojų šališkumas, aplinkybė, jog jos susipyko su nuteistuoju, nėra patvirtintos jokiais bylos duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais. Nors apeliantas teigia, kad rastu dviračiu naudojosi 3-4 dienas ir tik po to išsikeitė į telefoną. Tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad dviratį D. A. jis perdavė 2016 m. gegužės 18 d., kitą dieną, t. y. 2016 m. gegužės 19 d. D. A. jam pranešė, kad dviratis pavogtas, o iš susirašinėjimo „Facebooke“ duomenų matyti, jog tą pačią dieną, t. y. 2016 m. gegužės 19 d. 12.24 val. P. V. jau siūlo keistis dviratį į telefoną ir maždaug po valandos apsikeitimas įvyksta. Taigi tokiais nukentėjusiojo parodymais ir bylos rašytiniais įrodymais paneigta nuteistojo versija, kad jis dviračiu naudojosi 3-4 dienas. Taip pat pažymėtina, jog skubus dviračio realizavimas netiesiogiai patvirtina, kad jis buvo gautas neteisėtu būdu. Nors kaltinamojo atstovė pagal įstatymą O. V. parodė, kad namuose kelias dienas matė stovintį baltos spalvos dviratį, tačiau kada tai buvo, nurodyti negalėjo. Ši liudytoja taip pat paaiškino, kad P. V. turėjo ir kitų dviračių, todėl nėra pagrindo spręsti, kad O. V. davė parodymus apie nukentėjusiajam K. Š. priklausiusį dviratį. Aptartų duomenų kontekste apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nuteistojo gynybinė pozicija, kuri neatitinka pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų.Dėl P. V. teiginių, jog dviratį jis rado pirmos instancijos teismas pasisakė motyvuotai ir išaiškino, kodėl nuteistojo veika kvalifikuojama kaip vagystė, o nėra radinio pasisavinimas. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, papildomai nurodo, kad pagrobto daikto pobūdis ir radimo vieta savaime leidžia suprasti, kad daiktas nebuvo pamestas – dviratis yra pakankamai didelis daiktas, buvo paliktas ne nuošalioje vietoje, o prie parduotuvės, ką patvirtino apylinkės teisme apklaustas nukentėjusysis K. Š., todėl kiekvienam nors ir minimalios gyvenimiškos patirties turinčiam žmogui, koks yra ir nuteistasis, negali kilti abejonių, kad toks daiktas gali būti atsitiktinai pamestas ar paliktas likimo valiai. Aplinkybė, kad nuteistasis greitai perleido neva rastą daiktą, įvertinus P. V. nusikalstamą patirtį, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad jis suprato pasisavinęs svetimą daiktą ir pasistengė greičiau juo atsikratyti. Todėl skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo padaryta išvada dėl P. V. veiksmų kvalifikavimo kaip vagystės atitinka teismų formuojamą praktiką.Apelianto argumentas dėl papildomų įrodymų – galimų vaizdo įrašų ištyrimo, kolegijos nuomone, yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokias konkrečiai aplinkybes gali patvirtinti arba paneigti galimai egzistuojantis vaizdo įrašas. Kaip minėta, pats P. V. neneigia dviračio paėmimo fakto, tik ginčija šio fakto kriminalizavimą. Šiomis aplinkybėmis papildomų įrodymų ieškojimas yra perteklinis.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai motyvavo. P. V. paskirta bausmė nėra neproporcingai griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.