Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. D. (S. D. ), I. D. (I. D. ) ir I. D. (I. D. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. D. (S. D. ), I. D. (I. D. ) ir I. D. (I. D. ) skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vertino, jog pareiškėjos pateikta informacija suponuoja išvadą, kad jos atvykimo iš Gruzijos bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvai yra ekonominė krizė ir galimybės išlaikyti šeimą nebuvimas. Pažymėjo, jog jos nurodytos išvykimo priežastys negali būti pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą. Pati savaime diskriminacija nėra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti pabėgėliu. Taip pat rėmėsi JTVPK vadovo 65 punktu ir sprendė, kad pagal byloje esančią informaciją nėra pagrindo teigti, jog valdžios institucijos žinojo apie pareiškėjos atžvilgiu tariamai įvykdytus diskriminacinius veiksmus ir nesiėmė pagrįstų priemonių užkirsti jiems kelią ar nesugebėjo atlikti joms pavestos funkcijos apginti S. D. ir jos vaikus. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, jog jie kilmės valstybėje buvo persekiojami, prieš juos imtasi smurto ar buvo pažeistos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Rėmėsi JTVPK vadovo 62 punkte pateikta „migranto“ sąvoka ir sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai yra ekonominiai migrantai, kadangi pagrindiniai motyvai, paskatinę juos pateikti prašymus suteikti prieglobstį, yra ekonominiai.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl šių priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, laikomas akivaizdžiai nepagrįstu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų dėl jų priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjus grąžinus į kilmės šalį, jiems galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei atsisakė suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, nes jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimams dėl prieglobsčio, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į Gruziją. Teismas konstatavo, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

III.

Paaiškina, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu S. D. pateikta informacija suponuoja išvadą, kad jos išvykimo iš Gruzijos bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvai yra ekonominė krizė ir galimybės išlaikyti šeimą nebuvimas. Jos nurodytos išvykimo priežastys negali būti pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą. Pažymi, jog pagal Migracijos departamento turimą informaciją nedarbas išlieka viena didžiausių problemų Gruzijoje, nuo kurios etniniai gruzinai kenčia lygiai tiek pat, kiek ir mažumų atstovai, be to, pareiškėja S. D. nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo atleista iš darbo dėl savo etninės priklausomybės ar kad dėl etninės priklausomybės jai buvo griežtai ribojama teisė užsidirbti. Pažymi, jog Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, kad pagrindinis pareiškėjų išvykimo iš Gruzijos bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvas yra ekonominė krizė ir bedarbystė, kurios visiškai nepriklauso nuo pareiškėjos tautybės bei nesąlygoja tarptautinės apsaugos būtinumo. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas neištyrė visų kriterijų, kurie nurodyti pareiškėjos apeliaciniame skunde cituojamuose teisės aktuose. Teigia, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, surinko naujausią ir patikimą informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, išnagrinėjo armėnų padėtį Gruzijoje ir nustatė, jog nėra priežasčių manyti, kad pareiškėjai turėjo problemų tik todėl, kad yra armėnų tautybės. Kadangi pareiškėjai nepateikė jokių faktų apie baimę patirti persekiojimą Gruzijoje ar apie jų atžvilgiu vykdytus ar galimus žmogaus teisių pažeidimus, buvo nustatyta, jog jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, jų nurodyti motyvai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje negali būti sietini su tarptautine apsauga ir dėl to nėra priežasčių suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimų Nr. (15/6-7)15PR-359, Nr. (15/6-7)15PR-356 ir Nr. (15/6-7)15PR-355, kuriais nuspręsta pareiškėjams nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje bei prieglobsčio (pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundus, kuriais prašyta panaikinti paminėtus sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą jų prieglobsčio prašymus išnagrinėti iš naujo, atmetė motyvuodamas tuo, jog pareiškėjai nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo bei nukreipto prieš juos pavojaus kilmės valstybėje.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija pažymi, jog teisinius santykius dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniai. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008) yra pažymėjęs, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėja S. D. apklausų metu 2010 m. lapkričio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 29 d. (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. GEO 0285, b. l. 4–8, 13–18) nurodė, kad į Lietuvą su vaikais atvyko prašyti prieglobsčio, nes yra persekiojama tautiniu pagrindu. Remiantis S. D. paaiškinimais, ji Gruzijoje negali rasti darbo, todėl dėl nepritekliaus šiais metais negalėjo leisti vaikų į mokyklą. S. D. taip pat teigė, kad buvo įsidarbinusi parduotuvėje, tačiau ją atleido ir į jos vietą priėmė gruzinų tautybės asmenį. Tarp išvykimo į Europą motyvų nurodė, jog taip pasielgė dėl savo vaikų, siekė, kad jie galėtų mokytis, ir tikėjosi rasti darbą, kad galėtų juos išlaikyti. Jokiai politinei partijai ar organizacijai S. D. nepriklausė. Pareiškime dėl prieglobsčio suteikimo (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. GEO 0285, b. l. 3) S. D. nurodė, jog ji ir jos vaikai nuolat jaučia spaudimą, ji negali gauti darbo būtent dėl to, kad yra armėnė. Paminėtame pareiškime taip pat teigė, jog jos vaikai yra nuolat skriaudžiami.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Aprašo 7 punktas taip pat numato, jog prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje Aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad S. D. nurodytos jos ir jos vaikų negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatose, kadangi pagrindiniai pareiškėjos išvykimo iš Gruzijos bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvai yra ekonominė krizė ir galimybės išlaikyti šeimą nebuvimas. Paminėtų teisės normų taikymo prasme šios aplinkybės bylai nėra reikšmingos, jos nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenis atgal į jų kilmės šalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-856/2010). Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal JTVPK vadovo 65 punktą diskriminacija pati savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį pabėgėliu. Byloje nesant duomenų, kad valdžios institucijos žinojo apie pareiškėjos ir jos vaikų atžvilgiu tariamai atliekamus diskriminacinius veiksmus ir nesiėmė pagrįstų priemonių užkirsti jiems kelią ar nesugebėjo atlikti joms pavestos funkcijos juos apginti, pagal JTVPK vadovo 65 punktą nėra pagrindo tokius veiksmus laikyti persekiojimu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė armėnų diskriminavimo Gruzijoje faktą, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog armėnai gali patirti žmogaus teisių pažeidimus, kurie nesiskirtų nuo kitų etninių grupių Gruzijoje patiriamų pažeidimų, dar nereiškia, jog dėl to turi būti suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojų baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų aukomis pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1080/2011). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjai nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jie negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jų atžvilgiu bus pažeistos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.

Pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, kad S. D. pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą dėl prieglobsčio (nesant jokių teisinių pagrindų, numatytų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose), ginčijamais sprendimais pagrįstai nesuteikė S. D. ir jos vaikams I. D. bei I. D. laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso ir papildomos apsaugos) ir nusprendė juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Gruziją. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjus grąžinus į kilmės šalį jiems galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kurie galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Todėl konstatuotina, kad sąlygų, draudžiančių išsiųsti pareiškėjus į kilmės šalį pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalis, šioje byloje nėra.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos nėra pagrindo. Palikus Migracijos departamento sprendimus nepakeistus, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų skundų reikalavimus įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų prieglobsčio prašymus iš naujo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų S. D. (S. D. ), I. D. (I. D. ) ir I. D. (I. D. ) apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų S. D. (S. D. ), I. D. (I. D. ) ir I. D. (I. D. ) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.