Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-25 · Administracinė byla Nr. eI-557-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-25
Bylos Nr.
eI-557-426/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-557-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02805-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Dainiui Daugirdai,atsakovės atstovei Stanislavai Altuchovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Euro Asista“ (toliau – pareiškėja, Bendrovė) skunde teismo prašo: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2018 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. S-121 (7-92/2018); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, centrinis mokesčių administratorius, atsakovė) 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (21.199)-500-94, kuriuo pareiškėja nebuvo atleista nuo Inspekcijos priskaičiuotų 2 459,80 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių. Prašo atleisti nuo 2 459,80 Eur PVM delspinigių, priteisti iš atsakovės jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, jog gavo VMI 2017 m. vasario 2 d. paaiškinimą Nr. (32.39-PVM)RM-3212 (toliau – Paaiškinimas) dėl Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo taikymo, kuriuo buvo konstatuota, jog Bendrovė ir jos kontrahentas UAB „A“ neteisingai taikė PVM įstatymo nuostatas.

Nurodo, kad Bendrovė ir UAB „A“ tikslino mokėtinas PVM sumas. Pagal UAB „A“ pateiktas patikslintas kreditines sąskaitas buvo patikslintos PVM sąskaitos-faktūros, atitinkamai buvo patikslintos aktualių laikotarpių abiejų bendrovių PVM deklaracijos. Bendrovei pateikus patikslintas PVM deklaracijas už 2014–2016 metus, buvo paskaičiuoti PVM delspinigiai.

Pareiškėja 2018 m. vasario 28 d. pateikė Inspekcijai prašymą dėl atleidimo nuo priskaičiuotų PVM delspinigių (toliau – Prašymas), kurį grindė tuo, kad dėl neteisingo PVM apskaičiavimo valstybės biudžetas nepatyrė žalos, o tai pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas yra pagrindas atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, todėl ir prašė atleisti nuo 2 459,80 Eur delspinigių.

Inspekcija Bendrovės prašymo netenkino, neatleido nuo PVM delspinigių mokėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Bendrovė apskundė Inspekcijos Sprendimą Komisijai, kuri Skundžiamu sprendimu patvirtino pastarąjį.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, jog Komisija nepagrįstai konstatuoja, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai mokesčio permoką ir mokesčio nepriemoką turi tas pats mokesčių mokėtojas.

Pasak pareiškėjos, dėl Bendrovės ir UAB „A“ neteisingo PVM įstatymo nuostatų taikymo biudžetui nebuvo padaryta žala, todėl yra pagrindas taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir atleisti Bendrovę nuo priskaičiuotų PVM delspinigių. Inspekcija Sprendimą grindžia tuo, kad Bendrovės ir UAB „A“ konkrečių mėnesių PVM deklaracijų tikslintinos sumos nesutampa ir iš to daro nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė negali būti atleidžiama nuo priskaičiuotų PVM delspinigių.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad žalos biudžetui padarymas siejamas su mokestinių pajamų negavimu biudžete. Šiuo ginčo atveju biudžetas yra gavęs PVM įplaukų.

Pareiškėja tvirtina, kad Komisija formaliai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė MAĮ nuostatas dėl atleidimo nuo delspinigių, nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais, taip pat nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamos praktikos.

Pasak pareiškėjos, Komisija skundžiamame sprendime iš esmės nevertino Bendrovės argumentų dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo.

Pareiškėja aiškina, kad Komisija sprendime pritarė Inspekcijos pozicijai ir neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė nepanaikino sprendimo, kuriuo nustatyti delspinigiai. Pripažino, kad pareiškėja yra atleista nuo delspinigių.

VMI nesutinka su pateiktu skundu, mano, kad skundas yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad ginčo klausimai sprendžiami vadovaujantis MAĮ bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių teisiniai pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje bei Taisyklių 7 punkte.

Atsakovė nurodo, jog MAĮ nurodytas baigtinis atleidimo nuo delspinigių pagrindų sąrašas ir prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta teisės normose.

Pareiškėja atleidimą nuo delspinigių grindžia MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. nesant žalos biudžetui. Atsakovė pabrėžia, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka realiai egzistavo 2014–2016 metais, todėl laiku neįvykdžius prievolės, atsirado pagrindas jai skaičiuoti delspinigius.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teiginius, jog nebuvo padaryta žala biudžetui, kadangi kontrahentas UAB „A“ turėjo to paties mokesčio permoka, VMI vertina kritiškai, kadangi konkrečiu atveju vertinamos Bendrovės, o ne kitos įmonės mokestinės prievolės. Sutinka su Komisijos išvadomis, kad žalos biudžetui nepadarymas, kaip pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo jam apskaičiuotų delspinigių ir/ar baudos mokėjimo gali būti pripažintas tik tais atvejais, kai tas pats mokesčių mokėtojas, kuris pažeidė mokesčių įstatymą ir dėl šio pažeidimo valstybės biudžetas neteko dalies pajamų, konkrečiu mokestiniu laikotarpiu turėjo mokesčio permoką. Taip pat sutinka su Komisijos teiginiais, jog PVM prievolės valstybės biudžetui yra formuojamos, vykdomos ir kontroliuojamos ne mokesčio objekto – apmokestinamos ūkinės operacijos, o PVM subjekto – konkretaus PVM mokėtojo atžvilgiu, bei šio mokesčio nepriemokos yra nustatomos ne PVM apmokestinamo sandorio atžvilgiu, o konkretaus pastarojo mokesčio mokėtojo atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Komisija nevertino jos argumentų dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo. VMI vertinimu, Komisija nuodugniai bei visapusiškai įvertino visus pareiškėjos skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo bei taikė teismų praktiką ir teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad pareiškėjas yra atleistas nuo delspinigių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl VMI ir Komisijos sprendimų, kurais pareiškėja neatleista nuo PVM delspinigių mokėjimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. vasario 28 d., kurį 2018 m. kovo 29 d. patikslino pateikė prašymą dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių. Inspekcija netenkino skundo, 2018 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (21.199)-500-64, kurį pareiškėja apskundė Komisijai, o ši ginčijamu sprendimu patvirtino atsakovės sprendimą, neatleido Bendrovės nuo 2 459,80 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja nesutinka su VMI ir Komisijos pozicija, teigia, kad jos netinkamai taikė MAĮ, Taisyklių nuostatas, todėl sprendimai turi būti panaikinti.

Šioje byloje labai svarbi faktinė aplinkybė, kad pareiškėja, VMI duomenimis, yra atleista nuo PVM delspinigių. Taigi, situacija byloje yra iš esmės pasikeitusi.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo (2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1329) 11 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys nuo šių mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos.

Remiantis minėta Įstatymo nuostata, pareiškėja buvo atleista nuo delspinigių. Atsakovė teigia, kad pareiškėja 2019 m. kovo 7 d. PVM delspinigių nepriemokos neturi. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra.

Taigi, tokia aplinkybė yra esminė ir šiuo atveju keičia nagrinėtino ginčo esmę.

Konstatuotina, kad GPM mokestinė nepriemoka, dėl kurios pareiškėja kreipėsi į Inspekciją, remiantis pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, yra išnykusi. Taigi, pareiškėjos prašymas atleisti nuo GPM delspinigių yra patenkintas. Šiuo atveju neturi įtakos nei pažeidimo pobūdis, nei mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimas, nei kitos aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios mokesčių mokėtojui. Pažymėtina, kad mokestinis ginčas kilęs tik dėl konkretaus mokesčių administratoriaus veiksmo (atleidimo nuo delspinigių), pakartotinai nerevizuojant priskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų pagrįstumo bei teisėtumo. Pareiškėjos skundo argumentai dėl kontrahento veiksmų neturi teisinės reikšmės šiam ginčui.

Teismo vertinimu, panaikinus ginčijamus sprendimus tarp šalių susiklostęs teisinis santykis nepasikeistų, kadangi VMI tik pakartotinai informuotų pareiškėją, jog ji yra atleista nuo PVM delspinigių dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo ir, kad jis neturi šio mokesčio nepriemokos. Taigi, pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančiu VMI sprendimą negali būti tenkinamas.

Tai, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (LVAT 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016). Taigi, pareiškėjos skundo argumentai nevertintini šioje byloje kaip teisiškai nereikšmingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti ginčijamus VMI ir Komisijos sprendimus bei prašymas atleisti nuo PVM delspinigių atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 629,20 Eur ir pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. tai šaliai, kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016 ir kt.).

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui jos prašymas buvo tenkintas, negali būti pripažįstama, kad atsakovės veiksmai Sprendimo priėmimo metu buvo neteisėti. Tokiu atveju pareiškėjai negali būti priteistos jos prašomos priteisti patirtos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė