Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2010-12-21 · Civilinė byla Nr. 2-3205-653/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-12-21
Bylos Nr.
2-3205-653/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jelena Šiškina
Ieškovas
AB IF P
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Civilinė byla Nr. 2-3205-653/10
VILNIAUS MIESTO TREČIASIS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo teisėja Jelena Šiškina, sekretoriaujant Ligitai Norkūnienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. pad. M. Usevičiūtei, atsakovo atstovui D. Vilimui,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB IF P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-5), kuriame prašė priteisti iš atsakovo 11 513,79 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis, kaip draudikas, 2009-03-26 draudimo sutarties pagrindu su UAB „Britich Amerikan Tobacco“, apdraudė transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė) transporto priemonių draudimu (draudimo liudijimas serija TP Nr(duomenys neskelbtini)). 2009-06-05 apie 23:50 val. Druskininkų sav. kelyje Vilnius-Varėna-Gardinas, ties 121 kilometru, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė. Eismo įvykis atsitiko dėl to, jog transporto priemonės vairuotojas S. M. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo stirna. 2009-06-11 Druskininkų policijos komisariate buvo priimtas nutarimas, kuriuo nuspręsta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. 2009-06-05 eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu bei remdamasis pateiktais faktines remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, išmokėjo draudimo išmoką – 11513,79 Lt. Remdamasis LR CK 6.1015 str. 1 d. bei teismų praktika (LAT 2004-06-28 nutartis c.b. Nr. 3K-7-394/2004, 2005-12-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-636/2005), ieškovas mano, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenį – atsakovą. Pagal LR CK 6.267 str. 2 d., valstybė atlygina laukinių gyvūnų padarytą žalą. Tai, kad nėra tvarkos, detalizuojančios žalos atlyginimo tvarką, reiškia, kad egzistuoja teisės spraga; tai reiškia, kad žala tokiu atveju turi būti atlyginama, todėl žalos atlyginimo tvarką teismas nustato, remdamasis teisės analogija, sisteminiu, lingvistiniu ir kitais teisės aiškinimo metodais bei bendraisiais teisės principais ad hoc. Remdamasis LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. įtvirtinta norma, ieškovas mano, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo yra valstybė, nes ji yra gyvūnijos savininkė ir turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos, o pagal LR CK 6.273 str., valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ieškovas mano, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikomas nenugalima jėga. Ieškovas pažymi, kad išvengti šios aplinkybės ar ją kontroliuoti buvo galima įvairiausiais būdais: statant užtvaras, specialius ženklus ir pan., kontroliuojant populiaciją ir kt., o tai, kad šios priemonės gali valstybei kainuoti, neturi reikšmės aplinkybių pripažinimui nenugalima jėga, nes nenugalima jėga nelaikoma tai, kad nėra reikiamų finansinių išteklių (LR CK 6.212 str.). Taip pat ieškovas nurodo, kad byloje nėra nustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju atleistų atsakovą nuo atsakomybės. Todėl ieškovas mano, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos, tarp jos ir stirnos, kuri sukėlė 2009-06-05 eismo įvykį, savininkė, privalo atsakyti už šių gyvūnų padarytą žalą, net ir nenustačius atsakovo kaltės. Ieškovas taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktą informaciją, kelyje Vilnius-Varėna-Gardinas nuo 2004-01-01 metų iki 2009-12-31 įvyko 8 eismo įvykiai, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio; be to, eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu; šioje kelio atkarpoje taip pat nėra įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį, todėl ieškovas konstatuoja, kad jog atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų išvengta žalos, kuomet laukiniam gyvūnui išbėgus į magistralinį kelią Nr. A4, jis susiduria su transporto priemonėmis ir padaro žalos, o priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo šiuo atveju pasireiškia tuo, jog dėl to, kad valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, ieškovas patyrė nuostolių. Taigi egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei pareigai atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, su ieškiniu nesutiko, pateikė atsiliepimą į ieškinį (b.l. 116-122). Atsiliepime nurodė, kad LR CPK 6.263 str. 2 d. įtvirtina bendro pobūdžio normą dėl deliktinės atsakomybės, o speciali norma yra įtvirtinta to paties straipsnio 3 dalyje ir ji nustato, kad asmuo savo valdomų daiktų padarytą žalą privalo atlyginti įstatymų nustatytais atvejais, todėl atsakovo manymu, LR CK aiškiai nustato, kad valstybė, kaip laukinių gyvūnų valdytojas, privalo atlyginti žalą įstatymų nustatytais atvejais. Atsakovas nurodo, kad LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str., LR Medžioklės 18 str. 1 ir 3 d. nustato atvejus ir tvarką, kada ir kas turi atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, šiuose straipsniuose nėra numatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Atsakovas teigia, jog tai, kad įstatymų leidėjas specialiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą pastariesiems susidūrus su transporto priemonėmis, reiškia ne tai, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo civilinių teisinių santykių, o tai, kad atsižvelgdamas į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti bei vadovaudamasis LR CK 6.267 str. 2 d., nustatė konkrečius atvejus, kuomet laukinių gyvūnų padaryta žala yra atlyginama, numatydamas, kad kitais atvejais valstybė tokios žalos atlyginti neturėtų; kiti įstatymai taip pat nenumato valstybės, kaip laukinės gyvūnų savininko pareigos, atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, patirtą autotransporto priemonės savininko, autoįvykio metu. Todėl, atsakovo manymu, valstybė neprivalo atlyginti ieškovo patirtų nuostolių, atlyginus UAB „British American Tobacco“ žalą, atsiradusią dėl jai priklausančio automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimo su stirna. Taip pat atsakovas nurodo, kad LR CK 6.270 str. preziumuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, jei jis neįrodo, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo; ieškovas nepateikia jokių įrodymų dėl nenugalimos jėgos, atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, todėl atsakovas mano, kad dėl žalos atsiradimo kaltas yra minėto automobilio vairuotojas. Atsakovas pažymi, kad valstybės institucijos vykdė ir vykdo savo funkcijas saugaus eismo srityje - LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str. nustato konkrečias Vyriausybės funkcijas, formuojant saugaus eismo politiką, šiuo pagrindu Vyriausybė 2005-07-08 nutarimu Nr. 759 yra patvirtinusi Valstybinę saugaus eismo automobilių keliais 2005-2010 metų programą, LR Vyriausybė 2008-06-25 nutarimu Nr. 652 yra patvirtinusi automobilių ir motociklų vairuotojų kvalifikacinius reikalavimus (patvirtinta Susisiekimo ministerijos 2003-06-24 įsakymu Nr. 3-387); LR Vyriausybė 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 yra patvirtinusi Kelių eismo taisykles, Vyriausybės įgaliotos institucijos renka ir analizuoja duomenis apie eismo įvykius, atitinkamos įstaigos ir įmonės ženklina kelius. Atsakovo manymu, ieškovui nenurodžius, kuri valstybės institucija pažeidė teisės aktus, ir nenustačius, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas, nėra aišku, kokiu pagrindu valstybei vis dėlto gali kilti atsakomybė, nes viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas, kurios tiesiogiai yra jiems priskirtos įstatymų. Atsakovas mano, kad nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, pvz., pareigos, įtvirtintos teisės aktuose, pažeidimo, atsakomybė kilti negali. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. numatyta valstybės pareiga rūpintis eismo saugumu keliuose, bet tai yra bendro pobūdžio pareiga. Atsakovo manymu, siekiant įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą; valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveiktų taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėtų veikti, tokiu atveju valstybės atsakomybė turėtų būti nustatyta pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, kuriai atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšį, kaltę. Atsakovas mano, kad valstybė privalėtų civiline tvarka atsakyti, jei būtų įrodyta, kad valstybės institucijos neatliko norminiais aktais nustatytų veiksmų, turinčių užtikrinti saugų eismą, o tiksliau kelio Vilnius-Varėna-Gardinas vietoje ties 121 kilometru eliminuoti transporto priemonių susidūrimą su laukiniais gyvūnais. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad autoįvykio vietoje yra gyvūnų migracijos keliai, natūraliai susiformavusios šėryklos, padidėjusi laukinių gyvūnų atitinkamos rūšies populiacija ir kt. aplinkybių, patvirtinančių specialių techninių priemonių įrengimo būtinumą. Atsakovas teigia, jog aplinkybė, kad kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, nebuvo pastatytas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, rodo, jog kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas vieta ties 121 kilometru laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga. Atsakovas nurodė, kad VU Ekologijos institutas yra pažymėjęs, kad kanopinių gyvūnų vietinis judėjimas vyksta nuolatos, jam negalima pritaikyti kitoms, mažiau judrioms rūšims tinkamų migracijos tyrimų ir identifikavimo principų, nes dažnai toks judėjimas priklauso nuo sunkiai nustatomų veiksnių ir dirgiklių, todėl jį prognozuoti kiekvienai konkrečiai vietai yra sudėtinga. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad valstybė negalėjo kontroliuoti, numatyti tokių atsitiktinių gyvūnų išbėgimo į kelią, o automobilio vairuotojas negalėjo tokio susidūrimo išvengti, todėl galima konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybės buvimą. Atsakovas mano, jog vertinant, ar valstybė galėjo numatyti ir kontroliuoti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, reikia atsižvelgti į konkrečią gyvūno rūšį, populiacijos mastą, populiacijos rūšies skaičiaus nusistovėjimą, gyvūnų įpročius keliauti, jų sėslumą, sezoninės migracijos laiką. Atsakovas nesutinka su ieškovo prašymu priteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes 6 proc. dydžio metines palūkanas numato tik CK 6.210 str. 2 d., tas straipsnis yra XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t.y. sutartines prievoles, o šiuo atveju byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo, o ne sutartinių santykių. Atsakovas pažymi, kad CK 6.210 str. 2 d. taikymui turi būti šios sąlygos: pirma, tarp šalių turi būti sudaryta sutartis, antra, šalys turi būti verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, trečia, palūkanos taikomos už termino praleidimą, o šiuo atveju tarp bylos šalių nebuvo jokios sutarties, todėl nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, be to CK 6.210 str. 2 d. išskiria dviejų kategorijų teisinių santykių dalyvius, kuriems ši norma taikoma, t.y. verslininkus ir fizinius asmenis, tuo tarpu valstybė nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, todėl CK 6.210 str. 2 d. jai negali būti taikoma.

Teismo posėdyje ieškovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad valstybė turi užtikrinti susidūrimų su laukiniais gyvenais prevenciją. Ieškovas remiasi statistika 40 km. ruože. Artimiausi įvykiai įvyko 120 ir 123 km. Po eismo įvykio policija aprašo tik vizualiai matomus sugadinimus, o vėliau transporto priemonė apžiūrime autoservise, kur galutinai nustatomi sugadinimai. Ginčo automobilis buvo pagamintas 2007 m., todėl pagal draudimo sutartį jam netaikomas nusidėvėjimas. Tarp draudiko ir draudėjo nebuvo ginčo dėl nustatyto žalos dydžio, todėl nebuvo būtinybės kviesti nepriklausomo eksperto. Automobilio sugadinimai yra susiję su šios bylos eismo įvykiu. Vairuotojo atsakomybė buvo apdrausta visišku draudimu, todėl jo kaltės forma neturėjo įtakos draudimo išmokos dydžiui, ieškovo regresiniai reikalavimai draudėjui šiuo atveju negalimi.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ieškovas pateikė statistiką dideliame kelio ruože, šešių metų laikotarpyje. Kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, nėra avaringas, kelias nėra reikšmingas. Yra avaringas tik kelio ruožas nuo 39,7 iki 43 km. 39 km. yra pastebėta stirnų populiacija, bet ji yra mažesnė nei vidutinė populiacija Lietuvoje. Stirnos yra sėslūs gyvūnai, jų elgesys iš esmės prognozuojamas. Stirnų populiacija reguliuojama tinkamai, stirnų sezoninės migracijos nevyksta, todėl birželio mėn. dėsningo jų pasirodymo keliuose numatyti neįmanoma. Dėl to ginčo eismo įvykis yra atsitiktinumas. Ieškovo pateikta statistika nėra oficiali. Ieškovo pateiktuose dokumentuose skirtingai užfiksuota eismo įvykio vieta. Dalis sugadinimų (dešinys žibintas, kondicionieriaus radiatorius), nurodytų ieškovo pateiktose dokumentuose, nėra susijusi su eismo įvykiu. Vairuotojas elgėsi neatsargiai, neapdairiai, nepasirinko saugaus greičio. Pagal draudimo taisykles ieškovas turėjo taikyti nusidėvėjimo koeficientą detalėms, taip pat kviesti nepriklausomą ekspertą žalos dydžiui nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Ištyrus byloje esančią medžiagą nustatyta, kad 2009-06-05 23 val. 50 min. kelyje Vilnius-Varėna-Gardinas 121 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendžiant dėl eismo įvykio vietos, teismas vadovaujasi eismo įvykio vietos schema, braižoma ir pildoma betarpiškai apžiūrint eismo įvykio vietą, kurios paskirtis yra užfiksuoti tikslią įvykio vietą, transporto priemonės išdėstymą ir pan. (b.l. 78). Kituose rašytiniuose įrodymuose (policijos patrulio tarnybinis pranešimas, vairuotojo rašytinai paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių – b.l. 81,82) taip pat nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 121 km. Taigi, 2009-06-11 nutarime „Dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėjimo“ nurodyti duomenys, kad įvykis įvyko 124 km, laikytini netikslumu, nes šis nutarimas buvo priimtas ankščiau minėtos eismo įvykio medžiagos pagrindu; be to, šio teisės akto paskirtis nėra tikslios eismo įvykio vietos nustatymas.

2009-06-16 pažyma dėl eismo įvykio, 2009-06-11 nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėjimo ir kiti oficialūs rašytiniai įrodymai (b.l. 76-82) patvirtina, kad transporto priemonę vairavęs vairuotojas S. M. atsitrenkė ir partrenkė į kelią staiga iš miško į važiuojamąją kelio dalį išbėgusią stirną.

Transporto priemonių draudimo liudijimas (b.l. 150-152) patvirtina, kad ieškovas 2009-03-26 draudimo sutartimi su UAB „British American Tobacco“ apdraudė minėtą transporto priemonę transporto priemonių draudimu. 2009-06-05 eismo įvykį ieškovas pripažino draudiminiu, todėl 2009-06-26 išmokėjo draudėjui 11 513,79 Lt draudimo išmoką (b.l. 110).

Atsakovas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo neatsargumo. Įrodymų, patvirtinančių šiuos atsikirtimus, atsakovas nepateikė, taip pat byloje nėra įrodymų, kad tokio susidūrimo vairuotojas realiai galėjo išvengti. Minėti oficialūs rašytinai įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad staiga iš miško į važiuojamąją kelio dalį išbėgo stirną, kad vairuotojo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi, atsakovas minėtus atsikirtimus grindžia tik prielaidomis, todėl jie laikomi neįrodytais; atsakovas nenurodė kokiu konkrečiu greičiu vairuotojas turėjo važiuoti, kad, įvertinus automobilio stabdymo kelio ilgį, galima būtų išvengti susidūrimo su staiga išbėgusiu laukiniu gyvūnu. Pažymėtina ir tai, kad kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pastatytas įspėjamasis ženklas „Laukiniai žvėrys“. Dėl minėtų motyvų teismas nenustatė transporto priemonę vairavusio asmens tyčios arba didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 2 d. nuostata prisiėmė pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarką, tačiau šios pareigos neįgyvendino. Tai laikytina įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens teisės gauti žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu išaiškinta, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų taikymo. Šiuo atveju sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, dėl teisinių santykių panašumo taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d., numatančios naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą, analogija. Pažymėtina, kad 2010-06-30 priimtas LR Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-920 (įsigaliojo nuo 2010-07-10) ginčo eismo įvykio metu negaliojo, todėl šiuo atveju netaikytinas.

Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. numato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas, privalo užtikrinti, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d. analogiją, nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo.

Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali bei privalo numatyti, taip pat ji turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Aplinkybes, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, privalo įrodinėti atsakovas, kaip laukinio žvėries savininkas. Šioje byloje minėtų aplinkybių atsakovas neįrodė. Ieškovo pateikta išklotinė apie eismo įvykius kelyje Vilnius-Varėna-Gardinas (b.l.85-92), sudaryta Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktos informacijos pagrindu, patvirtina, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią nebuvo vienintelis ir galėjo būti numatomas. Laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31minėtame kelyje 20 km. spinduliu nuo eismo įvykio vietos įvyko 8 eismo įvykiai, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio; iš jų du eismo įvykiai buvo 120 ir 123 km, t.y. pakankamai arti ginčo eismo įvykio vietos. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šių ieškovo pateiktų duomenų teisingumą. Iš to seka, kad eismo įvykis galėjo būti numatomas. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovo pateiktas Vilniaus Universiteto Ekologinio instituto mokslo tiriamasis darbas, atliktas iki ginčo įvykio, kuriame nurodyti duomenys, jog kelio 121 km. atkarpos pradžioje vyrauja pusamžis pušynas, kad neproduktyvūs dideli pušynai nėra tinkamiausia buveinė stirnoms ir būtent todėl avaringumas dėl stirnų ir yra pats reikšmingiausias A4 kelyje (b.l. 157-158). Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad stirnų elgesys yra prognozuojamas, kas papildomai patvirtina, jog stirnos išbėgimas į kelią, atsakovui turint išsamius duomenis apie kelio aplinkos gamtinius ypatumus, apie netoli esančią gyvenvietę ir apie pasikartojančius analogiškus eismo įvykius, negali būti laikoma nenugalimos jėgos aplinkybe, t.y. aplinkybe, kuri yra neišvengiama, kurios negalima numatyti, kontroliuoti, pašalinti (CK 6.212 str. 1 d.).

Aukščiau buvo nustatyta, kad eismo įvykio vietoje nebuvo kelio ženklų, įspėjančių apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, taip pat VĮ „Alytaus regiono keliai“ pažyma (b.l. 93) patvirtina, kad eismo įvykio metu nebuvo ir jokių techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Tai, kad atsakovas pagal 2004-07-22 LR Susisiekimo ministro patvirtintą metodiką (b.l. 121-126) nelaiko kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringu, nepaneigia išvados, kad atsakovė, būdama laukinės gyvūnijos ir kelio savininke, nebuvo pakankamai rūpestinga ar apdairi ir ėmėsi visų būtinų priemonių (jų tarpe taip pat rekomenduojamų Ekologinio instituto mokslo tiriamojo darbo baigiamojoje ataskaitoje), t.y. atitvarų įrengimas, aktyvių perspėjamųjų ženklų įrengimas, leistino greičio reguliavimas ir pan., kad būtų išvengta susidūrimų su laukiniais gyvūnais valstybės reikšmės kelyje, kuriame vyksta intensyvus transporto priemonių eismas. Dėl tų pačių motyvų atsakovo nurodyta aplinkybė, jog stirnų populiacija reguliuojama tinkamai (b.l. 153-154), neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą. Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvenų išbėgimą į kelią, reaguoti į visame kelyje įvykusius eismo įvykius ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti. Kadangi valstybė šios pareigos tinkamai neįvykdė, ji, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą asmens turtui.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl minėto eismo įvykio atsirado nuostoliai dėl automobilio sugadinimo, kuriuos atlygino ieškovas, išmokėdamas draudėjui draudiminę išmoką. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 str. 1 d. draudikui perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo, kaip atsakingo už žalą asmens, eismo įvykio sąlygotų nuostolių atlyginimo išmokėtos draudimo išmokos sumos ribose.

Teismo posėdyje liudytojas A. V. (dirba ieškovo įmonėje transporto žalų ekspertu, kuris betarpiškai dalyvavo apžiūrint automobilį po eismo įvykio) paaiškino, kad automobilio dešiniojo žibinto lęšis buvo sugadintas dėl susidūrimo smūgio, nes visi tvirtinimai yra plastmasiniai; smūgis buvo iš priekio. Kondicionierius randasi iš karto už radiatoriaus, todėl eismo įvykio metu sugadinus radiatorių, buvo sugadintas ir kondicionierius. Automobilio apžiūros aktas (b.l. 147) ir serviso, kuriame po eismo įvykio buvo apžiūrėtas automobilis, laiškas ieškovui (b.l. 183) patvirtina, kad žibinto sugadinimai buvo pastebėti tik remonto metu. Iš ieškovo paaiškinimų, liudytojo parodymų, sąmatos ir sąskaitos matyti, kad serviso nurodytos ir draudėjui apmokėtos sumos nesutampa, t.y. jos buvo ne automatiškai perkeltos, kaip nurodė atsakovas, bet derinamos ir analizuojamos. Įvertinus liudytojų parodymus, byloje esančias nuotraukas (b.l. 83-84, 184-188), PVM sąskaitą-faktūrą, žalos skaičiavimo išvadą (b.l. 107-109), sąmatą (b.l. 178-182), nesant duomenų, kad automobilis prieš tai buvo patekęs į kitus eismo įvykius, dėl kurių galėtų būti sugadintas, teismas konstatuoja, kad minėti įrodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje bei ieškovo paaiškinimams, todėl jie įrodo, kad automobilio sugadinimai, nurodyti sąskaitoje-faktūroje, yra tiesiogiai susiję su minėtu 2009-06-05 eismo įvykiu. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas bei sąskaitoje nurodytą nuostolių sumą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas iš atsakovo – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės - ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ naudai priteisti 11 513,79 Lt nuostolių sumą.

Ieškovo pateiktos draudimo taisyklės (2t. b.l. 22) patvirtina, kad automobiliams iki 3 metų nusidėvėjimo procentas netaikomas, o draudimo sutartyje, kurioje šalys susitarė (ką leidžia draudimo taisyklių 98 p.), kad nusidėvėjimo procentas neskaičiuojamas transporto priemonėms, pagamintoms 2005 m. ir vėliau). Draudimo taisyklių 44.3 p. numatyta, jog apie draudžiamąjį įvykį draudėjas privalo pranešti vėliausiai per 2 darbo dienas po sužinojimo apie įvykį. Kadangi pagal automobilio indentifikavimo numerį automobilis pagamintas 2007 m. (b.l. 23-24, 28-30), todėl draudimo polise nurodyti 2006 m. laikytini rašymo apsirikimu ir šiuo atveju nusidėvėjimo procentas neskaičiuojamas. Ieškovo paaiškinimai ir liudytojo parodymai patvirtina, kad apie draudėjas apie eismo įvykį pranešė draudikui 2009-06-08 (pirmadienį), t.y. per dvi darbo dienas. Taigi, atsakovo argumentai dėl privalomo nusidėvėjimo paskaičiavimo ir netinkamo draudėjo pranešimo apie eismo įvykį yra nepagrįsti. Taip pat atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovas privalėjo kviesti nepriklausomą ekspertą žalos dydžiui nustatyti: draudimo taisyklių 69 p. privalomą eksperto dalyvavimą nustato tik tuo atveju, jei tarp draudimo sutarties šalių yra ginčas. Kadangi šiuo atveju ginčo nebuvo, laikytina, kad ieškovas tinkamai nustatė žalos dydį.

Patenkinus pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. pagrindu priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-03-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteistų procesinių palūkanų tikslas – skatinti šalį kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, todėl prievolės atsiradimo pagrindas (deliktas ar sutartis) šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Įstatyme nėra numatyta išimčių valstybei mokėti minėto dydžio palūkanas; atsakovas nepateikė įrodymų, jog jo veikla, susijusi su tuo, kad laukiniai gyvūnai nepadarytų žalos žmonių sveikatai, gyvybei turtui, yra viešas administravimas. Nustatyto dydžio palūkanos (6 proc.) buvo priteistos iš valstybės ir kitose analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-509/2009, Vilniaus apygardos teismo nutartis c.b. Nr. 2A-1080-520/10). Taigi, atsakovo atsikirtimai, kad iš valstybės negali būti priteisiamos 6 proc. dydžio palūkanos pagal CK 6.37 str., 6.210 str., yra nepagrįsti.

Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 345 Lt žyminis mokestis (b.l. 6) bei 2239 Lt atstovavimo išlaidos (b.l.135-138). Įvertinus bylos sudėtingumą, atsižvelgus į tai, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, į advokato darbo laiko sąnaudas bei parengtų procesinių dokumentų skaičių bei vadovaujantis LR CK 1.5 str., ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas. Iš viso iš atsakovo ieškovo naudai pagal CPK 93 str. priteistina 2584 Lt bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovas yra valstybė, o ieškinys atsakovui patenkintas, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259-270 str., 88 str.,93 str., 98 str., teismas

nusprendė

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovo akcinės bendrovės „If P&C Insurance AS“ naudai 11 513,79 Lt nuostoliams atlyginti bei 2584 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovo akcinės bendrovės „If P&C Insurance AS“ naudai 6 (šešis) proc. metinių palūkanų už priteistą 11 513,79 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-03-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 3 apylinkės teismą.

Teisėja Jelena Šiškina